2017-11-15 Nr. AB-21282-3-61-3-04173-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1628-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04173-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (A. V.) (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad jis Lukiškių TI-K 2014 m. buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūko spintelių asmeniniams daiktams susidėti. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, galimybė tik vieną kartą per savaitę išsimaudyti po dušu, nuolatinė drėgmė kamerose, galimybė tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl jos buvo vėdinamos per langus, kas sukeldavo pavojų peršalti. Dėl visų šių neigiamų aplinkybių pareiškėjas jautė pažeminimą, garbės ir orumo pažeidimą, miego sutrikimus ir įtampą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžiai. Taigi už šiuos pažeidimus jam turi būti atlyginama neturtinė žala.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–11) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 13 d. su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2014 m. lapkričio 4 d., kai išvyko į Alytaus pataisos namus. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus. Pabrėžė, kad stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo. Esant perpildytoms kameroms, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Teigė, kad nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius kamerų valymui visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus vykdo UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys patys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti.

Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų baldų. Taip pat tualetas nuo likusios kameros yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerų langai pritaikyti vėdinimui – kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys, tvarkantys savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituodamas Lietuvos Respublikos bei tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu (b. l. 70–74) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui 217 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

4. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su pertraukom Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,35 kv. m iki 7,86 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,92 kv. m iki 7,79 kv. m ploto. Iš viso 31 dieną pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo.

5. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose esančių spintelių neužtekdavo asmeniniams daiktams susidėti. Šiuo atveju skunde buvo rašoma apie patirtus nepatogumus, kuomet krepšiuose laikomi drabužiai pradėdavo pelyti. Teismo vertinimu, pareiškėjo apibūdinti veiksniai, susiję su vietos spintelėse trūkumu, negali būti laikomi pakankamai intensyviomis, sunkiai įveikiamomis kliūtimis, galinčiomis būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

6. Dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo taisyklės) (iki 2016 m. sausio 28 d. galiojusi redakcija), 14.5. papunkčiu, atsakovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 m aukščio pertvara, pripažino, jog negalima konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2590-492/2015). Dėl to pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmesti.

7. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad vadovaujantis Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje neatitinka šio pranešimo reikalavimų, kadangi, anot pareiškėjo, šiame pranešime yra įtvirtintas reikalavimas suteikti suimtajam ar nuteistajam galimybę ne mažiau nei aštuonias valandas praleisti lauke. Teismo vertinimu, minėto pranešino 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta to paties pranešimo 47 punkte ir yra taikytina įvairiai prasmingai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, mokymasis ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore, kaip nurodo pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad toks pat vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

8. Dėl pareiškėjo nusiskundimo, kad jo teisės buvo pažeistos suteikiant galimybę tik kartą per savaitę išsimaudyti po dušu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog nuteistieji yra bent kartą į savaitę vedami praustis po dušu. Neturtinę žalą kildino iš to, kad toks leidimo nusiprasti dažnumas yra nepakankamas. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 68 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kadangi byloje nėra ginčo dėl šio reikalavimo įvykdymo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą Lukiškių TI-K veikimą, esantį būtina neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlyga.

9. Dėl drėgmės kamerose teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė, taip pat iš kitos byloje esančios medžiagos nėra nustatyta, jog jis būtų kreipęsis dėl drėgmės kamerose išmatavimo. Byloje pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 24 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 262 (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. sausio 21 d.) santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 18). Kameroje Nr. 107 (pareiškėjas laikytas 2014 m. vasario 18 d. ir 2014 m. spalio 21 d., o patikrinimas vykdytas 2014 m. sausio 21 d.), santykinė oro drėgmė taip pat neviršijo teisės aktuose nustatytos ribos (b. l. 26). Pažeidimų, susijusių su drėgmės normų Lukiškių TI-K kamerose pažeidimais, nėra nustatyta ir kituose patikrinimo aktuose (b. l. 14–57). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neapibūdino žalos, kurią patyrė dėl didelės drėgmės, o tik paaiškino, kad, jo nuomone, Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistos drėgmės normos. Taip pat byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių įvertinti pareiškėjui drėgmės padarytą žalą sveikatai. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų, teismas negalėjo konstatuoti pareiškėjui padarytos neturtinės žalos.

10. Dėl tarakonų kamerose teismas rėmėsi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktu bei nustatė, kad Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 58–60), kuri galiojo visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šios aplinkybės įrodo, jog Lukiškių TI-K administracija imamasi priemonių apsaugoti patalpas nuo kenkėjų (2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-547/2014). Taigi, šiuo atveju teismas taip pat nerado pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos padaryto teisės normų pažeidimo.

11. Dėl ventiliacijos kamerose teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu, atsakovo paaiškinimu, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, o pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo, nesutiko, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su kamerų vėdinimu, buvo pažeisti. Pareiškėjo argumentai, susiję su ventiliacijos nebuvimu, atmesti.

12. Apibendrinęs visa tai, teismas konstatavo, kad dalį Lukiškių TI-K praleisto laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (31 dienos), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 217 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 217 Eur sumą vertino kaip adekvatų neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas A. V. (A. V.) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjas negalėjo ilgai su jais susipažinti, nes moka tik lietuvių kalbą.

13.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus inventoriaus užimamą plotą. Pareiškėjas skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai.

13.3. Skundo atmetimas yra nemotyvuotas.

13.4. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pavyzdžiui, EŽTT byloje Canali skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 82–85) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų skaičius, jų plotus, taip pat jose buvusių asmenų skaičių negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

14.2. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K, atlikdamas teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

14.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžtina, kad kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A-525-2017/2012, Nr. A-146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

14.4. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėją laikant netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

16. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojant 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui Nr. XII-2399 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

17. Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, dėl ko patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, nustatęs, tik kad pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m plotą kameroje buvo pažeista (31 dieną), dėl ko pareiškėjui priteisė 217 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas, kuris prašo skundą tenkinti ir nurodo pirmosios instancijos teismo padarytus materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimus.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl ieškinio senaties taikymo išdėstyti argumentai yra nesusiję su nagrinėjama byla, nes atsakovas šioje byloje neprašė taikyti ieškinio senaties ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šio klausimo net nesprendė.

19. Dėl pareiškėjo argumentų, jog teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, bei šiuo atveju būtina taikyti 4 kv. m ploto vienam asmeniui normą, atskaičiavus inventoriaus užimamą plotą, teisėjų kolegija pažymi, jog Nagrinėjamu atveju bendrosios nuostatos dėl kalinimo įstaigų perpildymo yra suformuluotos Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 136–141 punktuose, t. y.:

1) Teismas patvirtino, kad praktikoje dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį;

2) kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m kameroje, kurioje asmenys apgyvendinami kartu, šis asmeninės erdvės trūkumas yra toks rimtas, kad sukuria stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali šią prezumpciją paneigti, jeigu parodo, jog egzistavo faktoriai, galintys adekvačiai kompensuoti mažą asmeninę erdvę;

3) stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigta, jeigu nustatyta šių aplinkybių visuma:

a) nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi;

b) tokie nukrypimai yra kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu;

c) pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių;

4) tais atvejais, kai vertinama kalėjimo kamera, kurioje vienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m ploto, erdvės faktorius išlieka svarbia aplinkybe sprendžiant dėl kalinimo sąlygų tinkamumo. Tokiomis aplinkybėmis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu erdvės klausimas bus susijęs su kitomis netinkamomis fizinėmis kalinimo sąlygomis, ypač galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir oru, ventiliacija, kambario temperatūros tinkamumu, galimybe naudotis tualetu privačiai ir pagrindinių sanitarinių bei higienos reikalavimų atitiktimi;

5) tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka daugiau nei 4 kv. m asmeninės erdvės kameroje, kurioje asmenys kalinami kartu, ir kai dėl to nekyla jokių asmeninės erdvės problemų, kitos fizinės kalinimo sąlygos, paminėtos anksčiau, išlieka svarbios Teismui vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų tinkamumą pagal Konvencijos 3 straipsnį.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino ir minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

21. Ploto vertinimo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kai nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, įskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio užimamo ploto, į šią aplinkybę atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

22. Nagrinėjamu atveju pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,35 kv. m iki 7,86 kv. m. Atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą šiose kamerose pareiškėjui minėtu laikotarpiu 31 parą (su pertraukomis) tekdavo nuo 1,58 kv. m iki 2,28 kv. m ploto, t. y. mažiau nei 3 kv. m Konvencijos garantuojamo minimalaus kameros ploto reikalavimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir šio pobūdžio bylose taikytinus principus, suformuotus teismų praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Kitą 20 parų laikotarpį pareiškėjui skiriama asmeninė erdvė nepažeidė nacionalinės teisės aktuose įtvirtintos 3,6 kv. m ploto normos reikalavimų (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p.). Šiuo aspektu paminėtina, kad nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys asmenų kalinimą tardymo izoliatoriuose, nereikalauja išskaičiuoti sanitarinių įrenginių, apskaičiuojant asmeniui tenkantį asmeninės erdvės plotą.

23. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo aplinkybių, galinčių paneigti stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas 31 paros laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, atsakovo atstovo teigimu, jis stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, ko pareiškėjas neginčijo. Kita vertus, nors pirmosios instancijos teismas kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių nenustatė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, jog šiuo atveju nebuvo pažeidimo, susijusio su privatumo užtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu.

24. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

25. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodo atsakovo atstovas, Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 m aukščio pertvara, todėl, vadovaujantis minėta EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, negalima pripažinti, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas yra tinkamas privatumo užtikrinimo prasme. Tokiu būdu yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, susijusius su sanitarinio mazgo įrengimu.

28. Taigi, atsižvelgus į nustatytą papildomą pažeidimą, susijusį su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, bendrą kalinimo sąlygų būklę Lukiškių TI-K bei nustatytą pareiškėjo atvejį, pareiškėjo tvirtinimus, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas pareiškėjo ploto normos trūkumas (kartu su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu) negali būti laikomas trumpas, atsitiktinis ir nereikšmingas. Todėl šios aplinkybės yra pakankamos, kad teisėjų kolegija galėtų konstatuoti, jog stipri Konvencijos 3 straipsnio prezumpcija nebuvo paneigta. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija jau nusprendė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

30. Kalbant apie pareiškėjo patirtą žalą ir priežastinį ryšį, siejantį valstybės neteisėtus veiksmus ir pareiškėjui kilusią žalą, teismo vertinimu, nėra abejonių, kad pareiškėjas, kalinamas nustatytomis sąlygomis, patyrė kančią ir sunkumus. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti jam turi būti priteistas 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

31. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

32. Vadinasi, pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.). Pridurtina, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.

33. Apibendrindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turi būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje (šiuo atveju Canali byloje).

34. Šiuo atveju, kaip minėta, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti turi būti priteistas 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. V. (A. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys