2017-12-06 Nr. AB-22781-3-64-3-01671-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2221-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01671-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti atsakovą nutraukti kankinantį elgesį bei perkelti pareiškėją į kamerą, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 4 kv. m ploto atskaičius baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, nebūtų žiurkių ir kameroje būtų laikomi du žmonės.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. birželio 22 d. kartu su 4–6 asmenimis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotas – nuo 16 kv. m iki 18 kv. m. Pareiškėjo teigimu, baldai kamerose užima nuo 9 kv. m iki 10,5 kv. m, todėl kamerose nėra vietos judėti. Pasivaikščioti į kiemelį kaliniai išvedami tik 1 valandą per dieną, be to, kiemeliai yra maži, nuo 15 kv. m iki 20 kv. m ploto, juose nėra sportinio inventoriaus pasportuoti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose prausyklos kriauklės aptrupėjusios, surūdijusios, naktimis būdavo graužikų. Kamerose tualetas aptvertas tik iš šonų, iš viršaus – atviras, durų nėra, ventiliacijos nėra, todėl kamerose būna blogas kvapas. Anot pareiškėjo, kamerose būna drėgna, nedžiūsta skalbiniai, šalta, vėdinti patalpą galima tik per langą, kuris atsidaro tik 40 cm, be to, atsidaro tik viena lango pusė. Kamerose nuo sienų ir lubų atšokę dažai ir tinkas, kalkės nuo lubų krenta ant galvos, lubų kampuose yra pelėsio.

4. Pareiškėjas teigė, kad tik vieną kartą per savaitę buvo suteikiama galimybė 15 minučių išsimaudyti duše, kad, nors kiekvieną dušo dieną jam privalėjo išduoti vieną skutimosi peiliuką, muilą, dantų pastą, tualetinio popieriaus ritinėlį, tačiau visa tai jis gaudavo tik kartą per mėnesį. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI yra įrengtas poilsio kambarys ir sporto salė, tačiau juose apsilankyti galima kartą per mėnesį arba rečiau. Anot pareiškėjo, atvežtas etapu, jis apie 5 valandas kartu su dar 8–10 asmenų buvo laikomas mažoje laikinojo laikymo kameroje, kurioje nėra langų, dega viena lemputė, tualetas – atviras, todėl juo naudotis pareiškėjas buvo priverstas matant kitiems asmenims.

5. Pareiškėjo manymu, jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir skausmus, depresiją, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, valstybė turi užtikrinti ne mažesnį nei 4 kv. m laisvą plotą, tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ir graužikų.

6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundo dalį dėl įpareigojimo atsakovą nutraukti kankinantį elgesį bei perkelti pareiškėją į kamerą, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 4 kv. m ploto atskaičius baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, nebūtų žiurkių ir kameroje būtų du žmonės, laikyti nepaduotu. Be to, teismas, nustatęs, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taip pat yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kilusios dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kilusios dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. birželio 22 d., teismas priėmė.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.

9. Atsakovas pažymėdamas, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl nėra galimybės pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus, nurodė, kad pareiškėjui nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. birželio 21 d. kamerose, kuriose jis buvo laikomas, teko nuo 3,65 kv. m iki 17,8 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo manymu, baldų ir santarinio mazgo užimamas plotas neturi būti atimtas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Be to, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus, kadangi dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į areštines, pataisos namus, vyksta į teismus, taip pat pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

10. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 16 d. atlikto kameros Nr. 97 patikrinimo metu (2015 m. spalio 20 d. patikrinimo aktas Nr. EP-460) nustatyta, kad dirbtinė apšvieta – nuo 114 lx, kameroje reikalingas paprastasis remontas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. balandžio 28 d. atlikto kameros Nr. 47 patikrinimo metu (2016 m. gegužės 2 d. patikrinimo aktas Nr. PA-6-70) buvo nevertinti mikroklimato parametrai, nes kamera buvo vėdinama per atidarytą langą ar langas buvo išimtas, tačiau nustatyta, kad kameroje Nr. 47 dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Atsakovas paminėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-5 nustatė, jog graužikų ir buitinių kenkėjų kontrolė yra vykdoma. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas.

11. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės, šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

12. Remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, atsakovas teigė, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra, ir paaiškino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

13. Dėl kalinių pasivaikščiojimų atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Atsakovas manė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl 1 valandos pasivaikščiojimo yra nepagrįstos, teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

14. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI yra laikomasi Higienos normos HN 76:2010 68 punkte įtvirtinto reikalavimo, t. y. suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu vyko nemažai renginių, galimybės juose dalyvauti buvo sudarytos kiekvienam kalinamajam.

15. Atsakovo teigimu, higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos pagal nustatytas higienos normas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo priemonių kiekio nepagrįstos.

16. Atsakovas nurodė, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras buvo paskirtas pareiškėjas ir kiek asmenų buvo patalpinta kartu su juo. Atsakovas teigė, kad laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose sanitariniai mazgai neatitverti, yra suoliukai. Kaip matyti iš Šiaulių TI 2016 m. rugsėjo 3 d. pažymos „Dėl R. K.“, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. PK-6, Nr. LSP-6. Atsakovas paminėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 užfiksavo, kad tualetas neatitvertas.

17. Atsakovo manymu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, nepateikė jokių duomenų, kure leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurą būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, be to, Šiaulių TI administracija laikėsi galiojančių teisės aktų reikalavimų.

18. Atsakovas prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga, atsižvelgdama į savo galimybes, siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 19. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

21. Atsižvelgęs į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui, ir įvertinęs faktinius duomenis apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas, teismas padarė išvadą, kad nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. birželio 22 d. pareiškėjui 1 dieną galbūt teko mažesnis gyvenamasis plotas nei nustatyta norma ir 3 dienas gyvenamasis plotas svyravo tarp leistino ir mažesnio nei nustatyta norma, 173 dienas gyvenamasis plotas atitiko nustatytą normą.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl blogos ventiliacijos, pelėsio, dėl to, kad krenta sienų ir lubų dažai bei tinkas, atsižvelgė į tai, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 20 d. patikrinimo akte Nr. EP-460 nustatė, jog kameroje Nr. 97, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. spalio 14 d., dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, buvo pelėsis, metaliniai paviršiai surūdiję, nelygūs, buvo aštrių vietų, gultų dalys, kur dedami čiužiniai, sulinkusios, nelygios, grindys betoninės, sunkiai plaunamos, kameroje reikalingas paprastasis remontas, pažeistas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto reikalavimas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-70 nustatyta, jog kameroje Nr. 47, kurioje pareiškėjas periodiškai buvo nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. ir nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. birželio 21 d., oro temperatūra nustatyta mažesnė nei reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygoms, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų.

23. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad kamerose tualetas aptvertas iš šonų, iš viršaus – atviras, durų nėra, ventiliacijos nėra, todėl kamerose būna blogas kvapas, teismas nurodė, kad remiantis Šiaulių TI 2016 m. rugsėjo 7 d. Pažymoje apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje Nr. 62/08-626 pateikta informacija, atsižvelgiant Taisyklių 14.5 punktą, Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pareiškėjas skunde neteikė pretenzijų dėl to, kad sanitariniame mazge nėra unitazų, kad neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to skundėsi Šiaulių TI administracijai, o administracija atsisakė spręsti iškilusias problemas, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

24. Įvertinęs teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir atsižvelgęs į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktą Nr. EP-447, kuriame nustatyta, kad laikomiems asmenims pabūti gryname ore l valandą per dieną sąlygos sudaromos, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos dydžio ir sportinio inventoriaus nebuvimo atmestini.

25. Atsižvelgęs į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447, 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 ir 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-5 nurodytą informaciją ir kitus byloje pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN 134:2015 pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra.

26. Dėl naudojimosi dušu sąlygų teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 pateiktą informaciją, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

27. Vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl drėgmės ir dėl to, kad išskalbus rūbus, jie nedžiūsta, teismas, atsižvelgdamas į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 pateiktą informaciją, taip pat į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog jis neturėjo galimybės pasinaudoti rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis, nustatė, kad negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 67 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 43 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

28. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl galimybių apsilankyti sporto salėje ar poilsio kambaryje nebuvimo, kadangi pagal byloje esančius duomenis konstatavo, jog nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. birželio 22 d. pareiškėjui Šiaulių TI buvo suteikta galimybė nueiti į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, užimtumo kambarį-skaityklą bei dalyvauti kituose užimtumo renginiuose, suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys.

29. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad atvežtas etapu, jis apie 5 valandas kartu su dar 8–10 asmenų buvo laikomas mažoje laikinojo laikymo kameroje, kurioje nėra langų, dega viena lemputė, tualetas – atviras, teismas sprendė, kad iš byloje esančių įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI trumpalaikio paskirstymo kamerose visada laikomasi higienos normų reikalavimų, tačiau tokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas 9 kartus ir trumpus laiko tarpus. Teismas nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko.

30. Teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 pateiktą informaciją apie laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpas ir kamerą Nr. PK-6, taip pat į Higienos normos HN 134:2015 2 ir 3 punktus, ir sprendė, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos laikino sulaikymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

31. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo aprūpinimą patalyne, indais, higienos priemonėmis ir vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, teismas nustatė, kad Šiaulių TI iš dalies veikė pažeisdamas nurodytą teisinį reguliavimą, kadangi pareiškėjui per jo buvimo Šiaulių TI laikotarpius higienos priemonės (dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai ir tualetinis popierius) buvo išduotos tik penkis kartus.

32. Teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-5, 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 ir 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 pateiktą informaciją, padarė išvadą, jog Šiaulių TI užtikrina, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.

33. Išanalizavęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas jokių nusiskundimų sveikata neišsakė, nurodė turėtą galvos traumą, žalingus įpročius: rūkymą ir alkoholį, vartojo amfetaminą. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos nustatyta, kad jokių įrašų dėl dvasinių išgyvenimų, depresijos, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė skunde nurodytas neigiamas pasekmes. Teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

34. Teismas pripažino, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas nekonstatavo Konvencijos pažeidimo. Įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III. 35. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

36. Pareiškėjo manymu, jis savo skunde išsamiai nurodė objektyvias ir teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių teismas turėjo argumentuotai pasisakyti, tačiau savo sprendimą teismas pagrindė tik atsakovo argumentais, todėl buvo šališkas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad už žalą, padarytą neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, atsakomybė atsiranda esant tik visoms keturioms bendrosioms civilinės atsakomybės sąlygoms, taip pat ir kaltei. Pareiškėjas teigia, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio nuostatų, teismas netinkamai vertino įrodymus. Pareiškėjo manymu, kadangi atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, teismas turėjo remtis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis.

37. Pareiškėjas teigia, kad jam Šiaulių TI ilgą laiką buvo sudaryti nepatogumai, tyčia ir sąmoningai suvaržytos jo teisės, tai lėmė sveikatos sutrikimus, todėl prašo tinkamai nuspręsti dėl sumos neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgiant į EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką.

38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

39. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių, todėl galima daryti išvadą, jog apeliantas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos, pasipelnyti iš valstybės. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais neteisėtais atsakovo veiksmais. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

41. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo R. K. skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį, pagrįstumas ir teisėtumas.

42. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Šiaulių TI, nustatė, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje asmeniui galbūt teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme (1 dieną), arba asmeniui tekęs plotas svyravo tarp leistino ir mažesnio nei nustatyta Įsakyme (3 dienas), be to, kamerose buvo pelėsis, netinkama dirbtinė apšvieta, per maža temperatūra, reikalingas paprastasis remontas ir kt., todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygoms, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų negalėjo konstatuoti, jog Šiaulių TI trumpalaikio paskirstymo kamerose visada laikomasi higienos normų reikalavimų, taip pat nustatė, kad pareiškėjui buvo per retai išduodamos higienos priemonės. Šiais pažeidimais pareiškėjui padarytą neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertino 100 Eur.

43. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam (pareiškėjui) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pagrindė tik atsakovo argumentais, netinkamai vertino įrodymus, taip pat nepagrįstai nurodė, kad už žalą, padarytą neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, atsakomybė atsiranda esant tik visoms keturioms bendrosioms civilinės atsakomybės sąlygoms.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų turėtų būti pripažintos neteisingomis. Dėl to teisėjų kolegija remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų ir vertina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalios dydį.

46. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto teiginiai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog už žalą, padarytą neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, atsakomybė atsiranda esant tik visoms keturioms bendrosioms civilinės atsakomybės sąlygoms, atmestini.

47. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

48. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

49. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.)). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13); 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.)).

50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (4 paras konstatuotas ploto trūkumas; pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, t. y. 177 paras buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, kiek tai susiję su drėgme, pelėsiu, šalčiu ir patalpų būkle, reikalaujančia remonto, netinkamais sanitariniais mazgais; visą laiką pareiškėjui buvo per retai išduodamos higienos priemonės; trumpalaikio paskirstymo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo 9 kartus, nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų, buvo netinkamas sanitarinis mazgas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (100 Eur) nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 500 Eur.

51. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

52. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidinti iki 500 Eur (penkių šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė