2017-08-17 Nr. AB-15291-3-63-3-00802-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1846-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00802-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijai Volskienei,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vedėjos, atliekančios skyriaus vedėjos funkcijas, G. V. 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (23.45)-SP13-2284 „Dėl piniginės socialinės paramos T. Ž.“ ir įpareigoti šį klausimą spręsti iš naujo; 2) pareiškėjai iš atsakovės priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo šio skundo teismui įteikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja paaiškino, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) 2016 m. kovo 16 d. sprendime Nr. (23.45)-SP13-2284 nuslėpė apie tai, kad yra gavusi pareiškėjos 2016 m. vasario 4 d. pareiškimą dėl sunkios materialinės padėties ir negalėjimo sumokėti skolų pagal grafiką, taip pat 2016 m. kovo 3 d. pareiškimą dėl skolos grąžinimo grafikų ir socialinės paramos dydžio padidinimo, į kuriuos Administracija pareiškėjai nėra pateikusi jokių sprendimų. Be to, pareiškėja Administracijos prašė ne tik mokesčių už šildymą bei karštą vandenį, bet ir kitų mokesčių kompensacijos, tačiau Administracija dėl to nepasisakė. Pasak pareiškėjos, nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. jai skirtos 81,60 Eur per mėnesį socialinės pašalpos neužtenka ne tik skoloms pagal grafiką sumokėti, bet ir minimaliems poreikiams patenkinti, oriai gyventi. Nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. pareiškėjai išmokėta tik 1 346,40 Eur pašalpų suma, o 2015 m. spalio ir lapkričio mėnesiais Administracija pareiškėjai apskritai nemokėjo jokios pašalpos, taip tyčia ją kankino, vertė numirti badu ir gyventi skurde. Aptartais Administracijos veiksmais padarytą neturtinę žalą pareiškėja vertina 10 000 Eur.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti.

Nurodė, kad pareiškėja Administracijos Socialinių išmokų poskyriui nepateikė duomenų, kad su kreditoriais yra sudariusi susitarimą dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 proc. bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų, o tai yra privaloma sąlyga, kad asmeniui būtų skirta būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacija. Be to, būste su pareiškėja iki 2016 m. kovo 3 d. gyvenamąją vietą deklaravo jos pilnametė dukra, kuri nesikreipė dėl kompensacijų teikimo. Taigi buvo neįgyvendinta dar viena privaloma kompensacijos teikimo sąlyga.

Administracija taip pat pažymėjo, jog, priimdama sprendimą dėl socialinės pašalpos dydžio, ji yra saistoma įstatymo nuostatų. Be to, pareiškėjos prašymas buvo netenkintas dėl pačios pareiškėjos neveikimo, t. y. ji nesiėmė aktyvių veiksmų ir nepateikė trūkstamų duomenų, todėl nėra pagrindo atsirasti Klaipėdos miesto savivaldybės civilinei atsakomybei.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė.

Spręsdamas pareiškėjos keliamą ginčą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1853 redakcija) nuostatomis.

Nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjos skundą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. vasario 4 d. Administracijai padavė prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti ir prašė nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. skirti būsto šildymo išlaidų kompensaciją, karšto vandens išlaidų kompensaciją ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją. Pareiškėjai argumentuojant, kad ji prašė skirti ne tik šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas, bet ir kompensacijas daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimams apmokėti, dėl jų ginčijamame nebuvo sprendime pasisakyta, kadangi tokių kompensacijų Įstatymas nenumato.

Teismas nustatė, kad pagal bylos duomenis, 2016 m. sausio 20 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija gavusi pareiškėjos prašymą dėl vienkartinės socialinės paramos skyrimo už komunalinių paslaugų teikimą, šį pareiškėjos prašymą nagrinėjo, todėl pasisakė, kad pripažintinas nepagrįstu pareiškėjos argumentas, jog neišnagrinėta dalis jos prašymo dėl kompensacijų skyrimo daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimams apmokėti. Nustatė, kad ginčijamu Administracijos 2016 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (23.45)-SP13-2284 pareiškėjai buvo atsisakyta skirti būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas, nes pareiškėja nepateikė visų reikalingų duomenų kompensacijoms gauti.

Teismas nustatė, kad iš pareiškėjos skundo turinio, 2016 m. kovo 4 d. pareiškimo ir pažymos buvo matyti, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. kovo 3 d. gyvenamąją vietą buvo deklaravusi ne tik pareiškėja, bet ir jos pilnametė dukra D. B.. Kadangi, kompensacijas pareiškėja prašė skirti nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. teismas pasisakė, kad iš atsakovo atsiliepimo duomenų buvo matyti, kad ginčo laikotarpiu D. B. gyvenamąją vietą buvo deklaravusi minėtame bute ir dėl kompensacijų nesikreipė, o pareiškėjai neteikiant duomenų apie dukters teisę į kompensacijas šiuo laikotarpiu, nebuvo galimybės nustatyti D. B. teisės į kompensacijas, kaip kartu su pareiškėja gyvenusio asmens.

Teismas taip pat nurodė, kad iš pareiškėjos 2016 m. vasario 4 d. prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti matyti, jog su prašymu pareiškėja nepateikė reikalingų dokumentų, t. y. su akcine bendrove „Klaipėdos energija“ ir akcine bendrove „Klaipėdos vanduo“ sudarytų skolų grąžinimo grafikų arba teismo sprendimų dėl skolų apmokėjimo ar dokumentų, įrodančių, kad skolos apmokėtos. Atkreipė dėmesį, kad pateikti šiuos duomenis pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą privalo asmuo, besikreipiantis dėl socialinės paramos. Pareiškėjai teigiant, jog grafikus ji yra pateikusi, teismas pažymėjo, jog pareiškėja su skundu teismui pridėjo akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ skolos grąžinimo grafiką, tačiau iš šių duomenų nebuvo galimybės nustatyti, ar jis buvo pateiktas Administracijai nustatytu vieno mėnesio terminu. Be to, nebuvo duomenų, kad pareiškėja su akcine bendrove „Klaipėdos vanduo“ būtų sudariusi skolos grąžinimo grafiką, o iš jos pačios 2016 m. kovo 4 d. pareiškimo Administracijai turinio matyti, jog Socialinės paramos skyriaus reikalavimas pateikti grafikus, pareiškėjos teigimu neteisėtas ir nepagrįstas, todėl ji prašė panaikinti reikalavimą pateikti grafikus.

Pareiškėjai nustatytu terminu nepateikus nurodytų trūkstamų dokumentų ir duomenų Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, priėmė ginčijamą sprendimą neteikti pareiškėjai socialinės paramos. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. (23.45)-SP13-2284, kuriuo pareiškėjai nuspręsta neskirti būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų, buvo teisėtas ir pagrįstas, jame išsamiai išdėstytos sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, todėl taip pat nebuvo teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl kompensacijų skyrimo.

Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą teismas pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje nėra konstatuota Administracijos neteisėtų veiksmų, todėl, nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo civilinei atsakomybei kilti. Dėl šios priežasties kitų civilinės atsakomybės sąlygų teismas nenagrinėjo.

III. Pareiškėja T. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neužtikrino pareiškėjos procesinių teisių įgyvendinimo, kadangi bylą išnagrinėjo pareiškėjai nedalyvaujant, pareiškėjai nebuvo įteiktas teismo šaukimas, atsiliepimas į pareiškėjos skundą, o apie bylos nagrinėjimą pareiškėja nežinojo iki 2016 m. liepos 1 d. sprendimo gavimo momento. Taigi iš pareiškėjos buvo atimta teisė tinkamai pasiruošti bylai, pateikti atsikirtimus ir įrodymus, taip pat reikšti nušalinimus.

2. Pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti advokato paslaugomis bei vesti bylą per advokatą.

3. Administracinę bylą nagrinėjusi teisėja V. S. jau yra nagrinėjusi kitas analogiškas bylas dėl tų pačių dalykų ir dėl tų pačių atsakovų, todėl nuo šios bylos nagrinėjimo turėjo būti nušalinta arba nusišalinti pati.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytai nuomonei, nurodo, kad pareiškėjos apeliacinis skundas yra grindžiamas subjektyvia nuomone.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Nurodo, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių naujų esminių aplinkybių, todėl Administracija su juo nesutinka pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjos skundą motyvais.

Pareiškėja pateikė prašymą nenagrinėti atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo į apeliacinį skundą, kadangi jis pateiktas pavėluotai ir atsakovas nenurodė svarbių, termino praleidimo priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčas byloje kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (23.45)-SP13-2284 „Dėl piniginės socialinės paramos T. Ž.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Dėl pareiškėjos prašymo nenagrinėti atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo, teisėjų kolegija sutinka, kad jis yra pateiktas praleidus terminą, tačiau atkreipia dėmesį, jog kartu su juo atsakovas pateikė ir prašymą atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti. Administracinių bylų teisenos įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsnyje yra numatyta, jog praleisti procesiniai terminai gali būti atnaujinami šalies prašymu arba teismo iniciatyva. Įvertinus tai, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas praleidus dvi dienas, taip pat, kad atsakovas pareikė prašymą jį atnaujinti bei tai, kad iš esmės atsakovas jokių naujų aplinkybių ar įrodymų kartu su atsiliepimu neteikia, teisėjų kolegija sprendžia nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir nepriimti atsakovo atsiliepimo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neužtikrino jai procesinių teisių įgyvendinimo, kadangi bylą išnagrinėjo pareiškėjai nedalyvaujant posėdyje, jai nebuvo įteiktas teismo šaukimas, atsiliepimas, o apie bylos nagrinėjimą pareiškėja nežinojo iki 2016 m. liepos 1 d., taip pat, tvirtino, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos susirasti advokatą.

ABTĮ 77 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tada, kai proceso dalyviams apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu, to paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje esantys įrodymai – teismo šaukimo administracinėje byloje grąžinamoji dalis (b. l. 40) patvirtina, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 24 d. pati asmeniškai ir pasirašytinai atsiėmė šaukimą teisme. Atsiliepimas į pareiškėjos skundą buvo pateiktas 2016 m. gegužės 24 d., t. y. prieš jai atsiimant šaukimą teisme, todėl pareiškėja turėjo visas galimybes su juo susipažinti ir gauti kopijas teisme kartu su šaukimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareikėja yra teisminio proceso teisme iniciatorė, ji turi pareigą sekti teismo procesą bei savo teises ir pareigas įgyvendinti sąžiningai, nepiktnaudžiaujant procesu, kaip ir turėjo visas sąlygas dar prieš pasikreipiant į teismą, pasirūpinti savo interesų atstovavimu teisme. Pareiškėjai buvo žinoma apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jai buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti teismo posėdyje, teikti savo paaiškinimus, užduoti klausimus, teikti nušalinimą teismo sudėčiai ar teikti prašymą atidėti teismo posėdį, kad galėtų susirasti atstovą (ABTĮ 52 str.), tačiau pareiškėja į posėdį neatvyko ir prašymo jį atidėti nepateikė. Teisėjų kolegija tokius pareiškėjos veiksmus vertina kaip subjektyvius ir nesudarančius pagrindo vertinti, kad jos procesinės teisės kokiu nors būdu buvo suvaržytos.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat tvirtino, kad bylą nagrinėjusi teisėja V. S. priimdama sprendimą buvo šališka, kadangi jau yra nagrinėjusi kitas analogiškas bylas dėl tų pačių dalykų ir dėl tų pačių atsakovų.

ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis imperatyviai numato, jog nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, o vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios išsklaidytų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Minėta praktika nuosekliai taikoma ir administracinėse bylose (2011 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A62-2974/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-91/2012 ir kt.).

Tikrinamu atveju, pareiškėjos išreikšta abejonė dėl bylą nagrinėjusios teisėjos grindžiama tuo, jog teisėja yra nagrinėjusi kitas analogiškas bylas dėl tų pačių dalykų ir dėl tų pačių atsakovų. Įprastai tai nėra tokia aplinkybė, kuri leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais. Tai reiškia, jog vien proceso dalyvių samprotavimų ir prielaidų nepakanka. Šiuo atveju pareiškėja nepaaiškina ir nepateikia konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų pirmos instancijos teismo teisėjos šališkumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, o pareiškėjos nurodyta abstrakti aplinkybė dėl teisėjos nagrinėtų bylų, teisėjų kolegijos vertintina kritiškai.

Įvertinęs visas byloje esančias faktines aplinkybes ir vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė