2020-05-27 Nr. AB-10721-3-61-3-02794-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1871-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02794-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimų ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. 28-367 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir 2018 m. liepos 2 d. nutarimą Nr. 61-19; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 2S-2515 ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 2S-2518.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. birželio 26 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-367 jam buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Ši nuobauda paskirta už tai, kad 2018 m. birželio 20 d., apie 14 val., patikrinimo metu, pareiškėjo Lenovo kompiuteryje rastos instaliuotos nuteistiesiems naudotis draudžiamos programos (IObit Uninstaller, Advance System Care ir Hard Disk Low Level Format). Dėl šios nuobaudos panaikinimo, pareiškėjas kreipėsi į Departamentą. Pareiškėjo teigimu, Departamentas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. 2S-2518 aprašė Advance System Care Free programą, o ne tą, už kurią pareiškėjas buvo nubaustas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 28-367. Nurodė, kad minėtame Departamento sprendime aprašomos programos, už kurias nubaustas pareiškėjas, tačiau nenurodoma, kokie yra informacijos šaltiniai, tik abstrakčiai nurodoma, kad informacija gauta iš internetinių puslapių, todėl nėra galimybių ją patikrinti. Pareiškėjas manė, kad minėtos programos neatkuria ištrintos ar paslėptos skaitmeninės informacijos ir nenaikina kompiuterio darbo istorijos, todėl pareiškėjas, turėdamas savo kompiuteryje minėtas programas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir buvo nepagrįstai nubaustas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 61-19 iš pareiškėjo keturiems mėnesiams buvo paimtas jo kompiuteris, dėl to, kad jo kompiuteryje buvo instaliuotos nuteistiesiems naudotis draudžiamos programos (IObit Uninstaller, Advance System Care ir Hard Disk Low Level Format). Manė, kad šis nutarimas prilyginamas nubaudimui antrą kartą už patį pažeidimą. Pareiškėjas pabrėžė, kad iš kito nuteistojo, pas kurį surado daugiau nuteistiesiems naudotis draudžiamų turėti programų, kompiuteris buvo atimtas tik dviem mėnesiams, o iš pareiškėjo už dvi programas net keturiems mėnesiams, todėl šie Vilniaus PN direktoriaus veiksmai yra neteisėti, nepagrįsti bei diskriminuojantys, o skundžiamas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimas Nr. 61-19 turi būti panaikintas.

4. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistas, atsakingas už nuteistųjų asmeninių kompiuterių tikrinimą, 2018 m. birželio 20 d. tarnybiniu pranešimu informavo Vilniaus PN vadovą, kad 2018 m. birželio 20 d. 14 val. patikrinus nuteistojo J. S. asmeninį nešiojamą kompiuterį Lenovo ThinkPad T-430 Nr. lKK4e 13/04, buvo nustatyta, kad pareiškėjo kompiuteryje instaliuotos nuteistiesiems naudotis draudžiamos programos: IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format. Pareiškėjas suinstaliavęs šias draudžiamas nuteistiesiems naudotis programas į savo nešiojamą kompiuterį pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punktą. Pareiškėjui už šį bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Paaiškino, kad skiriant pareiškėjui nuobaudą buvo atsižvelgta į minėtą tarnybinį pranešimą, pareiškėjo pasiaiškinimą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Manė, kad nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai.

6. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas turi nemažai žinių ir įgūdžių naudotis kompiuteriu ir įvairiomis kompiuterinėmis programomis, todėl puikiai žinojo jo kompiuteryje suinstaliuotų programų funkcijas. Žinodamas, kad programų funkcijos aiškiai prieštarauja teisės aktų reikalavimams, pareiškėjas turėjo suprasti, kad jo suinstaliuotos programos yra draudžiamos naudoti nuteistiesiems. Atsakovas paaiškino, kadangi pareiškėjas suinstaliavęs į savo asmeninį nešiojamą kompiuterį nuteistiesiems draudžiamas naudoti kompiuterines programas neabejotinai pažeidė Aprašo reikalavimus, t. y. pažeidė naudojimosi elektros prietaisais tvarką, todėl atsirado pagrindas vadovaujantis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktu, paimti iš pareiškėjo jo asmeninį nešiojamą kompiuterį iki šešių mėnesių. Pabrėžia, kad pažeidus naudojimosi elektros prietaisais tvarką, nuteistųjų asmeniniai kompiuteriai paimami be išlygų, kiekvienu konkrečiu atveju paėmimo terminą nustato pataisos įstaigos vadovas. Taip pat pabrėžė, kad asmeninio kompiuterio paėmimas nėra traktuotinas kaip nuobauda. Kompiuterių paėmimas yra įstatymo leidėjo nustatyta papildoma bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonė. Atsakovas manė, kad Vilniaus PN jokiais savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo teisių, nutarimai yra teisėti ir pagrįsti, tai patvirtino ir Departamentas, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo juos naikinti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad Departamentas išnagrinėjęs su 2018 m. liepos 4 d. skundu susijusią dokumentinę medžiagą nustatė, kad 2018 m. birželio 20 d. buvo patikrintas pareiškėjui priklausantis nešiojamas Lenovo kompiuteris ir jame rastos nuteistiesiems naudotis draudžiamos programos IObit Uninstaller, Adviced System Care, Hard Disk Low Level Format. Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. liepos 4 d. skundą, priėmė 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 2S-2515 ir jame pažymėjo, kad pareiškėjas padarė Aprašo 8 punkte nurodytą pažeidimą. Kadangi pareiškėjas savo skunde nuobaudos pagrįstumo neskundė, Departamentas šios skundo dalies nenagrinėjo. Paaiškino, kad pareiškėjo kompiuteris paimtas ne maksimaliam terminui.

9. Departamentas išnagrinėjęs su 2018 m. liepos 2 d. skundu susijusią dokumentinę medžiagą nustatė jau minėtą aplinkybę, kad pareiškėjui priklausančiame nešiojamame kompiuteryje Lenovo rastos draudžiamos nuteistiesiems naudotis minėtos programos. Pareiškėjas savo kaltę neigė. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Departamentas priėmė 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 2S-2518, kuriame darė išvadą, kad naudojant minėtas programas nebūtų galima atsekti kompiuterio darbo istorijos ir nustatyti, ar pareiškėjas buvo prisijungęs prie interneto, kas yra draudžiama nuteistiesiems, todėl pareiškėjas padarė Aprašo 8 punkte nurodytą pažeidimą. Įvertinęs visas su padarytų pažeidimu susijusias aplinkybes, Departamentas darė išvadą, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat pažymėjo, kad ginčo situacijoje pareigūnai vykdė savo tiesiogines pareigas ir abejoti jų sąžiningumu bei objektyvumu nėra jokio pagrindo. Skiriant nuobaudą Vilniaus PN pareigūnai laikėsi nustatyto teisinio reglamentavimo, todėl nuobaudos panaikinti nėra pagrindo. Departamentas manė, kad į pareiškėjo skundus atsakė išsamiai, atsakymai atitinka teisės aktų reikalavimus, yra motyvuoti, teisėti ir pagrįsti.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas iš byloje esančio Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2018 m. birželio 20 d. tarnybinio pranešimo Nr. 43-468 nustatė, kad 2018 m. birželio 20 d. 14 val. buvo patikrintas pareiškėjui J. S. priklausantis nešiojamas kompiuteris Lenovo ThinkPad T-430 Nr. PB-lKK4e 13/04. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo kompiuteryje instaliuotos nuteistiesiems naudotis draudžiamos programos: IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format. Tuo nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Aprašo 8 punkto reikalavimus. Pareiškėjas 2018 m. birželio 21 d. Vilniaus PN direktoriui dėl nustatyto pažeidimo pateikė pasiaiškinimą, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog minėtos programos instaliuotos į jo kompiuterį, tačiau mano, kad jos nėra draudžiamos nuteistiesiems. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad nežinojo, jog minėtos kompiuterinės programos gali būti draudžiamos nuteistiesiems. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, užfiksuotą minėtame tarnybiniame pranešime, nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą bei vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais, priėmė 2018 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. 28-367, kuriuo nutarė nuteistajam J. S. skirti nuobaudą – draudimą vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Tą pačią dieną pareiškėjas susipažino su priimtu nutarimu ir gavo jo kopiją.

12. Teismas vadovavosi BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 142 straipsnio 1 ir 2 dalių, 143 straipsnio 1, 2, 3, 4, 10 dalių, Aprašo 8 punkto nuostatomis.

13. Teismas nustatė, kad oficialiuose minėtų kompiuterinių programų internetiniuose puslapiuose: https://www.iobit.com/en/advanceduninstaller.php nurodoma, kad IObit Uninstaller yra skirta iš kompiuterio greitai išdiegti kitas kompiuterines programas ir ištrinti jų failus; https://www.iobit.com/en/advancedsystemcarefree.php nurodoma, kad Advance System Care yra skirta kompiuterio valymui, sistemos optimizavimui ir privatumo užtikrinimui internete; Hard Disk Low Level Format yra žemo lygio formatavimo įrankis sukurtas siekiant nuodugniai ir greitai išvalyti duomenis. Taigi, minėtos kompiuterinės programos atlieka tokias funkcijas: 1) išdiegia kompiuterines programas; 2) atlieka kompiuterio valymą; 3) vykdo žemo lygio disko formatavimą.

14. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas neginčija fakto, kad jo asmeniniame Lenovo kompiuteryje buvo instaliuotos kompiuterinės programos IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format, tačiau mano, kad šios programos nėra draudžiamos nuteistiesiems. Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas aplinkybes, teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutiko, nes akivaizdu, kad minėtomis kompiuterinėmis programomis galima naikinti kompiuterio darbo istoriją, o tai nuteistiesiems draudžiama pagal Aprašo 8 punktą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Vilniaus PN pareigūnų kompetencija nustatyti kompiuterines programas, kuriomis draudžiama nuteistiesiems naudotis ir turėti savo asmeniniuose kompiuteriuose.

15. Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes bei byloje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui J. S. už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Aprašo 8 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą (kompiuteryje neturi būti programinės įrangos skirtos naikinti kompiuterio darbo istoriją), nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) paskirta pagrįstai, ji yra proporcinga padarytam pažeidimui, parinkta vadovaujantis BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. 28-367 yra teisėtas ir pagrįstas.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 28-367, apskundė jį Departamentui. Pareiškėjo 2018 m. liepos 2 d. skunde (Departamente gautas 2018 m. liepos 3 d. Nr. 2G-2209) nurodoma, kad jo kompiuteryje esančios minėtos kompiuterinės programos nebuvo užkoduotos ar kitaip paslėptos bei buvo laisvai prieinamos. Kompiuterinės programos IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format neištrina ir nepaslepia ištrintos skaitmeninės informacijos, nenaikina kompiuterio darbo istorijos. Pareiškėjas prašė Departamento panaikinti minėtu nutarimu paskirtą nuobaudą, kadangi jo nuomone, Vilniaus PN neįrodė, kad minėtos kompiuterinės programos yra draudžiamos nuteistiesiems ir pažeidžia Aprašo 8 punktą; jeigu nebus panaikinta nuobauda, prašė pateikti įrodymus, kurie patvirtinta, kad minėtos kompiuterinės programos yra draudžiamos ir pažeidžia Aprašo 8 punktą.

17. Iš byloje esančio Departamento 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 2S-2518 teismas nustatė, kad jame nurodoma internetiniuose puslapiuose pateikta informacija, kad Hard Disk Low Level Format (toliau – HDD) yra žemo lygio formatavimo įrankis, atlieka žemo lygio formatą, o tai reiškia, kad ne tik ištrina informaciją, bet ir fiziškai iš naujo nustato diską, paliekant tuščią plokštelę; naudojant HDD visas disko paviršius bus ištrintas; paleidus šį formatavimo įrankį, duomenų atkūrimas neįmanomas. IObit Uninstaller yra puikus sprendimas pašalinti nepageidaujamas programas. Advance System Care Free – tai pilnos funkcijos optimizavimo įrankis, kuriuo galima išvalyti kompiuterį. Departamentas atsižvelgęs į nurodytą informaciją darė išvadą, kad naudojant minėtas kompiuterines programas nebūtų galima atsekti kompiuterio darbo istorijos ir nustatyti, ar pareiškėjas buvo prisijungęs prie interneto, kas yra draudžiama nuteistiesiems. Departamentas išnagrinėjęs su skundu susijusią medžiagą darė išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Aprašo 8 punkto reikalavimus, todėl nuobauda paskirta pagrįstai. Taip pat nustatė, kad pareiškėjui nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų. Skiriant nuobaudą Vilniaus PN pareigūnai laikėsi nustatyto teisinio reglamentavimo, todėl nebuvo pagrindo panaikinti nuobaudą.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su Departamento sprendime nurodyta informacija apie minėtas kompiuterines programas tik todėl, kad nenurodyti informacijos šaltiniai, tačiau pats nepateikia savo nuomonės, kokios yra minėtų programų funkcijos ir kokiu tikslu pareiškėjas jas įdiegė į savo asmenį Lenovo kompiuterį. Pažymėta ir tai, kad Departamento sprendime nurodyta informacija apie minėtas kompiuterines programas, atitinka ir teismo patikrintuose oficialiuose minėtų kompiuterinių programų interneto puslapiuose nurodytą informaciją, todėl teismo nuomone, konkrečių interneto šaltinių nenurodymas Departamento sprendime, savaime nereiškia šio sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

19. Pažymėta ir tai, kad teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad šiame Departamento sprendime nurodyta informacija ne apie tą kompiuterinę programą už kurią nubaustas pareiškėjas, nes programos Advance System Care Free pavadinime esantis žodis „Free“ anglų kalboje reiškia nemokamai, laisvai. Taigi, angliškas žodis Free nereiškia kompiuterinės programos pavadinimo, o tik nurodo, kad galima nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti į savo kompiuterį šią kompiuterinę programą.

20. Teismas, įvertinęs skundžiamą sprendimą, nustatė, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 28-367 nepagrįstumo buvo patikrinti, nusiskundimai įvertinti, sprendimo nenaikinti pareiškėjui paskirtą nuobaudą motyvai aiškūs ir pakankami. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad Vilniaus PN pateikė dokumentinę medžiagą, kuria remdamasis jis nustatė visas ginčui reikšmingas aplinkybes. Taigi, Departamentas priėmė pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą, patikrinęs pateiktą dokumentinę medžiagą, faktinius duomenis ir teisės aktų nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad Departamento 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 2S-2518 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

21. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistojo J. S. kompiuteryje instaliuotos nuteistiesiems naudotis draudžiamos programos: IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format bei vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2018 m. liepos 2 d. priėmė nutarimą Nr. 61-19, kuriuo nutarė iš nuteistojo J. S. keturiems mėnesiams paimti nešiojamąjį kompiuterį Lenovo ThinkPad T-430 Nr. PB-lKK4e 13/04. Pareiškėjas tą pačią dieną buvo supažindintas su nutarimu, tačiau atsisakė pasirašyti.

22. Pareiškėjas nesutiko su šiuo nutarimu, nes manė, kad jis antrą kartą nubaustas už tą patį pažeidimą, be to, paskirta priemonė diskriminuojanti, todėl nutarimas turi būti panaikintas. Teismas pažymėjo, kad nuobaudų rūšys įtvirtintos BVK 142 straipsnyje. Jame nėra įtvirtinta tokia nuobauda, kaip kompiuterio paėmimas. Taigi, kompiuterio paėmimas nėra nuobauda, todėl pareiškėjas nėra nubaustas antrą kartą už tą patį pažeidimą. Kompiuterio paėmimas yra papildoma bausmės atlikimo režimo reikalavimų užtikrinimo priemonė, kuri taikoma asmenims, pažeidusiems BVK 96 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką (Aprašo reikalavimus). Teismas nurodė, kad už BVK 96 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą, iš nuteistojo gali būti paimtas kompiuteris iki šešių mėnesių (BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui nėra taikomas maksimalus terminas, nes iš jo kompiuteris paimtas keturiems mėnesiams. Akcentuota, kad iš teisinio reglamentavimo taip matyti, kad BVK nėra jokių išimčių dėl nuteistųjų asmeninių kompiuterių paėmimo pažeidus naudojimosi elektros prietaisais tvarką, t. y. nuteistųjų asmeniniai kompiuteriai paimami be išlygų ir kiekvienu konkrečiu atveju paėmimo terminą, kuris negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai, nustato pataisos įstaigos vadovas.

23. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui J. S. už BVK 96 straipsnio 2 dalies reikalavimo pažeidimą, priemonė – kompiuterio paėmimas keturiems mėnesiams, taikyta pagrįstai, parinkta vadovaujantis BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kito nuteistojo padarytais pažeidimais ir jam taikytomis priemonėmis, teismas nepasisakys, nes tai nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, byloje nėra duomenų apie kitiems nuteistiesiems taikytas priemones, be to, teismo nuomone, pareiškėjui taikyta priemonė yra proporcinga ir ji neviršija galimo maksimalaus termino, kuriam gali būti taikoma. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimas Nr. 61-19 yra teisėtas ir pagrįstas.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 61-19, apskundė jį Departamentui. Pareiškėjo 2018 m. liepos 4 d. skunde (Departamente gautas 2018 m. liepos 10 d. Nr. 2G-2269) nurodoma, kad už tai, kad pareiškėjo kompiuteryje buvo rastos nuteistiems draudžiamos turėti kompiuterinės programos IObit Uninstaller, Advance System Care, Hard Disk Low Level Format, jis jau buvo nubaustas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimu, o 2018 m. liepos 2 d. antrą kartą nubaustas už tą patį pažeidimą. Nurodo, kad jam taikoma priemonė – kompiuterio paėmimas keturiems mėnesiams, nėra proporcinga, nes iš kito nuteistojo, kuris savo kompiuteryje turėjo daugiau nei pareiškėjas nuteistiesiems neleistinų turėti kompiuterinių programų, kompiuteris buvo paimtas dviem mėnesiams. Pareiškėjas prašė Departamento panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimą arba sumažinti taikomos priemonės terminą iki vieno mėnesio.

25. Iš byloje esančio Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 2S-2515 teismas nustatė, kad jame nurodoma, jog asmeninio kompiuterio paėmimas nėra įvardintas tarp BVK 142 straipsnio nuobaudų rūšių, todėl nėra traktuotinas kaip nuobauda. Pritaikyta priemonė parinkta proporcingai ir individualizuotai parinkta. Kitų skundžiame Departamento sprendime nustatytų aplinkybių teismas nekomentavo, nes jos jau anksčiau išdėstytos šiame teismo sprendime. Departamentas išnagrinėjęs su pareiškėjo skundu susijusią medžiagą padarė išvadą, kad Vilniaus PN direktorius, priimdamas 2018 m. liepos 2 d. nutarimą, laikėsi nustatyto teisinio reglamentavimo, todėl nutarimo panaikinti arba sušvelninti nėra pagrindo.

26. Įvertinęs skundžiamą sprendimą teismas nustatė, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. 61-19 nepagrįstumo buvo patikrinti, nusiskundimai įvertinti, sprendimo nenaikinti nutarimą ar sušvelninti pareiškėjui taikytą priemonę motyvai aiškūs ir pakankami. Iš Departamento sprendimo turinio teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo priėmė pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą, patikrinęs pateiktą dokumentinę medžiagą, faktinius duomenis ir teisės aktų nuostatas. Akcentuota, kad pareiškėjo skunde teismui nenurodytas nei vienas argumentas, kodėl jo nuomone, šis skundžiamas Departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nusprendė, kad Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. 2S-2515 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 27. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

28. Pareiškėjo teigimu, jo skundas buvo paremtas teisės aktais, teisingumo ir protingumo principais. Tačiau pirmosios instancijos teismas besąlygiškai palaikė atsakovą, kadangi esant akivaizdiems grubiems pažeidimams teismas jų nepripažino. Teismas nesivadovavo teisės aktais, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, nesivadovaujant teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas rėmėsi teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios yra palankesnės atsakovui. Teismas nesilaikė esminių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų. Be to, neįvertino, kad kitam nuteistajam už daug rimtesnio pobūdžio neteisėtą turinį kompiuteris buvo paimtas tik 2 mėnesiams.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad jis yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingas įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

32. Departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 28-367 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir 2018 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. 61-19 bei Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 2S-2515 ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 2S-2518 teisėtumo bei pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ginčijami aktai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

35. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo skundo reikalavimai turėjo būti patenkinti, mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai, nes nepripažino akivaizdžių grubių pažeidimų.

36. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

37. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, teismo padarytomis išvadomis, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

38. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai jas ištyrė ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka ir joms pritaria.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjo nurodytus apeliacinio skundo teiginius, susijusius su skundžiamų Vilniaus PN nutarimų ir Departamento sprendimų neteisėtumu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jie yra teisėti ir pagrįsti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konkrečiomis teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų visumą įvertino nepažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tik bendro pobūdžio teiginius, kad buvo padaryti akivaizdūs ir grubūs pažeidimai, tačiau konkrečiai šių pažeidimų neįvardija. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei nagrinėjamą ginčą reglamentuojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.

41. BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad elektros prietaisai ir kiti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų, pažeidusių šio straipsnio 2 dalyje nurodytą naudojimosi elektros prietaisais tvarką, – iki šešių mėnesių. Taigi pataisos įstaigos direktorius turi diskreciją nuspręsti dėl konkretaus laikotarpio (iki 6 mėn.), kuriam yra paimami elektros prietaisai ir kiti daiktai. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 61-19 nešiojamasis kompiuteris iš pareiškėjo buvo paimtas 4 mėnesiams, t. y. trumpesniam nei pagal BVK 96 straipsnio 3 dalies 1 punktą leidžiamam maksimaliam terminui. Pažymėtina, kad kiekviena situacija vertinama individualiai. Todėl vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad kitam nuteistajam nešiojamasis kompiuteris buvo paimtas trumpesniam laikotarpiui nei pareiškėjui, neturi įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo atžvilgiu priimto Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. nutarimo Nr. 61-19 teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Įvertinus byloje esančius įrodymus, pagrindų naikinti pareiškėjo ginčijamus Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. 28-367 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir 2018 m. liepos 2 d. nutarimą Nr. 61-19 bei Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 2S-2515 ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 2S-251 nenustatyta. Šie aktai teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis teisės normomis. Pareiškėjo apeliacinis skundas visiškai nepagrįstas nei konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, nenurodoma, kokias nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, ir kokių būtent teisės aktų kokias konkrečias nuostatas, jo manymu, neteisingai taikė pirmosios instancijos teismas byloje kilusiam ginčui išspręsti.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas ginčui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan