A-438-2346-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-2346/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00891-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovui K. K. S.,

atsakovo atstovui R. V. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui K. S. S. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas - UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 351,56 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Prienų rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Rinkliavų įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu, Atliekų tvarkymo įstatymu, Biudžeto sandaros įstatymu, Atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 bei Prienų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėmis, viešai paskelbtomis www.aratc.lt., 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T-3 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims (Nuostatų 3 p.). Anot pareiškėjo, nuo 2008 m. spalio 1 d. Prienų rajono savivaldybė įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir pagal Nuostatų 13 punktą, 14 punktą, 17 punktą, 18 punktą, 20 punktą pareiškėjui - UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai, tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti minėtą vietinę rinkliavą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Prienų rajono savivaldybėje, Veiverių seniūnijoje, Skriaudžių kaime. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 351,56 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo paskaičiuota Nuostatų 10 – 12 punktuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas akcentavo, jog pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra.

Atsakovas atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad jis gyvena Kauno mieste ir už atliekų išvežimą moka UAB „Kauno švara“. Į kaimą, kuriame yra pastatai, jis nuvažiuoja labai retai, ten taip pat jokios veiklos nevykdo. Su pareiškėju jokių sutarčių jis nėra sudaręs ir jokių sąskaitų negavo. Prie jam priklausančių pastatų nėra jokio konteinerio ir šiukšlių niekas neveža, todėl mokėti jis neprivalo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo K. K. S. pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 351,56 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d..

Teismas konstatavo, jog Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, nes 11 straipsnio l dalies 8 punktas numato, jog savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Taip pat, teismo vertinimu, minėto įstatymo 7 straipsnio 2 dalis suteikia teisę savivaldybės tarybai teisę asmenį visiškai arba iš dalies atleisti nuo rinkliavos mokėjimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Rinkliavų įstatymo 3 straipsnis apibrėžia, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys. Rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas paminėtiems asmenims nustatytas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje (teršėjas moka) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Plano 79 punkto nuostatose. Teismas akcentavo, jog sutinkamai su Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio reikalavimais, savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas kaip vieną iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų priskirtų) savivaldybės funkcijų numato savivaldybės teisę nustatyti vietines rinkliavas. Dėl to Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T - 3 patvirtino atitinkamus Nuostatus.

Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Nuostatų normų analizė patvirtina, kad atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas (Nuostatų 3 p., 4 p., 5 p.) ir privalo mokėti vietinę rinkliavą, kurios dydis iš esmės priklauso nuo valdomo nekilnojamojo turto (statinių) ploto. Pagal Nuostatų 13 punktą ir 14 punktą pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Prienų rajono savivaldybėje, kuris apmokestinamas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą, todėl yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš prie bylos pridėtų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų, įspėjimo, pažymos duomenų matyti, kad atsakovui buvo siųsti mokėjimo pranešimai, tačiau atsakovas nesumokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., todėl pagrįstai susidarė įsiskolinimas – 351,56 Lt. Pareiškėjas nuo 1997 metų gyvenamąją vietą deklaravęs Kauno mieste, o pranešimai buvo siunčiame į Prienų rajoną, tačiau teismas to nelaikė teisiškai reikšminga aplinkybe, atleidžiančią pareiškėją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Teismas pabrėžė, jog Nuostatai buvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka, įspėjimas buvo pasiųstas į pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą, ir todėl pareiškėjui objektyviai turi būti žinoma apie atsiradusią pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Teismas akcentavo, jog, kaip jau buvo minėta, pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (CK 6.59 str.). Tai ne kartą, formuodamas vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose, eilėje administracinių bylų konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (ABTĮ 13 str., 20 str., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir t.t.). Minėtoje nutartyje LVAT pabrėžė, jog vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, todėl vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (konkrečiai - šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos visoje savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje aplamai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai dėl mokėjimo už šiukšlių išvežimą Kauno mieste, apie konteinerio nebuvimą, šiukšlių neturėjimą ir pan.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes bei klaidingai nustatė prievolę mokėti už nesuteiktas paslaugas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas bei teisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl 351,56 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo K. S. S. už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d..

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Pagal Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5; 11 punktus vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, kurios dydis (rinkliavos), nustatomas litais už 100 m2 nekilnojamojo turto plotą.

Byloje nustatyta, kad atsakovas Prienų rajono savivaldybės teritorijoje turi jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Ši aplinkybė atitinka aptarto teisinio reguliavimo sąlygą, nustatančią, kad atsakovas yra šios rinkliavos subjektas, t. y., kad jam tenka pareiga mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad atsakovas šios pareigos iš esmės ir neginčija, tačiau mano, jog jo tinkamai laiku neinformavus apie pareigą mokėti šią rinkliavą, galėjo būti pažeistos jo teisės žinoti apie tokios pareigos atsiradimą, be to, mano, kad iš jo yra imama rinkliava už faktiškai nesuteiktas paslaugas, nes jis nuolat gyvena Kauno m., dėl ko nesusidaro atliekų ir pan..

Iš bylos matyti, kad iš pareiškėjo yra reikalaujama sumokėti rinkliavos mokestį už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., t. y., už tris metus.

Mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) paprastai yra nustatomi, arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu, yra bendroji teisės norma, t. y., šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos.

Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.“

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju dar nėra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą.

Dėl atsakovo argumentų, kad faktiškai jam nėra teikiama paslauga, nes jis nesukuria atliekų ir pan., taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ginčo dalyką, ko pasėkoje priėmė ir teisingą sprendimą.

Dėl paminėto tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo K. K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas