2020-07-01 Nr. AB-13087-3-61-3-02323-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-413-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02323-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl darbo užmokesčio išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu (b. l. 81–85) patenkino pareiškėjo A. S. skundą – įpareigojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. išmokėti pareiškėjui A. S. 40 251,87 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) bei 0,07 procento dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartimi (b. l. 101–107) minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2020 m. balandžio 16 d. pateikė prašymą dėl teismo sprendimo išaiškinimo (b. l. 132–134). Pareiškėjas prašė išaiškinti sprendimo dalį „<...> Įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją <...> išmokėti pareiškėjui A. S. <...> 0,07 procento dydžio delspinigius“, be kita ko, nurodant, kokią konkrečią pinigų sumą pagal šią sprendimo dalį atsakovas privalo sumokėti pareiškėjui. Pareiškėjas prašymą grindė aplinkybėmis, kad atsakovas teismo sprendimą įvykdė iš dalies – pareiškėjui visiškai išmokėjo priteistą vidutinį darbo užmokestį (30 591,48 Eur (atskaičius mokesčius) ir iš dalies (tik 28,18 Eur) išmokėjo priteistus delspinigius. Teismo sprendimo vykdymo procese kilo ginčas dėl sprendimo dalies, kuria priteisti delspinigiai, aiškinimo, nes pareiškėjas, atsakovas ir antstolis teismo sprendimą aiškina skirtingai. Pareiškėjo įsitikinimu, 0,07 procento delspinigiai pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 341 straipsnio 2 dalį (aktuali 2018 m. birželio 6 d. redakcija), yra mokami už pavėluotą darbo užmokesčio sumokėjimą ir taikomi kiekvienai pradelstai dienai (o ne viena, konkreti fiksuota suma, kaip tai aiškina atsakovas). Būtent toks aiškinimas atitinka delspinigių esmę – mokama kompensacija už pradelsimą. Pareiškėjui yra priteistas vidutinis darbo užmokestis už pareiškėjo nušalinimo laikotarpį 2014 m. lapkričio 20 d.–2016 m. liepos 15 d., už šį laikotarpį darbo užmokestis pareiškėjui vėliausiai turėjo būti sumokėtas 2016 m. liepos 15 d., todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojami teismo priteisti delspinigiai. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 147 straipsnio 1 dalis, kuri tiesiogiai reguliuoja delspinigius, skaičiuojant pagal procento dydį už priteistą sumą ir kuriame nėra jokių apribojimų laike.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pateiktoje nuomonėje dėl sprendimo išaiškinimo (b. l. 140–142) nurodė, kad pareiškėjui 2020 m. vasario 4 d. buvo išmokėtas teismo priteistas vidutinis darbo užmokestis (30 591,48 Eur (atskaičius mokesčius)) ir 0,07 procento dydžio delspinigiai už šią sumą (28,18 Eur). 2020 m. vasario 19 d. raštu Nr. (1.1.39-14) 4-296 „Dėl teismo sprendimo įvykdymo“ pareiškėjui papildomai nurodyta, kad ministerija tokį teismo sprendimo įvykdymą laiko tinkamu. Atsakovo manymu, pareiškėjo prašymas išaiškinti sprendimą, kuriuo iš esmės siekiama pakeisti ir papildyti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nekeičiant sprendimo konstatuojamosios dalies ir viso sprendimo turinio bei rezoliucinės dalies, yra negalimas. Be to, pareiškėjas prašymą išaiškinti teismo sprendimą pateikė, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pateikimo terminą, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi (b. l . 150–152) pareiškėjo prašymo išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą netenkino.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalį, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, konstatavo, kad prašymas neatitinka teismo sprendimo išaiškinimo instituto prasmės, nes pareiškėjas nesiekia, kad jam būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus (ir todėl nesuprantamas) teismo sprendimas, o klausia, kaip turėtų būti suprantamas delspinigių išmokėjimas, pareiškėjas prašo išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją dėl delspinigių priteisimo klausimo, o ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimas jo vykdymo požiūriu yra nedviprasmiškas ir aiškus. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ginčui aktualiomis VTĮ 341 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. VTĮ būtent taip reglamentavo delspinigių už nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu negautą darbo užmokestį mokėjimo dydį ir tvarką, todėl pareiškėjo minimos Darbo kodekso 147 straipsnio nuostatos, teismo vertinimu, negalėjo būti taikomos.

III. Pareiškėjas A. S. atskirajame skunde (b. l. 154–157) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: išaiškinti teismo sprendimo dalį „<...> Įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją <...> išmokėti pareiškėjui A. S. <...> 0,07 procento dydžio delspinigius“, be kita ko, nurodant, kokią konkrečią pinigų sumą pagal šią sprendimo dalį atsakovas privalo sumokėti pareiškėjui.

Pareiškėjo manymu, skundžiama teismo nutartis yra prieštaringa. Viena vertus teismas atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų, kita vertus prašymą nagrinėjo iš esmės, nurodydamas, kad ginčo nagrinėjimo metu Valstybės tarnybos įstatymas būtent taip reglamentavo delspinigių už nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu negautą darbo užmokestį mokėjimo dydį ir tvarką, todėl pareiškėjo minimo Darbo kodekso 147 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos. Dėl tokio argumentavimo prieštaringumo nutartis eo ipso (savaime) yra nepagrįsta ir neteisėta.

Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju nėra ginčo nei dėl sprendimu priteisto delspinigių dydžio, nei dėl sumos, nuo kurios jie turėtų būti skaičiuojami, vienintelis neaiškus dalykas (klausimas) šiuo atveju yra laikotarpis, už kurį turi būti skaičiuojami delspinigiai, tai iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies nėra aišku. Pareiškėjas neprašė (neprašo) teismo išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją dėl delspinigių priteisimo. Pareiškėjui yra svarbu tik tai, kad sprendimo rezoliucinė dalis delspinigių skaičiavimo aspektu (už kurį laikotarpį skaičiuotini priteisti delspinigiai) visų vykdymo procese dalyvaujančių subjektų būtų suprantama vienodai (vienareikšmiškai). Teismas, iš esmės atsisakydamas spręsti šį klausimą, konkrečiai to neįvardino. Pareiškėjo manymu, tokia situacija, kurią lemia nevienodas sprendimo rezoliucinės dalies aiškinimas (supratimas) ab initio (iš pradžių) užprogramuoja teisinį ginčą, kurį neišvengiamai teks spręsti teismui. Tačiau vykdymo procese skundžiant antstolio veiksmus, sprendimą turėtų aiškinti bendrosios kompetencijos teismas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 594 str.). Pareiškėjo manymu, administracinio teismo sprendimus turėtų aiškinti pats sprendimą priėmęs teismas.

Pareiškėjo teigimu, nutartyje nepagrįstai motyvuojama, kad aiškinant sprendimo rezoliucinę dalį šiuo atveju netaikytinos Darbo kodekso nuostatomis. Ginčo dėl to, kad aktuali VTĮ redakcija nustatė delspinigių dydį nėra, tačiau VTĮ nenustatė jų skaičiavimo tvarkos, todėl, sprendžiant šį klausimą mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai (VTĮ 5 str.). Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad teismo sprendimu priteisti delspinigiai turėtų būti skaičiuojami nuo 2016 m. liepos 15 d. už kiekvieną pradelstą darbo užmokesčio sumokėjimo dieną bei taikoma Darbo kodekso 147 straipsnio 1 dalis, kuri tiesiogiai reguliuoja delspinigius, skaičiuojant pagal procento dydį už priteistą sumą ir kurioje nėra jokių apribojimų laike.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (b. l. 159–162) su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas palaiko argumentus, išdėstytus pateiktoje nuomonėje į pareiškėjo prašymą išaiškinti teismo sprendimą. Atsakovo vertinimu, teismo nutarties argumentai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, nutartis pagrįsta teisės aktų normomis ir ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime (b. l. 163–164) su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas išaiškinti teismo sprendimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumo jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-566-858/2016; 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 315–318 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, jog aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą, teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-851-261/2016).

Šiuo atveju administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo darbo užmokesčio už laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas nuo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. ir 0,07 procento delspinigių už šią sumą priteisimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu patenkino pareiškėjo A. S. skundą – įpareigojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. išmokėti pareiškėjui A. S. 40 251,87 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) bei 0,07 procento dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 8 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas prašymą išaiškinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą grindžia tuo, kad iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies nėra aišku, už kurį laikotarpį turi būti skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjas prašo išaiškinti teismo sprendimą, be kita ko, nurodant, kokią konkrečią sumą atsakovas privalo išmokėti pareiškėjui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo sprendžiami klausimai dėl pareiškėjui priteistino delspinigių dydžio skaičiavimo ar mokėjimo tvarkos. Iš pareiškėjo prašymo išaiškinti minėtą teismo sprendimą matyti, kad pareiškėjas nesiekia, kad jam būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus ir todėl nesuprantamas teismo sprendimo rezoliucinės dalies patvarkymas. Pareiškėjas teismo sprendimo išaiškinimo institutu siekia papildyti (patikslinti) prašomo išaiškinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant konkrečią priteistą delspinigių sumą, atitinkamai sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodant ir motyvus dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos, tačiau ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme papildyti ar patikslinti teismo sprendimą yra neleistina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje nurodyta „<...> Įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją <...> išmokėti pareiškėjui A. S. <...> 0,07 procento dydžio delspinigius“ yra aiški ir vienareikšmė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas išaiškinti teismo sprendimą, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė