2020-02-05 Nr. AB-2531-3-61-3-00322-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-122-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00322-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės merui (tretieji suinteresuoti asmenys – D. D.-U., I. M., S. P.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. U. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4) „Dėl Jūsų skundo“; 2) panaikinti Administracijos 2018 m. sausio 11 d. raštą Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4) „Dėl Jūsų 2017 m. gruodžio 19 d. skundo“; 3) įpareigoti Administraciją pašalinti J. U. konstitucinių teisių, būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams, pažeidimus, vienodai sau ir J. U. taikant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirtis žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 4) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą R. Š. kontroliuoti ir prižiūrėti, kad Administracija pašalintų J. U. konstitucinių teisių, būti lygiu įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams, pažeidimus; 5) įpareigoti Administraciją įgyvendinti Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto ir Žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimus, naudojant žemės ūkio pagrindinės paskirtis žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis kartu su D. D.-U., S. P. ir I. M. nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 8 d. skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą (toliau – ir Meras) dėl toje pačioje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikomos teisės. Skunde Merui pareiškėjas nurodė, kad, kaip atsiliepimuose, kituose procesiniuose dokumentuose, pateiktuose Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4878-803/2017, nurodė Administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype galima tik ūkininkų sodybų bei žemės ūkio veiklai reikalingų ūkinių pastatų statyba. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), pati atlikusi inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos darbus žemės ūkio paskirties žemėje, pažeidė konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą ir pareiškėjo bei kitų asmenų teises būti lygiu su kitais. Tokiais veiksmais Administracija pažeidė tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundas buvo persiųstas nagrinėti Administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus vyriausiajai specialistei L. N.. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 4 dalis draudžia persiųsti skundą nagrinėti subjektui, kurio veiksmai skundžiami. Pažymėjo, jog būtent minėta vyriausioji specialistė, kartu su Teisės departamento Juridinio skyriaus vedėja J. U., parengė atsiliepimą į Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2-4878-803/2017.

3. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 18 d. skundu, pateiktu elektroniniu paštu, kreipėsi į Merą norėdamas atkreipti dėmesį, kad pažeidžiama VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostata. Pareiškėjo teigimu, jam pateikus 2017 m. gruodžio 8 d. skundą privalėjo būti pradėta administracinė procedūra, kaip numatyta VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 29 d. elektroniniu laišku dėl tų pačių argumentų į Merą kreipėsi pakartotinai. Administracija pareiškėjui atsakė 2018 m. sausio 11 d. raštu Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4), kuriame nurodė, kad 2017 m. gruodžio 8 d. skunde pareiškėjas nebuvo nurodęs nei konkrečių savivaldybės administracijos specialistų, kurių veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nei konkrečių skundžiamų veiksmų, todėl pareiškėjo skundas buvo perduotas nagrinėti Administracijos direktoriui. Minėtu raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas apie pradėtą administracinę procedūrą. Administracinės procedūros metu buvo nustatyta, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vyksta teisminiai ginčai, todėl Administracijos veiksmų bei priimtų sprendimų teisėtumas bus įvertintas teismo. Administracijos 2018 m. sausio 11 d. rašte taip pat buvo nurodyta, kad pagal VAĮ 27 straipsnio 5 dalį, paaiškėjus, kad skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir apie tai informuojamas pareiškėjas. Iš esmės analogiški argumentai buvo nurodyti ir Administracijos 2017 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4).

4. Pabrėždamas skundžiamų sprendimų ir atsakovų veiksmų neteisėtumą pareiškėjas nurodė, kad Administracija neturėjo teisinio pagrindo nutraukti Mero 2017 m. gruodžio 11 d. pradėtos administracinės procedūros VAĮ 27 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes teismai nėra pradėję nagrinėti ginčo tuo pačiu klausimu, t. y. dėl pareiškėjo teisių pažeidimo ateityje. Jis skundą Merui pateikė ne dėl to, kad Savivaldybė atliko inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos darbus ginčo žemės sklype, o dėl to, kad Administracija savo veiksmais ir neveikimu pažeidė pareiškėjo ir kitų žemės sklypo savininkų teises dėl toje pačioje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikomos teisės. Administracijos veiksmai nutraukiant administracinę procedūrą pažeidė pareiškėjo teises, nustatytas VAĮ 20 straipsnyje.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 8 d. skunde pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų ar sprendimų, todėl pareiškėjas be pagrindo akcentuoja VAĮ 19 straipsnyje nurodytą administracinę procedūrą. Pareiškėjo dėstomi prieštaravimai yra kildinami iš Administracijos procesiniuose dokumentuose kitoje administracinėje byloje suformuotų argumentų. Administracija, būdama teisminės bylos šalimi ir teikdama teismui savo poziciją dėl bylos esmės, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, kurio veiksmais pareiškėjui buvo padaryti neigiami padariniai. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti VAĮ 14 straipsnio 4 dalies pažeidimą, nes pareiškėjas neskundė jokių konkrečių Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų. Pareiškėjo skundą perdavus Administracijos Teisės departamento Juridiniam skyriui VAĮ nuostatos nebuvo pažeistos.

7. Pareiškėjui pateikus 2017 m. gruodžio 8 d. skundą, Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau buvo iškelta administracinė byla Nr. eI-1211-535/2018, kurioje nagrinėjami Administracijos veiksmų, sprendimų, susijusių su servitutų ginčo žemėje nustatymu, teisėtumas. Pareiškėjas Merui adresuotame skunde taip pat nenurodė jokių konkrečių Administracijos neteisėtų veiksmų, todėl 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu buvo pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą VAĮ 27 straipsnio 5 dalies pagrindu. Naikinti skundžiamus sprendimus skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti reikalavimų, susijusių su įpareigojimais atlikti veiksmus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo J. U. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. gruodžio 8 d. skundu kreipėsi į Merą, prašydamas kontroliuoti ir prižiūrėti Administracijos veiklą. Administracija į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą atsakė 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4), kuriame nurodė, kad Savivaldybės atliktų veiksmų bei priimtų sprendimų, susijusių su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, teisėtumas bus vertinamas teismo (civilinės bylos Nr. 2-412-466/2017, Nr. e2-4878-803/2017). Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 29 d. elektroniniu laišku į Merą kreipėsi pakartotinai. Administracija pareiškėjui atsakė 2018 m. sausio 11 d. raštu Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4), kuriame nurodė, kad Meras 2017 m. gruodžio 11 d. Administracijos direktoriui pavesdamas nagrinėti pareiškėjo skundą pradėjo administracinę procedūrą. Administracinės procedūros metu buvo nustatyta, kad dėl pareiškėjui aktualių klausimų vyksta teisminiai procesai, todėl Administracijos veiksmų ir sprendimų teisėtumas bus įvertintas teismo. Pareiškėjas, nesutikdamas su gautais sprendimais, kreipėsi į teismą.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos pažeidimo ir nurodė, jog, kaip teisingai atsiliepime nurodė Administracija, civilinėje byloje Nr. e2-4878-803/2017 Administracija atsiliepimus (savo poziciją) teikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinės bylos šalis, todėl civilinėje byloje Administracijos išdėstyta pozicija dėl nagrinėjamo civilinio ginčo iš esmės, negali būti vertinama kaip adekvati Administracijos, kuri į pareiškėjo skundą atsakė kaip viešojo administravimo subjektas, pozicijai. Administracija, gavusi pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą ir persiųsdama skundą nagrinėti Administracijos Teisės departamento Juridiniam skyriui atliko privalomuosius veiksmus bei priėmė administracinės procedūros sprendimą. Teismo vertinimu, Administracija pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą persiųsdama atsakyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Juridiniam skyriui tinkamai atliko VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinę procedūrą. Dėl to, Administracijos veiksmuose VAĮ 14 straipsnio 4 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo nenustatyta.

11. Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1933-866/2012 pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje yra nustatytas servitutas (376 kv. m. dydžio iš 16 500 kv. m. bendro ploto, t. y. 2 proc. sklypo ploto). Nustatytas servitutas suteikė teisę neterminuotai naudotis žemės sklypu, tiesti inžinierinius tinklus, reikalingus aptarnauti tolesniuose gyvenamuosiuose namuose Perkūnkiemio rajone esančių butų gyventojų poreikius. Servitutas suteikė teisę nutiestų inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų valdytojams ir naudotojams naudotis šia sklypo dalimi, su tikslu remontuoti, prižiūrėti, ar kitaip eksploatuoti inžinierinius tinklus pagal jų paskirtį (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1933-866/2012 patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi Nr. 2A-1161-603/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje Nr. 3K-3-229/2014 konstatuotas tinkamas servitutų sąlygų nustatymas).

12. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą, kad toje pačioje padėtyje esantiems asmenims teisė taikoma nevienodai, siejo su Vilniaus miesto savivaldybės neveikimu, t. y. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo nesilaikymu. Teismas pažymėjo, kad ginčo sklype servitutas (naudotis ir prižiūrėti nutiestus inžinierinius tinklus) nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl pareiškėjo skunduose, teiktuose tiek Merui, tiek teismui, išdėstyti argumentai dėl nevienodai taikomos teisės (diskriminacijos) nelaikytini teisiškai pagrįstais. Priešingai, tokio pobūdžio argumentai vertintini kaip prieštaraujantys teismų sprendimams, kuriais buvo konstatuotas nustatyto servituto teisėtumas, todėl naudojimasis ginčo sklypo dalimi (tiek kiek reikalinga inžinierinių tinklų eksploatavimui) nelaikytinas kaip Savivaldybės privilegija nesilaikyti Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.

13. Teismas nurodė, kad Administracija tiesiogiai nors ir neatsakė į pareiškėjo skunduose Merui suformuluotus prašymus (dėl Žemės įstatymo 21 str. 1 d. vienodo taikymo), tačiau vien tik formalus Administracijos 2017 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4) ir 2018 m. sausio 11 d. rašto Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4) panaikinimas, perduodant Administracijai iš naujo atsakyti dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies vienodu taikymu, pareiškėjo teisių tokia apimtimi, kokia siekia pareiškėjas (ginčo žemės sklypu naudotis atsižvelgiant į žemės sklypo tiesioginę paskirtį – žemės ūkio), nepakeistų. Minėta, jog servitutas ginčo žemėje nustatytas teismų sprendimais ir ši faktinė aplinkybė prioritetinė, kitų aplinkybių (ginčo žemės sklypo naudojimo vien tik pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinę žemės ūkio naudojimo paskirtį), atžvilgiu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog naikinti Administracijos priimtus sprendimus skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 14. Pareiškėjas J. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl Administracijos veikimo teikiant atsiliepimus civilinėje byloje. Jo teigimu, teismas turėjo vadovautis Konstitucinio Teismo praktika, pagal kurią valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Taip pat teismas neįvertino, kad 2017 m. gruodžio 8 d. skundas buvo adresuotas Merui, o ne Administracijai. Pareiškėjas, kaip skundą padavęs asmuo, ir Vilniaus miesto savivaldybės meras, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris dėl gauti skundo privalėjo pradėti administracinę procedūrą, turėjo būti laikomi administracinės procedūros dalyviais. Teismas neįvertino, kad Meras, persiųsdamas skundą nagrinėti Administracijai, kurios veiksmus / neveikimą, nurodytus skundą, ir skundą pareiškėjas, atliko VAĮ 14 straipsnio 4 dalyje nurodytus draudžiamus veiksmus.

16. Pareiškėjas pažymi, jog teismui nagrinėjamose bylose atlyginimo dydžio už servitutą nustatymo ar patirtų nuostolių atlyginimo klausimai nėra tapatūs su pareiškėjo skunde Merui išdėstytais reikalavimais. Be to, Administracijos veiksmai nutraukiant pradėtą administracinę procedūrą pažeidė pareiškėjo teises, nustatytas VAĮ 20 straipsnyje.

17. Teismas neatsižvelgė į skunde nurodytą pagrindą ir dalyką, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą, kad toje pačioje padėtyje esantiems asmenims teisė taikoma nevienodai, sieja ne tik su Savivaldybės neveikimu (Žemės įstatymo 21 str. 1 d. nesilaikymu), bet ir žemės naudojimo būdo turinio aprašo reikalavimų nevienodu taikymu pareiškėjui ir Savivaldybei, ir privilegijų teikimu.

18. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo vertinti byloje esančius įrodymus, detaliojo plano brėžinį ir kitus dokumentus, susijusius su žemės sklypu. Taip pat teismas turėjo įvertini, jog pareiškėjas skunde nekvestionuoja teismo suteiktos teisės naudotis žemės sklypo dalimi tikslu statyti inžinerinis tinklus ir susisiekimo komunikacijas ir ar Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto nuostata yra imperatyvaus pobūdžio.

19. Teismas visai nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Merą kontroliuoti ir prižiūrėti, kad Administracija pašalintų pareiškėjo teisių pažeidimus.

20. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skunde nebuvo nurodyti jokie konkretūs Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai ar sprendimai, atitinkantys viešojo administravimo sąvoką ir galimai pažeidžiantys pareiškėjo teises. Reikalavimas Merui kontroliuoti Administracijos darbą buvo kildinamas iš Administracijos procesiniuose dokumentuose administracinėje byloje Nr. eI-6354-535/2017 suformuluotų argumentų (būtent cituojant teisės aktus, reglamentuojančius žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudojimo tvarką), tačiau teikdama procesiniame dokumente savo poziciją dėl J. U. reiškiamų reikalavimų pagrįstumo bei argumentų dėstyme pasiremdama būtent Žemės įstatymo 21 straipsnio reglamentavimu, Administracija neatliko jokios įstatymo numatytos viešojo administravimo funkcijos, todėl pirmos instancijos teismo visiškai pagrįstai buvo įvertinta neveikusi kaip viešojo administravimo subjektas. Atsižvelgus į tai, nebuvo pagrindo taikyti ir VAĮ 14 straipsnio 4 dalies normos.

22. Savivaldybė, naudodama pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį, kuriai yra nustatytas servitutas, nėra ir negali būti laikoma pažeidžiančia įstatymą ar jo teises, o jokių pareiškėjo teisių pažeidimų skundžiamu pirmos instancijos teismo sprendimu nebuvo nustatyta todėl, kad tokių pažeidimų tiesiog nėra. Aplinkybė, kad ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, nereiškia, kad teritorijoje negalioja teritorijų planavimo dokumentas, leidžiantis statyti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas. Savivaldybė, įgyvendindama servituto suteikiamas teises, jokių neteisėtų veiksmų nėra atlikusi – Servituto naudojimas pagal jo paskirtį ir griežtai laikantis teismo nustatyto Servituto turinio reikalavimų niekaip negali būti laikomas diskriminuojančiu pareiškėjo atžvilgiu ar juolab pažeisti kokias nors jo vis deklaratyviai nurodomas konstitucines teises.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. D.-U. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo visiškai sutinka su pareikštu apeliaciniu skundu ir mano, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas.

25. Pažymi, jog teismas turėjo įvertini, kad tiek pareiškėjas ir tretieji asmenys, tiek ir servituto turėtojas yra žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) naudotojai. Pareiškėjas ir tretieji asmenys minėtą žemės sklypą naudoja nuosavybės pagrindu, o servituto turėtojas – teismo sprendimo pagrindu. Administracija privalėjo tiek savininkams, tiek servituto turėtojui vienodai taikyti žemės naudojimo būdų turinio aprašo reikalavimus. Taip pat teismas turėjo įvertinti, kad Meras neįvykdė teisės aktuose numatytos pareigos kontroliuoti ir prižiūrėti savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4) „Dėl Jūsų skundo“ ir 2018 m. sausio 11 d. rašto Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4) „Dėl Jūsų 2017 m. gruodžio 19 d. skundo“ teisėtumo bei pagrįstumo.

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą, prašydamas kontroliuoti ir prižiūrėti Administracijos veiklą, kiek tai susiję su servituto nustatyto žemės sklypui (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)), kurio savininku yra jis ir tretieji suinteresuotieji asmenys, naudojimu. Nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybė šiame žemės sklype atliko inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų statybos darbus, pažeisdama šio žemės sklypo savininkų teises ir pan..

28. Ginčijamu Administracijos 2017 m. gruodžio 21 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad dėl pareiškėjo nurodomų 2017 m. gruodžio 8 d. rašte aplinkybių vertinimo vyksta teisminiai procesai civilinėse bylose Nr. 2-412-466/2017, Nr. e2-4878-803/2017, kuriose ir bus atsakyta dėl Administracijos veiksmų teisėtumo, t. y. iš esmės Administracija atsisakė nagrinėti šį pareiškėjo skundą.

29. Viešojo administravimo subjekto teises ir pareigas, nagrinėjant asmenų skundus, reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas, kurio 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama ir per 5 darbo dienas nuo tokio paaiškėjimo dienos apie tai raštu informuojamas skundą pateikęs asmuo.“

30. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI-1211-535/2018 duomenys patvirtina, kad 2017 m., dar iki pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. inicijuotų viešojo administravimo procedūrų, tarp pareiškėjo ir Vilniaus miesto savivaldybės buvo kilęs teisminis ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildino iš neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų neteisėtai nutiesus inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas jam priklausančiame žemės sklype (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018).

31. Šios aplinkybės patvirtina, kad Administracijai egzistavo faktinis ir teisinis pagrindai ginčijamu 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4) „Dėl Jūsų skundo“ atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą. Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

32. Nepagrįsti ir tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. A63-821/17(3.2.1-EM4) „Dėl Jūsų skundo“ ir 2018 m. sausio 11 d. rašto Nr. A51-3045/18(3.3.2.4-EM4) „Dėl Jūsų 2017 m. gruodžio 19 d. skundo“ teisėtumas Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu.

33. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami.“ Šia teisės norma yra siekiama užtikrinti administracinės procedūros nešališkumą ir objektyvumą bei išvengti galimo piktnaudžiavimo valdžia atvejų.

34. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, administracinė procedūra yra pradedama, kai viešojo administravimo subjekto vadovas arba jo įgaliotas pareigūnas priima tuo klausimu rašytinį pavedimą (įsakymą, potvarkį, rezoliuciją).

35. Nagrinėjamu atveju administracinė procedūra pagal pareiškėjo 2017 m. gruodžio 8 d. skundą nebuvo pradėta, tai lemia, kad nebuvo pažeisti ir tie tikslai, kurių yra siekiama Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu draudimu. Dėl ko pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad Vilniaus miesto savivaldybės merui, perdavus nagrinėti jo skundą Administracijai, kurios veiksmai ir buvo skundžiami, buvo esminiai pažeisti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai bei atitinkamos pareiškėjo teisės, yra taip pat nepagrįsti.

36. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nagrinėjamais klausimais ir jų detaliai nebekartoja. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

37. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius