2022-03-30 Nr. AB-8912-3-62-3-03362-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1801-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03362-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. I. H. H. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. I. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. I. H. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31950 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2065 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas iš savo kilmės išvyko dėl sveikatai ir gyvybei kylančios grėsmės. Grėsmė pareiškėjui kyla, nes gyvena regione, valdomame (duomenys neskelbtini) organizacijos (duomenys neskelbtini), buvo jos apkaltintas bendradarbiavimu su (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) atstovai buvo jį užpuolę, grasino nužudyti. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, nekyla reali grėsmė pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę atveju, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelemia pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, jo deklaruojama baimė yra hipotetinio pobūdžio, pasakojimas abstraktus.

2.2. Pareiškėjas nurodė tikras, nuoseklias, detalias ir realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Nurodė tikras faktines aplinkybes apie gyvenamąją vietovę. Atsakovo surinkta informacija sutampa su pareiškėjo pasakojimu, kad jo gyvenamojoje vietovėje yra nesaugu, vyksta konfliktai tarp (duomenys neskelbtini). Todėl dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nes kyla realus pavojus pareiškėjo gyvybei iš (duomenys neskelbtini) atstovų, įtariančių pareiškėją bendradarbiavimu su (duomenys neskelbtini).

2.3. Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Pareiškėjas nesutiko, kad jam turėtų būti pritaikytas maksimalus terminas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, jis nėra proporcingas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjas tyrimo metu nepateikė objektyvių įrodymų, o jo pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus. Todėl pasakojimas yra laikomas esantis su trūkumais ir nelaikomas patikimu įrodymu. Pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta ir atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

3.2. Remiantis EPPB gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat buvo konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nebuvo nustatytas pareiškėjo persekiojimas, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų kriterijų prieglobsčio statusui suteikti.

3.3. Pareiškėjo pateiktos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jo paaiškinimus ir, atsižvelgiant į juos, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Migracijos departamentas neturėjo pareigos rinkti kilmės valstybės informacijos pareiškėjo pageidaujamais skunde nurodytais aspektais, o Komisija sprendime pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjas kilmės valstybėje būtų persekiojamas. Migracijos departamentas paaiškino, kad aplinkybė, jog prieglobsčio prašytojas teikia nuoširdžius paaiškinimus (net ir tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje susiduria su tam tikrais sunkumais), jokiu būdu nereiškia, kad prieglobsčio prašytojui turi būti suteikiamas prieglobstis, kadangi jis suteikiamas tik tuo atveju, jeigu tenkinamos Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytos sąlygos – šį vertinimą atlieka Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo paaiškinimus ir kilmės valstybės informaciją.

3.4. Atlikus pareiškėjo situacijos tyrimą bei atsižvelgus į nustatytus pasakojimo trūkumus, buvo konstatuota, kad istorija, kuria pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo prieglobsčio prašytojui jį suteikti, todėl pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą, pareiškėjas nepateikė.

3.5. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo H. I. H. H. skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui H. I. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Komisijos sprendimo dalį ir ją išdėstė taip – uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 26 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės pareigūnai sulaikė grupę asmenų, neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos. Vienas iš asmenų buvo pareiškėjas, kuris 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 17 d. priėmė Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Komisijai, kuri Komisijos sprendimu atmetė skundą.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnį, Įstatymo nuostatas (71 str. 4 d. 4 p., 86 str. 1–3 d., 87 str. 1–2 d.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (89 p., 99 p.), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką.

7. Teismas nustatė, kad iš byloje esančio prašymo suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo apklausos duomenų, pareiškėjas baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje sieja su tuo, jog gyvena (duomenys neskelbtini) valdomame regione ir buvo apkaltintas, kad bendradarbiauja su (duomenys neskelbtini).

8. Teismas pabrėžė, kad iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, tačiau nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių.

9. Teismas akcentavo, kad iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, jog atlikto tyrimo metu surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini), kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš paveiktų teritorijų. Migracijos departamento Sprendime nurodyta, kad, tikėtina, jog pareiškėjas galėjo būti paveiktas šių įvykių ir būti priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nei šios aplinkybės, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas, diskriminacija dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad, Migracijos departamentui įvertinus pareiškėjo situaciją, buvo pagrįstai nustatyta, jog nėra jokių individualių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti diskriminacinio pobūdžio priemonių naudojimą prieš pareiškėją.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

11. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui, teismas pažymėjo, kad prašymą suteikti papildomą apsaugą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Įvertinęs bylos medžiagą (Migracijos departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

12. Pasisakydamas dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Migracijos departamentas Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybę nustatė įvertinęs tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo.

13. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatas, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintus kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatas, pareiškėjo individualią situaciją, teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, vilkinęs ar klaidinęs tyrimą ir panašiai.

14. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad taikytina Tvarkos 44.3.1 punkte nustatyta taisyklė it sprendimo dalis dėl uždraudimo atvyktu į Lietuvos Respubliką termino nustatymo keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Teismas pažymėjo, kad atitinkamai keistinas ir Komisijos sprendimas. Nurodęs, kad nenustatė pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, teismas netenkino pareiškėjų išvestinio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą jų prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

III. 16. Pareiškėjas H. I. H. H. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas nori būti tiesiogiai išklausytas.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Nei teismas, nei atsakovas neanalizavo, ar atsižvelgiant į pareiškėjo individualias aplinkybes.

17.2. Tiek atsakovo, tiek teismo sprendimas dėl smurto lygmens (duomenys neskelbtini) nepagrįstai grindžiamas tik rekomendacinio pobūdžio ir daugiau kaip metų senumo informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovo sprendimas turėtų būti pripažįstamas neatitinkančiu tyrimui keliamų reikalavimų remtis naujausia ir aktualiausia informacija apie kilmės valstybę. Šalyje yra ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Pareiškėjo išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad:

18.1. Iš Europos Sąjungos pabėgėlių agentūros (toliau – ir ESPA) 2021 metų gairių matyti, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. 2021 metų ESPA gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

18.2. Pareiškėjas savo baimę grindė bendra situacija dėl (duomenys neskelbtini) karinio konflikto jo gyvenamojoje vietovėje, o ne individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Tokia bendro pobūdžio grėsmė savaime nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

18.3. Migracijos departamento Sprendime pagrįstai konstatuota, jog tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, yra pareiškėjo gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

18.4. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo H. I. H. H. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad Sprendimas ir Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tyrimą atliko neišsamiai, apsiribojo abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas pareiškėjo asmeninių savybių. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

25. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

26. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

27. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

28. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

29. Tvarkos aprašo (byloje taikoma redakcija, galiojusi iki 2021 m. liepos 28 d.) 116.1 punkte nurodyta, kad, remdamasis nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresia žala bei koks yra šios žalos pobūdis. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresia žala, vertinama, ar ši žala gali būti laikoma persekiojimu. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų.

30. Vertinant prieglobsčio prašytojo pateiktus faktinius duomenis atsižvelgiama į visus byloje surinktus įrodymus ir nustatytus faktus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai išsamus ir detalus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas ir patikimumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti kitais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais (Tvarkos aprašo 116 p.).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad bėga nuo karo, šalyje yra prasta ekonominė situacija. Tiek prašyme suteikti prieglobstį, tiek apklausų metu pareiškėjas aiškino, kad jo gyvenamoji vieta yra nesaugi, dėl (duomenys neskelbtini) karinių veiksmų; skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodo, kad jis yra diskriminuojamas dėl savo tautybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas nėra nurodęs jokių aplinkybių, susijusių su jo galima diskriminacija tautybės pagrindu, vertina, ar buvo pagrindas suteikti pareiškėjui prieglobstį ar papildomą apsaugą dėl jo prašyme suteikti prieglobstį nurodytų priežasčių.

32. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, konstatuotina, jog įžvelgiamą grėsmę prieglobsčio prašytojas iš esmės sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar savo asmeninėmis savybėmis, konkrečios ir individualios faktinės informacijos, pagrindžiančios pareiškėjo įžvelgiamos grėsmės tikimybę, pareiškėjas nepateikė, todėl potencialią grėsmę pareiškėjui Migracijos departamentas vertino atsižvelgęs į aktualią kilmės valstybės informaciją. Migracijos departamentas konstatavo, kad tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su prieglobsčio prašytojo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves, tačiau Migracijos departamentas padarė išvadą, kad nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

33. Įvertinusi Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su negalėjimu vykdyti ekonominės veiklos, o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

34. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje (Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 m. sausio mėnesio ataskaitos (duomenys neskelbtini) 35 psl.), spręstina, kad nurodytos ataskaitos rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

35. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (116 p., 116.1 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas tyrimą atliko neišsamiai, rėmėsi tik bendro pobūdžio duomenimis, pažeidė EŽTT suformuluotą praktiką, Įstatymo bei Tvarkos aprašo nuostatas atmestini. Akcentuotina, kad pareiškėjas nenurodo kokios Įstatymo bei Tvarkos aprašo nuostatos buvo pažeistos, tokių aplinkybių teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. I. H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė