2019-05-29 Nr. AB-12488-3-61-3-01527-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-899-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01529-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.4; 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) padavė skundą teismui, prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą, jei jis praleistas; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-224527 „Išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto“ (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. balandžio 12 d. iš antstolės I. B. padėjėjos elektroniniu paštu gavo informaciją dėl pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto įkainojimo ir Sprendimą. Kadangi atsakovas tiesiogiai pareiškėjai sprendimo nesiuntė, laikytina, kad skundžiamą Sprendimą pareiškėja gavo 2017 m. balandžio 12 d., todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, nepraleisdama vieno mėnesio termino, pateikė skundą teismui. Pareiškėja nurodė, jog Sprendimas nebuvo įkeltas į „Mano VMI“ paskyrą.

3. Pareiškėja paaiškino, kad jos mokestinė nepriemoka susidarė, kai mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos mokestinį patikrinimą, surašė 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-32 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2010 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-175 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą. VMI 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 68-216 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą.

4. VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-39504 (toliau – ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas) nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos sąskaitos (sąskaitų) 578 768,95 Lt (167 623,07 Eur) sumą ir nutraukti pinigų išdavimą. VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-55757 (toliau – ir 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas) nusprendė išieškoti iš pareiškėjos į biudžetą 704 868,69 Lt (204 144,08 Eur). Šis sprendimas vykdymui buvo perduotas antstolės I. B. kontorai. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2013 m. vasario 18 d. raštu informavo ją apie naują sprendimą – VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-6718 (toliau – ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimas), kuriuo pakeitė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą išieškant 649 679,18 Lt (188 160,10 Eur) sumą.

5. Pareiškėja tvirtino, jog nuo pat pirmųjų VMI sprendimų priėmimo nuolat perveda pinigus antstolei, siekdama padengti įsiskolinimą. Skundžiamas Sprendimas yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu, jame nurodant, kad bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma 89 455 Eur. VMI, priimdama Sprendimą, nenurodė nė vieno iš pagrindų, išdėstytų MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, jame nurodytos tik bendro pobūdžio teisės normos, įtvirtinančios mokesčių administratoriaus teisę išieškoti mokestinę nepriemoką, bet nereglamentuojančios tokios teisės įgyvendinimo sąlygų. Pareiškėjai iš Sprendimo nebuvo aiškus mokestinės nepriemokos išieškojimo teisinis pagrindas.

6. VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. vasario 5 d. (pastaruoju buvo pakeistas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas) sprendimais buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos juose nurodytas sumas. Pareiškėja aktualiais laikotarpiais mokėjo mokesčius ir delspinigius, jai taip pat buvo priskaičiuoti nauji mokėtini mokesčiai ir delspinigiai, tačiau Sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, nepateikti argumentai, įrodymai bei konkretūs skaičiavimai, kuriais remiantis buvo pakeistas 2013 m. vasario 5 d. sprendimas. Nors Sprendime ir nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie šios nepriemokos susidarymo ir pareiškėjos pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, įsiskolinimų padengimo eiliškumą, padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžius, juos lyginant su 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimais. Iš Sprendimo turinio negalima suprasti, kada atsirado įsiskolinimas ir kaip jis buvo dengiamas, prie jo nepridėta prievolių ataskaita, todėl pareiškėjos sumokėtų sumų bei naujai atsiradusių prievolių, jei jos atsirado, neįmanoma identifikuoti. Tokių duomenų nenurodymas yra esminis Sprendimo trūkumas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio prasme, todėl ginčijamas VMI Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

7. Dėl išieškojimo termino pareiškėja nurodė, jog Sprendimas priimtas nesilaikant MAĮ 107 straipsnyje nustatyto mokesčio ir su juos susijusių sumų išieškojimo termino, nes centrinis mokesčio administratorius Vilniaus AVMI sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo priėmė 2010 m. rugsėjo 17 d.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. VMI paaiškino, kad skundžiamas sprendimas priimtas 2016 m. spalio 25 d., išsiųstas 2016 m. lapkričio 30 d., todėl, vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalimi, laikoma, kad jis pareiškėjai buvo įteiktas 2016 m. gruodžio 7 d. Pareiškėjos skundas dėl minėto VMI sprendimo turėjo būti paduotas ne vėliau kaip 2017 m. sausio 6 d., vadinasi, pareiškėja padavė skundą praleidus terminą dėl subjektyvių priežasčių, todėl terminas neatnaujintinas.

10. Dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo atsakovas nurodė, VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – ir MAIS) 2016 m. spalio 25 d. duomenimis, pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 181 938,58 Eur, susidarė nuo 2010 m. liepos 8 d. Nepaisant to, kad jau nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. vykdomas priverstinis išieškojimas, pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui nėra padengtas. Atsižvelgdama į anksčiau minėtus nesėkmingus mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, nustačiusi, kad būtina užtikrinti pareiškėjos mokestinės nepriemokos išieškojimą ir siekdama, kad esamas skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, VMI 2016 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-319-1201 (toliau – ir 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjai priklausančiam nekilnojamajam turtui buvo nustatyta priverstinė hipoteka / įkeitimas, užtikrinant pareiškėjos 89 455 Eur mokestinę prievolę valstybės biudžetui. Priverstinė hipoteka išviešinta – Hipotekos registre įregistruota 2016 m. birželio 1 d.

11. Pareiškėja, žinodama apie pareigą mokėti priskaičiuotas sumas, mokestinės nepriemokos nesumokėjo, nepateikė prašymo dėl skolos mokėjimo dalimis, todėl VMI 2016 m. spalio 25 d. priėmė Sprendimą išieškoti 89 455 Eur mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto, informuojant, kad nedelsiant nesumokėjus Sprendime nurodytos sumos, jis bus perduotas vykdyti antstoliui. Kadangi pareiškėja mokestinės nepriemokos nesumokėjo, VMI Sprendimą 2017 m. sausio 9 d. pateikė vykdymui antstolei I. B..

12. VMI priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką pagal MAĮ įgyja kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas – per 20 dienų po 105 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose nustatyto termino pabaigos. VMI 2012 m. balandžio 23 d. raginimu pareiškėjai nurodė per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos į biudžetą sumokėti 690 901,07 Lt, iš jų: 439 233 Lt PVM, 43 923 Lt PVM baudos ir 207 745,07 Lt PVM delspinigių. Raginimas išsiųstas pareiškėjos registracijos adresu: S. Stanevičiaus g. 20-1, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., registruota pašto siunta, kuriai grįžus neįteiktai, VMI interneto svetainės www.vmi.lt puslapyje 2012 m. liepos 7 d. paskelbė atvykti atsiimti minėtą raginimą. Kadangi mokesčių administratoriaus pasitelkti išieškojimo veiksmai nedavė jokių teigiamų rezultatų, o pareiškėjos mokestinė nepriemoka liko nepadengta, mokesčių administratorius, vykdydamas jam MAĮ nustatytas funkcijas, buvo priverstas imtis kraštutinės priemonės – 2016 m. spalio 25 d. priėmė Sprendimą. Atsakovo vertinimu, Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

13. VMI nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad yra suėjęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Atlikus pareiškėjos PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 8 d., Vilniaus AVMI 2010 m. balandžio 28 d. surašė patikrinimo aktą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimu. Vyko mokestiniai ginčai, kuriems pasibaigus, t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 13 d. priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A602-186/2012, buvo atnaujintas mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjos. Vadovaujantis MAĮ įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, mokesčių administratorius išieškojimą pradėjo vykdyti nesuėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminui, nes jis buvo sustabdytas dėl vykusio mokestinio ginčo ir atnaujintas šiam pasibaigus. Po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo (MAĮ 108 str.). Pasibaigus mokestiniam ginčui, įsiteisėjo ir Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo. Atsakovo teigimu, mokesčių administratorius išieškojimą pradėjo vykdyti nesuėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminui. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką, ir kad nesumokėjus jos nustatytu terminu, mokesčių administratorius imsis priverstinių išieškojimo veiksmų.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos J. J. skundą atmetė.

15. Įvertinęs pareiškėjos ir atsakovo argumentus dėl termino skundui paduoti, taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus, susijusius su ginčijamo sprendimo išsiuntimu ir momentu, kada pareiškėja jį gavo, teismas darė išvadą, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja anksčiau gavo VMI Sprendimą nei 2017 m. balandžio 12 d., iš antstolės I. B.. Teismas sprendė, kad pareiškėjos 2017 m. gegužės 9 d. skundas paduotas nepraleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

16. Dėl ginčijamo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo teismas nurodė, kad juo buvo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto pareiškėjai priklausančio turto, skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

17. Teismas kilusiam ginčui spręsti taikė MAĮ 33, 89 straipsnio 1 dalies, 105–106 straipsnių nuostatas. Teismas nurodė, kad pareiškėjos mokestinis ginčas dėl jai papildomai apskaičiuotų mokesčių galutinai buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi ir šioje byloje negali būti kvestionuojamas mokestinės prievolės teisėtumas. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių, t. y. nevykdant administracinio sprendimo pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 105 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas pareiškėjos atžvilgiu sprendimą dėl mokestinių prievolių priverstinio vykdymo, neatliko veiksmų, kuriais būtų pažeistos mokesčių mokėtojos teisės.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2012 m. balandžio 23 d. raginimu, apie kurio atsiėmimą 2012 m. liepos 4 d. buvo paskelbta VMI internetinėje svetainėje, buvo raginama bendrą išieškotiną 690 901,07 Lt sumą sumokėti per 20 dienų. Pareiškėjai neatlikus jokių veiksmų ir suėjus Raginime nustatytam terminui, atsakovas pradėjo vykdyti priverstinį išieškojimą: 2012 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 2012 m. lapkričio 14 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo turto (pastarasis buvo pakeistas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu, atsižvelgus į tai, kad 50 222 Lt mokestinės nepriemokos yra įskaityta iš pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio permokos), 2014 m. kovo 7 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (papildomai priskaičiavus baudas ir delspinigius), 2016 m. gegužės 26 d. – sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką/įkeitimą.

19. Teismas vertino, kad skundžiamo 2016 m. spalio 25 d. Sprendimo priėmimas laikytinas viena iš priemonių, kuria toliau buvo tęsiamas pareiškėjos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas. Teismas iš VMI pateiktų duomenų nustatė, kad šio sprendimo priėmimo metu (2016 m. spalio 25 d.) pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 181 938,58 Eur, iš jų: 103 978,46 Eur PVM, 65 239,14 Eur PVM delspinigių, 12 720,98 Eur PVM baudos. Nors pareiškėja teigė, jog siekdama įvykdyti mokestines prievoles nuolat antstolei perveda lėšas, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo konstatuoti Sprendimo neteisėtumo.

20. Atsižvelgęs į pareiškėjos įsiskolinimo valstybės biudžetui dydį, kurio nei mokesčių administratoriui, nei antstolių kontorai nepavyko išieškoti ilgą laiko tarpą, bei byloje nenustatęs, kad dėl mokestinės nepriemokos būtų atlikti veiksmai, pažeidžiantys mokesčių mokėtojos teises, teismas darė išvadą, jog atsakovas Sprendimą priėmė teisėtai ir pagrįstai, nes kitais mokesčių administratoriaus pasitelktais mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais pareiškėjos mokestinė nepriemoka liko nepadengta ir efektyvių išieškojimo rezultatų nebuvo pasiekta, todėl pasirinktas būdas buvo adekvatus ir proporcingas

21. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kuriais buvo tvirtinama, jog sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog prie VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimų pridėtose prievolių ataskaitose aiškiai nurodyta, iš ko susideda išieškomų prievolių, baudų ir delspinigių sumos ir už kokios trukmės mokestinius laikotarpius jos paskaičiuotos, o šių sprendimų pareiškėja neskundė. Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, kad 2013 m. vasario 5 d. sprendimas, kuriuo buvo pakeistas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas, buvo priimtas išnagrinėjus pačios pareiškėjos teiktą prašymą ir pakeistas atsižvelgus į tai, kad 50 222 Lt mokestinės nepriemokos buvo įskaityta iš pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio permokos, teismas darė išvadą, jog priverstinai išieškomų mokestinių nepriemokų kilmė, jų dydis ir terminas, už kurį jos paskaičiuotos, buvo aiški. Įvertinęs VMI 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo, kurio pareiškėja taip pat neginčijo, turinį, teismas nurodė, jog pareiškėjai priklausančio turto objektų, kuriems buvo nustatyta priverstinė hipoteka (įkeitimas), bendra vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 89 455 Eur, taigi priverstinė hipoteka (įkeitimas) buvo nustatyta ne visai pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumai, o tik tai daliai, kuri galėjo būti užtikrinta jos turimu nekilnojamuoju turtu, kuris buvo detaliai identifikuotas, nurodant atitinkamu laikotarpiu buvusią vidutinę rinkos vertę.

22. Teismas darė išvadą, jog ginčijamu Sprendimu nebuvo pakeisti nei priverstinės hipotekos (įkeitimo) objektai, nei jų rinkos vertė, nei bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma, todėl pareiškėjai turėjo būti aišku, jog išieškojimas pagal jį vykdomas tik ta apimtimi, kuri buvo apibrėžta VMI 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu. Teismo vertinimu, pareiškėja iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) Sprendimo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą, jai buvo žinomos aplinkybės, lėmusios tokio Sprendimo priėmimą, t. y. kada ir kaip teismine tvarka buvo išspręstas jos pačios inicijuotas mokestinis ginčas, kokias ji turėjo mokestines prievoles, jai taip pat akivaizdžiai buvo žinoma, jog šios prievolės yra neįvykdytos. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas atitiko VMI viršininko 2003 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. V-303 (2014 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. VA-6 redakcija) nustatytus turinio ir formos reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio sprendimams, yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, pasirašytas įgalioto asmens, jį priimant procedūrinių pažeidimų nenustatyta. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad Sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

23. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir dėl to, kad priimtas pasibaigus MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje numatytam 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminui. Teismas nurodė, jog galutinė ir neskundžiama nutartis mokestiniame ginče buvo priimta 2012 m. vasario 13 d., kuomet įsiteisėjo ir Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo. Atsižvelgdamas į MAĮ 108 straipsnio nuostatas, teismas nurodė, jog kol vyko mokestinis ginčas, priverstinio išieškojimo senatis buvo nutrūkusi ir prasidėjo iš naujo 2012 m. vasario 13 d. Ginčijamu Sprendimu buvo ne pradėtas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas (jis pradėtas VMI priimant 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą), o tęsiamas toliau, nes iki tol taikytomis priverstinio išieškojimo priemonėmis buvo išieškota tik maža mokestinės nepriemokos dalis.

III. 24. Pareiškėja J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja su mokestinės nepriemokos išieškojimu susijusias faktines aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui, ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracini teismo praktika analogiškose bylose, o jį grindė prielaidomis, teigdamas, kad pareiškėja galėjo ir turėjo suvokti VMI Sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą. Pareiškėjos teigimu, nebuvo paaiškinta, kokiu teisiniu pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes jis dėl šių priežasčių neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų.

26. Pareiškėja pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas faktinėmis aplinkybėmis praktiškai identiškoje byloje yra labai aiškiai nurodęs, kad nors Sprendime ir nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame apskritai nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, įsiskolinimų padengimo eiliškumą, padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžius. VMI, priimdama sprendimą, nenurodė nei vieno pagrindo, išdėstyto MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, kuriuo vadovaudamasi nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-5432-789/2016, 2017 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017). Dėl aptartų trūkumų ginčijamas sprendimas turėtų būti pripažįstamas kaip priimtas nesilaikant VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

27. Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus, kuriame paaiškino, jog skundžiamas sprendimas iš esmės buvo priimtas 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo pagrindu, kuris VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-301783 buvo panaikintas. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir panaikinus VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuris buvo šioje byloje ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, naikintinas ir skundžiamas, 2016 m. spalio 25 d. sprendimas bei turi būti sprendžiamas klausimas dėl bylos grąžinimo į pirmąją instanciją.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, šį atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl šio sprendimo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus 2016 m. spalio 25 d. Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto bendrai priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų sumai, sudarančiai 89 455 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjos ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybes ir jo turinį, darė išvadą, jog mokesčių administratoriaus sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto, kuriam mokesčių administratorius buvo nustatęs priverstinę hipoteką, iš esmės atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo, pagrįstumo ir motyvuotumo reikalavimus, keliamus individualiam teisės aktui.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde su šiuo vertinimu nesutinka, teigdama, jog ginčijamame Sprendime nėra nurodytas nei vienas iš pagrindų, kai mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti mokestinę nepriemoką, Sprendime nėra informacijos apie mokestinės nepriemokos susidarymo priežastis (pagrindus), mokesčių mokėtojo pareigą ją padengti, įsiskolinimo padengimo eiliškumą, padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžius, lyginant su ankstesniais VMI 2012 rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja turėjo ir galėjo suprasti Sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, t. y. kad skundžiamas aktas atitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose, grindė savo sprendimą prielaidomis.

32. Dėl pareiškėjos pateiktų naujų įrodymų, t. y. VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-301783, kuriuo pripažintas netekusiu galios VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas, teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Susipažinusi su pareiškėjos apeliaciniam teismui pateikto VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-301783 turiniu, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis, atsižvelgiant į priėmimo datą, nebuvo ir negalėjo būti vertinamas pirmosios instancijos teisme, o pats sprendimo priėmimo faktas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme savaime nereiškia, jog šį įrodymą turi tirti apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimas akivaizdžiai nesusijęs su faktine situacija, kuri egzistavo šioje byloje skundžiamo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo priėmimo momentu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjos pateikti įrodymai apeliacinės instancijos teisme nebus tiriami.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamo Sprendimo neteisėtumo, nes jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pirmiausia pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinus ginčijamo VMI 2016 m. spalio 25 d. Sprendimo turinį, nustatė, kad ginčijamu individualiu administraciniu aktu buvo nuspręsta iš pareiškėjos išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto pareiškėjai priklausančio turto, bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma – 89 455,00 Eur, priverstine hipoteka užtikrinta mokestinė prievolė – PVM, susidariusi 2010 m. balandžio 28 d.–2010 m. liepos 8 d. mokestiniu laikotarpiu. Minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

36. Atsižvelgiant į tai, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

37. Spręsdama apie pareiškėjai iki ginčijamo VMI Sprendimo priėmimo žinomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog bylos medžiaga nustatyta ir dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčas nekyla, kad tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus kilęs mokestinis ginčas buvo išspręstas galutiniu neskundžiamu teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-186/2012), po šios nutarties priėmimo buvo atnaujintas mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjos, pareiškėja buvo raginama bendrą išieškotiną 690 901,07 Lt sumą (439 233 Lt PVM, 43 923 Lt PVM baudą ir 207 745,07 Lt delspinigių) sumokėti geruoju. Pareiškėjai nesumokėjus mokestinės nepriemokos, VMI pradėjo vykdyti priverstinį išieškojimą: 2012 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 2012 m. lapkričio 14 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo turto; VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimu pakeitė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą, nes į mokestinės nepriemokos sumą buvo įskaityta 50 222 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoka (nurodyta bendra nepriemokos suma – 649 679,18 Lt), 2014 m. kovo 7 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (papildomai priskaičiavus baudas ir delspinigius), 2016 m. gegužės 26 d. – sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką/įkeitimą (bendra įkeičiamų daiktų vertė – 89 455 Eur). Mokestinės nepriemokos išieškojimas pagal minėtus VMI sprendimus ir skundžiamą 2016 m. spalio 25 d. Sprendimą buvo perduotas vykdyti antstolei I. B.. Byloje taip pat nustatyta, jog 2016 m. spalio 25 d., t. y. skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną, pareiškėjos įsiskolinimas biudžetui buvo vis dar ženklus (iš viso - 181 938,58 Eur, iš jų: 103 978,46 Eur PVM, 65 239,14 Eur PVM delspinigiai ir 12 720,98 Eur PVM bauda).

38. MAĮ 106 straipsnyje išvardinti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai ir nurodyta, jog mokestinė neprimoka priverstinai, be kita ko, gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos, užtikrintos priverstine hipoteka (įkeitimu), išieškojimo iš įkeisto turto (MAĮ 106 str. 1 d. 5 p.). Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjos mokestinės nepriemokos dydį ir anksčiau taikytų (taikomų) priverstinio išieškojimo būdų efektyvumą, turėjo teisinį pagrindą nuspręsti taikyti ir MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytas priemones (t. y. priimti sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos, užtikrintos priverstine hipoteka (įkeitimu), išieškojimo iš įkeisto turto).

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjai žinomas aplinkybes, lėmusias ginčijamo VMI Sprendimo priėmimą, daro išvadą, kad pareiškėja galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas VMI Sprendimas. Nors prie skundžiamo sprendimo nebuvo pridėta detali informacija apie pareiškėjos mokestinės prievolės likutį, tačiau pareiškėja nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde netvirtino, jog pareiškėjos skola biudžetui (dėl 2010 m. balandžio–liepos mėn. susidariusio PVM ir su juo susijusių sumų) buvo mažesnė už ginčijamame Sprendime nurodytą išieškomą mokestinės prievolės sumą (89 455,00 Eur), o apeliacinio skundo teiginiai dėl naujų mokesčių ir delspinigių priskaičiavimo vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs.

40. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad ginčijamame Sprendime nebuvo nurodytas nei vienas MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje išvardintas teisinis pagrindas, t. y. Sprendimas teisiškai nepagrįstas, teisėjų kolegija pažymi, jog MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindai. Šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinto priverstinio išieškojimo pagrindo nenurodymas VMI 2016 m. spalio 25 d. sprendime, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas šio individualaus akto turinio trūkumu VAĮ 8 straipsnio 1 d. kontekste, nes VMI nurodė ne visas teisės aktų normas, kurių pagrindu mokesčių administratoriui suteikti įgaliojimai priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos skundžiamame Sprendime nustatytu būdu.

41. Tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad iš Sprendime pateikiamos informacijos apie mokesčių rūšį ir kilmę, nurodomo teisinio pagrindo (MAĮ 33 str. 8 p. ir 106 str. 1 d. 5 p.) bei išieškomos sumos, pareiškėjai objektyviai turėjo būti aišku, kad VMI vykdo PVM ir su juo susijusių sumų išieškojimą, kurios pareiškėjai buvo apskaičiuotos Vilniaus AVMI ir VMI sprendimais patvirtintu 2010 m. balandžio 30 d. Patikrinimo aktu ir kurių ji nėra sumokėjusi.

42. Taigi skundžiamo VMI 2016 m. spalio 25 d. sprendimo trūkumai nebuvo esminiai, nes nesukliudė pareiškėjai suprasti atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių ir pareigų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Be to, minėto Sprendimo trūkumai nesutrukdė pareiškėjai nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pareiškėjos ginčijamo VMI Sprendimo panaikinti dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nėra pagrindo.

43. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017 ir Nr. I-5432-789/2016.

44. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomą bylą Nr. I-5432-789/2016 išnagrinėjo ne Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o Vilniaus apygardos administracinis teismas ir 2016 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą, kuris apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas. Todėl, atsižvelgiant į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paminėtas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas taisykles, pirmosios instancijos administracinio teismo sprendime atliktas teisės aiškinimas nelaikytinas privalomu tos pačios instancijos teismui.

45. Dėl pareiškėjos nurodytos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtos bylos Nr. A-38-438/2017, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad ši byla į nagrinėjamą bylą panaši tik taikytinos teisės aspektu. Pareiškėjos nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nes aptariamoje byloje mokesčių mokėtojas ginčijo VMI sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo, kai apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas buvo sumokėjęs raginime nurodytu terminu, todėl VMI nenurodžius bent vieno MAĮ 105 straipsnyje įtvirtinto mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo pagrindo, šis ginčyto sprendimo trūkumas buvo pripažintas esminiu. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad VMI pradėjo išieškoti mokestinę neprimoką, kurios kilmė pareiškėjai aiški ir kurios pareiškėja nesumokėjo geranoriškai, o mokesčių administratoriaus taikyti MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti priverstinio išieškojimo būdai buvo neefektyvūs. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė