2013-03-14 Nr. AB-608-3-61-3-03410-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-316/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03410-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 67. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. S. ir Z. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. S. ir Z. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, I. J.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. S. ir Z. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. 1. 1-4), prašydami atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2012 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 68-156, 2012 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 68-160 sprendimams apskųsti, panaikinti VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 68-156 ir 2012 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 68-160 sprendimus, atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimams Nr. 44.1-13-10 ir Nr. 44.1-13-11 apskųsti bei išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. liepos 25 d. skundą, taip pat priteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti išieškojimą pagal VMI išduotus vykdomuosius dokumentus (2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-03310, 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-30423) ir iki bus išnagrinėta administracinė byla sustabdyti Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimų Nr. 44.1-13-10, Nr. 44.1-13-11 galiojimą.

2013 m. sausio 23 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi (b. l. 67-70) pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo atmestas.

Pareiškėjai 2013 m. vasario 6 d. išsiuntė pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (b. l. 100), kuriame prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti išieškojimą pagal VMI išduotus vykdomuosius dokumentus (2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-03310, 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-30423) ir sustabdyti Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimų Nr. 44.1-13-10, Nr. 44.1-13-11 galiojimą.

Pareiškėjai paaiškino, jog išieškojimas vykdomas pagal teisme ginčijamus aktus, todėl po ginčo teisme išsprendimo gali keistis išieškotinos sumos ar vykdymo išlaidų dydis, kuris jau būtų išieškotas iš pareiškėjų. Teigė, kad, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjų teisė į teisminę gynybą taptų bereikšmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi (b. l. 106-107) pareiškėjų J. S. ir Z. S. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 68-156, 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 68-160, kuriais atsisakyta atnaujinti terminą Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimams Nr. 44.1-13-10, Nr. 44.1-13-11 apskųsti, teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėjo, jog administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino neatnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas aplinkybių, kurios leistų teigti, kad, nepritaikius pareiškėjų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, galimo pareiškėjams palankaus teismo sprendimo (ginčijamų VMI sprendimų panaikinimo) įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas, nenustatė.

Pabrėžė, jog pareiškėjų teiginiai dėl to, kad išieškojimas vykdomas pagal ginčijamus aktus ir išieškotinos sumos gali keistis, iš esmės nėra susiję su galimybe įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėjo, kad iki teismo sprendimo įvykdymo pagal vykdomuosius dokumentus išieškotos sumos nesudaro realios grėsmės, jog byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps negalimas. Įvertinęs bylos dokumentus bei pareiškėjų argumentus, teismas sprendė, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie leistų teigti, kad, nepritaikius nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, kils reali grėsmė, jog byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps negalimas.

III. Pareiškėjai J. S. ir Z. S. atskiruoju skundu (b. l. 119-120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį ir tenkinti jų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti išieškojimą (vykdomosios bylos Nr. 0163/12/02759, Nr. 0163/12/02758) pagal VMI išduotus vykdomuosius dokumentus: 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-30310, 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-30423, sustabdyti Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimų Nr. 44.1-13-10, Nr. 44.1-13-11 galiojimą.

Atskirajame skunde pareiškėjai paaiškino, jog pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino jų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymi, jog VMI yra priėmusi sprendimą dėl išieškomų sumų, šis sprendimas yra ginčijamas teisme, bet pats išieškojimo procesas yra vykdomas antstolio pagalba ir už tai papildomai yra reikalaujama iš skolininkų sumokėti antstolio vykdymo išlaidas.

Pažymi, jog Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos 2005 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 (toliau – Instrukcija), 39 punkte yra suformuluota bendra vykdymo veiksmų atlikimo taisyklė, kad vykdymo veiksmai atliekami po to, kai išieškotojas apmoka jų atlikimą, išskyrus atvejus, kai vykdomas išieškojimas valstybės naudai pagal teismų sprendimus. Pabrėžia, jog antstolio priimtų patvarkymų pagrindu iš pareiškėjų yra išieškomos vykdymo išlaidos, kurios pasibaigus prasidėjusiam teisminiam procesui ir esant prielaidai teismui panaikinus ar pakeitus VMI 2012 m. birželio 8 d. sprendimus Nr. (23.17-08)-320-30310 dėl 23 572 litų skolos išieškojimo iš J. S. (vykdomoji byla Nr. 0163/12/02759), Nr. (23.17-08)-320-30423 dėl 23 640 litų skolos išieškojimo iš Z. S. (vykdomoji byla Nr. 0163/12/02758), pasinaikins arba ženkliai pasikoreguos išieškomos sumos ir tuo pačiu išieškomos iš skolininko vykdymo išlaidos.

Pareiškėjų nuomone, ta aplinkybė, jog vykdomasis dokumentas nėra teismo sprendimas, bet vykdomasis procesas yra vykdomas valstybės naudai, prieštarauja Instrukcijos 39 punkte suformuluotai vykdymo veiksmų atlikimo sąlygai, jog išieškojimas valstybės naudai pagal teismų sprendimus. Pareiškėjų manymu, vykdomojo proceso vykdymas pagal ne teismo sprendimus, o pagal VMI 2012 m. birželio 8 d. Nr. (23.17-08)-320-30310, 2012 m. birželio 8 d. Nr. (23.17-08)-320-30423 sprendimus yra neteisėtas, todėl vykdomosios bylos Nr. 0163/12/02759, Nr. 0163/12/02758 turi būti sustabdytos.

Pabrėžia, jog tinkamas vykdymo veiksmų įgyvendinimas nepasibaigus teisminiam ginčui dėl pačių vykdomųjų dokumentų pareikalaus iš pareiškėjų papildomų pastangų ir išlaidų pasiskolinti ar kitokiu būdų surinkti pakankamai didelę pinigų sumą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo pinigų sumą, ji būtų grąžinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka. Be to, sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.). Nurodo, jog įrodymų dėl realaus mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto nepateikta.

Atsakovas nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjų atžvilgiu išieškojimą vykdo antstolė, jie nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų galimas neigiamas išieškojimo pasekmes (pateikti tik antstolės Ežerskienės 2012 m. gruodžio 12 d. patvarkymai Nr. (23.17-08)-320-30310, Nr. (23.17-08)-320-30423 priimti vykdomuosius dokumentus vykdyti, t. y. kurie nesukelia realių neigiamų pasekmių). Pažymi, jog administracinės bylos ginčo dalykas yra VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimai Nr. 68-156, Nr. 68-160, kuriais atsisakyta tenkinti prašymus atnaujinti terminą paduoti skundus dėl atsakovo sprendimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje ginčas kyla reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo srityje. Pareiškėjai J. S. ir Z. S. atskiruoju skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartimi, kuria teismas jų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti išieškojimą pagal VMI išduotus vykdomuosius dokumentus (2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-03310, 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-30423), sustabdyti Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimų Nr. 44.1-13-10, Nr. 44.1-13-11 galiojimą – netenkino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nurodo, jog iškėlus ginčą administraciniame teisme proceso dalyvių prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis. ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia teismui teisę proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teisėjų kolegija pastebi, jog iš nurodytos normos konstrukcijos matyti, kad įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą ir priimto teismo sprendimo įgyvendinimą, bet ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo visų galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių.

Pažymėtina, jog teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Šiuo atveju pats reikalavimų užtikrinimo priemonių tikslas ir paskirtis lemia tai, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (ABTĮ 71 str. 1 d.).

Papildomai pabrėžtina, jog, sprendžiant dėl konkrečių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus ir veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pareiškėjo pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Be to, sprendžiant šį klausimą atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006,2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011).

Pažymėtina, jog asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi tokį prašymą pagrįsti atitinkamais įrodymais. Kita vertus, teismui kyla pareiga jam pateiktą prašymą įvertinti bylos aplinkybių kontekste ir šiuo klausimu priimti nutartį. Pabrėžtina, jog teismo nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kaip ir bet kuri kita teismo nutartis, turi būti motyvuota. Teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nurodytu aspektu patikrinti pareiškėjo argumentų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumą ir priimamą sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ar atsisakymo ją taikyti pagrįsti bylos medžiaga, kuri yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą atsakovo VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 68-156, 2012 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 68-160 sprendimams apskųsti, panaikinti VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 68-156, 2012 m. rugpjūčio 24 d. Nr. 68-160 sprendimus, atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimams Nr. 44.1-13-10, Nr. 44.1-13-11 apskųsti bei išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. liepos 25 d. skundą. Pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčas iš esmės kyla dėl praleisto termino apskųsti Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimams Nr. 44.1-13-10, Nr. 44.1-13-11 neatnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 1-4), o Šiaulių apskrities VMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimais Nr. 44.1-13-10, Nr. 44.1-13-11 buvo patvirtinti patikrinimo aktai ir nurodyta pareiškėjams į valstybės biudžetą sumokėti atitinkamas sumas gyventojų pajamų mokesčio, baudų, delspinigių (b. l. 5-20).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mokesčių surinkimą yra pripažinęs viešuoju interesu (žr. 2006 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A415-1088/2006, 2007 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-206/2007). Viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnis numato sąlygas, kurioms esant mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Kita vertus, manytina, jog galimybė sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą užtikrina teisingą pusiausvyrą tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo interesų, atitinka teisingumo ir protingumo principus.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjai, grįsdami reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, nurodė, kad išieškojimas vykdomas pagal teisme ginčijamus aktus, todėl po ginčo teisme išsprendimo gali keistis išieškotinos sumos ar vykdymo išlaidų dydis, kurios jau būtų išieškotos iš pareiškėjų. Be to, pareiškėjų vertinimu, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jų teisė į teisminę gynybą taptų bereikšmė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų nurodytus argumentus, atskirajame skunde pateiktas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pateikta pagrįstų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad administracinėje byloje būtina taikyti pareiškėjų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog administracinėje byloje yra pateikti 2012 m. gruodžio 12 d. patvarkymai priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. (23.17-08)-320-30310, Nr. (23.17-08)-3230423 (b. l. 35-36) pagal antstolei I. E. pateiktą 2012 m. birželio 8 d. VMI išduotą sprendimą Nr. (23.17-08)-320-30310 dėl 23 572 litų skolos išieškojimo iš J. S., 2012 m. birželio 11 d. VMI sprendimą Nr. (23.17-08)-320-30423 dėl 23 640 litų skolos išieškojimo iš Z. S. (b. l. 35-36). Kita vertus, šiuo atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, į kokį pareiškėjų turtą bus nukreiptas išieškojimas.

Pažymėtina, jog piniginių lėšų išieškojimo atveju MAĮ 111 straipsnis numato, kad paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos MAĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio MAĮ 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip.

Taigi MAĮ numato galimybę grąžinti nepagrįstai pagal mokesčio administratoriaus sprendimus išieškotas mokesčių sumas. Toks nepagrįstai išieškotų piniginių sumų grąžinimas leidžia išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo tuo atveju, jeigu išieškojimas nukreipiamas į asmens pinigines lėšas. Kita vertus, jeigu išieškojimas būtų nukreiptas į pareiškėjams priklausantį nekilnojamąjį turtą, kai vykdant išieškojimą, pareiškėjams priklausantis turtas galėtų būti parduotas, tokio išieškojimo pasekmių pašalinimas, galimai būtų susijęs su papildomais sunkumais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog tokiais atvejais pardavus pareiškėjui priklausantį turtą (daiktą) ir byloje priėmus jam palankų teismo sprendimą, galimai pasunkėtų teismo sprendimo vykdymas. Tokiu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas tam tikrose situacijose būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-98/2010, 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-123/2010).

Teisėjų kolegija nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų galimas išieškojimo neigiamas pasekmes, susijusias su mokestinės nepriemokos iš jų turto išieškojimu pagal MAĮ 106 straipsnį, t. y. kad yra prasidėjusi išieškojimo iš pareiškėjų kito, nei piniginės lėšos, turto procedūra, kurią tęsiant jiems priklausantis turtas gali būti parduotas. Šiuo atveju pareiškėjų nurodytos aplinkybės, susijusios su piniginių lėšų ir jų išieškojimu, papildomomis vykdymo išlaidomis, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, nes, kaip minėta, MAĮ numato galimybę grąžinti nepagrįstai pagal mokesčio administratoriaus sprendimus išieškotas mokesčių sumas.

Papildomai pažymėtina, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas nedaro pareiškėjų teisės į teisminę gynybą bereikšmės, kadangi pareiškėjai pateiktu skundu teismui naudojasi įstatymų jiems suteikta galimybe ginti savo galimai pažeistus interesus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, į pareiškėjų motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus, sprendžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog pareiškėjų nurodomi argumentai, susiję su tuo, kad vykdomojo proceso vykdymas pagal ne teismo sprendimus, o pagal VMI 2012 m. birželio 8 d. Nr. (23.17-08)-320-30310, 2012 m. birželio 8 d. Nr. (23.17-08)-320-30423 sprendimus yra neteisėtas ir vykdomosios bylos Nr. 0163/12/02759, Nr. 0163/12/02758 turi būti sustabdytos, nėra susiję su šioje byloje nagrinėjamu klausimu, todėl šiuo aspektu atskirai nepasisakytina.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjimu atveju nėra pateikta pagrįstų argumentų, leidžiančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl pareiškėjų atskirasis skundas yra atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju priimtas procesinis sprendimas netaikyti pareiškėjų prašomų priemonių jų skundo reikalavimams užtikrinti neatima iš pareiškėjų teisės ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo (ABTĮ 71 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų J. S. ir Z. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis