979adf18-6e14-40e2-9b7a-e66acddd3f64 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr    Administracinė byla Nr. I-2586-121/2012Bylos proceso Nr.3-61-3-00753-2012-3                                                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 16.2, 74 (S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  Vilnius,                                                                                                      2012 m. liepos 11 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė ŽalnieriÅ«nienė raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A. M. skundÄ atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos.   Teisėja, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,    n u s t a t ė:pareiÅ¡kėjas A. M. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo jam neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį 1608,47 Lt: 517,57 Lt - už 2007 m. balandžio ir gruodžio mėnesius ir 1090,90 Lt - už 2008 m. rugpjūčio, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius.

PaaiÅ¡kina, kad priedų ir priemokų ribojimas pareiÅ¡kėjui buvo taikomas pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTÄ®) 23 str. 2 dalį. Dalies atlyginimo neiÅ¡mokėjimas jam nebuvo atlygintas kitokiu bÅ«du, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai. Konstitucinio Teismo (toliau - KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu darbo užmokesčio dalies vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams neiÅ¡mokėjimas dėl VTÄ® 23 str. 2 dalyje įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu. KT paskelbus 2009-06-11 nutarimÄ , jis sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ pažeidimÄ .

Iki tol jam nekilo abejonių dėl taikyto ribojimo teisėtumo, nes manė, kad ribojimÄ pateisina specifinis valstybės tarnautojo statusas. Be to, jis nėra konstitucinės teisės specialistas ir pasitikėjo Seimu, priėmusiu VTÄ®, jo pakeitimus ir papildymus, teisės specialistais dalyvavusiais rengiant ir priimant VTÄ®. PareiÅ¡kėjo teigimu, sprendimas, taikant VTÄ® nustatytus priedų ir priemokų ribojimus, neiÅ¡mokėti pareiÅ¡kėjui darbo užmokesčio dalies nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimÄ teisme.

Teismo sprendimas dėl skundo turi bÅ«ti priimamas sprendimo priėmimo dienÄ galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. A-12-219/2004). Todėl turi bÅ«ti taikomos 2008-12-09 redakcijos VTÄ® 23 straipsnio nuostatos, kurios galiojo KT nutarimo priėmimo dienÄ ir galioja Å¡iuo metu.  Darbo kodekso (toliau - DK) 298 straipsnyje, kuris taikomas ir valstybės tarnybos santykiams, nėra imperatyviai nurodyta, kad gali bÅ«ti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos.

PareiÅ¡kėjo manymu, galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi virÅ¡yti trejų metų (b.l. 1-3).Atsakovas Vilniaus pataisos namai (toliau - VPN) atsiliepimu į skundÄ praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Teismui nusprendus patenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ , vadovaujantis DK 27 straipsnio nuostatomis, dėl dalies pareiÅ¡kėjo reikalavimų praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Teismui nusprendus tenkinti ar iÅ¡ dalies tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ , praÅ¡o sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams.PaaiÅ¡kina, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai.

Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A-5-264/2003).  Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio teismo įstatymas (toliau – ir KTĮ) išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia KT.

Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ , nėra įgaliota. Todėl atsakovas daro iÅ¡vadÄ , kad, kol nebuvo pripažinta, kad VTÄ® 23 str. 2 dalies nuostata prieÅ¡tarauja Konstitucijai, ji buvo teisėta ir valstybės institucijos privalėjo jÄ vykdyti, mokėdamos nustatytus priedus ir priemokas valstybės pareigÅ«nams (b.l. 12-13).    Skundas netenkintinas.   Bylos raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A.

M. už 2007-2008 m. iÅ¡ viso buvo neiÅ¡mokėta 1608,47 Lt: už 2007 m. balandžio –gruodžio mėn. - 517,57 Lt (381,95 Lt+135,62 Lt) (b.l. 7-8); už 2008 m. rugpjūčio – gruodžio mėn. - 1090,90 Lt (31,44 Lt+1059,46 Lt) (b.l. 5-6).   Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginÄÄ , analizė.Vidaus tarnybos pareigÅ«nų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (VTÄ®) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTÄ® 4 str. 2 dalimi, yra be iÅ¡lygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

  VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ .   VTÄ® 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTÄ® 26 str. 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų  pareiginės algos.    2008 m. gruodžio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Ä®statymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymu 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos.

Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos Å¡ios priemokos:

1) už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sÄ lygomis;

3) už įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ . Papildomos užduotys pareigÅ«nui turi bÅ«ti suformuluotos raÅ¡tu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiÅ¡kai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimÄ ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija;

Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

KT pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ .

Vertindamas ginčytÄ Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribÄ .

Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus "Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ . Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama.

 Toks KT sprendimas reiÅ¡kia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ . Tai galėjo bÅ«ti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas.

To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, iki Å¡iol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. LVAT 2005 m. gruodžio mėn. 21 d. nutartyje byloje Nr. A-1-638-05 (Administracinių teismų praktika Nr.8) iÅ¡aiÅ¡kino, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTÄ® 72 str. 4 dalies prasme reikėtų laikyti situacijÄ , kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismÄ reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

Ir, prieÅ¡ingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimÄ teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. BÅ«tent iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti skundÄ ar ieÅ¡kinį teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTÄ® 72 str. 4 dalies prasme. Konstitucijos 107 str. 1 dalies ir KTÄ® 72 str. 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiÅ¡kinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedÅ«ros, t.y. iÅ¡likus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiÅ¡kėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.Pagal tokiÄ LVAT pozicijÄ pareiÅ¡kėjai teisę į teisminę gynybÄ Ä¯gyja jiems pradėjus mokėti nepilnÄ darbo užmokestį ir kreipimosi į teismÄ trukmę riboja tik ieÅ¡kinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismÄ kreipėsi iki KT nutarimo, ar jau jį paskelbus.Tokios pozicijos teisingumÄ patvirtina ir KT 2011 m. spalio 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame KT konstatavo, kad įvairÅ«s įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų (taip pat administravimo subjektų, teismų sprendimų) vykdymu, Å¡ių teisės aktų nuostatas vykdymo procese taiko teismai ir kitos teisę taikančios institucijos.

Tai, ar KTÄ® 72 str. 4 dalies požiÅ«riu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismai ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas. KT nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus. LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. byla Nr. A5-1831/2011), inter alia įvertinusi ir KT 2011-10-25 nutarimo teiginius, konstatavo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismÄ .

Asmens teisė kreiptis į teismÄ yra absoliuti (KT 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismÄ negali bÅ«ti apribota ar paneigia, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi bÅ«ti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų (KT 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Pabrėžė, kad pažeistÄ pareiÅ¡kėjo teisę teismas Å¡iuo atveju privalo ginti, nes prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingÄ darbo apmokėjimÄ , o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybÄ bÅ«tų fiktyvi - asmuo net ir per įstatyme nustatytÄ terminÄ kreipęsis į teismÄ dėl inter alia iÅ¡ Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų.

Apibendrinusi tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingÄ , apmokėjime už darbÄ pažeidimas, o reikalavimas apginti Å¡iÄ iÅ¡ Konstitucijos kylančiÄ teisę yra pareikÅ¡tas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimÄ , teismas privalo jÄ veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir KonstitucijÄ pažeidžiančius teisinio reguliavimo trÅ«kumus ad hoc.   Dėl laiko už kurį gali bÅ«ti priteista darbo užmokesčio nepriemoka.LVAT 2010-01-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–57/2010 pasisakydamas dėl laiko, už kurį gali bÅ«ti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, pažymėjo, kad Å¡io klausimo iÅ¡sprendimÄ iÅ¡ esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas.

Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti pagrįstu pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 12 d. iki 2008 m. kovo 12 d., t. y. už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal nuo 2008 m. kovo 12 d. (pareiÅ¡kėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, dienos).  Laikotarpis, už kurį A. M. praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, nevirÅ¡ija trejų metų (nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.), skaičiuojant atgal nuo pareiÅ¡kėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, dienos (DK 298 str.).

Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog skundo reikalavimų patenkinimÄ Å¡iuo atveju riboja ir senatis.    Dėl senaties termino taikymo.   Atsakovas praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ (b.l.12-13).  LAT 2002 m. gruodžio mėn. 20 d. Teismų praktikos, taikant ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje Nr. A2-39 (Teismų praktika 18) iÅ¡aiÅ¡kino, kad pagal bendrÄ jÄ ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 dalį ieÅ¡kinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimÄ . Å i taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieÅ¡kinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 str. 1 d.). Sužinojimo apie teisės pažeidimÄ momentu laikytina diena, kada asmuo faktiÅ¡kai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami.

Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimÄ , nustatoma pagal to asmens nurodymÄ . Savo teiginiams pagrįsti ieÅ¡kovas turi pateikti įrodymus (2002 m. CPK 178 str.). Pripažinus, kad ieÅ¡kovas apie savo teisės pažeidimÄ sužinojo ne paties teisės pažeidimo dienÄ , teismas turi įvertinti, ar ieÅ¡kovas apie teisės pažeidimÄ sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rÅ«pestingas asmuo.

 A. M. priedų ir priemokų ribojimas buvo pradėtas taikyti nuo 2007 metų balandžio mėnesio (b.l.7). Taigi, apie 2007 metų balandžio mėn. taikytÄ darbo užmokesčio ribojimÄ A. M. turėjo sužinoti iki 2007 m. gegužės 10 d. Todėl senaties termino eiga prasidėjo nuo 2007 metų gegužės mėnesio. Pagal CK 1.127 str. 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ .

Nustatyta, kad A. M. į teismÄ dėl laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo kreipėsi 2012-03-09 (b.l.1-3), t.y. praleidęs DK 27 straipsnyje nustatytÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .   Dėl senaties termino atnaujinimo. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į LAT Civilinių bylų skyriaus formuojamÄ praktikÄ Â (LAT Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumÄ .

LVAT pažymėjo, kad klausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 d., 2002 m. CPK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).

AnalogiÅ¡kai pasisakyta ir LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1572/2010. Å iuo atveju teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiÅ¡kėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido terminÄ kreiptis į teismÄ ir dėl kurių Å¡is terminas galėtų bÅ«ti atnaujintas. Atsižvelgiant į tai, pareiÅ¡kėjo skundas atmestinas praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teisėja     n u s p r e n d ė :

    pareiÅ¡kėjo A. M. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .         Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.     Teisėja                         Nijolė ŽalnieriÅ«nienė