2023-09-27 Nr. AB-17309-3-61-3-06426-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2279-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06426-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 23S59071 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir Leidimas), kadangi jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, tačiau atsakovas Sprendimą priėmė ir įteikė jį pareiškėjui tik 2023 m. gegužės 3 d., t. y. pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).

2.2. Atsakovas netinkamai vertino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Aplinkybę, kad pareiškėjo prosenelis J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis patvirtina pareiškėjo teikti įrodymai, taip pat ir netiesioginiai įrodymai, įrodymai neprieštarauja vieni kitiems, o įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą – J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.3. Pareiškėjo vertinimu, pateikti dokumentai, taip pat ir knygoje nurodomos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. (I.) Ž. gimė ir augo Lietuvoje, atliko tarnybą kariuomenėje, dalyvavo kare. Kaip nurodoma Briansko srities (Rusija) NKVD valdybos 1938 m. kovo mėn. išduotoje tardymo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamojoje išvadoje, I. Ž., K., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, lietuvis, TSRS pilietis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, vėliau buvo suimtas ir sušaudytas įtariant dirbant Lietuvos naudai. Pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardytus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus, o tai, kad Lietuvos valstybės archyvuose nėra informacijos apie J. (I.) Ž. pilietybę, gyvenamąją vietą ir pan., nereiškia, jog šio fakto negalima įrodyti kitais dokumentais.

3. Atsiliepime į skundą atsakovas prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:

3.1. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, Sprendime konstatavo, kad pateiktų dokumentų nepakanka pareiškėjo prosenelio J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei patvirtinti, todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo priimti sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas atitiktų kurį nors iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatomis Migracijos departamentas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi.

3.2. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamo Sprendimo priėmimas praleidus Įstatyme nustatytus terminus yra pagrindas panaikinti šį Sprendimą. Teigia, jog aplinkybė, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas užtruko, neturi įtakos Sprendimo teisėtumui.

3.3. Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (Sprendimo motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Kartu su prašymu nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjas pateikė: (duomenys neskelbtini) A. V. O. (A. V. O.) Rusijoje išduotą gimimo liudijimą II-MD (kirilicos rašmenys) Nr. (duomenys neskelbtini) (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodyta, kad A. O. gimė (duomenys neskelbtini), Rusijoje, tėvai – N. O. ir V.

O. (V. O.); (duomenys neskelbtini) V. C. O. (V. C. O.) ir N. V. Ž. R. išduotą santuokos liudijimą I-MD (kirilicos rašmenys) Nr. (duomenys neskelbtini) (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodyta, kad V. O. ir N. Ž. susituokė (duomenys neskelbtini), Rusijoje, po santuokos sudarymo sutuoktinė pasirinko pavardę O.; (duomenys neskelbtini) N. V. Ž. R. išduotą gimimo liudijimą II-YF (kirilicos rašmenys) Nr. (duomenys neskelbtini) (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodyta, kad N. Ž. gimė (duomenys neskelbtini), Rusijoje, tėvai – V.

Ž. (V. Ž.) ir G. Ž.; (duomenys neskelbtini) V. J. Ž. Latvijoje išduotą kartotinį gimimo liudijimą I-RČ (kirilicos rašmenys) Nr. (duomenys neskelbtini) (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriame nurodyta, kad V. Ž. gimė (duomenys neskelbtini), Rusijoje, tėvai – I. K. Ž. (I. K. Ž.) ir M. Ž.; 2014 m. gegužės 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą Nr. (PI-3502) P2-4176, kurioje nurodyta, kad Ž. R. katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas K. ir G. iki santuokos G.

Ž. sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini); 2022 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotą pažymą Nr. R4-2815, prie kurios pridėta Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos archyviniame fonde saugomoje mokinio J. Ž. asmens byloje esančio (duomenys neskelbtini) liudijimo kopija bei nurodyta, kad daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad J. (J.) Ž. (Ž.), K. ir G. s., gim. (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal asmenų pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; (duomenys neskelbtini) liudijime nurodyta, kad Rokiškio valsčiaus valdyba liudija, jog „pil.

K. Ž., gyv. (duomenys neskelbtini), šeimyna susideda iš sekančių asmenų: jo pateis K., 64 m., žmonos G. 59 m., sūn. J. 32 m., K. 30 m., J. 28 m., (mokinio) J. 26 m., P. 24 m., P. 23 m., M. 22 m., ir V. 14 m., minėtas Ž. M. k. turi ūkį iš 19 ha.“; 2022 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotą pažymą Nr. R4-2818, kurioje nurodyta, kad Rokiškio apskrities žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktame Rokiškio aps., Rokiškio vlsč., Deksnių seniūnijos „mokesniais apdėjimo reikalu“ rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašytas savininkas Ž.

K., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs žemės; daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad K. (K.) Ž. (Ž.) gyveno Rokiškio aps., Rokiškio vlsč., (duomenys neskelbtini) kaime, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal asmenų pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; 2022 m. spalio 13 d. kompetentingos Rusijos institucijos A.

V. O. išduotą (ne)teistumo pažymą, išverstą į lietuvių kalbą, Nr. 3/32998. Prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas atsakovui papildomai pateikė Briansko srities (Rusija) NKVD valdybos 1938 m. kovo mėn. išduotą tardymo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamąją išvadą (su vertimu į lietuvių kalbą), kurioje nurodyta, kad I. Ž. (I. Ž.), K., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, lietuvis, TSRS pilietis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys; Briansko srities (Rusija) prokuroro išvadą dėl pripažinimo nukentėjusiuoju nuo politinių represijų pagal Ž.

V. I. pareiškimą su vertimu į lietuvių kalbą, Z. Ž. straipsnį „Nelengva M. Ž. dalia“ iš monografijos „Žiobiškis“. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, nustatė, kad šių duomenų nepakanka prašymui išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

6. Vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 38 straipsnio 4 dalimi, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka prosenelio J. (I.) Ž., gim. (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Pateikti dokumentai patvirtina, kad J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., (duomenys neskelbtini) Rusijoje jam gimė sūnus V. (V.). Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau šis dokumentas negali būti laikomas pakankamu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų bei nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

7. Įvertinęs 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatas, susijusias su tuo, kokie asmenys buvo laikomi Lietuvos piliečiais, ištyręs bylą teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje. Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo proprosenelis K. Ž. 1931 m. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės. Teismas pažymėjo, kad pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, bet ne proprovaikaitis, todėl vertino, kad pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu.

8. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 pateiktais išaiškinimais, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnio nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad materialinės teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, vertinimas Sprendime atitinka minėtus teismų išaiškinimus. Be to, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad jis, vykdydamas administracinę procedūrą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nesivadovauja proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kadangi Migracijos departamentas pagal kompetenciją negali nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto (tai yra bendrosios kompetencijos teismo kompetencija). Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir sprendimo panaikinimo (bylos Nr. (duomenys neskelbtini), teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)).

9. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, kad jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje keliamus reikalavimus. Teismas vertino, kad neesminiai procedūriniai pažeidimai, susiję su prašymo nagrinėjimo terminu, negali būti pagrindas panaikinti Sprendimą.

III. 10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

11. Pareiškėjas nurodo, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. gegužės 5 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. (Pl-3502) P24176, kurioje nurodyta, kad Ž. R. katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas K. ir G. iki santuokos G. Ž. sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini), kuris ir gyveno nurodytame kaime. Teismas nevertino ir Z. Ž. straipsnio „Nelengva M. Ž. dalia“ iš monografijos „Žiobiškis“ (Vilnius: Versmė. 2000 m.), kuriame detaliai aprašoma Ž. padėtis, gyvenimas, bei šeimos likimas. Pareiškėjo vertinimu, tai yra svarbus įrodymas, sprendžiant jo prašymo bei skundo pagrįstumą.

12. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo nurodydamas, jog būtent J. (I.) Ž. buvo Lietuvos pilietis, kadangi jo tėvas, K. Ž. 1931 m. buvo Lietuvos piliečiu, (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės, bei rėmėsi Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 d., tačiau atsakovas ir teismas darė klaidingą išvada, kad pareiškėjas savo prašymą, bei teisę gauti ilgalaikį leidimą gyventi grindžia K. Ž. turėta Lietuvos pilietybe.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pateikti dokumentai patvirtina, jog J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) Rokiškio r., 2022 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduota pažyma Nr. R4-2815 patvirtina, kad J. (J.) Ž. (Ž.), K. ir G. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) m., gyveno Rokiškio aps., Rokiškio vis., (duomenys neskelbtini) kaime. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, kurie patvirtina ne tik giminystės ryšius, tačiau ir pilietybės klausimus, o kadangi teismas tik atkartojo atsakovo pateiktą poziciją procesiniuose dokumentuose, teismo sprendimas iš esmės taip pat grindžiamas netinkamai.

14. Teismas netinkamai vertino ir tuo metu vartotas sąvokas bei dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirminiame kaltinime rašoma, jog 1937 m. I. Ž./J. Ž. buvo SSRS pilietis, pagal tautybę lietuvis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pilietis. Kaltinamasis aktas buvo paskutinis dokumentas, kadangi I. Ž./J. Ž. buvo nužudytas.

15. Nurodoma teismų praktika yra galimai neaktuali, kadangi joje pateikti išaiškinimai dėl ankstesnės redakcijos Pilietybės įstatymo nuostatų, kurios šiuo metu yra pakeistos. Pagal galiojančią Pilietybės įstatymo redakciją, asmuo, kuris bet kada iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (ar jo palikuonys), turi teisę į pilietybės atkūrimą.

16. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovo padarytas procedūrinių teisės normų pažeidimas neturėjo įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad atsakovo priimtas Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimu, teisės aiškinimu bei taikymu. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas bei pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo individualią situaciją, neužtikrino objektyvaus jo prašymo vertinimo, tuo pačiu netinkamai taikė aktualias nagrinėjamam ginčui teisės aktų normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o jo skundas patenkintas.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

21. Ginčo teisiniams santykiams aktualios Įstatymo bei Pilietybės įstatymo normos.

22. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.

23. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

24. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka „teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka.

25. Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 str. 4 d.). Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 str. 5 d.).

26. Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos piliečiais buvo laikomi: „1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą“.

27. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo sprendžiama, jog pareiškėjo pateikti įrodymai yra nepakankami konstatuoti prosenelio J. (I.) Ž., gim. (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti.

28. Nustatyta, kad minėtą išvadą teismas padarė įvertinęs iki skundžiamo Sprendimo priėmimo pateiktų įrodymų, nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Pateikti dokumentai patvirtina, kad J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., (duomenys neskelbtini) Rusijoje jam gimė sūnus V.(V.), tačiau nepateikti įrodymai, kad J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje. Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau šis dokumentas taip pat negali būti laikomas pakankamu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų bei nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

29. Pažymėtina, jog pagal byloje esančius dokumentus pareiškėjo proprosenelis K. Ž. 1931 m. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės, tačiau vien ši aplinkybė taip pat nepatvirtina J. (I.) Ž. turėtos Lietuvos pilietybės.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, susijusius su prašymo nagrinėjimo trukme ir padarytais procedūriniais pažeidimais, tačiau jie, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Departamento Sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3081-556/2018; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3009-624/2017).

31. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė