A-552-2762-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2762/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00267-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. R. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) (toliau – ir Sprendimas), pratęsti kreipimosi terminą laidojimo pašalpai gauti dėl pavėluoto pranešimo apie mirtį bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) išmokėti laidojimo pašalpą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. sausio 4 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą laidojimo pašalpai už E. P. gauti, mirties liudijimą ir kitus dokumentus. Socialinių išmokų skyriaus darbuotoja priėmė tik prašymą ir mirties liudijimo kopiją, bei paaiškino, kad dokumentų jau pakanka, jokių kitokių įrodymų nebereikia ir išmoka bus išmokėta po 2012 m. sausio 15 d., nes nėra pinigų. Sekančią dieną minėta darbuotoja paskambino telefonu ir pranešė, kad pašalpa nebus išmokėta, nes pareiškėjas nesikreipė per tris mėnesius po E. P. mirties. Socialinių išmokų skyriaus darbuotoja negalėjo paaiškinti, kokiame įstatyme yra nurodytas trijų mėnesių terminas ir kodėl ji nepriėmė papildomų dokumentų, įrodančių, kad apie E. P. mirtį pareiškėjas buvo informuotas tik 2011 m. lapkričio 24 d. Nurodė, kad 2012 m. sausio 13 d. gavo Sprendimą, tačiau jame nebuvo atsakymo į klausimą apie papildomus dokumentus ir kodėl buvo nurodyta laukti išmokos iki 2012 m. sausio 15 d., jei įstatymas numato 24 valandų terminą, o teisės į laidojimo pašalpą atsiradimo diena yra rasto mirusio asmens mirties liudijimo išdavimo data.

Paaiškino, kad apie E. P. mirties faktą Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Niujorke 2011 m. spalio 21 d. (aštuoni mėnesiai po mirties) pranešė Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) pilietis A. A. K. Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Niujorke 2011 m. lapkričio 23 d. (po mėnesio) apie tai pranešė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, kuri po paros, 2011 m. lapkričio 24 d. 13 val. 20 min., apie motinos mirtį telefonu informavo pareiškėjo sūnų R. P., kuris tuojau pat pranešė pareiškėjui. Pažymėjo, kad E. P. palaikai kremuoti JAV Niujorko miesto krematoriume 2011 m. gruodžio 7 d. ir pargabenti į Lietuvą, Vilnių 2011 m. gruodžio 16 d., palaidoti Karveliškių kapinėse 2012 m. sausio 7 d. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos mirties liudijimas pirmą kartą išduotas 2012 m. sausio 3 d. dieną ir jis yra būtinas dokumentas kreipiantis dėl laidojimo pašalpos į Socialinių išmokų skyrių. Pasak pareiškėjo, jis kreipėsi į atsakovą pašalpos nedelsiant, kai tik pargabeno iš JAV mirties ir kremavimo liudijimus bei palaikus ir gavo Lietuvos Respublikos mirties liudijimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, apeliantas) atsiliepime prašė administracinę bylą dalyse dėl Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. sausio 10 d. rašto Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) panaikinimo ir termino laidojimo pašalpai atnaujinimo nutraukti, kitoje dalyje – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju yra aktualus Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio 3 ir 5 straipsniuose nustatyta, kad laidojantis asmuo dėl pašalpos gavimo turi kreiptis į savivaldybę pagal mirusio asmens buvusią gyvenamąją vietą arba laidojančio asmens gyvenamąją vietą ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šios teisės atsiradimo dienos, pateikdamas prašymą, mirties liudijimą ir pažymėjimą laidojimo pašalpai gauti. Teisės į pašalpą atsiradimo diena yra asmens mirties data. Paaiškino, jog raštu Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) tik informavo pareiškėją, kad laidojimo pašalpa negali būti skiriama, nes pareiškėjas dėl laidojimo pašalpos skyrimo kreipėsi praleidęs terminą.

Atsakovo teigimu, minėtame rašte nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros pareiškėjo teisės ar pareigos. Jame tėra įtvirtinamas faktas, kad laidojimo pašalpa negali būti skiriama, nes kreipimosi dėl laidojimo pašalpos metu buvo pasibaigęs šešių mėnesių nuo E. P. mirties datos dienos terminas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. sausio 10 d. rašto Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) negalima laikyti administraciniu aktu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-357/2009 nurodė, jog administracinė byla dėl aptariamo reikalavimo turi būti nutraukta kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai. Pažymėjo, kad net ir panaikinus skundžiamą aktą, negalėtų būti atkurta iki ginčijamo rašto priėmimo buvusi padėtis, kadangi jokios teisinės pasekmės šio rašto pagrindu pareiškėjui neatsirado ir jokios jo teisės ar teisėti interesai šiuo dokumentu pažeisti nebuvo.

Paaiškino, kad tuo atveju, jei pareiškėjas kreipsis į bendrosios kompetencijos teismą dėl termino laidojimo pašalpai atnaujinimo ir teismas nurodytą terminą atnaujins, tai termino atnaujinimas nepaneigs Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. sausio 10 d. rašto Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) teisėtumo bei pagrįstumo, nes pareiškėjo prašymas dėl laidojimo pašalpos skyrimo buvo pateiktas praleidus Paramos mirties atveju įstatymo nustatytą terminą, ir nebuvo pateikti duomenys, jog nurodytą terminą teismas atnaujino.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu patenkino pareiškėjo R. P. skundą. Panaikino Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) ir įpareigojo Socialinių išmokų skyrių išmokėti pareiškėjui R. P. laidojimo pašalpą.

Teismas nustatė, kad E. P. mirė 2011 m. vasario 23 d. JAV, Niujorke. JAV mirties liudijimas išduotas 2011 m. gruodžio 8 d. Mirties liudijimas Lietuvoje išduotas 2012 m. sausio 3 d. 2012 m. sausio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių su prašymu laidojimo pašalpai gauti. Su prašymu pateikė visus reikalingus dokumentus: E. P. mirties liudijimą bei savo asmens tapatybės kortelę. 2012 m. sausio 10 d. Socialinių išmokų skyriaus sprendimu Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) pareiškėjas informuotas, kad vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, laidojimo pašalpa pareiškėjui negali būti skiriama, nes pareiškėjas dėl jos kreipėsi vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės atsiradimo dienos (teisės atsiradimo diena 2011 m. vasario 23 d., o pareiškėjas kreipėsi 2012 m. sausio 4 d.). 2012 m. sausio 20 d. raštu Nr. A740-339-(2.11.4.1-SR7) Socialinių išmokų skyrius pareiškėjui dar kartą nurodė, kad pareiškėjas praleido 6 mėnesių terminą kreipimuisi dėl laidojimo pašalpos gavimo, bei pažymėjo, jog teismui atnaujinus minėtą terminą, pareiškėjas teismo nutarties nuorašą su prašymu ir mirties liudijimu gali pateikti socialinių išmokų specialistams.

Teismas nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laidojimo pašalpa mokama mirus Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančiam asmeniui. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys asmenys apibrėžiami kaip Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantys užsieniečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Teismas iš Gyventojų registro duomenų bazės išrašo nustatė, kad E. P. deklaruota gyvenamoji vieta yra Savanorių pr. 32-55, Vilniuje. Pagal Įstatymo 5 straipsnį laidojantis asmuo dėl laidojimo pašalpos gavimo turi kreiptis į savivaldybės administraciją pagal mirusio asmens buvusią deklaruotą gyvenamąją vietą arba laidojančio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šios teisės atsiradimo dienos, pateikdamas prašymą ir mirties liudijimą (tais atvejais, kai vaikas gimė negyvas, – gimimo įrašo nuorašą). Teisės į laidojimo pašalpą atsiradimo diena yra asmens mirties data (rasto mirusio asmens – mirties liudijimo išdavimo data).

Teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 9 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos Operatyvaus valdymo ir apsaugos skyriaus vyresnysis specialistas tarnybiniu pranešimu dėl sutuoktinio ar kito šeimos nario arba artimojo giminaičio informavimo Nr. 11 pranešė, kad 2011 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Niujorke elektroniniu paštu informavo, jog 2011 m. spalio 21 d. į konsulatą kreipėsi JAV pilietis A. A. K., kuris pranešė, kad 2011 m. vasario 23 d. JAV mirė jo sutuoktinė E. K. (E. P.), gim. 1966 m. vasario 8 d. A. A. K. pateikė santuokos liudijimą, išduotą 1998 m. birželio 9 d., tačiau teigė, kad su mirusiąja seniai negyveno. 2011 m. lapkričio 24 d. apie 13.20 val. apie motinos mirtį JAV telefonu informuotas sūnus R. P. Taip pat nustatyta, kad velionės sūnus R. P. nedelsiant apie motinos mirtį informavo ir pareiškėją, kuris rūpinosi mirusiosios palaikų pargabenimu bei palaidojimu Lietuvoje. E. P. palaikai kremuoti JAV Niujorko miesto krematoriume 2011 m. gruodžio 7 d. ir pargabenti į Lietuvą, Vilnių 2011 m. gruodžio 16 d., o Karveliškių kapinėse palaidoti 2012 m. sausio 7 d.

Teismas pasirėmė lingvistiniu ir sisteminiu teisės aiškinimo metodais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuos kriterijus atskleidė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. gruodžio 6 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai, kuriuose konstatuota, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.

Teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu aiškinant Paramos mirties atveju įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, jog pareiškėjo teisės į laidojimo pašalpą atsiradimo diena turi būti laikoma E. P. mirties liudijimo išdavimo data, t. y. kaip rasto mirusio asmens, o ne jos mirties data. Teismas pažymi, kad nepaisant to, kad velionės mirties data ir yra aiški, tačiau artimieji, tarp jų ir pareiškėjas, apie jos mirtį JAV sužinojo tik 2011 m. lapkričio 24 d., o ir mirties liudijimas JAV išduotas tik 2011 m. gruodžio 8 d. ir tai gali būti prilyginama mirusio asmens radimui. Teismas konstatavo, jog atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo prašyme nurodytas faktines aplinkybes, o pastarųjų pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad 2012 m. sausio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių su prašymu laidojimo pašalpai gauti ir pateikė visus būtinus dokumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 6 mėnesių termino.

Atsakovo argumentus, jog sprendimas Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) yra informacinio pobūdžio raštas, teismas vertino kritiškai, kadangi, kaip matyti iš paties sprendimo Nr. A740-167(2.11.4.1-SR7) turinio, pastarasis pareiškėjui R. P. sukelia konkrečias teisines pasekmes, nes minimu sprendimu atsisakoma išmokėti laidojimo pašalpą.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą dalyje dėl Sprendimo panaikinimo ir termino laidojimo pašalpai atnaujinimo nutraukti, kitoje dalyje - pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių pagrindu pareiškėjo teisės į laidojimo pašalpą atsiradimo diena turi būti laikoma E. P. mirties liudijimo išdavimo data, t.y. kaip rasto mirusio asmens, o ne mirties data. Nesutinka, kad nepaisant to, jog velionės mirties data ir yra aiški, tačiau pareiškėjas apie jos mirtį JAV sužinojo tik 2011 m. lapkričio 24 d., o ir mirties liudijimas išduotas tik 2011 m. gruodžio 8 d. ir tai gali būti prilyginama mirusio asmens radimui. Atkreipia dėmesį, kad Paramos mirties atveju įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, kad teisės į laidojimo pašalpą atsiradimo dienos yra asmens mirties data, o jeigu asmuo rastas miręs – mirties liudijimo išdavimo data. Įstatymų leidėjas nesiejo teisės į laidojimo pašalpą atsiradimo dienos su teisinio fakto sužinojimu bei nenumatė Įstatyme jokių papildomų išimčių. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2012 m. sausio 3 d. išduotame mirties liudijime, nurodyta tiksli E. P. mirties data, t. y. 2011 m. vasario 23 d., kuri buvo oficialiai patvirtinta medicininių tyrimų įstaigos. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad E. P. buvo rasta mirusi. Pirmosios instancijos teismas, prilygindamas teisinį fakto sužinojimą ir mirties liudijimo išdavimo datą mirusio asmens radimui, nepaisė imperatyvios Paramos mirties atveju įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, todėl padarė neteisingą išvadą, jog skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Sprendimas pareiškėjui sukelia konkrečias teisines pasekmes. Socialinių išmokų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą 2012 m. sausio 10 d. raštu Nr. A740- 167(2.11.4.1-SR7) tik informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Paramos mirties atveju įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, laidojimo pašalpa negali būti skiriama, nes pareiškėjas dėl laidojimo pašalpos skyrimo kreipėsi vėliau kaip per šešis mėnesius nuo E. P. mirties datos. Minėtame rašte nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros teisės ar pareigos, todėl jis laikytinas tik informacinio pobūdžio pranešimu, nesukeliančiu pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Todėl ir ginčo ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme negalima laikyti kilusiu dėl teisės viešojo administravimo srityje. Nesant ginčo nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko. O tai reiškia, kad administracinė byla dėl aptariamo reikalavimo turi būti nutraukta, kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

3. Teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai įpareigojo Socialinių išmokų skyrių išmokėti pareiškėjui R. P. laidojimo pašalpą. Nurodo, kad bylas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismas ypatingosios teisenos tvarka (LR Civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 13 punktas, 586-578 straipsniai). Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas dėl termino atnaujinimo nebuvo pateiktas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, pripažino pareiškėjui teisę pažeisti imperatyviąsias teisės normas, t. y. išvengti privalomos Įstatyme įtvirtintos tvarkos dėl termino atnaujinimo.

Pareiškėjas R. P. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad Apelianto argumentas, kad byloje nėra įrodymų, kad P. E. buvo rasta mirusi JAV New York mieste prieštarauja jo pateiktiems įrodymams bei prieštarauja ABTĮ 130 straipsnio 5 daliai. JAV New York mieste išduotame mirties liudijime įrašyta jo išdavimo data 2011 m. gruodžio 8 d. liudija apie tai, kad tą dieną palaikai buvo atpažinti ir perduoti atpažinusiam palaikus asmeniui. Ši data yra rasto mirusio asmens mirties liudijimo išdavimo data ir, remiantis Paramos mirties atveju įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, yra teisės į pašalpą atsiradimo diena.

Palaikai buvo rasti 2011 m. vasario 23 d. New York mieste ir buvo laikomi New York miesto morge iki tol, kol buvo atpažinti. Laidojančio asmens atžvilgiu palaikų radimas yra ta diena, kada patvirtinama mirusio asmens tapatybė ir palaikai perduodami laidojančiam asmeniui. Palaikų atpažinimo procedūra tiesiogiai susijusi su rasto mirusio asmens mirties juridinio fakto sužinojimu. Įstatymo leidėjas (priešingai, nei teigia apeliantas), sieja teisės į pašalpą atsiradimo dieną su teisiniu mirties fakto sužinojimu ir palaikų atpažinimu bei pirmą kartą išduodamu mirties liudijimu.

Neatpažinti užsienio piliečių palaikai JAV New York mieste morge laikomi devynis mėnesius. Lietuvos Respublikos piliečių Lietuvos Respublikos teritorijoje palaikai laikomi šešis mėnesius. Tai ir yra esminė aplinkybė įstatymo nurodytam terminui. Praėjus šešių mėnesių terminui Lietuvos Respublikos teritorijoje neatpažinti palaikai būna jau palaidoti ir pašalpa jau išmokėta laidojančiam asmeniui. Apeliantas neįvertina JAV ir Lietuvos Respublikos įstatymų skirtumų ir vadovaujasi lingvistiniu žodžio „rastas“ supratimu jo atžvilgiu, tapatina šį žodį su palaikų atpažinimu pagal DNR tyrimą Lietuvoje ir pažymi, kad įstatymas nenumato jokių kitų išimčių.

Įstatyme neįmanoma surašyti visų galimų mirusio asmens radimo ir atpažinimo atvejų ir reglamentuoti ginčo santykį visose užsienio valstybėse. Apeliantas ignoruoja ATBĮ 4 straipsnio 6 dalį, kuriame pažymėta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliantas vieno žodžio lingvistinę reikšmę priešpastato prieš bendruosius įstatymo pradmenis bei įstatymo bei laidojimo pašalpos paskirties esmę.

Pareiškėjas vertina, kad įstatymas bei pašalpa skirti oriai palaidoti palaikus ir pašalpos gavimo terminas negali būti pasibaigęs, kol palaikai nepalaidoti. Nagrinėjamu atveju reikia vadovautis protingumo kriterijumi. Mirties fakto sužinojimas be jokios abejonės yra neatsiejamas nuo pašalpos gavimo termino. Jei laidojantis asmuo dar nežino mirties fakto, neturi mirties liudijimo, tai jis ir nesikreipia pašalpos. Apeliantas ignoruoja faktą, kad būtinas dokumentas gauti laidojimo pašalpą yra mirties liudijimas. Apelianto reikalavimas kreiptis dėl laidojimo pašalpos termino pratęsimo į bendrosios praktikos teismą ir tuo pačiu metu savo atsakyme raštu nurodyti Vilniaus apygardos administracinį teismą, kaip instituciją kurioje galima apskųsti apelianto sprendimą, pareiškėjas vertina kaip neracionalų klaidinimą.

Apeliantas nepateikė apeliacinio skundo juridinio pagrindo bei nenurodė esminės aplinkybės, kuria grindžiamas pirminio teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taip pat kelia naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad apeliantas 2012 m. gegužės 22 d. sumokėjo laidojimo pašalpą, 1040 litų į pareiškėjo banko sąskaitą ir šiuo veiksmu pripažino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, taigi nebėra ginčo dalyko. Pirminio teismo sprendimas įvykdytas ir apeliacinis teismas nebeturi pagrindo toliau jį nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl teisės gauti laidojimo pašalpą, praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo asmens mirties datos.

Pareiškėjas, kurio poziciją iš esmės palaikė ir pirmosios instancijos teismas, šį Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą skaičiavo nuo mirties liudijimo išdavimo dienos ir mano, kad termino nepraleido. Apeliantas teigia, kad šiuo konkrečiu atveju mirusiosios mirties data yra aiški, todėl šešių mėnesių terminas skaičiuotinas nuo šios datos, o pareiškėjas turėtų kreiptis dėl termino atnaujinimo į bendrosios kompetencijos teismą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 5 straipsnyje numatyta bendra taisyklė, kad dėl laidojimo pašalpos gavimo galima kreiptis ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo asmens mirties dienos. Išimtis iš šios taisyklės numatyta to paties straipsnio 2 dalyje - radus mirusį asmenį teisė į laidojimo pašalpą atsiranda nuo mirties liudijimo išdavimo dienos. Ši išimtis skirta tiems atvejams, kai randamas miręs neatpažintas asmuo ar kai miręs asmuo randamas, praėjus ilgesniam laikotarpiui po jo mirties ir pan. Net ir nustačius tikslią tokio asmens mirties datą, termino skaičiavimas nekeičiamas, nes numatyta išimtis netektų prasmės.

Nagrinėjamoje byloje nėra paneigta pareiškėjo pozicija, kad E. P. buvo rasta mirusi ir kurį laiką jos palaikai buvo laikomi New York mieste neatpažinti. Šią poziciją patvirtina ir JAV išduoto mirties liudijimo duomenys – jo išdavimo data, palaikų kremavimo data, kiti įrašai. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti taikoma išimtis iš bendros taisyklės ir šešių mėnesių terminas skaičiuotinas nuo mirties liudijimo išdavimo datos. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą per vieną mėnesį nuo JAV mirties liudijimo išdavimo dienos ir sekančią dieną po Lietuvoje išduoto mirties liudijimo išdavimo dienos, todėl Įstatyme nustatyto termino nepraleido ir turėjo teisę gauti laidojimo pašalpą. Atsakovo reikalavimas pareiškėjui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir pratęsti terminą yra perteklinis, o Sprendimas pagrįstai pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Kitas apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad Sprendimas yra informacinio pobūdžio pranešimas, todėl negalėjo būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, o byla turėjo būti nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Šis argumentas taip pat nepagrįstas, nes skundžiamame sprendime aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia – neišmokėti laidojimo pašalpos. Jis tiesiogiai įtakojo pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei sukėlė jam teisines pasekmes – pareiškėjas negavo išlaidų, turėtų laidojant E. P., atlyginimo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius