A-492-2833-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2833/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00279-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. P., atstovei advokatei Onai Vitartienei,

atsakovo atstovams Leandrui Pociui, Ruslanui Zadorinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. P. kreipėsi į teismą su skundi ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Viešosios tvarkos valdybos viršininko Vytauto Grašio 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-3186 „Dėl J. P. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 92.4 punkto nuostatomis, leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas siejamas su asmens, turinčio teisę laikyti (nešiotis) ginklą, padarytu įstatymų, kitų teisės aktų, reikalavimų pažeidimu.

Teigė, kad Sprendime konstatuota aplinkybė apie pareiškėjo neblaivumą 2007 m. rugpjūčio 15 d. kavinėje „Amatininkų užeiga“, naudojimąsi šaunamuoju ginklu, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, prieštarauja baudžiamojoje byloje Nr. 14-1-02325-07 bei administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Akcentavo, kad sprendimo dėl J. P. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo metu pareigūnams buvo žinoma apie J. P. negalėjimą suvokti savo veiksmų reikšmės, juos valdyti bei neblaivumą paneigiančias aplinkybes.

Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdyba nuo 2007 m. rugpjūčio 15 d. ketverius metus nesprendė J. P. turimo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo klausimo, tik įpareigojo J. P. pasitikrinti sveikatą ir pateikti įstatymų nustatytą pažymą, tokią pažymą pateikus, sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo nebuvo priimtas. Teigė, kad nėra objektyvių duomenų, jog 2007 m. rugpjūčio 15 d. J. P. nešiojosi ginklą apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. padarė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą pažeidimą.

Akcentuoja, kad Sprendime nenurodyti kiti įstatymų ir teisės aktų reikalavimų pažeidimai, keliantys grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Aiškino, kad J. P. būseną 2007 m. rugpjūčio 15 d. kavinėje sukėlė alkoholinė intoksikacija. Akcentavo, kad po nurodytų įvykių praėjo daug laiko, per šį laiką J. P. ligomis, dėl kurių asmenys negali laikyti (nešiotis) ginklą, nesirgo. Teismo posėdyje papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus buvo priimtas pasibaigus leidimo galiojimo terminui, todėl sprendimo priėmimas prieštarauja Taisyklių 66 ir 67 punktams.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas galėjo būti apnuodytas klofelinu. Teigė, kad ginklo naudojimo faktas 2007 m. rugpjūčio 15 d. įvykių kavinėje metu nėra įrodytas, ant ginklo nerasta pareiškėjo pėdsakų.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad gavo informacijos dėl J. P. psichikos sutrikimo, kuri leido įtarti, jog asmuo serga Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sąraše įrašytomis ligomis, dėl kurių negali turėti ginklo, todėl vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 79 punktu, J. P. buvo įpareigotas pasitikrinti sveikatą ir pateikti naują medicininio patikrinimo išvadą. Nurodė, kad J. P. pateikė naują medicininio patikrinimo išvadą. Akcentavo, kad J. P. skundas dėl Vadovybės apsaugos departamento 2007 m. rugpjūčio 21 d. įsakyme Nr. PK-407 nurodyto atleidimo pagrindo pakeitimo į atleidimą savo prašymu buvo atmestas konstatavus, kad pareiškėjas, girtas nešiodamasis šaunamąjį ginklą ir patalpose šaudydamas iš jo, pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad ekspertizės išvadoje konstatuota tik tikimybė, kad pareiškėjui 2007 m. rugpjūčio 15 d. apie 6 val. išsivystė trumpalaikis praeinantis psichikos sutrikimas – patologinė intoksikacija alkoholiu. Aiškino, kad tikėtina ekspertizės išvada nėra pakankamas įrodymas, jog 2007 m. rugpjūčio 15 d. apie 6 val. pareiškėjui išsivystė trumpalaikis psichikos sutrikimas. Darė išvadą, kad toks pareiškėjo poelgis prieštarauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatoms. Paaiškino, kad 2007 m. rugpjūčio 15 d. po vidurnakčio J. P., būdamas girtas (nustatytas sunkus girtumo laipsnis (3,68 promilės)), kavinėje „Amatininkų užeiga“, ginklu be priežasties grasino virėjui, liepė jam klauptis ir iškelti rankas. Kavinės patalpose šaudė iš pistoleto, tuo sukeldamas realų pavojų aplinkinių žmonių gyvybei ir sveikatai. Atsakovas konstatavo, kad ginklo savininkas naudojosi ginklu, pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, taip pat nešiojosi ginklą apsvaigęs nuo alkoholio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad J. P. prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus pratęsimo padavė likus 10 dienų iki leidimo galiojimo pabaigos ir atsakovas iki šios datos nepriėmė sprendimo dėl leidimo perregistravimo, prašymo svarstymas užtruko ilgiau nei 5 dienas ir sprendimas buvo priimtas jau pasibaigus leidimo galiojimo laikui. Teismas pažymėjo, kad Taisyklėse nėra numatytos taikytinos pasekmės, kai sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus perregistravimo nepriimamas iki šio leidimo pasibaigimo dienos. Teismas vertino, kad situacijos, kai sprendimas dėl perregistravimo nepriimamas iki leidimo galiojimo pabaigos, neturi būti aiškinama kaip leidimo pasibaigimas. Taikant tokį aiškinimą kartu turėtų būti taikomos ir leidimo pasibaigimo pasekmės. Rėmėsi Taisyklių 72 punktu ir pažymėjo, kad šios teisės normos formuluotė rodo, kad teisės akte numatyta galimybė pratęsti leidimą, pasibaigus jo galiojimui. Tokia teisė vertintina kaip išimtinė, nustatyta atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Kitu atveju būtų reikalinga taikyti leidimo pasibaigimo pasekmes ir įpareigoti asmenį gauti naują leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsižvelgęs į tai teismas padarė išvada, kad atsakovo sprendimas turi būti vertinamas kaip sprendimas, priimtas pagal Taisyklių 67 punktą, kaip sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo nustačius priežastis, dėl kurių Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nustatyta tvarka asmuo negali turėti ginklų.

Teismas nurodė, jog atsakovas skundžiamą sprendimą grindė aplinkybėmis, konstatuotomis Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. balandžio 8 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-117/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. N438-1734/2011. Įvertinęs nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą išdėstytus faktus, teismas padarė išvadą, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos aplinkybės yra patvirtintos pakankamais įrodymais. Įvertinęs nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad visuotinai žinoma, jog suaugęs žmogus turi apie 5 litrus kraujo, o promilė yra grynojo alkoholio procentas kraujyje, todėl galima teigti, kad J. P. kraujyje galėjo būti apie 1,6 promilės alkoholio (2 x 100 x 0,40 : 5 000 x 100). Teismas akcentavo, kad šie skaičiavimai negali būti laikomi tiksliais, nes tikslių išeitinių duomenų teismas neturi, tačiau įvertinęs J. P. parodymus ir visuotinai žinomus faktus, konstatavo, kad J. P. nuo alkoholio buvo apsvaigęs daugiau nei leidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Teismas akcentavo, kad sveikatos sutrikimai gėrimo metu nebuvo pasireiškę, pareiškėjo paaiškinimai apie to vakaro aplinkybes rodo, jog jis gerai prisiminė aplinkybes, kokių nors atminties spragų ar neadekvataus aplinkos suvokimo nepastebėta. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas aiškino, jog jis išgėrė mažą bokalą alaus „Helios“ klube. Todėl atsižvelgęs į tai, kad jis tuo metu nešiojo ginklą ir dvi pilnas apkabas šovinių, teismas konstatavo, kad taip neabejotinai buvo pažeistas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo paaiškinimas, kad tą vakarą jis alkoholio negėrė, o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus apie alkoholio vartojimą jį paskatino advokatas, vertinamas kaip bandymas gintis šioje byloje, turint įsitikinimą, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas galutinai ir yra paneigiamas kitais ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų paaiškinimais, kurie išdėstyti nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Teismas pažymėjo, kad nustatant J. P. girtumą, teismui nereikia remtis tuo laiko tarpu, kai J. P. 2008 m. vasario 13 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu buvo pripažintas nepakaltinamu. Šiame akte pažymėta, kad patologinė intoksikacija alkoholiu baigiasi visiška būsenos amnezija (atminties susilpnėjimas ar netekimas), tuo tarpu pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu gerai prisiminė įvykius iki apsilankymo restorane „Amatininkų užeiga“. Vadinasi, nėra pagrindo įtarti, jog iki apsilankymo restorane „Amatininkų užeiga“ J. P. galėjo turėti psichikos sutrikimų. Teismas pažymėjo ir tai, kad nuo J. P. paminėto alkoholio vartojimo fakto (po 12.00 val. nakties) iki šaudymo restorane praėjo net šešios valandos. Teismas nurodė, kad neadekvatu būtų pripažinti, jog dėl alkoholinės intoksikacijos nepakaltinamu pripažintas asmuo nebuvo išgėręs alkoholio. Teismas atmetė pareiškėjo teiktą apnuodijimo klofelinu versiją, kurios nepatvirtino jokie įrodymai. Pažymėjo, kad Respublikinio toksikologijos centro 2009 m. rugpjūčio 27 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo klinika neatitiko tipinio apsinuodijimo klofelinu klinikos, kiti duomenys, kuriais būtų galima pagrįsti apsinuodijimo klofelinu diagnozę, pažymoje nenurodyti.

Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nebuvo baustas administracine tvarka už ginklo laikymo (nešiojimo) taisyklių pažeidimus, nėra teisiškai reikšminga, nes Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybė nėra siejama su baustumu administracine tvarka. Teismas taip pat vertino, kad atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjo įvykdytas ginklo nešiojimo tvarkos pažeidimas vos nesibaigė žmogaus nužudymu, jis visą naktį būdamas neblaivus sėdėjo restoranuose, t. y. vietose, kur žmonės renkasi atsipalaiduoti, dažnai ir išgerti alkoholio, ginklo turėjimas tokiose vietose savaime gali kelti grėsmę dėl netinkamo laikymo, galimybės prarasti ginklą konflikto metu. Vien jau tikėtinai paskaičiuotas galimas pareiškėjo girtumas, nors ir darant prielaidą, kad jis galėjo būti mažesnis, vis tiek yra labai didelis, girto žmogaus lankymasis su ginklu viešo pasilinksminimo vietose yra pavojingas savaime. Tokie pažeidimai akivaizdžiai kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismas pdarė išvadą, kad J. P. padarytas pažeidimas negali būti laikomas tinkamu elgesiu viešoje vietoje, nes toks elgesys prieštarauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslui ir paskirčiai (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 str.). Tai, kad pareiškėjas anksčiau yra gavęs valstybinių apdovanojimų negali būti pagrindu netaikyti jam įstatyme numatytos sankcijos. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatavo, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 128–137) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nagrinėjo faktus, kurie buvo nustatyti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp pareiškėjo ir Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato – jo struktūrinio vieneto – Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato. Pabrėžia, kad 2011 m. spalio 21 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. N438-1734/2011 konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka neabejotinai išvadai, kokiu metu ir koks konkretus neblaivumo laipsnis buvo nustatytas J. P., ar tuo metu jis buvo nepakaltinamumo būsenoje; nepakanka konstatuoti, kad kažkuriuo abstrakčiu momentu asmuo, turėdamas su savimi ginklą, vartojo alkoholį ir apgirto, nenurodant konkretaus girtumo laipsnio; byloje nėra įrodymų, kad J. P., iki sutrinkant psichikai, buvo neblaivus nešiodamas ginklą ir koks neblaivumo laipsnis tuo metu jam galėjo būti nustatytas. Aiškina, kad šios teismo nustatyto aplinkybės – –J. P. negalėjimas suvokti savo atliekamų veiksmų reikšmės, juos valdyti bei neblaivumą paneigiančios aplinkybės buvo žinomos pareigūnams sprendimo dėl J. P. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo metu.

Vertina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. balandžio 8 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 14-1-02325-07 nurodytomis aplinkybėmis, joje nurodytais liudytojų parodymais, kitais duomenimis. Teigia, kad ši baudžiamoji byla nebuvo išnagrinėta teismo posėdyje, joje nebuvo priimtas nuosprendis, todėl nutarime nurodyti duomenys nėra neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai, kurie atitiktų ABTĮ 58 straipsnyje nurodytas neįrodinėtinas aplinkybes ir faktus. Apelianto nuomone, teismas negalėjo vadovautis liudytojų parodymais, nes jie nebuvo apklausti teismo posėdžio metu. Pabrėžia, kad net teismo medicinos specialistai, kurių išvados buvo pateiktos baudžiamoje byloje, bei administracinio teisės pažeidimo byloje, negalėjo įvardinti, kokio girtumo laipsnio buvo J. P. įvykio metu. Teigia, kad ši aplinkybė yra esminė vertinant priimto sprendimo panaikinti leidimą J. P. nešiotis ginklus teisėtumo klausimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo pateikti skaičiavimai rodo, jog teismas sprendimą grindė prielaidomis, spėliojimais, kitokio pobūdžio išvedžiojimais apie bylos aplinkybes ir taip pažeidė teismo nešališkumo, teisingumo principus, ABTĮ 57 straipsnio bei 86 straipsnio reikalavimus.

Teigia, kad teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, neįvertino įrodymų ir nepasisakė, kodėl juos atmeta, tuo pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies, 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus. Paaiškina, kad teismas nepasisakė dėl apelianto skunde nurodytų aplinkybių apie tai, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 15 d. įvykių praėjo daugiau kaip keturi metai. Per visą šį laikotarpį Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdyba nesprendė J. P. turimo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo klausimo. Dar daugiau, kaip pripažįstama ir sprendime, šios įstaigos pareigūnai įpareigojo J. P. pasitikrinti sveikatą ir pateikti įstatymų nustatytą pažymą. J. P. pateikus tokią pažymą, sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo nebuvo priimamas, gydytojai nenustatė sveikatos sutrikimų, kurie turėtų įtaką sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą pratęsimo. Teigia, kad objektyviai duomenimis nebuvo nustatyta, kad 2007m. rugpjūčio 15 d. J. P. nešiojosi ginklą apsvaigęs nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), t. y. padarė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą pažeidimą. Mano, kad teismo išvada apie J. P. sąmoningumą nešiojant šaunamąjį ginklą siejant tai su jo girtumu prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadai ir teismo medicinos specialisto išvadai.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinė teisės normas. Išvardija Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo ir Taisyklių nuostatas, kurios, jo manymu, privalėjo būti taikomos priimant skundžiamą sprendimą: Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 41 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7, ir 10 punktus, 5 ir 8 dalis, 41 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 5 dalį Taisyklių 39, 54, 60, 67, 68, 92.4, 75.6, 104 ir 93 punktus. Teigia, kad nurodyti teisės aktų reikalavimai teisės naudotis šaunamuoju ginklu panaikinimą sieja su asmens, turinčio teisę laikyti (nešiotis) ginklą, padarytu įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimu. Akcentuoja, kad J. P. surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas dėl ATPK 194 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo buvo panaikintas 2011 m. spalio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

Mano, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte imperatyviai nustatyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą panaikinamas, kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Šioje byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi ginklu, priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ant ginklo nėra nei jo pirštų antspaudų, nei DNR dalelių. Nurodytą teisės normą aiškinant lingvistiniu būdu, akivaizdu, kad sąvokos „laikyti (nešiotis)“ ir „naudoti“ nėra tapačios. Dėl šių aplinkybių ir pareiškėjo pateiktų motyvų teismo posėdžio metu, sprendime teismas visiškai nepasisakė.

Vadovaujasi Taisyklių 66 punktu ir teigia, kad atsakovas neatliko būtinų veiksmų – nepriėmė sprendimo dėl leidimo neperregistravimo. Aiškina, kad atsakovui nepriėmus tokio akto, buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 147–152) prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo argumentus, pateiktus atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–23).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro asmens specialios teisės – laikyti ir nešioti B kategorijos šaunamąjį ginklą – panaikinimas, kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

Pareiškėjas skundu ginčija atsakovo Vilniaus apskrities policijos komisariato 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą 10-8-IL-3186 „Dėl J. P. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“. Šiuo sprendimu remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisariato 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jų kontrolės taisyklių 92.4, 75.6, 81, 104 punktais buvo panaikintas pareiškėjo leidimo šaunamajam ginklui laikyti (nešiotis) galiojimas.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. balandžio 8 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 14-1-2325-07 dėl pasikėsinimo nužudyti ir viešosios tvarkos pažeidimo buvo konstatuota, kad J. P. 2007 m. rugpjūčio 15 d. dieną būdamas neblaivus nešiojosi jam priklausantį pistoletą SIG SAUER Nr. U 452697 (B kategorijos šaunamasis ginklas), nevykdė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų B kategorijos šaunamojo ginklo savininko, valdytojo ir naudotojo pareigų, nors surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių J. P. inkriminuojamas veikas, tačiau Ekspertizės aktų Nr. 78TP-400 ir 82TP-37 išvados patvirtina, kad įstatymo uždraustų veikų padarymo metu jis buvo ūmaus trumpalaikio psichikos sutrikimo – patologinės intoksikacijos alkoholiu būsenoje paranoidinio asmenybės sutrikimo fone, dėl kurių negalėjo suvokti šios veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, t. y. veikė nepakaltinamas. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pareiškėjas buvo neblaivus, grindė jo paties, nukentėjusiųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais; įvertinęs išgerto grynojo alkoholio kiekį, apskaičiavo, kad jo kraujuje galėjo būti 1,6 promilės alkoholio. Rėmėsi 2008 m. vasario 13 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-400 išvada, kad dėl patologinės intoksikacijos alkoholiu arba psichomotorinio paroksizmo J. P. 2007 m. rugpjūčio 15 d. apie 6 val. galėjo nesuvokti baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, tai reiškia, kad prieš tai buvo vartojamas alkoholis.

Aplinkybę, kad ginklo naudojimą reglamentuojantis įstatymas buvo pažeistas keliant grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu pateikti parodymai, ikiteisminio tyrimo dėl pasikėsinimo nužudyti ir viešosios tvarkos pažeidimo atlikimo faktas. Be to, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimu, kuriuo buvo atmestas J. P. skundas dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos, taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 15 d. po vidurnakčio, būdamas girtas, kavinėje „Amatininkų užeiga“, be priežasties grasino ginklu, šaudė, neklausė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės mėn. 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P146-90-12 buvo atsisakyta tenkinti J. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A39-117/2009 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigus nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Šios įstatymo nuostatos taikymas neatsiejamas nuo Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Kai sprendžiame dėl asmens teisės nešioti ir laikyti ginklą panaikinimo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, turi būti nustatytos dvi sąlygos – įstatymų, teisės aktų pažeidimas, bei tuo keliama grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1369/2012). Šioje byloje buvo nustatinėjamas Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimas – ginklo nešiojimas apsvaigus nuo alkoholio, bei jo panaudojimas – šaudymas viešoje vietoje (restorane) keliant grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai.

Pareiškėjo apeliacinio skundo esminiai argumentai yra susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių, pagrindžiančių Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto bei 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų taikymą. Apelianto teigimu, byloje nėra įrodytos aplinkybės, kad jis 2007 m. rugpjūčio 15 d. nešiojosi ginklą būdamas neblaivus ir jį naudojo keldamas grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir iš naujo vertino neblaivumo faktą bei nemotyvuotai atmetė jo argumentus ir įrodymus, paneigiančius ginklo naudojimą. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir argumentais.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. N438-1734/11, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto 3 policijos komisariato 2009 m. gegužės 14 d. nutarimas ir administracinė bylą J. P. atžvilgiu dėl pažeidimo numatyto ATPK 194 straipsnio 3 dalyje padarymo, nutraukta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo nutarimu buvo konstatuota, kad institucijos nutarimas turi būti panaikintas ir byla turėtų būti grąžinta institucijai trūkumams šalinti.

Tačiau įvertinus tai, kad po inkriminuojamos veikos padarymo praėję daugiau nei ketveri metai, bei kad pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį nuobauda negali būti skiriama, jeigu nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai, byla buvo nutraukta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nebuvo nustatyti jokie prejudiciniai faktai, susiję su pareiškėjo neblaivumu ar ginklo panaudojimu, nes konstatuota, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti neabejotinai išvadai, kokiu metu ir koks konkretus neblaivumo laipsnis buvo nustatytas J.

P., be to, ar tuo metu jis buvo pakaltinamumo būsenoje. Kai įrodymų nepakanka administracinio teisės pažeidimo sudėčiai konstatuoti, visos abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai – t. y. jam negalėtų būti pritaikyta atsakomybė. Šiuo atveju yra reikšmingi keli aspektai. Vienas – kad administracinio teisės pažeidimo byla, nors ir konstatavus įrodymų trūkumą, buvo nutraukta dėl pasibaigusių įstatyme nustatytų administracinės nuobaudos skyrimo terminų. Tai reiškia, kad faktas apie padarytą pažeidimą nebuvo nei nustatytas, nei paneigtas, t. y. nėra nustatyti jokie prejudicinę reikšmę turintys faktai, ir nėra užkirstas kelias nagrinėjamoje byloje įrodinėti faktus, patvirtinančius neteisėtą ginklo nešiojimą ir naudojimą.

Kitas sprendžiant šį ginčą reikšmingas aspektas – tai skirtingos įrodinėjimo pareigos ir laipsnio taikymas sprendžiant skirtingo pobūdžio administracinius ginčus. Jei asmeniui taikoma atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą, dažniausiai pareiga įrodyti pažeidimo sudėtį tenka institucijai, o visos abejonės aiškinamos atsakomybės traukiamo asmens naudai. Tačiau sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo) pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė) tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui.

Toks įrodinėjimo pareigos aiškinimas išplaukia iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo kliūčių savarankiškai vertinti įrodymus byloje sprendžiant ar asmuo, siekiantis turėti specialiąją teisę, nėra pažeidęs įstatymo reikalavimų, nustatytų specialiosios teisės subjektui. Kaip jau buvo pažymėta aukščiau, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam įrodymų vertinimui, ir pateiktų motyvų detaliai iš naujo nekartoja, apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo parodymus teisme, kuriais jis neigė ikiteisminio tyrimo metu savo pateiktus parodymus, pagrįstai įvertino kaip atsakomybės vengimą ir jais nesirėmė. Ikiteisminio tyrimo metu pateikti apklaustų asmenų, kurie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymai atitinka administracinėje byloje Nr. A39-117/2009 nustatytus faktus, dėl jų tikrumo teisėjų kolegijai nekyla abejonių. Pareiškėjas tik apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su liudytojų parodymais, tačiau jų apklausti nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismą neprašė. Toks nesutikimas laikytinas formaliu, neturinčiu reikšmės teismo sprendime nurodytų liudytojų parodymų įrodomajai vertei.

Pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad galėjo būti apnuodytas klofelinu. Respublikinio toksikologijos centro 2009 m. rugpjūčio 27 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo klinika neatitiko tipinio apsinuodijimo klofelinu klinikos, daugiau duomenų byloje, patvirtinančių šią versiją, nėra, todėl pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, pripažintas dėl alkoholinės intoksikacijos neveiksniu, vartojo alkoholį. Byloje nustatytas alkoholio vartojimas kiekis yra pakankamas pagrindas konstatuoti Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų reikalavimų pažeidimą, t. y. pareiškėjas pažeidė draudimą A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigus nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Nagrinėjamu atveju alkoholio vartojimas iki tampant neveiksniu dėl alkoholinės intoksikacijos turint ginklą viešoje vietoje savaime laikytinas keliančiu grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, net jei pats asmuo dėl neveiksnumo negali savo elgesio kontroliuoti. Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti Įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl turi būti įvertinta šiuo konkrečiu atveju kilusi potenciali grėsmė, nepriklausomai nuo asmens kaltės ir pasekmių vertinimo ikiteisminio tyrimo metu.

Pirmosios instancijos pateikė išsamius motyvus dėl visų esminių, bylai teisingai išspręsti reikšmingų, aplinkybių. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nevertino, jog po 2007 m. rugpjūčio 15 d. įvykių praėjo ketveri metai, nėra teisiškai pagrįstas, todėl neturi reikšmės sprendžiant dėl leidimo asmeniui laikyti ir nešioti ginklą panaikinimo. Aplinkybė, kad Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdyba nurodė pareiškėjui pasitikrinti sveikatą, buvo pateikta gydytojų pažyma, patvirtinanti, kad nėra sveikatos sutrikimų, turinčių įtakos klausimo dėl laikyti (nešioti) ginklą pratęsimo, taip pat neturi reikšmės sprendžiant leidimo panaikinimo (ar nepratęsimo) klausimą dėl įstatymo pažeidimo, neįpareigoja atsakovo suteikti asmeniui specialią teisę, nes nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama, ar asmuo nėra padaręs įstatymo pažeidimo, kuris užkerta kelią jam laikyti (nešioti) ginklą.

Kiti apelianto argumentai, kad jo prašymas perregistruoti leidimą buvo nagrinėjamas ilgiau negu 5 dienas, atsakovas nepriėmė sprendimo, kuriuo būtų atsisakyta leidimą perregistruoti, leidimą laikyti (nešioti) ginklą panaikino kitais pagrindais, yra formalaus pobūdžio, nesusiję su aplinkybėmis, nulemiančios pareiškėjo materialiosios teisės laikyti ir nešioti B kategorijos ginklą realizavimu.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė