Legislator Case Law & Legislation
2013-05-20 Nr. AB-1882-3-61-3-02408-2012-2 AI generated

2013-05-20 Nr. AB-1882-3-61-3-02408-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-05-20 Nr. AB-1882-3-61-3-02408-2012-2
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2013-05-20 Nr. AB-1882-3-61-3-02408-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 12–15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-984/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02408-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 6.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. M. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDF valdybos Vilniaus skyrius) 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.1)3-99067 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5546 bei įpareigoti VSDF valdybos Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, kuri susidarė dėl neteisėto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Nurodė, jog yra dirbanti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) gavėja. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jos senatvės pensija buvo mažinama du kartus: taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį (kai pensija viršija 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydį) ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo). VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (10.1)3-99067 (toliau – ir 2012 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas) pareiškėjos prašymo išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, netenkino. VSDF valdyba 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)1-5546 (toliau – ir 2012 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas) taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. nutarimu konstatavus, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, nustatančios, jog dirbantiems pensininkams ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos sumažintos daugiau negu nedirbantiems pensininkams vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos turėjo būti pakeistos, o įstatymų leidėjui jų nepakeitus teisės aktus taikantys subjektai – VSDF valdybos Vilniaus skyrius ir VSDF valdyba, nurodytas Laikinojo įstatymo nuostatas privalėjo taikyti atsižvelgdami į tai, jog jos prieštarauja konstituciniam asmens lygiateisiškumo principui. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėlto, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 12–15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja dirbo ir nuo 2010 m sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2010-2011 metais jai mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai, vykdydamas Laikinojo įstatymo reikalavimus, perskaičiavo pareiškėjai senatvės pensiją ir 2010-2011 metais mokėjo teisingo dydžio pensiją. Dėl pareiškėjos skunde minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutarime nenagrinėjo Laikinojo įstatymo ar jo dalies atitikties Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. ir yra taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Be to, kol nėra priimtas Lietuvos Respublikos sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas, VSDF valdybos Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti skirtumą tarp paskirtos ir 2010-2011 metais mokėtos pensijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 29–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog M. M. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodytu laikotarpiu jai teisėtai buvo mokama senatvės pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. VSDF valdyba remiasi iš esmės tokiais pat argumentais bei motyvais, kuriuos savo atsiliepime pateikė atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 39–44) pareiškėjos M. M. skundą tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą VSDF valdybos Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad 2010 m. kovo 5 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. II-17-4483 M. M. skyrė 1 445,64 Lt senatvės pensiją nuo 2009 m. sausio 29 d. iki gyvos galvos (b. l. 17). 2010 m. kovo 23 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. II-17-5697 M. M. skyrė 1 460,55 Lt senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 29 d. iki gyvos galvos (b. l. 20). 2011 m. rugpjūčio 9 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. II-17-13536 M. M. skyrė 1 479,74 Lt senatvės pensiją nuo 2011 m. birželio 1 d. iki gyvos galvos (b. l. 23).

2012 m. rugsėjo 6 d. M. M. kreipėsi į VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo (b. l. 24), tačiau 2012 m. rugsėjo 11 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. (10.1)3-99067 šio prašymo netenkino (b. l. 4-7).

2012 m. rugsėjo 13 d. M. M. apskundė VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimą VSDF valdybai (b. l. 33). VSDF valdyba 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)1-5546 taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, motyvuodama, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, įsigalios tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, todėl panaikinti VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą nėra teisinio pagrindo (b. l. 8).

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktą, šis įstatymas taikytas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau – ir Pensijų įstatymas). Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kaip perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims, po pensijos paskyrimo turintiems draudžiamųjų pajamų ir (arba) draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Nagrinėjamoje byloje, pareiškėjai remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, taip pat buvo perskaičiuota ir sumažinta senatvės pensija, atsižvelgiant į jos gautas draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis buvo panaikintas ir neteko galios nuo 2012 m. liepos 13 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams, tokiu būdu buvo suvaržyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina atsižvelgti į Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pasisakydamas dėl senatvės pensijos nepriemokos, teismas konstatavo, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Kadangi Konstitucinis Teismas pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką pensijų gavėjais yra laikomi ir senatvės pensijos gavėjai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis už nurodytą laikotarpį, todėl ji priteistina iš atsakovo VSDF valdybos Vilniaus skyriaus.

Kadangi byloje nepateikti detalūs apskaičiavimai, pagrindžiantys, kokia pensijos dalis buvo neišmokėta, teismas įpareigojo atsakovą VSDF valdybos Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Byloje nustatyta, kad VSDF valdybos Vilniaus skyrius apskaičiuodamas pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl tiek VSDF valdybos Vilniaus skyrius, tiek VSDF valdyba, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog naikinti ginčijamų sprendimų, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu, nėra teisinio pagrindo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 50–52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl atsakovo įpareigojimo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kadangi šis sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas.

Pagrįsdama savo apeliacinį skundą VSDF valdyba rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais ir motyvais, kuriuos pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikė atsakovas. Papildomai nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl 2012 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo ir 2012 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, padarė teisingą išvadą, kad šie sprendimai jų priėmimo metu buvo teisėti ir pagrįsti, kadangi priimti dar nepaskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo leidinyje „Valstybės žinios“, todėl naikinti jų, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 89 straipsniu, nėra teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties įpareigojimas VSDF valdybos Vilniaus skyriui apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią, teismo nuomone nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., yra nepagrįstas ir naikintinas.

Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti iš VSDF valdybos Vilniaus skyriaus reikalaujamą neišmokėtą pensijos dalį, kol nebus priimtas neišmokėtų pensijų dalių kompensavimo tvarką reglamentuojantis įstatymas. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės VSDF valdybai ir jos teritoriniams skyriams reikšti savo abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo įstatymo nevykdyti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog pareiškėjai nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nes Konstitucinis Teismas pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką pensijų gavėjais yra laikomi ir senatvės pensijos gavėjai, yra nepagrįsta, ir prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatoms. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių (2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Minėtoje administracinėje byloje teisėjų kolegija konstatavo, jog VSDF valdybos teritorinio skyriaus sprendimai neišmokėti pareiškėjui visos paskirtos pensijos iki Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai negali būti taikoma. M. M. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, taigi sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jai yra įvykdyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, sprendžiant dėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai M. M. neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo 5 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. II-17-4483 (b. l. 17) M. M. paskyrė 1 445,64 Lt senatvės pensiją nuo 2009 m. sausio 29 d. iki gyvos galvos, 2010 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. II-17-5697 (b. l. 20) – 1 460,55 Lt senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 29 d. iki gyvos galvos, o 2011 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. II-17-13536 (b. l. 23) – 1 479,74 Lt senatvės pensiją nuo 2011 m. birželio 1 d. iki gyvos galvos. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), kuris taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, vadovaujantis šio įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai paskirtos pensijos dydis perskaičiuotas ir sumažintas.

M. M. 2012 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, prašydama išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (pareiškėja neginčija jai paskirtos pensijos ribojimo Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka). Tačiau 2012 m. rugsėjo 11 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius sprendimu Nr. (10.1)3-99067 (b. l. 4–7) šio pareiškėjos prašymo netenkino. 2012 m. rugsėjo 13 d. šį sprendimą pareiškėja apskundė VSDF valdybai, tačiau VSDF valdyba 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (6.5)1-5546 (b. l. 8) taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos M. M. skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą VSDF valdybos Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), su tokia išvada iš esmės sutinka.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės ir ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėja visu ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 4–7).

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Minėtame nutarime konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. įstatymo redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti darbą. Valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis negalėjo būti ribojamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikti detalūs apskaičiavimai, pagrindžiantys, kokia pensijos dalis pareiškėjai buvo neišmokėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą VSDF valdybos Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti M. M. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgiant į išdėstytą, trečiojo suinteresuoto asmens VSDF valdybos apeliacinio skundo teiginys dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalies, kuria atsakovas įpareigotas apskaičiuoti ir apmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią nepriemoką, nepagrįstumo ir neteisėtumo, atmestinas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimu 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimu tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Nors pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą, ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu pastebėtina, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nepateikė jokių duomenų, kad šioje nutartyje aptartu būdu apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/13).

Pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas, numatytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, riboti pareiškėjai mokėtinos pensijos dydį išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų riboti pensijos dydį nebuvo, todėl pareiškėjos reikalavimas išmokėti jai neišmokėtą pensijos dalį yra tenkintinas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/13).

Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

Atsakovo VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (10.1)3-99067 ir trečiojo suinteresuoto asmens VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendime Nr. (6.5)1-5546 yra pateikta informacija apie pareiškėjai mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad juose taip pat yra išreikšta atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens valia atsisakyti išmokėti pareiškėjai susidariusią nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog tiek VSDF valdybos Vilniaus skyrius, tiek VSDF valdyba, priimdamos ginčijamus sprendimus, vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, o nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, nusprendė, kad naikinti ginčijamų sprendimų, remiantis ABTĮ 89 straipsniu, nėra teisinio pagrindo, todėl šią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.1)3-99067, o trečiasis suinteresuotas asmuo priimdamas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (6.5)1-5546, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013), teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (10.1)3-99067 ir VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)1-5546 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas dėl ginčijamų sprendimų panaikino, keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (10.1)3-99067 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (6.5)1-5546 dalis, kuriose atsisakyta M. M. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė