2017-07-19 Nr. AB-14200-3-62-3-01551-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1373-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01551-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą patikslintu skundu prašydamas: 1) panaikinti 2013 m. rugpjūčio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus sprendimą Nr. PE-SP2-50 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo pensiją S. V.“, 2) panaikinti 2013 m. rugsėjo 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (6.5) I-5829, 3) panaikinti 2015 m. vasario 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus sprendimą Nr. (10.1) S-2604, 4) įpareigoti atsakovą nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui mokėti senatvės pensiją, 5) priteisti iš atsakovo 4 500 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog suėjus senatvės pensijos amžiui, jis kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio teritorinį skyrių dėl senatvės pensijos paskaičiavimo ir paskyrimo. Prašyme nurodė, kad eilę metų atliko bausmę įvairiose įkalinimo įstaigose, kuriose dirbo priverstinai alinančius, sunkius, pavojingus sveikatai darbus. Tvirtino, jog atsakovui pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius faktus, kad jis laikotarpiu nuo 1969 m. vasario 24 d. iki 1969 m. balandžio 8 d. buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nuo 1972 m. rugsėjo 26 d. iki 1974 m. rugsėjo 26 d. – Alytaus pataisos namuose, nuo 1975 m. rugsėjo 13 d. iki 1977 m. kovo 30 d. – Alytaus pataisos namuose, nuo 1977 m. birželio 19 d. iki 1978 m. rugpjūčio 3 d. – Marijampolės (buvęs pavadinimas Kapsuko) pataisos namuose, nuo 1980 m. lapkričio 30 d. iki 1985 m. lapkričio 30 d. – Archangelsko pataisos namuose, nuo 1986 m. sausio 26 d. iki 1992 m. liepos 25 d. – Vilniaus pataisos namuose, nuo 1995 m. gegužės 17 d. iki 2001 m. birželio 28 d. – Vilniaus pataisos namuose, nuo 2001 m. liepos 22 d. iki 2003 m. spalio 9 d. – Vilniaus pataisos namuose, o nuo 2006 m. lapkričio 13 d. bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose. Pažymėjo, jog visose įkalinimo įstaigose dirbo, jam buvo mokamas darbo užmokestis, todėl visada pagrįstai tikėjosi, kad nuo jo darbo užmokesčio yra mokami mokesčiai bei kitos įmokos ir sulaukęs senatvės pensijos amžiaus ją gaus kaip ir visi Lietuvos Respublikos piliečiai.

Pareiškėjo ir jo atstovės nuomone, atsakovas ginčijamais sprendimais atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę socialinio draudimo pensiją neteisėtai ir nepagrįstai. Teigė, jog kreipdamasis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrių (toliau – ir Marijampolės skyrius, VSDFV Marijampolės skyrius, Skyrius) jis iš esmės atitiko Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau - ir Pensijų įstatymas) 1 straipsnyje ir 20 straipsnyje įtvirtintas sąlygas dėl pensijos gavimo, nes buvo ir yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, sukakęs įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, turėjo minimalų stažą.

Pareiškėjo atstovė nurodė, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje nuosekliai akcentuojama, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis - laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Todėl neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Nuteistųjų socialinio draudimo reglamentavimo ypatumai yra tokie, kad nepaisant vykdomų darbų, gaunamo daro užmokesčio, nuteistieji visą savo įkalinimo laikotarpį, net ir būdami dirbantys, nėra drausti valstybiniu socialinio draudimo draudimu, o tai neužtikrina LR Konstitucijoje numatytų nuostatų.

Pareiškėjo atstovė tvirtino, jog nuteisti asmenys (tiek bausmės atlikimo laikotarpiu, tiek ir atlikus ją) taip pat gali naudotis Konstitucijoje įtvirtintomis socialinėmis garantijomis, tačiau, praktikoje atsiranda objektyvaus pobūdžio kliūčių. Teigė, jog galimybė riboti socialines teises pabrėžiama ir konstitucinėje jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinis socialinių teisių statusas kartu nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus, tačiau pabrėžė, jog šiame kontekste svarbu tai, kad pats asmens nuteisimo faktas automatiškai lemia valstybės prievartos taikymą ir atitinkamus teisių apribojimus (pavyzdžiui, laisvo asmenų judėjimo, teisės pasirinkti gyvenamąją vietą ir pan.), todėl jos nuomone akivaizdu, jog galiojantis teisinis reguliavimas, kai nuteistieji socialiniu draudimu apskritai nėra draudžiami, yra antikonstitucinis. Pareiškėjo atstovės nuomone, ypač nepalankus minėtas teisinis reglamentavimas ilgas įkalinimo bausmes atliekantiems (ar atlikusiems) ir ne vieną kartą teistiems asmenims. Minėti nuteistieji nepagrįstai išskiriami iš kitų asmenų bei diskriminuojami kaip socialinė grupė.

Pažymėjo, jog dėl 1994 m. liepos 18 d. LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. 1-549 neatitikimo LR Konstitucijai bei nepagrįstai suvaržytų jo teisių ir laisvių, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 30 000 Eur. Turtinę žalą pareiškėjas vertino 4 500 Eur.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo Valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepimuose nurodė ir atsakovo VSDFV Marijampolės skyriaus atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 18 d. prašymu kreipėsi į Skyrių dėl senatvės pensijos skyrimo. Skyrius 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. (10.1) S-13612 pareiškėją informavo, kad prie prašymo pensijai skirti jis nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių įgytą pensijų draudimo stažą, bei nurodė, kad pensijai skirti reikalingų dokumentų gali pareikalauti ir pats Skyrius, jei pareiškėjas nurodytų darbovietes, kuriose ir kokiais laikotarpiais iki 1994 metų dirbo. 2013 m. liepos 31 d. pareiškime Skyriui pareiškėjas nurodė, kad daug metų buvo kolonijose, kur priverstinai dirbo sunkiomis ir sveikatai pavojingomis sąlygomis.

Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių iki 1994 m. sausio 1 d. įgytą pensijų draudimo stažą. Nuo 1994 m. sausio 1 d. pensijų draudimo stažas įrodomas Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras) esančiais duomenimis (Nuostatų 21 punktas). Pagal Registro duomenis pareiškėjas po 1994 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu nėra dirbęs, t. y. neįgijęs pensijų draudimo stažo. Skyrius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neatitiko reikalavimų senatvės pensijai gauti, t. y. neturėjo minimalaus 15 metų pensijų draudimo stažo, ginčijamu 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. PE_SP2-50 nusprendė neskirti pareiškėjui senatvės pensijos.

Minėtas sprendimas pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine tvarka buvo apskųstas Valstybinio socialinio draudimo valdybai, kuri motyvuotu 2013 m. rugsėjo 9 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5) I-5829 paliko galioti 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. PE_SP2-50. Pažymėjo, jog asmenys, nuteisti laisvės atėmimu ir dirbantys įkalinimo įstaigose niekada nebuvo ir nėra draudžiami pensijų socialiniu draudimu, todėl darbo laikotarpiai įkalinimo įstaigose negalėjo būti įskaityti į pareiškėjo pensijų draudimo stažą. Teigė, jog ginčijami sprendimai priimti galiojančiais teisės aktais.

Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas negalimas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti. Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2015 m. vasario 6 d. VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą atsakovas nurodė, jog, jo nuomone, tai informacinio pobūdžio raštas, kuriame buvo išaiškinti pareiškėjui motyvai, dėl kurių priimtas sprendimas atsisakyti pareiškėjui mokėti senatvės pensiją, todėl jo panaikinimas nesukels teisinių pasekmių. Trečiasis asmuo minėtą pareiškėjo reikalavimą prašė palikti nenagrinėtą, pareiškėjui nepasinaudojus jo apskundimo privaloma ikiteismine tvarka.

II. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl 2015m. vasario 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus rašto Nr. (10.1) S-2604 panaikinimo paliko nenagrinėtą, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog ginčas byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjui skirti senatvės pensiją, jam sulaukus senatvės pensijos amžiaus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. liepos 18 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių (tuo metu minėto skyriaus pavadinimas buvo VSDF valdybos Marijampolės skyriaus Vilkaviškio skyrius) dėl senatvės pensijos skyrimo, tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių įgytą pensijų draudimo stažą, todėl VSDFV Marijampolės skyrius 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. (10.1) S-13612 pareiškėjui išaiškino minėtų dokumentų pateikimo tvarką, pasiūlė nurodyti darbovietes, kuriose ir kokiais laikotarpiais iki 1994 metų pareiškėjas dirbo. Pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. pareiškime VSDFV Marijampolės skyriui nurodė, kad daug metų buvo kolonijose, kur priverstinai dirbo sunkiomis ir sveikatai pavojingomis sąlygomis, tačiau dokumentų, įrodančių iki 1994 m. sausio 1 d. įgytą pensijų draudimo stažą, nepateikė. Todėl, 2013 m. rugpjūčio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius priėmė sprendimą Nr. PE_SP2-50, kuriuo atsisakė skirti valstybinę socialinio draudimo pensiją S. V., atsisakymo pagrindu nurodydamas, jog jis neturi minimalaus 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo.

Pareiškėjas minėtą sprendimą, pasinaudodamas ikiteismine tvarka, apskundė Fondo valdybai, kuri 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5829 Marijampolės skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais nuo 1969 m. gegužės 6 d. buvo nuteistas ir atliko laisvės atėmimo bausmę įvairiose įkalinimo įstaigose. Nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki skundo padavimo dienos teismui laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Kybartų pataisos namuose. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktų duomenų sprendė, jog pareiškėjas įkalinimo metu tam tikrais laikotarpiais dirbo.

Teismas vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau tekste – ir Nuostatai), nustatęs, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. buvo draudžiamas valstybinio socialiniu draudimu, kad pats mokėjo ar už jį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sprendė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. PE_SP2-50 atsisakė skirti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, nurodydamas, jog pareiškėjas neturi minimalaus 15 metų valstybinio draudimo stažo senatvės pensijai gauti.

Teismas vertindamas skundžiamo dokumento teisėtumą, atkreipė dėmesį, jog ginčijamas 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. PE_SP2-50 ne visiškai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, jame nebuvo nurodytas konkretus atsisakymo skirti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją teisinis pagrindas, tačiau teismas atsižvelgė į tai, jog šis trūkumas buvo ištaisytas, priimant 2013 m. rugsėjo 9 d. motyvuotą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (6.5) I-5829, kuriame buvo aiškiai ir konkrečiai išdėstytos tiek faktinės aplinkybės, tiek konkrečios teisės aktų normos. Su sprendime buvusia pozicija teismas sutiko, todėl 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendime Nr. PE_SP2-50 padarytus pažeidimus vertino kaip mažareikšmius, nesudarančius pagrindo ginčijamų sprendimų panaikinimui.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2015 m. vasario 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus sprendimą Nr. (10.1) S-2604, Teismas pasisakė, jog pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kuria dar galima pasinaudoti, todėl skundą ta reikalavimo apimtimi paliko nenagrinėtą.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus, 4 500 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas pasisakė, kad atsakovo veiksmai, su kuriais pareiškėjas siejo žalą, buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais, t. y. buvo teisėti, todėl teismui nenustačius vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų (aktų) ir pareiškėjui jų neįrodžius, pareiškėjo reikalavimą tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

Atmetus pareiškėjo skundą, teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš atsakovo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą, panaikinti 2013 m. rugpjūčio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus sprendimą Nr. PE_SP2-50 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo pensiją S. V.“, panaikinti 2013 m. rugsėjo 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (6.5) I-5829, pripažinti, kad pareiškėjas pensiją užsidirbo, priteisti 6 000 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas tvirtina, kad nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. jam priklauso senatvės pensija. Nurodo, kad pareiškėjas sunkiai serga ir jam reikia pinigų vaistams, vitaminams ir kitoms priemonėms. Pabrėžia, jog visą laiką dirbo įkalinimo įstaigose, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje.

Tvirtina, kad žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kuri didėja. Nurodo, kad pensija uždirbo sunkiu alinančiu darbu. Teigia, kad teismas neišsireikalavo visų duomenų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas kalėdamas visą laiką dirbo.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1695-422/2016 palikti nepakeistą, o S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad laikotarpiu iki 1991 m. birželio 1 d. asmenys, nuteisti laisvės atėmimu ir dirbę įkalinimo įstaigose, nebuvo ir neturėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Laikotarpiu nuo1991 m. birželio 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. pensijų draudimo stažą sudarė privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas. Jokių duomenų, kad minėtu laikotarpiu apeliantas buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu ir buvo mokėtos privalomos socialinio draudimo įmokos nėra. Stažas po 1994 m. sausio 1 d. įrodomas apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis. Minėto registro duomenimis pareiškėjas po 1994 m. sausio 1 d. nėra dirbęs pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Todėl tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui nepateikus duomenų apie tai, kad ginčijamu laikotarpiu už jį buvo mokamos ar jis pats mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. PE_SP2-50 atsisakė skirti senatvės pensiją, nurodydamas, jog pareiškėjas neturi minimalus 15 metų valstybinio socialinio draudimo stažo senatvės pensijai skirti. Dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo, atsakovas sutinka su teismo pozicija, kad nenustačius neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad prašomas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus visas faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teigia, kad Skyriui pareiškėjas jokių dokumentų, įrodančių iki 1994 m. sausio 1 d. įgytą pensijų draudimo stažą, nepateikė. Nuo 1994 m. sausio 1 d. pensijų draudimo stažas įrodomas apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis. Pagal Registro duomenis pareiškėjas po 1994 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu nėra dirbęs. Todėl, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nėra įgijęs pensijų draudimo stažo ir senatvės pensija jam nepriklauso.

Teigia, kad Skyriaus sprendimas neskirti S. V. senatvės pensijos buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais – Pensijų įstatymu ir Nuostatais, todėl yra teisėtas. Tai pareiškėjo ginčijamu sprendimu patvirtino ir Kauno apygardos administracinis teismas. Todėl mano, kad nenustačius vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Skyriaus veiksmų, valstybės civilinės atsakomybės nėra, todėl S. V. reikalavimas priteisti neva patirtą turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas. Mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nustatė visas bylai aktualias ir svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjui skirti senatvės pensiją, jam sulaukus senatvės pensijos amžiaus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo duomenų apie pareiškėjo darbą įkalinimo įstaigose, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, be to, šį pareiškėjo teiginį paneigia byloje esantis Lietuvos ypatingojo archyvo raštas (t. II, b. l. 46).

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Dėl pareiškėjo pozicijos jog teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, kadangi konstatavo, jo atžvilgiu priėmė nepalankų teismo sprendimą, neišreikalavo duomenų apie jo darbo stažą kalėjimuose.

ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 6 dalis imperatyviai numato, jog nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, o vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios išsklaidytų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Minėta praktika nuosekliai taikoma ir administracinėse bylose (2011 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A62-2974/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-91/2012 ir kt.).

Tikrinamu atveju, pareiškėjas teigia, kad teismas buvo šališkas vertindamas byloje esančius duomenis, kadangi priėmė jos atžvilgiu nepalankų sprendimą. Įprastai tai nėra aplinkybė, kuri leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi, be to, nei pareiškėjas nei jos atstovė bylos nagrinėjimo metu kolegijos sudėčiai nušalinimo neteikė. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais. Tai reiškia, jog vien proceso dalyvių samprotavimų ir prielaidų nepakanka. Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškina ir nepateikia konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų pirmos instancijos teismo teisėjų šališkumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, o pareiškėjo nurodyta abstrakti aplinkybė, kad teisėjai yra šališki, teisėjų kolegijos vertintina kritiškai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių dėl senatvės pensijos skyrimo, tačiau VSDFV Marijampolės skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nurodydamas, kad pareiškėjas neturi minimalaus 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. Pareiškėjas šį sprendimą, pasinaudodamas ikiteismine tvarka, apskundė Fondo valdybai, kuri 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5829 Marijampolės skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

Visų pirma svarbu paminėti, kad ginčui aktualus Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (suvestinė redakcija 2013 m. liepos 13 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (suvestinė redakcija 2013 m. liepos 2 d. – 2014 m. kovo 25 d).

Pagal Pensijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją turi asmenys, kurie yra sukakę Pensijų įstatyme nustatytą senatvės pensijos amžių ir turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai. Remiantis Pensijų įstatymo 57 straipsnio 2 dalimi ir Nuostatų 3 priedu, vyrams, gimusiems 1950 m. gegužės 1 d. – 1951 m. vasario 28 d. laikotarpiu, nustatytas senatvės pensijos amžius yra 62 metai 10 mėnesių. Pensijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minimalus pensijų draudimo stažas senatvės pensijai yra 15 metų.

Nuostatų 55 punkte nustatyta, kad asmuo, kreipdamasis dėl pensijos skyrimo, nuolatinės gyvenamosios vietos socialinio draudimo skyriui turi pateikti prašymą, asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir dokumentus, įrodančius įgytą pensijų draudimo stažą bei atitinkamu laikotarpiu turėtas draudžiamąsias pajamas (Nuostatų 56 punktas). Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmens pensijų draudimo stažui, įgytam iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5 priedo 23 punkte nustatyta, kad nuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimu ir dirbusių įkalinimo įstaigose, gauto atlyginimo socialinio draudimo įmokos iki 1991 m. birželio 1 d. nebuvo mokamos, atitinkamai šie asmenys nebuvo ir neturėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, dėl ko nuteistų asmenų darbo įkalinimo įstaigose laikotarpiai neprilyginami pensijų draudimo stažui. Remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 1991 m. birželio 1 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu asmens pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas. Pagal Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas pensijų draudimo stažą nuo 1995 m. sausio 1 d. sudaro laikas, per kurį asmenys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos įstatymo jiems nustatytos valstybinio socialinio draudimo įmokos ar gauna įstatyme išvardytas socialinio draudimo išmokas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatyta, kad nuteistieji laisvės atėmimu gaunantys darbo užmokestį privalomai draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais nuo 1969 m. gegužės 6 d. buvo nuteistas ir atliko laisvės atėmimo bausmę įvairiose įkalinimo įstaigose. Nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki šiol laisvės atėmimo bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktų duomenų spręstina, jog pareiškėjas įkalinimo metu tam tikrais laikotarpiais dirbo ( t. II, b. l. 46-52).

Iš teisinio reguliavimo matyti, kad iki 1991 m. birželio 1 d. pareiškėjui dirbant įkalinimo įstaigose, gauto socialinio draudimo įmokos nebuvo mokamos, pareiškėjas nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, dėl ko iki šio laikotarpio dirbant įkalinimo įstaigose jam ir nesikaupė valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas sąrašas laikotarpių (iki 1995 m. sausio 1 d.), kurie įskaitomi į asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, tačiau, pareiškėjas nepatenka į šį įstatyme aiškiai apibrėžtą subjektų sąrašą. Pagal Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas pensijų draudimo stažą nuo 1995 m. sausio 1 d. sudaro laikas, per kurį asmenys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos įstatymo jiems nustatytos valstybinio socialinio draudimo įmokos ar gauna įstatyme išvardintas socialinio draudimo išmokas. Todėl, byloje nesant duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo draudžiamas valstybinio socialiniu draudimu, ar, kad pats mokėjo ar už jį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neįgijo teisės į valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau - ir BVK) 2 skirsnio, reglamentuojančio laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbą, nuostatos nenumato įmokų mokėjimo į valstybinio socialinio draudimo fondą. BVK 132 straipsnyje yra įtvirtintos išskaitos iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. BVK 129 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio draudimo stažo klausimus, numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji valstybiniu socialiniu draudimu nedraudžiami, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą ( 1 d.), laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gali draustis savanorišku valstybiniu socialiniu draudimu nustatyta tvarka arba sudaryti pensijos sutartis su pensijų fondu, taip pat būti pensijų programos dalyviais Pensijų fondo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis ( 2 d.), nuteistųjų darbo atliekant bausmę laikas neįskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka ( 3 d.).

Kadangi įstatyme laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nėra numatytas įmokų mokėjimas į valstybinio socialinio draudimo fondą, tačiau yra sudarytos sąlygos draustis savanorišku valstybiniu socialiniu draudimu nustatyta tvarka arba sudaryti pensijos sutartis su pensijų fondu, taip pat būti pensijų programos dalyviais Pensijų fondų įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jam dirbant tik įkalinimo įstaigose atliekant bausmę ir savarankiškai nemokant socialinio draudimo įmokų, bus kaupiamas pensijų draudimo stažas, be to pareiškėjas posėdžio metu pats pripažino, kad būdamas laisvėje nedirbo, taigi nėra įgijęs valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo kitomis sąlygomis.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, 2006 m. balandžio 20 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-15-926/2006, yra išaiškinęs, jog sąvokos „bendras darbo stažas“ ir „valstybinio socialinio draudimo stažas“ nėra tapačios, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas priklauso nuo privalomojo valstybinio socialinio draudimo fakto ir už šį draudimą mokamų įmokų, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo pozicija, kad aplinkybė, jog pareiškėjas įkalinimo įstaigose tam tikrais laikotarpiais dirbo, neturi įtakos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos gavimui.

Atsižvelgiant į byloje surinktų duomenų visumą, teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nesant byloje įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas yra sukaupęs 15 metų pensijų draudimo stažą, nėra teisinio pagrindo naikinti VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. PE_SP2-50 ir 2013 m. rugsėjo 9 d. Fondo valdybos sprendimo Nr. (6.5) I-5829.

Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis prašė panaikinti 2015m. vasario 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus sprendimą Nr. (10.1) S-2604, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjui nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kuria dar galima pasinaudoti, jo skundas šia reikalavimo apimtimi turi būti paliktinas nenagrinėtas ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo atstovės keltų dvejonių, kad esamas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad teismas, tik turėdamas pagrįstą abejonę dėl teisės akto, taikytino ginčo byloje, prieštaravimo Konstitucijai ar įstatymui, turi kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo teisėtumo ištyrimo, tačiau pareiškėjui aiškiai nesuformulavus poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą, bei teismui nekilus abejonių dėl taikomų teisės aktų atitikimo Konstitucijai, nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Konstitucinis teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu (byla Nr. 47/2001-08/2003-20/2003-32/2003-38/2003) yra pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1994 m. liepos 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria ji susijusi su būtinybe turėti minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įstatymo nustatytą senatvės pensijai gauti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl akivaizdu, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmė yra esminis kriterijus sprendžiant dėl senatvės pensijos asmeniui skyrimo.

Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis prašo priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą kurią patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Byloje nustačius aplinkybes, kad pareiškėjas nėra įgijęs teisės į senatvės pensiją, ir konstatavus, kad atsakovo VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. PE-SP2-50 yra teisėtas ir pagrįstas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, todėl, nesant nė vienos būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjas neįgijo teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė