2016-03-22 Nr. AB-6310-3-62-3-00050-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-550-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00050-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas), 28 962 Eur (100 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kameroje trūko gyvenamojo ploto, nes kameros įrenginiai (lova, stalas, kėdės, spintos, sanitarinis mazgas) užėmė apie 12 kv. m, o pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 kiekvienam suimtajam turi tekti 3,6 kv. m, neskaitant įrenginių užimamo ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.6 punktą kameroje turi būti turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), o pagal 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.72 punktą kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, ne mažesnis kaip 100×142. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad Kauno TI jam buvo sukelti nepatogumai normaliam judėjimui, suvaržyti reikalingi žmogui patogumai. Šie suvaržymai nepertraukiamai tęsėsi visą pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpį. Įstaigos administracija, žinodama apie šiuos pažeidimus, nesudarė sąlygų mažinti neigiamą jų poveikį (ilginant pasivaikščiojimų laiką, pan.). Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjas teigė, kad atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavę, kad netinkamomis sąlygomis laikomas (kalinamas) asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI tyčia ir sąmoningai, ilgą laiką sudarė jam netinkamas laikymo sąlygas , todėl buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis, Kauno TI veiksmai pripažintini neteisėtais, o pareiškėjui atlygintina jam padaryta neturtinė žala, kurią jis įvertina 100 000 Lt (28 962 Eur).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 10–13) Kauno TI paaiškino, kad pareiškėjui visą kalinimo Kauno TI laiką teko nuo 15,10 iki 2,5 kv. m ploto, net 95 proc. kalinimo laiko jam teko daugiau ploto, nė nustatyta teisės aktuose. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad į nustatytą 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą neturi būti įskaičiuotas kameros įrenginių plotas. Teigė, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Atkreipė dėmesį į tai, kad tardymo izoliatoriaus kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, net ir esant pagal sąrašą didesniam asmenų kameroje skaičiui, tikrasis kameroje esančių asmenų skaičius yra mažesnis, nes pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu dalis asmenų būna ne gyvenamojoje, o kitose patalpose. Nors pareiškėjas nurodė, kad kamerose kiekvienam suimtajam metalinės lovos, stalas ir taburetės turi būti pritvirtintos prie grindų, sanitarinis mazgas kameroje turi būti 100×142 cm ploto, tačiau jis neginčijo, kad šie reikalavimai buvo pažeisti, o tik deklaratyviai nurodė, kad tokie reikalavimai yra nustatyti Eksploatavimo taisyklėse. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Kauno TI Eksploatavimo taisyklių reikalavimų dėl baldų ir sanitarinio mazgo įrengimo laikosi. Jokių nusiskundimų šiais klausimais Kauno TI administracija iš pareiškėjo negavo. Pareiškėjo pretenzijos Kauno TI už ginčo laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Kauno TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 52–56) pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies, t. y.: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo Kauno TI sąlygų, be kita ko, kalinimo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš pareiškėjo (suimtojo) kameros kortelės ir Kauno TI 2015 m. vasario 17 d. pažymos Nr. 11-981 teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. spalio 16 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 349, 339, 157, 170, 147, 141, 214, 169, 160, 129, 232, 206 (b.l. 14-15, 16-22). Nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. spalio 16 d. Kauno TI kamerose Nr. 349, Nr. 339, Nr. 157, Nr. 170, Nr. 147, Nr. 141, Nr. 214, Nr. 169, Nr. 160, Nr. 129, Nr. 232, Nr. 206 buvo laikomas iš viso 262,5 dienų, iš kurių 13 parų jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Pareiškėjo kalinimo Kauno TI metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,44 kv. m iki 3,02 kv. m. (iš minėtų 13 parų tik 3 paras pareiškėjui teko 1,16 kv. m mažiau gyvenamojo ploto, negu numatyta teisės aktuose), todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, įvertinęs tai, kad kamerų plotas paprastai būna užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas tam tikru laikotarpiu buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

Vertindamas kitus pareiškėjo argumentus, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, reglamentuojančių kamerų įrengimą, III skyriuje nustatyta, kad kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviems suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.5–14.8 p.). Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (17 p.). Iš byloje pateiktų įrodymų (b. l. 23–24) teismas nustatė, jog Kauno TI kamerose yra įrengtas stalas, du suoliukai, spintelės, kuriose galima laikyti maistą ir susidėti daiktus, higienos priemones. Eksploatavimo taisyklės nenustato jų dydžių ir nenurodo, kad jie turi tekti kiekvienam suimtajam, išskyrus lovas ir vieną spintelę daiktams susidėti dviem suimtiesiems. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų įrengimo trūkumų ir neatitikimo minėtoms taisyklėms pripažino nepagrįstomis bei pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad kamerų įrengimo trūkumai buvo būtent jo laikymo Kauno TI metu ir kad jis dėl jų kreipėsi į Kauno TI administraciją.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte apie sanitarinio mazgo patalpos įrengimą nurodyta, kad ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti duomenys (b. l. 25) paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktais jam keliamų reikalavimų, kadangi kamerose esantis sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos ir įrengtas tinkamai. Atsižvelgęs į visa tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimų, susijusių su kameros inventoriumi, yra neįrodyti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose jam būtų užtikrinta minimali ploto norma, buvo pažeista. Konstatavo, kad šis pažeidimas buvo trumpalaikis – pareiškėjas Kauno TI mažesnio ploto nei numato teisės aktai sąlygomis buvo kalinamas tik 13 parų. Teismo vertinimu, pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų pasekmių, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Nors kameros plotas tam tikru laikotarpiu neatitiko teisės aktais nustatyto minimalaus kameros ploto, tačiau pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti ir mankštintis, naudotis kompiuterių klase ir kitais užsiėmimais, ši jo teisė nebuvo apribota, todėl santykinai mažą gyvenamąjį plotą jam kompensavo suteikta judėjimo ir bendravimo laisvė.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, suteikia pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), priežastinio ryšio. Pažymėjęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nė karto nesikreipė į Kauno TI, bei tai, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą.

III. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 61–63) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti, pripažinti, kad būdamas Kauno TI pareiškėjas patyrė diskriminaciją bei neigiamą įtaką jo dvasinei, fizinei ir socialinei gerovei, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 28 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, kad ta aplinkybė, jog jis išeidavo iš gyvenamųjų patalpų pasivaikščiojimų ir patikrinimų metu, reiškia, tik tuo metu jo laikymo sąlygos nebuvo pažeidžiamos. Pasivaikščiojimas gryname ore ir patikrinimai negali būti laikomi Kauno TI veiksmais, kuriais siekiama kompensuoti dėl netinkamų laikymo sąlygų asmenų patiriamus nepatogumus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų apeliantui buvo padaryta dvasinė ir fizinė žala, kurios, jo manymu, nereikia įrodinėti. Įstaigos administracijai nesistengiant pašalinti netinkamų kalinimo sąlygų, toks pareigūnų elgesys laikytinas diskriminuojančiu apeliantą dėl jo socialinės padėties. Pagal teismų praktiką ypatingai mažas gyvenamasis plotas yra esminis faktorius vertinant Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. spalio 16 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino jo sulaikymo sąlygas ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 (bylai aktuali 2012 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 1R-94 redakcija), 104 punktas nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Pagal šių Taisyklių 105 punktą tardymo izoliatorių personalas, lankytojai ir suimtieji privalo griežtai laikytis higienos ir priešepideminių taisyklių. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 suteikė Kalėjimų departamento direktoriui įgaliojimus ir įpareigojo nustatyti tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, taip pat didžiausią tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų skaičių. Vykdydamas šį pavedimą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtino naujos redakcijos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, kurios nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nustatė didžiausią kiekviename tardymo izoliatoriuje leidžiamą laikyti suimtųjų skaičių bei minimalias gyvenamojo ploto vienam asmeniui normas. Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus).

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nagrinėjamam ginčui yra aktualus pareiškėjo suėmimo vykdymo Kauno TI laikotarpis nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. spalio 16 d.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjas (suimtasis) Kauno TI nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. spalio 16 d. atitinkamais periodais buvo laikomas kamerose Nr. 349, Nr. 339, Nr. 157, Nr. 170, Nr. 147, Nr. 141, Nr. 214, Nr. 169, Nr. 160, Nr. 129, Nr. 232, Nr. 206 iš viso 262,5 parų, tačiau Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkte nustatytas tardymo izoliatoriaus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui minimalus plotas (ne mažiau kaip 3.6 kv.m.) jam nebuvo užtikrintas iš viso 13 parų. Pagal atsakovo pateiktus duomenis atskaitos taškas dėl kamerose kiekvieną parą laikytų asmenų skaičius yra rytinių patikrinimų (08 val.) ir vakarinių patikrinimų (20 val.) duomenys.

Pagal šiuos duomenis iki Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytos minimalaus kameros ploto normos užtikrinimo pareiškėjui 2014 m. balandžio 7–8 dienomis (po pusę paros, o iš viso 1 parą), kai kameroje buvo laikomi 5 asmenys (15,10 kv. m ploto kamera Nr.170), trūko 0,58 kv. m kameros ploto (teko po 3,02 kv. m); 2014 m. gegužės 9 d. – gegužės 13 d., 2014 m. gegužės 15–16 d., 2014 m. gegužės 19–20 d. (iš viso 6 paras 15,01 kv. m ploto kameroje Nr.169), kai kameroje buvo laikomi 5 asmenys, trūko 0,598 kv. m ploto (teko po 3,00 kv.m); 2014 m. gegužės 13–15 dienomis (iš viso 2 paras) toje pačioje kameroje, kai joje buvo laikomi 6 asmenys, trūko 1,098 kv. m ploto (teko po 2,50 kv.m); 2014 m. gegužės 29 d. – birželio 1 d. (iš viso 3,5 paras 14,61 kv. m ploto kameroje Nr.160), kurioje buvo laikomi 6 asmenys, trūko 1,165 kv. m ploto (teko po 2,44 kv.m); 2014 m. birželio 2 d. (1 parą 20,30 kv. m ploto kameroje Nr.129, kurioje buvo laikomi 6 asmenys, trūko 0,217 kv. m kameros ploto (teko po 3,38 kv.m.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog atitinkamą gyvenamosios patalpos dalį užima dviaukštės lovos ir kiti baldai, pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas buvo dar mažesnis, ribojantis galimybę judėti gyvenamojoje patalpoje. Pagal teismų praktiką į gyvenamosios patalpos dalies užstatymą baldais turi būti atsižvelgiama (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją, LVAT 2016 m. sausio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016, 2016 m. vasario 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016). Taigi byloje yra nustatyta, kad Kauno TI pirmiau nurodytais laikotarpiais neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą, t.y. šia apimtimi yra nustatyta valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusią bylą (ABTĮ 136 straipsnis) nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nežymiai suklydo, nustatydamas parų skaičių, kuriomis atsakovo atstovas neužtikrino Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyto minimalaus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui ploto, nes šis laikotarpis yra ne 13, o 13,5 parų. Ši aplinkybė byloje esminės reikšmės neturi, nes paklaida labai nežymi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų iš dalies ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad dėl kamerų patalpų įrengimo Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų aspektu konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ginčo atveju nebuvo pagrindo.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą kameroje turi būti turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Šį teiginį pareiškėjas nurodė deklaratyviai, nenurodydamas jokio konkretaus pažeidimo. Kitą teisės aktą - Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. V-82 – pareiškėjas nepagrįstai nurodė kaip nustatantį Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, nes šiuo įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurios nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Pareiškėjas ginčą iškėlė dėl laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų, todėl teisinis reguliavimas, kuris taikomas pataisos namų gyvenamųjų patalpų įrengimui, šioje byloje neaktualus. Nurodęs netaikytiną teisės aktą pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus jo teisių pažeidimo sanitarinio mazgo įrengimo aspektu. Sanitarinio mazgo įrengimui tardymo izoliatorių kamerose taikomi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi tinkamu teisės aktu. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepareiškė jokių konkrečių nusiskundimų dėl patalpų įrengimo (apstatymo baldas, sanitarinio mazgo įrengimo) pateikė įrodymus, kad kameros įrengtos pagal tardymo izoliatorių patalpoms nustatytus patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas šiuo aspektu jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu nenurodė.

Taigi šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Kauno TI pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui aspektu (ne mažiau kaip 3,6 kv. m) neužtikrino 13,5 parų, t.y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas. Šie Kauno TI neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas išskyrė pareiškėją iš kitų suimtųjų ir jam tyčia blogino sulaikymo sąlygas. Apelianto argumentai esą atsakovo atstovas diskriminavo jį dėl socialinės padėties nepagrįsti jokiais įtikinamais argumentais, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į trumpą neužtikrinat minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo trukmę (iš viso 13,5 parų su pertraukomis per 262,5 parų suėmimo laikotarpį), į tai, kad pareiškėjo sulaikymo sąlygos nebuvo apsunkintos jokiu kito neteisėto suėmimo sąlygų poveikio, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėją, nežmoniškai su juo elgtis, tyčia jam bloginęs suėmimo vykdymo sąlygas, konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad teismų praktikoje kai kuriais atvejais pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pažeidimas nėra vienkartinis, momentinis, taip pat į tai, kad kai kuriais minimalus gyvenamojo ploto neužtikrinimo atvejais, pareiškėjui teko mažas kameros plotas (2,44 kv. ir 2,50 m su baldais) sutinka su apeliantu, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už padarytą neturtinę žalą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Minėta, kad atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerose kiekvieną parą laikytų asmenų skaičius atskaitos taškas yra rytinių patikrinimų (08 val.) ir vakarinių patikrinimų (20 val.) duomenys, nes patikrinimų metu visi suimtieji turi būti gyvenamosiose patalpose (kamerose). Pažymėtina, kad tardymo izoliatoriaus kamerose laikomų asmenų skaičius dieną tarp rytinio ir vakarinio patikrinimo nėra pastovus (suimtieji kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, išleidžiami iš kameros pasivaikščioti, į pirtį, medicinines apžiūras, į užsiėmimų patalpas). Tokiais periodais kitiems likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros erdvės. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus nustatė, kad Kauno TI suimtiesiems sudaromos sąlygos nustatyta tvarka naudotis kompiuterių klase, sporto kambariu, mankštinis pasivaikščiojimo kiemeliuose su sportine įranga. Pareiškėjas neneigia, kad jam kasdien buvo suteikta teisė kasdien po 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Šios aplinkybės yra svarbios vertinant laikymo neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos poveikį asmeniui, pažeidimo intensyvumą, tačiau savaime nepaneigia neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovo argumentai, kad didžiąją pareiškėjo sulaikymo vykdymo dalį (apie 95 proc.) pareiškėjui buvo užtikrintas ir net suteiktas didesnis gyvenamųjų patalpų plotas nė reikalauja teisės aktais yra svarbi, tačiau veikimas atitinkamą laikotarpį taip, kaip reikalauja teisės aktai, nekompensuoja neteisėtų veiksmų neužtikrinat minimalaus gyvenamojo ploto kitą pareiškėjo suėmimo vykdymo laikotarpį (13,5 parų). Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. A858 -890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį Nr. A858-1655/2013).

Analizuojant pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. spalio 16 d. minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimo prasme matyti, kad iki 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėjui buvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma ir jam tekdavo po 4,13 kv. gyvenamojo ploto (7 paras sąlygos buvo dar geresnės, teko po 5,51 kv. m.). Gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo laikotarpis (13,5 parų) išsidėsto nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. birželio 2 d. ir susideda iš trijų periodų: 2014 m. balandžio 7–8 d. (po pusę paros, iš visi 1 para), nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. (8 paros) ir nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. birželio 2 d. (4,5 paros). Pažymėtina, kad tarp gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo laikotarpiai įsiterpia į laikotarpius, kai pareiškėjas buvo laikomas erdviomis sąlygomis. Po 2014 m. balandžio 7–8 d. pažeidimo pareiškėjas 2 buvo laikomas kameroje, kur jam teko po 5, 03 kv. m ir 7,55 kv. ploto, po to 10 parų buvo laikomas vienas 8,62 kv. m patalpoje. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę pailsėti po 1 paros laikymo sąlygų, kai jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Po laikotarpio nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. kai 8 paras nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto, pareiškėjas 8 buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko 5,00 kv. m ploto (vieną parą 7,51 kv. m), po to vėl 4,5 paros buvo laikomas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, o po šio laikotarpio buvo perkeltas į kamerą, kur jam teko 5,16 kv. (šios sąlygos nesikeitė beveik mėnesį). Minėti pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų duomenys rodo, kad nors Kauno TI 13,5 parų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos ir kai kuriais atvejais nukrypimai nuo minimalios gyvenamojo ploto normos buvo pakankamai žymūs (2014 m. gegužės 13–15 dienomis teko po 2,50 kv.m , 2014 m. gegužės 29 d. – birželio 1 d. - po 2,44 kv.m gyvenamojo ploto su baldais), tačiau šie laikotarpiai buvo trumpi, patirtus nepatogumus švelnindavo pareiškėjo patalpinimas į kameras, kuriose jam tekdavo žymiai daugiau gyvenamosios patalpos ploto, nei numatyta pagal Įsakymo V-124 1.3.1 punktą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui, kuris yra jaunas asmuo (gim.1992 m.) dėl minėtų atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie apima 13,3 parų suėmimo vykdymo laikotarpį su pertraukomis, būtų kilę kokios nors ilgalaikės ar pastovios pasekmės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų neilgą trukmę ir nedidelį intensyvumą bei kitų pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), t.y. į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), teisėjų konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 100 Eur suma. Pareiškėjo prašomos sumos (28 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, netinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos išvadomis, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė