2021-11-03 Nr. AB-23248-3-62-3-01226-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-734-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01226-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Č. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už teisės aktų reikalavimų neatitinkančias sąlygas atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 28 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 131 ir Nr. 161 netinkamomis sąlygomis, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas sienele, ne aukštesne 1,5 metro. Sienelė neatitinka higienos normų, nes nėra jokios kabinos, dėl ko pareiškėjas kitų sulaikytųjų atžvilgiu jaučia diskomfortą, patiria pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau jam buvo nurodyta, kad užuolaida yra pakankama apsauga privatumo užtikrinimui. Kadangi užuolaida pilnai neužsitraukia, per tarpą pareiškėjas yra matomas prižiūrėtojų, kitų kalinčių asmenų. Teigė, kad visoje kameroje jaučiama smarvė.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, kamerose nuolat buvo 2 kaliniai, nors 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas visus šiuos argumentus įvertino kaip turinčius itin neigiamų pasekmių asmens minimaliai gyvenimo kokybei, saugioms kalinimo sąlygoms. Pabrėžė, kad šie pažeidimai yra ne trumpalaikiai veiksniai, o nuolatinis veiksmas.

4. Vilniaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Kameros yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skirsnio normomis. Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv.cm.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Nurodė, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), 14.2. punkte nurodoma, kad kamerose tūri būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

7. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

8. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytos žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui A. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Vilniaus pataisos namuose (iki reorganizavimo Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. buvo laikomas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 131 ir Nr. 161 netinkamomis sąlygomis, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus į bylą duomenis, priėjo prie išvados, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. balandžio 12 d., o 2019 m. gegužės 23 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Taigi, atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėjo pareiškėjo prašymą atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 23 d.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros tipo patalpos ploto, visų pirma atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.). Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) reikalavimo dėl Įsakymo 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo laikotarpį (2019 m. balandžio 12 d. – 2019 m. gegužės 23 d.). Įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus kamerų Nr. 105 (7,38 kv. m), Nr. 131 (7,97 kv. m) ir Nr. 161 plotus (7,94 kv. m) bei kameroje buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant minėtose kamerose, vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu, ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,69 kv. m iki 3,97 kv. m) gyvenamojo ploto. Todėl remiantis išdėstytu, pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerų perpildymo teismas atmetė kaip nepagrįstus, nenustačius vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, Taisyklių 14.5 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Golotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Verga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) kamerose buvo laikomas 41 parą, iš jų 36 paras kameroje be pareiškėjo buvo dar vienas asmuo. Atsakovo atstovas nepaneigė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios gyvenamosios patalpos buvo atitvertas tik 1,5 m užuolaida, juo labiau, atsakovo atstovas pažymėjo, jog kitokie atitvėrimai trukdytų pareigūnams užtikrinti nuolatinę kalinamų asmenų elgesio kontrolę. Taigi, teismas, vadovaujantis į bylą pateiktais duomenimis, aktualiu teisiniu reguliavimu ir EŽTT praktika, pagal kurią gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo, priėjo prie išvados, kad atsakovo atstovas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ginčo laikotarpiu 36 dienas.

13. Teismas, atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, teismas priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 14. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo atstovo 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjas teigia, kad kamerose Nr. 131 ir Nr. 161 nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui. Pagal EŽTT praktiką minimalus vidutinis gyvenamosios kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ir kitų baldų užimamo ploto.

16. Kamerose esantis tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas sienele, ne aukštesne nei 1,5 m, jautėsi smarvė. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-338-146/2017) bei Antrosios bendros ataskaitos CPT/inf(92) 31 ir 42 punktais.

17. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 23 d.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas 41 parą, iš jų 36 paras kameroje be pareiškėjo buvo dar vienas asmuo, konstatavo, kad atsakovo atstovas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 36 paras. Teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

22. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)); 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-112-520/2021).

23. Įsakymo 1.3.1 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

24. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į esamo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-112-520/2021).

25. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo būti taikoma 4 kv. m ploto norma. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas argumentas, jog skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turi būti atimtas baldų užimamas plotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas, bei pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeista 36 paras, t. y. tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kamerose buvo laikomas vienas (5 paras), tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog besinaudojant sanitariniu mazgu, jį matė pareigūnai, o atsakovo atstovas šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigė. Taigi, yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ginčo laikotarpiu neužtikrinant privatumo pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu ne tik tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai kameroje buvo laikomas vienas. Vis dėlto, į aplinkybę, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo kalinamas vienas, atsižvelgtina nustatant neturtinės žalos už privatumo pažeidimą atlyginimo dydį.

27. Nustatant šioje byloje pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę: pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 41 parą, iš jų 5 paras pareiškėjas kameroje kalėjo vienas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pakenkti pareiškėjui ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma (100 Eur) yra adekvati pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė