2020-04-22 Nr. AB-8439-3-62-3-00703-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-580-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00703-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 2200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. vasario 6 d. buvo laikomas Kybartų pataisos namuose netinkamomis, nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 7 d. atvykęs į Kybartų pataisos namus kreipėsi į pataisos namų administraciją ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininką, prašydamas uždaryti jį į baudos izoliatorių pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnį, kadangi pataisos namuose turi priešų kitų nuteistųjų tarpe. Pareiškėjas nurodė, kad į jo prašymus nebuvo atsižvelgta, pareiškėjas buvo verčiamas eiti gyventi į paskirtą būrį, o už atsisakymą gyventi paskirtame būryje buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į kamerų tipo patalpas. Pažymėjo, kad kalinimo sąlygos kamerų tipo patalpose Nr. 1 ir Nr. 9 buvo netinkamos. Pareiškėjas buvo laikomas ankštose kamerose, kurių langai išdaužyti, neįrengta vėdinimo sistema, buvo vabalų, taip pat šalta, drėgna, purvini čiužiniai. Ginčo laikotarpiu pasivaikščioti buvo vedamas tik 1 valandą per parą, buvo draudžiama rašyti laiškus, skambinti telefonu, apsipirkti parduotuvėje, eiti į pasimatymus. Dėl minėtų aplinkybių patyrė stresą ir vartojo raminamuosius vaistus.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas drausminę nuobaudą atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 1, nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. vasario 6 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 9. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Kybartų pataisos namuose yra įrengta katilinė, o reikiamą temperatūrą palaiko gyvenamosiose patalpose įrengti radiatoriai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Drausmės grupėje veikia mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat patalpas galima vėdinti per langus. Nuteistieji pažeisdami nustatytą tvarką langų stiklus išdaužo, tačiau išdaužyti stiklai nedelsiant pakeičiami naujais. Kamerų einamieji remontai atliekami nuolat, drėgmės, pelėsio ir grybelio gyvenamosiose patalpose nėra. Dėl parazitų kontrolės yra sudaryta sutartis su šias paslaugas teikiančia bendrove, kuri kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą. Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai ne kartą atliko patalpų patikrinimus ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę sąmoningai siekė savo padėties pabloginimo, t. y. darė drausmės pažeidimus, dėl to jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims draudžiama gauti pasimatymus, smulkius paketus, siųsti laiškus, skambinti telefonu, apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos prekes. Pataisos namai suteikė pareiškėjui pakankamai laiko būti gryname ore, sportuoti, užsiimti edukacine veikla. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl šiuo atveju negali kilti valstybės civilinė atsakomybė, o pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. vasario 6 d., nepagrįstai skiriant drausmines nuobaudas bei kalint kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis.

7. Teismas nurodė, kad už atsisakymą gyventi paskirtame būryje Nr. 1 Kybartų pataisos namų direktoriaus nutarimais pareiškėjui buvo skirtos šios drausminės nuobaudos: 2017 m. gruodžio 11 d. – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų; 2017 m. gruodžio 27 d. – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų; 2018 m. sausio 8 d. – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų, 2018 m. sausio 23 d. – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 14 parų. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinamus, susipažinti su nutarimais dėl drausminių nuobaudų skyrimo (pareiškėjas pasirašyti atsisakė), išaiškinta šių nutarimų apskundimo tvarka.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2017 m. gruodžio 8 d. atsisakius gyventi paskirtame būryje, Kybartų pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą ir 2017 m. gruodžio 11 d. surašė Tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 10/23-280 „Dėl nuteistojo E. P atsisakymo atlikti bausmę paskirtame būryje“, iš kurios matyti, kad atsisakydamas atlikti bausmę būryje Nr. 1 pareiškėjas jokių priežasčių nenurodė, aplinkybių nedetalizavo, motyvų nepaaiškino, o į paskirtą būrį nebuvo nuėjęs. Pareiškėjas eilę kartų atsisakė gyventi jam paskirtame būryje. Kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus. Pareiškėjas taip pat skundais kreipėsi į Kybartų pataisos namų direktorių. Savo atsisakymų eiti į paskirtą būrį pareiškėjas nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo. Iš Kybartų pataisos namų pareigūnų tarnybinių pranešimų, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas nekonkretizavo.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Kybartų pataisos namuose kalintys nuteistieji būtų nusistatę pareiškėjo atžvilgiu priešiškai, dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Pats pareiškėjas savo paaiškinimuose tik abstrakčiai nurodė, kad atsisako persikelti į paskirtą būrį dėl to, kad ten jam nesaugu. Nagrinėjamu atveju teismas nusprendė, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi būryje būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetė.

10. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atvykęs į Kybartų pataisos namus raštu kreipėsi į administraciją, prašydamas uždaryti jį į kamerą pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnį, kadangi pataisos namuose jis turi priešų kitų nuteistųjų tarpe. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjo prašymas buvo abstraktus ir nemotyvuotas, todėl, vertino, kad Kybartų pataisos namų 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 7/1-2665 pagrįstai buvo netenkintas kaip nepagrįstas.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog pareigūnai skirdami drausmines nuobaudas kerštavo ir darė spaudimą. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigti ir konstatuoti, kad pats pareiškėjas nesilaikė administracijos nurodymų ir tuo būdu pažeidė nustatytą pataisos įstaigos tvarką. Teismas vertino, kad pareiškėjui manant, jog jis nepagrįstai buvo baudžiamas, turėjo galimybę Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimus dėl drausminių nuobaudų skyrimo apskųsti Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šia teise pareiškėjas nepasinaudojo. Byloje nustatytų aplinkybių visuma teismui leido prieiti prie išvados, kad pareiškėjui drausminė nuobauda buvo skirta ne dėl to, kad pareigūnai jam kerštavo, bet už administracijos nurodymų nevykdymą.

12. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui paskirtas drausmines nuobaudas būtų apskundęs Kalėjimų departamento direktoriui. Administraciniai aktai, kuriais nuobaudos buvo paskirtos, yra nepanaikinti, o pareiškėjui paskirtų nuobaudų pagrįstumas ir teisėtumas teismui nekelia abejonių.

13. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, priėjo prie išvados, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Bylos duomenys patvirtino, jog Kybartų pataisos namų kamerų tipo patalpose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kameras taip pat galima vėdinti per atveriamus langus, todėl teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje su išdaužytais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl žemos oro temperatūros ar didelės drėgmės. Sugedę ar sugadinti įrenginiai yra nuolat remontuojami. Teismas vertino, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri ir vėdina patalpas, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio jose. Savo argumentus dėl drėgmės kaupimosi pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog nebuvo įrengta vėdinimo sistema, todėl nekonstatavus pažeidimo dėl netinkamo vėdinimo, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą dėl netinkamo drėgmės lygio. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo ir įrengimo atitikties Lietuvos higienos normos reikalavimams. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų teismas pareiškėjo argumentus atmetė.

14. Teismas vertino, kad bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl vabalų (kenkėjų) plitimo ir netinkamo jų naikinimo gyvenamosiose patalpose ir pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji.

15. Pagal BVK 145 straipsnį perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina BVK 100, 109, 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą. Atsižvelgdamas į minėtą reglamentavimą, teismas pareiškėjo argumentus, jog kamerų tipo patalpose jis neturėjo galimybės paskambinti, nusipirkti maisto produktų, siųsti laiškų, eiti į pasimatymus, atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas neneigė, kad pasivaikščioti buvo vedamas tik 1 valandą per parą, todėl teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nusprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.

16. Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, kad čiužiniai buvo purvini, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė ir nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiu būdu šie pažeidimai pasireiškė jo atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien tik deklaratyviai išvardinti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti aiškiai nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentus dėl minėtų aplinkybių atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kybartų pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų.

III. 18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Kybartų pataisos namų 2200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir skundą išnagrinėjo neišsamiai. Paaiškina, kad Kybartų pataisos namų baudos izoliatoriuje nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui, o pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai. Be to, pareiškėjas nurodo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui, negali būti mažesnis nei 3 kv. m, t. y. į minimalų gyvenamąjį plotą negali įsiskaičiuoti baldai ir sanitarinis mazgas. Kybartų pataisos namų kamerų tipo patalpose Nr. 1 ir Nr. 9 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, todėl yra Konvencijos pažeidimas.

20. Atsakovas Kybartų pataisos namai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes. Teismo išdėstytus argumentus Kybartų pataisos namai palaiko.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Kybartų pataisos namų veiksmų, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kybartų pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Kybartų pataisos namų 2200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pritaria atliktam nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

27. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, pažymi, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.11 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 111.2. punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas 8,53 kv. m, joje buvo laikoma 1–2 asmenys, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,26 kv. m ploto, taip pat kameroje Nr. 9, kurios plotas 15,81 kv. m, buvo laikomi 2–4 asmenys, todėl vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,95 kv.m ploto. Taigi, įvertinusi kamerų tipo patalpų, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas, plotą ir kameroje laikomų asmenų skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Taisyklėse nustatyta vienam asmeniui tenkančios ploto norma pažeista nebuvo.

28. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui kameroje tekusį plotą, turėjo į bendrą kameros plotą neįtraukti baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, pažymi, kad į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

29. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-165-556/2019).

30. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei priėmė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų faktinių duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė.

31. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

32. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti Kybartų pataisos namų neteisėti veiksmai, todėl pagrįstai ir teisėtai netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys