2020-02-05 Nr. AB-2458-3-62-3-01599-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1125-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01599-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–10).

2. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje, nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2018 m. liepos 5 d. teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Be to, pareiškėjas teigė, kad gyvenamųjų patalpų sienos ir grindys buvo nelygios, sunkiai valomos ir dezinfekuojamos, todėl patalpose veisėsi pelėsis; patalpose nuolat būdavo blakių. Pareiškėjas tokias kalinimo sąlygas vertino kaip antisanitarines, kankinančias, nežmoniškas ir pažeidžiančias Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, neramiu miegu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–23).

4. Pravieniškių PN-AK tvirtino, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, bei pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Paaiškino, kad patalpos remontuojamos pagal poreikį ir gaunamas lėšas. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, o informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Pastebėjus patalpose kenkėjų, yra papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Nurodė, kad teisės aktai nustato, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valyti patys nuteistieji, ir pabrėžė, kad jei nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, patalpoje negalėtų atsirasti blakių ir kitokių parazitų. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė, jo skundo argumentai nekonkretūs ir deklaratyvūs. Atsakovo atstovas tvirtino, kad laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Prašė reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2011 m. liepos 5 d.–2015 m. liepos 31 d. laikotarpį taikyti trejų metų senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 97–103) skundą tenkino iš dalies ir priteisė G. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde prašė atlyginti neturtinę žalą už 2011 m. liepos 5 d. – 2018 m. liepos 5 d. laikotarpį; atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į pataisos įstaigą atvyko 2011 m. liepos 7 d. ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus.

7. Dėl atsakovo prašymo taikyti trejų metų ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2011 m. liepos 5 d.–2015 m. liepos 31 d. laikotarpį teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgęs į skundo teiginius, jog dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus, įvairaus pobūdžio nepatogumus, teismas sprendė, kad G. P. per visą bausmės atlikimo laiką turėjo suvokti ir suvokė apie galimą teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus. Pareiškėjas su skundu į teismą per pataisos įstaigos administraciją kreipėsi 2018 m. liepos 31 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausiusių, aplinkybių, sukliudžiusių jam per nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Nagrinėjant bylą, tokių aplinkybių taip pat nebuvo nustatyta. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio, konkrečiu atveju – skundo, pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, ir esant atsakovo atstovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas darė išvadą, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už 2011 m. gegužės 5 d.–2015 m. liepos 31 d. laikotarpį, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Dėl šios priežasties, vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už 2011 m. gegužės 5 d.–2015 m. liepos 31 d. laikotarpį atmetama.

8. Teismas nurodė, kad pagal Pravieniškių PN-AK pateiktus duomenis galėtų būti daroma išvada, jog pareiškėjui tenkanti ploto norma nebuvo pažeista. Tačiau pareiškėjas skunde tvirtino, jog 11 būrio 12 gyvenamojoje patalpoje gyveno 7 nuteistieji, o 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje – 10 nuteistųjų. Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje Nr. 63-63-2432 nurodė, kad joje pateikta informacija yra paremta 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis; atsakovo atstovas šioje pažymoje nenurodė, ar įrengtų miegamųjų vietų skaičius buvo visą ginčo laikotarpį, ar jis kito. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas neįvykdė savo, kaip proceso dalyvio, pareigos ir tinkamais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių, jog ginčo laikotarpiu 3-ojo sektoriaus 11 būrio 12 gyvenamojoje patalpoje gyveno 7 žmonės, o 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje – 10 žmonių. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 1 d.–2018 m. spalio 15 d. laikotarpiu teko 2,5 kv. m ploto (75 paras trūko 0,6 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), o 2015 m. spalio 15 d. – 2016 m. balandžio 28 d. laikotarpiu teko 2,84 kv. m ploto (196 paras trūko 0,26 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose). Teismas darė išvadą, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d.–2016 m. balandžio 28 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose patalpose nuolat būdavo blakių, kurios pareiškėją sukandžiodavo, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu 3-ajame sektoriuje buvo užfiksuota graužikų ir nariuotakojų. Teismas vertino, kad nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neužtikrino tinkamo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 20 punkto reikalavimų vykdymo, dėl ko pareiškėjui dėl buvusių blakių galėjo kilti papildomų nepatogumų ir išgyvenimų.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš kalinimo nehigieniškose gyvenamosiose patalpose, kurių sienos ir grindys nelygios ir kuriose veisėsi pelėsis. Išanalizavęs pareiškėjo skundą, teismas vertino, kad jame nurodyti teiginiai apie patalpose buvusį pelėsį, sienų ir grindų nelygias dangas, kurios nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos, yra deklaratyvūs ir nekonkretūs. Teismas sprendė, kad tokio pobūdžio teiginiais pareiškėjas nepagrindė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

11. Teismas pažymėjo, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, kad pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį kiekvieną dieną gyvenamosios patalpos turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad valymo komplektus ir priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems, o kamerų budėtojai, dalyvaujant pareigūnams, nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus. Pareiškėjas skunde argumentų dėl neaprūpinimo ar netinkamo aprūpinimo valymo priemonėmis ir inventoriumi neteikė. Taigi, tvarkos ir švaros palaikymas gyvenamosiose patalpose, jų nuolatinis vėdinimas priklauso nuo jose gyvenančių nuteistųjų. Teismo vertinimu, reguliariai prižiūrint, tvarkant ir vėdinant gyvenamąsias patalpas, pelėsis patalpose neturėtų veistis. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl pelėsio, atsiradusio negalint tinkamai išvalyti gyvenamųjų patalpų, atmesti kaip nepagrįsti.

12. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas paskirtą bausmę atliko pataisos įstaigoje sąlygomis, kurios jam užtikrino reglamentuotą judėjimo laisvę. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti teisės aktai, draudę nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Tačiau teismas pažymėjo, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, jog byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų atsiradę sunkių ar ilgalaikių sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas į psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų nesikreipė. Be to, byloje nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai ir kiti darbuotojai ginčo laikotarpiu būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai ir patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytus pažeidimus ir jų trukmę, buvo sprendžiama, kad vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie šių pažeidimų gilų ir nepataisomą poveikį pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai bei nenustačius, jog pataisos įstaiga būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi, atsižvelgus į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, buvo sprendžiama, jog 300 Eur yra adekvati piniginių lėšų suma G. P. patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 108–112).

15. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus.

16. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė ginčo laikotarpį, už kurį vertino gyvenamojo ploto trūkumą bendrabučio tipo patalpose, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžia laikotarpį nuo 2011 m. liepos 5 d. (pareiškėjas į įstaigą atvyko 2011 m. liepos 7 d.) iki 2018 m. liepos 5 d. Pirmosios instancijos teismas vertino laikotarpį iki 2018 m. spalio 15 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neaiškiai nurodė, kuriomis tiksliai dienomis, kokiais laikotarpiais pareiškėjui buvo pažeista teisė į tinkamą gyvenamojo ploto normą.

17. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Atsakovas pažymi, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.

18. Atsakovas taip pat pažymi, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspinti faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi.

19. Atsakovas paaiškina, kad kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, pagal poreikį arba gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje po du kartus kiekvieną kartą atvykus atlikti numatytus darbus. Ginčo patalpose ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama, tai patvirtina Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijos.

20. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo nulemti blogos gyvenimo sąlygos. Pažymi, jog teismų praktikoje neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, o kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

22. Pareiškėjas G. P. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 130–132) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir išsamiai įvertino pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas G. P. sieja su tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2018 m. liepos 5 d. neužtikrinimu, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus: daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį terminą; nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma; pripažino pažeidimą dėl buvusių blakių; kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisė 300 Eur.

26. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pažeidimus dėl ploto normos ir blakių. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija.

27. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.).

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu gyvenamojo ploto normos pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pareiškėjo teiginiais, kad 11 būrio 12 gyvenamojoje patalpoje gyveno 7 nuteistieji, o 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje – 10 nuteistųjų, kurių atsakovas nepaneigė, konstatavo, kad šiose patalpose nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui teko nuo 2,5 kv. m iki 2,84 kv. m ploto). Taigi Pravieniškių PN-AK nurodytu laikotarpiu pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte įtvirtintą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK, neužtikrindami pareiškėjui minėto ploto, neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti.

29. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neaiškiai nurodė, kuriomis dienomis, kokiais laikotarpiais buvo pažeista gyvenamojo ploto norma. Iš teismo sprendimo aiškiai matyti, kad šis pažeidimas buvo nustatytas tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas 11 būrio 12 gyvenamojoje patalpoje ir 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. (kai nebetaikoma ieškinio senatis) iki 2015 m. spalio 15 d. (teismo sprendime nurodyta data 2018 m. spalio 15 d. laikytina akivaizdžia korektūros klaida) ir nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. (t. y. iki Pravieniškių PN-AK 2016 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 63-63-2432, kurios duomenimis 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje jau gyveno 9 nuteistieji, parengimo).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

31. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019). Todėl Pravieniškių PN-AK nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, bei nepaneigus pareiškėjo konkrečiai nurodytų aplinkybių dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo patalpų plotą padalindamas iš pareiškėjo nurodyto jose buvusių lovų skaičiaus. Atsakovo apeliacinio skundo bendro pobūdžio teiginiai, kad nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

32. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), tuo atveju jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos rėžimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas minimaliu, atmestini kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

33. Pirmosios instancijos teismas, iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenų nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 3-ajame sektoriuje buvo užfiksuota graužikų ir nariuotakojų, konstatavo HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu buvo atliekama kenkėjų kontrolė ir kenkėjai buvo naikinami pagal poreikį, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Nors atsakovo pateiktuose Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnaluose nėra detalizuota, kuriose konkrečiai gyvenamosiose patalpose buvo rasti ir naikinami graužikai ir nariuotakojai, tačiau yra nurodyti būriai, be kita ko, ir tie, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Kaip minėta, atsakovas turi pareigą pateikti pareiškėjo teiginius paneigiančius įrodymus. Šiuo atveju pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad patalpose nuolat būdavo blakių. Taigi atsakovas, nepateikęs duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog konkrečiose pareiškėjo gyvenamosiose patalpose blakių nebuvo, šių pareiškėjo teiginių nepaneigė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

34. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo pažymėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

35. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kalėdamas Pravieniškių PN-AK pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

36. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

37. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 300 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan