2022-04-13 Nr. AB-9015-3-62-3-00157-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1977-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00157-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. M. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. T. M. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. T. M. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 21S40966 „Nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į C.SIS įspėjimą“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 6K-96 „A. T. M. N.“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, atvykusi į Lietuvą pateikė prašymą jai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja teigė, jog iš kilmės valstybės išvyko dėl dviejų priežasčių: 1) ją prievartavo dėdė ir vertė ištekėti už vyresnio vyro; 2) yra lesbietė, o homoseksualams gyvenimas (duomenys neskelbtini) yra sudėtingas, yra apribota galimybė susirasti darbą, vietinė bendruomenė smerkia homoseksualius asmenis, valdžia homoseksualius asmenis sodina į kalėjimą. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti jai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvą 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvedė į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjos nuomone, Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigė, kad ji nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą suteikti jai prieglobstį. Atsakovas netinkamai atliko tyrimą, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

3. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) (toliau – ir EPPB) pateikta COI informacija, (duomenys neskelbtini) tos pačios lyties santykiai yra kriminalizuoti ir už juos yra baudžiama. (duomenys neskelbtini) baudžiamajame kodekse yra straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už homoseksualius santykius. Nors (duomenys neskelbtini) Konstitucija skelbia lygias visų piliečių teises, bet minėta nuostata atvirai neuždraudžia į LBGT asmenis nukreiptos diskriminacijos, apimančios apgyvendinimo, įdarbinimo, tautybės ar prieigos prie valstybinių paslaugų. Pateiktos ataskaitos įrodė (duomenys neskelbtini) policijos patyčias, skirtas LBGT asmenims. (duomenys neskelbtini) visuomenėje tvyro neigiamas požiūris į homoseksualius žmones. Akcentavo, jog visi tarptautinių institucijų duomenys rodė, kad (duomenys neskelbtini) valdžios požiūris į homoseksualius asmenis yra neigiamas. (duomenys neskelbtini) yra viena didžiausių homofobinių valstybių pasaulyje.

4. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad minėtos aplinkybės aiškiai įrodė, jog dėl pareiškėjos seksualinės orientacijos kilmės valstybėje gresia pavojus jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat pareiškėjai grėsė pavojus dėl jos dėdės veiksmų, kadangi jis prieš ją naudojo prievartą ir smurtą.

5. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamento specialistams nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Nebuvo jokio pagrindo netikėti pareiškėjos teiginiais ir jos pasakojimą vertinti kritiškai. Pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė bendrauti su psichologu ar kitu specialistu, kad būtų patvirtinta ar paneigta, jog ji yra homoseksuali. Išvadą dėl jos lytinės orientacijos padarė migracijos pareigūnas, kuris neturi specialių žinių šioje srityje. Atsakovas jokiais argumentais nepaneigė pareiškėjos nurodytų faktų, o Sprendimą motyvuoja tuo, jog pati pareiškėja nepateikė jokių įrodymų. Sprendime nebuvo paaiškinta, kokius įrodymus reikia pateikti teigiant, kad ji yra homoseksuali.

6. Pareiškėjos nuomone, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę, yra akivaizdžiai nepagrįsta. Pareiškėja savo elgesiu neparodė, jog ketina savavališkai išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką tinkamai laikėsi apgyvendinimo tvarkos, geranoriškai bendradarbiavo su Migracijos departamento specialistais. Nebuvo jokio pagrindo teigti, kad, įsigaliojus neigiamam atsakymui, ji pati savanoriškai neišvyks iš Lietuvos. Atsakovas pareiškėjos atžvilgiu nepagrįstai nustatė maksimalaus ilgio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, nes 5 metų terminas nėra proporcingas. Pareiškėja teigė, kad iš kilmės valstybės išvyko, siekdama apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus. Jos veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo požymių, o nelegalus Lietuvos Respublikos sienos kirtimas buvo motyvuotas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

7. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog Komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą žodinio proceso tvarka. Pareiškėja prašė organizuoti skundo nagrinėjimą taip, kad būtų užtikrinta jos teisė į tiesioginį ir betarpišką jos išklausymą. Pažymėjo, jog asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė, tačiau Komisija neatsižvelgė į šias aplinkybes. Pabrėžė, kad Komisija išnagrinėjo pareiškėjos skundą neatidžiai ir neišsamiai, jos priimtas sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme keliamų reikalavimų, todėl turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjos pasakojimo patikimumas buvo vertinamas remiantis DSSH modeliu. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojamas homoseksualumas yra pramanytas siekiant „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, todėl jos deklaruojama baimė nelaikyta visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, pareiškėja neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nenurodė kitų jai tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, pareiškėja taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog yra lesbietė. Apie savo seksualinę orientaciją sužinojo mokykloje, kai jai buvo 13 metų. Ji pasakė mamai, kuri užpyko, nebendravo, bet vėliau suprato ir atleido. Ji bendravo su vyresne mergaite mokykloje. Pareiškėja slepia savo orientaciją nuo aplinkinių, nes bijo jų pasmerkimo ir žeminimo. Jei grįžtų, tai slėptų savo jausmus. Atsakovas paaiškino, kad, vertinant prieglobsčio prašymų, kurie yra grindžiami priklausymu LGBT bendruomenei, patikimumą, papildomai remiamasi DSSH modeliu. Šiuo modeliu siekiama įvertinti paties prieglobsčio prašytojo savęs suvokimą, jausmus bei patirtį, nesikoncentruojant į seksualinę praktiką. Pareiškėjos pasakojimas apie jos, kaip LGBT bendruomenės narės, patirtis buvo prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu. Be to, pareiškėjos pasakojimas apie su „kitoniškumu“ bei „stigma“ susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti pareiškėjai atskleisti savo vidines patirtis.

11. Pareiškėja taip pat nurodė, kad jos dėdė prievartavo ją, vertė ištekėti už daug vyresnio vyro. Jei ji grįžtų, tai kentėtų. 2018 metais mirė pareiškėjos mama ir ji apsigyveno pas dėdę, o 2019 metais vieną sekmadienio vakarą dėdė išprievartavo ją. Seksualinė prievarta tęsėsi iki 2021 m., t. y. iki jos išvažiavimo į Baltarusiją. Pareiškėja nurodė, kad pasiskundė dėdės žmonai, tačiau sulaukė ne pagalbos, o paniekos ir pasmerkimo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių daiktinių įrodymų ar dokumentų, kurie pagrįstų jos pasakojimą. Tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojas nepagrindžia savo pasakojimo daiktiniais įrodymais, dokumentais ar kitais įrodymais, pasakojimo patikimumas yra vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra detalus ir konkretus, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Pareiškėjos pasakojimas buvo nedetalus ir nekonkretus, ji keliais sakiniais papasakojo apie jos dėdės prievartą. Dėdė pradėjo prievartauti ją nuo 2019 metų ir prievartavo iki 2021 metų vidurio, t. y. iki pareiškėjos išvykimo iš kilmės šalies. Per visą šį laikotarpį pareiškėja neieškojo pagalbos, nesikreipė į nevyriausybines organizacijas, kurių (duomenys neskelbtini) yra ir kurios padeda išprievartautoms, seksualinį smurtą patyrusioms moterims. Ji nesiskundė policijai, nors (duomenys neskelbtini) baudžiamasis kodeksas numato griežtą bausmę asmeniui, kuris išprievartavo moterį ar seksualiai ją išnaudojo prieš jos valią. Atsižvelgdamas į pareiškėjos pasakojimo esminius trūkumus, atsakovas konstatavo, kad jos pasakojimas yra nepatikimas įrodymas ir yra atmestinas, o deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

12. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, su asmenų grupe, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėja skunde nepateikė.

13. Atsakovas nurodė, kad draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjai nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Akcentavo, jog pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

14. Migracijos departamentas pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikė pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.

15. Atsakovo nuomone, pareiškėjos skundo argumentai, jog Komisija pažeidė jos teisę į betarpišką ir tiesioginį išklausymą, nepagrįsti. Pareiškėjos pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas Migracijos departamentui. Šiuo atveju pareiškėja savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad buvo būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti A. T. M. N. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo Therese M. N. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, atmetė kitą skundo dalį.

17. Teismas nustatė, kad:

17.1. Iš 2021 m. liepos 2 d. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų pasienio užkartos specialisto tarnybinio pranešimo ir pateikto priedo prie tarnybinio pranešimo nustatyta, kad pareiškėja nelegaliai perėjo valstybės sieną iš Baltarusijos pusės. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 2 d. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad kilmės valstybėje patyrė seksualinę prievartą ir buvo verčiama susituokti.

17.2. 2021 m. rugpjūčio 2 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad 2018 metais baigė mokyklą. Tais pačiais metais mirė jos mama ir jos dėdė ją priėmė gyventi savo šeimoje. Jai gyvenant pas dėdę, jis ją kelis kartus išprievartavo, liepė apie tai nieko nesakyti, sakė, kad už tylėjimą išpildys jos svajonę tęsti mokslus. 2020 m. dėdės draugas pareiškė norą ją vesti, todėl ji pabėgo ir gyveno gatvėje, kur susipažino su moterimi, kuri jai padėjo pabėgti iš (duomenys neskelbtini). Nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl patirto seksualinio smurto, nes sulaukė grasinimų nužudyti.

17.3. 2021 m. spalio 25 d. atlikta pareiškėjos antrinė apklausa, padarytas apklausos garso įrašas. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Į Lietuvą atvyko pėsčiomis iš Baltarusijos teritorijos. Teigė, kad pirmiausia lėktuvu iš (duomenys neskelbtini) pasiekė (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu atvyko į Baltarusiją. Yra katalikė, kilmės valstybėje jokiai politinei partijai nepriklausė. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) paliko, nes patyrė dėdės seksualinę prievartą ir dėdė vertė ją ištekėti už vyresnio vyro. Dėl patirtos seksualinės prievartos pasiskundė dėdės žmonai, tačiau ji nepatikėjo pareiškėjos žodžiais, visaip ją iškeikė, žemino. Taip pat pareiškėja nurodė, kad yra homoseksuali. Akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) homoseksualiems žmonėms dėl patiriamos diskriminacijos yra sunku surasti darbą, juos smerkia bendruomenė, valdžia gali suimti ir pasodinti į kalėjimą laikotarpiui nuo 2 iki 5 metų. Pažymėjo, jog kilmės valstybėje slėpė savo homoseksualumą, apie jos potraukį tos pačios lyties asmenims žinojo tik motina ir kelios mergaitės, su kuriomis draugavo.

17.4. Atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat minėtu Sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), jai buvo uždrausta 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17.5. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, jį skundė ikiteismine tvarka. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2022 m. sausio 11 d. sprendimu konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinių ar faktinių pagrindų jį panaikinti, todėl nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Teismas, įvertinęs aktualias Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, konstatavo, kad atsakovas, remdamasis nustatytais faktais ir pareiškėjos pateikta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Tvarko aprašo 99 punkte nustatytais kriterijais.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomas pasakojimas kėlė pagrįstas abejones dėl jo realumo. Tariamas persekiotojas yra ne valstybė, dėl teisinės apsaugos nuo smurto turi būti kreipiamasi kilmės valstybėje ir tik jos nesulaukus ją gali ir turi užtikrinti kita valstybė. Šiuo atveju dėl teisinės apsaugos nuo smurto nebuvo kreiptasi ir pareiškėjos nurodoma aplinkybė nesuponavo „konvencinės priežasties“ apsaugos ir nesudarė pagrindo prieglobsčio suteikimui.

20. Iš Sprendimo turinio teismas nustatė, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjos teiginius apie jos homoseksualumą, taikė ir pasisakė dėl DSSH modelio taikymo, kuris remiasi keturiais elementais: 1) kitoniškumas; 2) stigma; 3) gėda; 4) žala. Sprendime konstatuojama, kad, įvertinus pareiškėjos pasakojimą remiantis DSSH modeliu, buvo nustatyta, kad jos pasakojimas apie jos, kaip LGBT bendruomenės narės, patirtį yra paviršutiniškas, prieštaringas ir grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu.

21. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, sutiko su atsakovo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjos pasakojimas apie jos galimą homoseksualumą yra neišsamus, abstraktus, todėl vertintinas kritiškai.

22. Teismas akcentavo ir tai, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje dėl netradicinės seksualinės orientacijos buvo grindžiama išskirtinai hipotetiniais teiginiais, kuriuos bet kuris asmuo gali apibūdinti iš savo bendros patirties ir bendro suvokimo.

23. Teismas sprendė, kad buvo pagrįstai konstatuota, jog nurodomos aplinkybės negali būti pripažintos pakankamu pagrindu suteikti prieglobstį. Sprendimu pagrįstai pripažinta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

24. Remdamasis Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės medžiaga ir Europos prieglobsčio paramos biuro teikiama informacija, teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) tos pačios lyties asmenų santykiai yra kriminalizuoti ir už juos yra baudžiama. Tačiau pareiškėja nenurodė, kad dėl galbūt netradicinės seksualinės orientacijos kilmės valstybėje ji realiai buvo persekiojama, patyrė smurtą, diskriminaciją ar pan.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja iš kilmės valstybės pirmiausia išvyko į (duomenys neskelbtini), o vėliau atvyko į Baltarusiją. Pareiškėja pasakojimo metu nenurodė, kad tiek (duomenys neskelbtini) ar Baltarusijoje jai būtų kilusi kokia nors grėsmė ar pavojus, tačiau nei (duomenys neskelbtini), nei Baltarusijoje ji nepateikė prašymo suteikti prieglobstį. Pareiškėja tyrimo metu nepaaiškino, kodėl minėtose valstybėse nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl prieglobsčio suteikimo.

26. Teismas, įvertinęs anksčiau minėtų aplinkybių visumą, pareiškėjos pasakojimų formos ir turinio trūkumus ir į tai, kad asmens kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nenustatytos, sprendė, kad ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

27. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi ji neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus. Prieglobsčio prašytojos situacija įvertinta individualiai, Sprendime detaliai analizuoti ir įvertinti nurodyti argumentai. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjos asmenybę, kilmės valstybę. Apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

28. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjos pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką, nelegaliai kirsdama Lietuvos Respublikos sieną, ir buvo sulaikyta pareigūnų. Pareiškėja paprašė prieglobsčio tik tada, kai ji buvo sulaikyta, nurodė, jog pametė asmens dokumentus. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo pareiškėja gali pasislėpti. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

29. Teismas pažymėjo, jog penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra motyvuotas ir proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitinka Tvarkos kriterijų. Teismo vertinimu, nors ir prieita prie išvados, kad pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga jai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos.

30. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dviejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

31. Pareiškėja skunde nurodė ir tai, kad Komisija nepagrįstai išnagrinėjo skundą rašytinio proceso tvarka. Teismas nesutiko su šia pozicija, kadangi Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi Komisijai nebuvo privaloma pareiškėjos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo atveju pareiškėja savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomos apsaugos panaikinimo, negalėjo būti tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 32. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

33. Pareiškėja nurodo, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus jos paaiškinimų, neišklausius pareiškėjos, nedalyvaujant pareiškėjai nagrinėjimo procese, buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Taigi, pareiškėjos fundamentali teisė buvo akivaizdžiai pažeista, pareiškėja nebuvo tinkamai išklausyta priimant Migracijos departamento sprendimus.

34. Pareiškėjos nuomone, svarstant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, buvo suklysta ir nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos persekiojimo veiksmų priežastis yra priklausymas tam tikrai socialinei seksualinių mažumų grupei. Pareiškėja akcentuoja, jog visi tarptautinių institucijų duomenys rodo, jog (duomenys neskelbtini) valdžios požiūris į homoseksualius asmenys yra neigiamas. (duomenys neskelbtini) yra viena didžiausiu homofobinių valstybių pasaulyje. Taigi visuomenė tiesiogiai diskriminuoja netradicinės seksualinės orientacijos asmenis ir pareiškėja dėl to patiria nuolatinę baimę ir diskriminacinį persekiojimą. Gresia pavojus pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl jos seksualinės orientacijos kilmės valstybėje.

35. Pareiškėjos teigimu, nebuvo patvirtintos arba paneigtos pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jos galbūt netradicinės orientacijos. Pareiškėja tvirtina, kad Migracijos departamento specialistams nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, tačiau pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė bendrauti su psichologu ar kitu specialistu, kad būtų patvirtinta ar paneigta, jog ji yra homoseksuali. Išvadą dėl lytinės orientacijos padarė migracijos pareigūnas, kuris neturi specialių žinių šioje srityje. Migracijos departamento sprendime nebuvo paaiškinta, kokius įrodymus reikia pateikti asmeniui, teigiant, kad asmuo yra homoseksualus. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos homoseksualumo fakto nustatymo aspekto, tik nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos pasakojimo trūkumai sudaro pagrįstą prielaidą konstatuoti, kad tariamas homoseksualumas yra tik pagrindas prieglobsčio prašymui pagrįsti. Tačiau ši loginė išvada prieštarauja tiek informacijai apie kilmės valstybę, tiek pareiškėjos nurodytoms faktinėms aplinkybėms, liko neištirta ir nepaneigta aplinkybė, kad pareiškėja yra homoseksuali.

36. Pareiškėjos nuomone, objektyviai įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojos pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o, atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo prieglobsčio prašytojai poreikį. Pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra įvykdyta, pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl Migracijos departamentas Sprendimu jai nepagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso.

37. Pareiškėjos teigimu, vertinant jos individualią situaciją ir nurodytus aspektus bei aplinkybes, buvo pažeistas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) (ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99 punktas. Prieglobsčio prašytojos pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojos nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jos pasakojimą patikimu įrodymu.

38. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

39. Atsakovas akcentuoja, kad tam, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, turi būti įvykdytos in corpore visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostato, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Kadangi Sprendimu buvo konstatuota, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, nebuvo reikalinga vertinti kriterijaus dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

40. Atsakovas pabrėžia, kad būtent pareiškėjai teko pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą. Akcentuoja ir tai, kad Migracijos departamentas nereikalavo iš pareiškėjos pateikti konkrečius įrodymus ar informaciją. Migracijos departamentas surinko bei įvertino visą su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgdamas į tai, priėmė Sprendimą, o pati pareiškėja nepateikė jokių konkrečių duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas. Pažymi, kad prieglobsčio prašymus nagrinėjančiai institucijai nenustatyta pareiga įrodinėti neiginius ir paneigti hipotetines prielaidas.

41. Atsakovo teigimu, Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos homoseksualumas, t. y. esminė aplinkybė, kuria pareiškėja grindžia tarptautinės apsaugos poreikį, yra pramanytas siekiant „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Pažymi ir tai, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste.

42. Atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 43. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

44. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad ji būtų tiesiogiai išklausyta.

45. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismas neprivalo atsižvelgti į šį prašymą.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas tenkino pareiškėjos skundo dalį, sutrumpindama minėtus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeisdamas Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį.

48. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad ji priklauso padidintos rizikos grupei, todėl jos situacija turėjo būti vertinama individualiai. Pareiškėja nurodo pirmosios instancijos teismui išdėstytas aplinkybes apie tai, jog jos prašymo pagrįstumą patvirtina tai, jog ji yra homoseksuali ir dėl to kilmės valstybėje jai yra nesaugu. Pareiškėjos teigimu, nebuvo paneigtos jos nurodytos aplinkybės dėl jos netradicinės orientacijos, išvadą dėl lytinės orientacijos padarė migracijos pareigūnas, kuris neturi specialių žinių šioje srityje, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos homoseksualumo fakto nustatymo aspekto, tik nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos pasakojimo trūkumai sudaro pagrįstą prielaidą konstatuoti, kad tariamas homoseksualumas yra tik pagrindas prieglobsčio prašymui pagrįsti.

49. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

50. Ginčui yra aktualios Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, kurios yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

51. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

52. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

53. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

54. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

55. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

56. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, vadovaujasi, be kita ko, Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

57. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis nustato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

58. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė dviem aplinkybėmis: 1) kilmės valstybėje jos dėdė prieš ją naudojo seksualinę prievartą ir vertė ją ištekėti už vyresnio vyro; 2) ji yra homoseksuali, o kilmės valstybėje homoseksualūs žmonės patiria diskriminaciją, tos pačios lyties asmenų seksualiniai santykiai yra kriminalizuoti. Pareiškėja nurodė, kad, 2018 m. mirus jos motinai, ji gyveno su dėde ir jo žmona; nuo 2019 m. dėdė pradėjo ją seksualiai išnaudoti, tai tęsėsi iki tol, kol ji nusprendė pabėgti iš (duomenys neskelbtini); ji nesikreipė į vietinę policiją dėl patirto seksualinio smurto, tačiau papasakojo dėdės žmonai, bet ji nepatikėjo pareiškėjos žodžiais, ją visaip užgauliojo. Pareiškėja teigė, kad, būdama 13 m. amžiaus, ji pajuto potraukį tos pačios lyties asmenims, yra turėjusi santykių su kitomis merginomis. Pažymėjo, jog kilmės valstybėje apie jos netradicinę seksualinę orientaciją žinojo tik jos motina ir keletas merginų. Pareiškėja skunde laikėsi pozicijos, kad minėtos aplinkybės įrodo, jog (duomenys neskelbtini) prieš ją smurtavo jos dėdė, o dėl netradicinės seksualinės orientacijos jai gresia persekiojamas, diskriminacija, visuotinis pasmerkimas ir net laisvės atėmimas, todėl Migracijos departamentas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad jos prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje neatitinka Įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimų.

59. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas yra abstraktus, neišsamus ir yra pagrįstų abejonių dėl jo patikimumo. Vertinant pareiškėjos apklausos garso įrašą ir jos transkripciją, matyti, kad pareiškėja konkrečiai nepaaiškino, kaip pasireiškė prieš ją dėdės pavartotas smurtas, apie vertimą tekėti už gerokai vyresnio vyro užsimenama minimaliai, nenurodant detalių aplinkybių. Iš pareiškėjos pasakojimo nėra įmanoma suprasti, kodėl ji dėl galimai patirto seksualinio smurto nesikreipė į vietinę policiją ar nevyriausybines organizacijas, kurios veikia (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) baudžiamasis kodeksas numato griežtą bausmę asmeniui, kuris išprievartavo moterį prieš jos valią ar ją seksualiai išnaudojo.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjos teiktus paaiškinimus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Iš pareiškėjos pasakojimo negalima daryti išvados, kad grįžus į kilmės valstybę jos sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus. Akcentuotina, jog į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko ne iš kilmės valstybės, o iš Baltarusijos Respublikos per (duomenys neskelbtini), neteisėtai kirtusi Lietuvos Respublikos sieną.

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos apklausų metų duotus paaiškinimus, sutinka su Migracijos departamento vertinimu, kuriam pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjos pasakojimas dėl grasinimų ir persekiojimo nėra tikslus, konkretus. Pareiškėja nenurodė jokių įrodančių faktų dėl grasinimų jos atžvilgiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kilmės valstybė turi pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėja dėl jos nurodomos patirtos seksualinės prievartos kreipėsi į kilmės valstybės institucijas ir šios institucijos negalėtų ar nenorėtų suteikti apsaugos nuo tariamo persekiojimo.

62. Pareiškėja teigia, kad ji gali patirti persekiojimą kilmės valstybėje dėl priklausymo seksualinių mažumų grupei, t. y. dėl savo seksualinės orientacijos, tačiau nenurodo jokių konkrečių duomenų, kad kilmės valstybėje ji buvo persekiojama būtent dėl homoseksualumo. 2021 m. rugpjūčio 2 d. pirminės apklausos metu pareiškėja neužsiminė apie savo homoseksualumą, o pirmą kartą šią priežastį nurodė praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo ir pirminės apklausos atlikimo. Tik 2021 m. spalio 25 d. antrinės apklausos metu pareiškėja nurodė, kad ji yra homoseksuali, tačiau apie tai ji kalbėjo abstrakčiai, nenurodė, su kokiais sunkumais jai teko dėl to susidurti, kokia apskritai patiriama reali persekiojimo grėsmė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje dėl jos nurodytos netradicinės seksualinės orientacijos buvo grindžiami išskirtinai hipotetiniais teiginiais, kuriuos apibūdinti gali bet kuris asmuo iš bendros savo patirties ir bendro suvokimo. Abstraktūs pareiškėjos teiginiai šiuo aspektu nėra pagrindas daryti išvadą, kad būtent pareiškėjai egzistuoja visiškai pagrįsta baimė tapti auka kilmės valstybėje.

63. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos paaiškinimus, teiktus ją apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumo tyrimą. Migracijos departamentas vertino pareiškėjos paaiškinimo patikimumą, remdamasis DSSH (kitoniškumas, stigma, gėda, žala) modeliu, ir Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos suvokimas apie savo, kaip LGBT bendruomenės narės, patirtį yra paviršutiniškas, prieštaringas ir grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu. Įvertinęs pareiškėjos pateiktas aplinkybes tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, atsakovas pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėjos paaiškinimas apie tariamą priklausymą LGBT bendruomenei yra neišsamus, abstraktus, todėl jis nelaikytinas patikimu.

64. Remdamasis Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės medžiaga ir Europos prieglobsčio paramos biuro teikiama informacija, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) tos pačios lyties asmenų santykiai yra kriminalizuoti ir už juos yra baudžiama. (duomenys neskelbtini) baudžiamajame kodekse yra numatyta piniginė bauda arba laisvės atėmimas nuo 6 mėn. iki 5 m. už tos paties lyties asmenų santykius. (duomenys neskelbtini) Konstitucija skelbia lygias visų piliečių teises, tačiau yra duomenų, leidžiančių teigti, kad LGBT bendruomenės nariai (duomenys neskelbtini) patiria visuomenės ir policijos patyčias, prieš juos yra vartojamas smurtas. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog kilmės valstybėje homoseksualūs žmonės patiria diskriminaciją, visuomenės patyčias ir baudžiamąjį persekiojimą, yra pagrįstos. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimo trūkumai sudarė pagrindą išvadai, kad jos tariamas homoseksualumas yra tik pagrindas prieglobsčio prašymui pagrįsti.

65. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja aptaria LGBT asmenų situaciją kilmės valstybėje (remdamasi EASO pateikta COI informacija), tačiau ši informacija vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinanti konkrečiai pareiškėjai tariamai gresiančio pavojaus, neturinti sąsajų su jos individualia situacija. Pareiškėjos apklausų metu pateikta informacija apie LGBT priklausančius asmenis neišeina už paviršutiniškumo ir stereotipinio suvokimo ribų. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja patyrė kokį nors (t. y. iš valstybinių organizacijų ar iš kitų nevalstybinių subjektų) persekiojimą ar diskriminaciją. Be to, ir apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėja nenurodė, jog dėl netradicinės seksualinės orientacijos kilmės valstybėje realiai buvo persekiojama, patyrė smurtą, diskriminaciją ar pan. Kaip jau minėta, pareiškėjos paaiškinimas apie jos individualią situaciją stokoja konkretumo, detalumo, tikslumo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti Migracijos departamento, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas dėl pareiškėjos paaiškinimų nepatikimumo ir nepagrįstos baimės grįžti į kilmės valstybę. Šių išvadų nepaneigia ir kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

66. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

67. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį. Nors šiuo atveju pareiškėja teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija yra ribota, neobjektyvi ir prieštarauja kilmės šalies realybei, tačiau kartu su apeliaciniu skundu ji nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjos prieglobsčio prašymui išnagrinėti, Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas racionaliai, visapusiškai, objektyviai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis bei pagrįstai sprendė dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjai.

68. Pareiškėja apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo metu buvo pažeista jos teisė būti išklausytai ir teikti paaiškinimus, tačiau nenurodo, kokius paaiškinimus ji siekė pateikti ir kad Migracijos departamentas atsisakė juos priimti. Dėl nesuteiktos galimybės dalyvauti skundo nagrinėjimo procedūroje pažymėtina, kad Migracijos departamente ir pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjai buvo užtikrinta galimybė išdėstyti savo poziciją žodžiu. Teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių buvo būtina Komisijoje pareiškėjos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (Tarkos aprašo 222 p.), tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir pati pareiškėja.

69. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. T. M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis