2018-03-28 Nr. AB-6489-3-64-3-00371-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1980-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00371-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 772 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2010 m. kovo 31 d. perpildytose kamerose, kuriose buvo nuo 16 iki 17 asmenų. Kamerose buvo stalas, užimantis 1,3 kv. m grindų ploto, sanitarinis mazgas, užimantis 3 kv. m grindų ploto, dviejų ir trijų aukštų gultai, užimantys po 2 kv. m grindų ploto kiekvienas. Kadangi kamerose buvo mažai vietos, didžiąją dienos dalį teko sėdėti arba gulėti. Sąlygos, kuriomis buvo laikomas, prilygo kankinimui, todėl buvo pažeistos jo teisės. Patalpose, kuriose buvo laikomas, nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, didelė santykinė oro drėgmė, pelėsis, sanitarinis mazgas toje pačioje erdvėje kaip ir gyvenamoji patalpa, todėl sklisdavo nemalonūs kvapai, kamerose buvo žiurkių. Procesiniams veiksmams atlikti būdavo etapuojamas į areštines, po to grąžinamas į Šiaulių TI, kur būdavo trumpalaikio sulaikymo bei paskirstymo kamerose. Trumpalaikio sulaikymo kamerose praleisdavo nuo 4 iki 6 valandų, o asmenų būdavo nuo 10 iki 18. Minėtose kamerose neįrengta ventiliacija, kameros rūsyje, be langų, todėl buvo didelė santykinė oro drėgmė, žema temperatūra, silpnas dirbtinis apšvietimas, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo bendro kameros ploto, todėl patalpose tvyrojo nemalonūs kvapai, o atliekant gamtinius reikalus nebuvo jokio privatumo. Asmens ir daiktų apžiūra (krata) būdavo atliekama šaltoje, purvinoje patalpoje, kur asmenys verčiami nusirengti, o daiktus sudėti į nešvarias dėžes. Po kratos būdavo vedamas į paskirstymo (karantino) kameras, kur laikomas po 5 valandas, jose būdavo po 10–22 asmenis. Minėtos kameros taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų. Tvirtina, jog, kalėdamas Šiaulių TI, į įstaigos direktorių su skundais ir peticijomis nesikreipė, nes tai nieko nebūtų pakeitę. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu (b. l. 18–24) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata Šiaulių TI pareiškėjo buvimo laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Trumpalaikio laikymo patalpose asmenys laikomi trumpą laiką, tai nėra gyvenamosios paskirties patalpos, todėl higienos normų reikalavimai joms netaikomi. Pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m kameros ploto, stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Bendro naudojimo patalpas valo suimtieji iš Ūkio skyriaus. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 37–44) pareiškėjo M. E. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2010 m. balandžio 7 d.

7. Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, pagal kurią nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

8. Teismas, atsižvelgęs į CK 1.127 straipsnio nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus; be to, skunde pareiškėjas pats nurodė, kad jis, kalėdamas Šiaulių TI, į įstaigos direktorių su skundais ir peticijomis nesikreipė, nes, jo nuomone, tai nebūtų nieko pakeitę.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog dėl atsakovo veiksmų (trumpalaikio sulaikymo kamerose) jam skaudėdavo akys, nes regėjimas nuolat įtemptas, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2010 m. balandžio 7 d. pareiškėjas nesikreipė į psichologą/psichiatrą dėl pastarųjų nusiskundimų, taip pat nesikreipė į gydytojus dėl skaudančių akių, pareiškėjui emocinė depresija nustatyta nebuvo. Priešingai, asmens sveikatos istorijoje yra tik įrašai, kad pareiškėjas nusiskundimų neturi. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties pradžios.

10. Teismas, atsižvelgęs į CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 20 d. (pagal spaudą ant voko), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, sprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus. Todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2010 m. balandžio 7 d. Kadangi atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas sprendė, kad konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas ieškinio senaties terminą taikyti.

11. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsniu ir nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Kartu, remdamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujinamas.

12. Teismas nustatė, kad priežasčių, kodėl pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, skunde iš esmės nenurodyta, pareiškėjas taip pat neprašo atnaujinti praleisto termino skundui paduoti. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, vadovavosi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatančia, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (2014 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014).

13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir pripažino, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. 14. Pareiškėjas M. E. padavė apeliacinį skundą (b. l. 48–49), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundą nagrinėti iš esmės ir priimti naują sprendimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė skundą, nes nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo teigimu, jis nepraleido bendrojo dešimties metų senaties termino, nėra teisininkas, šiuo metu atlieka bausmę, todėl termino kreiptis į teismą nepraleido. Laisvės atėmimo įstaiga nesupažindino pareiškėjo su teisės aktų, higienos normų nuostatomis, apie galimybę ginti savo teises pareiškėjas nežinojo, tai sužinojo tik 2016 m. iš žiniasklaidos priemonių. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato senaties terminų taikymo, todėl esant Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, teismas skundą atmetė nepagrįstai. Atsisakydamas nagrinėti skundą dėl jo asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalį ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu (b. l. 52–54) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamos bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo M. E. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI jo kalinimo laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi 2017 m. kovo 20 d.

20. Pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su taikytu sutrumpintu ieškinio senaties terminu, nes, jo manymu, šiuo atveju taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, Konvencija nenumato jokių ieškinio senaties terminų taikymo, jo teisės buvo pažeistos kalinimu kankinant, dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

22. Pasisakydama dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek EŽTT, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Pareiškėjas byloje kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o atsakovas reikalavo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125–1.131 straipsnių nuostatomis, taikyta ieškinio senatimi bei teismo vertinimu, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad tokio pobūdžio reikalavimams taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017 ir kt.). Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl ieškinio senaties netaikymo, kadangi Konvencija nenustato ieškinio senaties terminų, pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Nors pareiškėjas teigia, kad laisvės atėmimo įstaigos vietos administracija nebuvo supažindinusi jo su teisės aktų reikalavimais, higienos normomis, šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu. Tokios pareigos Šiaulių TI neturi. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ir tokių įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos apie kalinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl informacijos suteikimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą jo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI nuo 2009 m. liepos 22 d. iki 2010 m. kovo 31 d.

26. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

27. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ne tik dėl ploto, bet ir dėl kamerų neatitikimo higienos normoms, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo), teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. E. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė