2019-01-16 Nr. AB-1537-3-62-3-01681-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-743-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01681-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK laikinojo sulaikymo kamerą, kurioje buvo šalta, tamsu, nebuvo tualeto ir praustuvės, netiekiamas geriamas vanduo, tekdavo miegoti ant grindų, kaupdavosi drėgmė. Kamera buvo perpildyta, be to, pareiškėjas nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti į lauką. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, o buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo patalpas ir nuobaudų uždarosios zonos patalpose neatliko. Dėl skunde nurodomų sveikatos sutrikimų pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pareiškėjo argumentai, atsakovo nuomone, buvo abstraktūs, jis neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendime pareiškėjo Ž. Š. skundą atmetė.

6. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius, kad pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis, kadangi, kaip paaiškino teismo posėdžio metu, jis atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nebuvo paskirtas gyventi į laikinojo sulaikymo kamerą, tai patvirtina jo atstovo pateikta pažyma, kurioje matyti, jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 3 brigadą, 11 būrio 1 brigadą ir 18 būrio 1 brigadą.

Atsakovo atstovas taip pat pateikė Pravieniškių PN 2-o sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas už bausmės atlikimo režimo pažeidimus ginčo laikotarpiu nuobaudų pataisos namų uždarosios zonos kamerose neatliko. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmės atlikimo režimo reikalavimus pažeidė tris kartus (nevykdė administracijos reikalavimų), tačiau jam nebuvo paskirta nuobauda, susijusi su kalinimu kamerų tipo patalpose (buvo apsiribojama svarstymu drausmės komisijoje, paskirta nuobauda tvarkyti pataisos įstaigos patalpas ir teritoriją be eilės bei perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę, tačiau pastaroji nuobauda pareiškėjui buvo paskirta paskutinę skunde nurodomo laikotarpio dieną, todėl nėra aktuali nagrinėjamu atveju).

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus ar dėl kitų priežasčių ginčo laikotarpiu buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje ar kitose kamerų tipo patalpose. Teismas laikė neįrodytomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis buvo verčiamas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis laikinojo sulaikymo kameroje, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nebuvo konstatuoti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos namų pareigūnus ar administraciją, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis Psichologinės tarnybos specialistams dėl savo nurodomų dvasinių išgyvenimų, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Atsižvelgdamas į tai, kad šioje administracinėje byloje nėra nustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 7. Pareiškėjas Ž. Š. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą grąžinti svarstyti iš naujo.

8. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į jo prašymą apklausti liudytojus ir rėmėsi tik atsakovo pateikta nepakankamai išsamia informacija. Iš pareiškėjo buvo atimta galimybė pateikti įrodymus ir vien tai sudaro pagrindą naikinti teismo sprendimą. Pareiškėjas pripažįsta, jog jis ginčo laikotarpiu uždarosios zonos kamerose nebuvo laikomas, bet pabrėžia, kad jis buvo uždarytas į laikinojo sulaikymo kamerą, kuri yra visai kitokio pobūdžio, kitame pastate. Laikymas laikinojo sulaikymo kamerose yra fiksuojamas kituose dokumentuose nei tie, kuriuos pateikė atsakovas. Pareiškėjas paaiškina, kad 2016 m. lapkričio 30 d. jis atsisakė gyventi paskirtame būryje, todėl administracija jį iki 2016 m. gruodžio 8 d. laikė atskirai nuo kitų nuteistųjų, laikinojo sulaikymo kameroje. Dėl tokio atsisakymo jam buvo skirtos trys nuobaudos, bet teismas nesiaiškino, už ką nuobaudos buvo skirtos pareiškėjui.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10. Atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, neatitinka tikrovės. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

13. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, neišsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Byloje esantys įrodymai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankami padaryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje. Pareiškėjas tvirtina, kad jis nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, nes dėl sveikatos atsisakė gyventi paskirtame būryje. Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 9–12) nurodė skyrimo į būrius įsakymo datas, būrį ir brigadą: 2016 m. rugsėjo 7 d. – į 2 būrį 3 brigadą; 2016 m. gruodžio 2 d. – į 11 būrį 1 brigadą; 2016 m. gruodžio 7 d. – į 18 būrį 1 brigadą, tačiau tokie atsakovo teiginiai savaime nepaneigia pareiškėjo teiginių, jog jis ginčo laikotarpiu bausmę atliko ne jam skirtoje brigadoje. Iš byloje esančios pažymos apie pareiškėjui skirtus paskatinimus ir nuobaudas (b. l. 16) matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo skirtos trys nuobaudos už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą (2016 m. gruodžio 1 d., 5 d. ir 7 d.): 1. nuobaudos neskirti, apsiriboti svarstymu drausminėje komisijoje; 2. tvarkyti pataisos įstaigos patalpas ir teritoriją be eilės; 3. perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėn. Pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. teismo posėdžio metu (garso įrašas; atsakovo atstovas posėdyje nedalyvavo) teigė, kad jam nuobaudos buvo skirtos dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje, teismo prašė iš atsakovo išreikalauti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo teiginius, teismo taip pat prašė iškviesti ir apklausti liudytojais A. G. ir V. L., bet pirmosios instancijos teismas šio jo prašymo netenkino, nurodęs, kad byloje pakanka duomenų.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d.) nebuvo laikomas laikinojo sulaikymo kameroje, nėra pakankamai pagrįsta. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai įvertino su tuo susijusių pareiškėjo teiginių realumą, teismui sudarė esmines kliūtis priimti teisingą teismo sprendimą, sprendžiant dėl neturtinės žalos, pareiškėjo patirtos jį laikant laikinojo sulaikymo kameroje, atlyginimo, todėl priimtas teismo sprendimas yra naikintinas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismui siūlant pakartotinai svarstyti pareiškėjo prašymus išreikalauti papildomus dokumentus iš atsakovo ir apklausti liudytojus, duomenų pakankamumo byloje klausimą (be kita ko, dėl konkrečių priežasčių, už ką pareiškėjui skirtos nuobaudos, kokie asmenys ginčo laikotarpiu buvo laikomi laikinojo sulaikymo kamerose).

16. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė nepakankamai pagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė