2018-11-28 Nr. AB-21680-3-65-3-00030-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2460-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00030-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpiais nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. liepos 1d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo konvojuotas ir laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė), pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas Areštinėje praleido ilgiau nei penkias paras, dėl to neturėjo galimybės apsipirkti, 3 valandas per dieną praleisti lauke, mankštintis. Neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus ir nepatogumus. Pareiškėjas teigė, kad jam padaryta neturtinė žala, pažemintas orumas. Manė, kad atsakovo veiksmai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 ir 3 straipsnius.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime (b. l. 10–11) su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais nesutiko, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad į Panevėžio apygardos teisme vyksiančius teismo posėdžius pareiškėjas turėjo būti pristatytas 2016 m. birželio 27, 29 d. ir rugpjūčio 30 d., todėl į Areštinę pareiškėjas buvo konvojuotas laikotarpiais nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. liepos 1d. (toliau – ir pirmas laikotarpis) ir nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. (toliau – ir antras laikotarpis). Konvojavimai buvo vykdomi antradieniais ir penktadieniais pagal Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2016 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 47V-313„Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos konvojavimo maršrutų patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo įsakymas). Pirmu laikotarpiu pareiškėjas į Areštinę buvo pristatytas 2016 m. birželio 23 d. (ketvirtadienį), nes penktadienis (2016 m. birželio 24 d.) buvo šventinė (nedarbo) diena, todėl norint užtikrinti pareiškėjo nuvykimą į teismo posėdį 2016 m. birželio 27 d., jis buvo konvojuotas iš anksto. Po teismo posėdžio nebuvo galimybės pareiškėją išvežti iš Areštinės ir vėl jį pristatyti į Panevėžio apygardos teismą 2016 m. birželio 29 d., artimiausiu po posėdžio konvojumi 2016 m. liepos 1 d. (penktadienį) pareiškėjas buvo išvežtas į pataisos namus. Antru laikotarpiu pareiškėjas į Areštinę buvo atvežtas 2016 m. rugpjūčio 26 d. (penktadienį) ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. pristatytas į teismą. Po posėdžio artimiausiu konvojumi 2016 m. rugsėjo 2 d. (penktadienį) buvo išvežtas. Areštinėje jis buvo laikomas trumpiausią įmanomą laiką, tinkamai vykdant teismo nutartį ir laiku pristatant pareiškėją į posėdžius. Panevėžio AVPK teigė, kad sutrumpinti pareiškėjo praleistą laiką Areštinėje nebuvo galimybių, nurodė, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti ir naudotis dušu, be to, pareiškėjas nepateikė jokių kilusią žalą įrodančių duomenų.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl galimai neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų, pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 246 ir 308 straipsniais ir pažymėjo, kad sisteminė išvardintų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose, dėl jų bylų nagrinėjimo teismuose gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse ne ilgiau kaip penkias paras, esant bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) nutarčiai pristatyti nuteistąjį į teismo posėdį.

8. Byloje nėra ginčo, kad E. V. ginčo laikotarpiais buvo nuteistasis ir atliko jam ankstesniais teismų nuosprendžiais paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 2 straipsniu, 67 straipsniu ir pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog Panevėžio apygardos teismo nutartimis (b. 1. 17–18) teisėja B. V. nutarė E. V. iš Alytaus pataisos namų per Šiaulių tardymo izoliatorių perkelti į Panevėžio AVPK Areštinę ir pristatyti į teisiamuosius posėdžius, kurie vyko 2016 m. birželio 27, 29 d. ir rugpjūčio 30 d. Konvojavimą vykdė Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno dalinio (toliau – ir Kauno dalinys) konvojaus pareigūnai, vadovaudamiesi Konvojavimo įsakymo 2.2.1 punktu, kuriame nustatyta, kad konvojavimas nustatytu maršrutu vykdomas antradieniais ir penktadieniais.

9. Vadovaujantis Panevėžio AVPK vyriausiojo specialisto L. M. 2017 m. vasario 22 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl E. V. skundo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) (b. 1. 12) nustatyta, kad pirmu laikotarpiu pareiškėjas į Areštinę buvo pristatytas 2016 m. birželio 23 d. (ketvirtadienį, nes buvo pakeista maršruto diena iš penktadienio, kadangi 2016 m. birželio 24 d. šventinė (nedarbo) diena). Po teismo posėdžių 2016 m. birželio 27 ir 29 d. pareiškėjas artimiausiu etapu 2016 m. liepos 1 d. (penktadienį) buvo etapuotas. Teismas pažymėjo, kad pirmu laikotarpiu pareiškėjas Areštinėje praleido 8 paras. Antru laikotarpiu pareiškėjas Kauno dalinio konvojavimo pareigūnų į Areštinę buvo etapuotas 2016 m. rugpjūčio 26 d. dėl teismo posėdžio 2016 m. rugpjūčio 30 d. (antradienį) ir artimiausiu etapu 2016 m. rugsėjo 2 d. (penktadienį) buvo konvojuotas atgal. Areštinėje pareiškėjas buvo laikomas 7 paras. Panevėžio AVPK teigė, jog planiniai etapai vyksta antradieniais ir penktadieniais, konvojavimai atlikti per trumpiausią įmanomą laiką, siekiant tinkamai įvykdyti Panevėžio apygardos teismo nutartį.

10. Teismas akcentavo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas penkių parų terminas, kurio metu yra suvaržomos suimtųjų teisės – asmenims netaikomas Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnis (suimtųjų teisė paskambinti telefonu), 25 straipsnis (suimtųjų teisė gauti ir siųsti pinigines perlaidas), 26 straipsnis (suimtųjų teisė įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų), 28 straipsnis (suimtųjų teisė apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje), 40 straipsnis (suimtųjų įtraukimas į darbą), 41 straipsnis (suimtųjų bendrasis ugdymas), 42 straipsnis (socialinis darbas ir užimtumas), 43 straipsnis (tardymo izoliatorių psichologinės tarnybos), todėl pažeidus įstatymo nustatytą terminą, prasitęsia ir suvaržymų taikymas. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo Areštinėje trukmę, teismas darė išvada, kad Panevėžio AVPK pirmu ir antru laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam tinkamomis sąlygomis (laikomam Areštinėje ne daugiau 5 parų), todėl minėta viešojo administravimo institucija neužtikrino pareiškėjo teisių įgyvendinimo.

11. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Panevėžio AVPK būtų išskyręs pareiškėją iš kitų asmenų, dirbtinai siekęs sudaryti jam blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ar kad dėl byloje nustatytų neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgiau trukusios pasekmės, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintų draudimų pažeidimo.

12. Teismas sprendė, jog Panevėžio AVPK pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas Areštinėje praleido 8 ir 7 paras, nors Suėmimo vykdymo įstatyme numatytos ne daugiau kaip 5 paros, tai sudarė pareiškėjui prielaidas patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų.

13. Pareiškėjo teiginys, kad laikant jį Areštinėje jam nebuvo suteiktos 3 valandos per parą pasivaikščioti lauke, laikytas teisiškai nepagrįstu, nes suimtųjų kalinimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose (BVK 103 str. ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str.) įtvirtina nuostata, kad suimtieji turi teisę pasivaikščioti lauke 1 valandą per parą. Vadovaudamasis byloje atsakovui atstovaujančio Panevėžio AVPK pateiktu Areštinės žiniaraščiu (b. 1. 19–26), teismas teigė, kad pareiškėjui buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore, todėl konstatuoti Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo.

14. Pareiškėjas skunde nedetalizavo iš neteisėtos veiklos kilusių padarinių, nepateikė duomenų, kad dėl pažeidimo patyrė ilgalaikių neigiamų pasekmių psichinei ar fizinei sveikatai, pažeidimas buvo trumpalaikis (pirmu laikotarpiu – 3 paros, antru laikotarpiu – 2 paros), byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be to, Panevėžio AVPK, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, informavo asmenį, kad jis Areštinėje laikomas ilgiau nei numatyta Suėmimo vykdymo įstatyme, kadangi konvojavimai vykdomi antradieniais ir penktadieniais, todėl, siekiant įgyvendinti Panevėžio apygardos teismo nutartį, nėra galimybių pareiškėją konvojuoti, taip pat byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK veikė nepateisinamai ar nepagrįstai. Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas sprendė, jog šioje byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 30 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo pažeistos pareiškėjo teisės, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 15. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aplaidžiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė šališką sprendimą. Panevėžio AVPK, pastebėjęs, jog pareiškėjas areštinėje yra laikomas ilgiau nei numatyta teisės aktuose, galėjo suorganizuoti neplaninį konvojų, užtikrinti teisę paskambinti telefonu, gauti pinigines perlaidas, įsigyti literatūros, rašymo reikmenų, apsipirkti parduotuvėje, gauti psichologo pagalbą, turiningai leisti laisvalaikį (sporto salėje ir pan.). Pagal BVK paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems privalo būti suteikta teisė pasivaikščioti 3 val. kasdien. Anot pareiškėjo, negalima teigti, kad Panevėžio AVPK atliko visus veiksmus, jog būtų sprendžiamas pareiškėjo klausimas. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjui padarytos žalos masto.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 70), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas ir neargumentuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. V. kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. liepos 1 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. jis buvo laikomas Areštinėje pažeidžiant teisės aktuose nustatytą maksimalią trukmę, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

20. Apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, manydamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jam padarytos žalos masto, nes Panevėžio AVPK neatliko visų veiksmų, kad būtų sprendžiamas pareiškėjo klausimas.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

24. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan