2017-12-13 Nr. AB-23372-3-61-3-03846-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3281-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03846-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2006–2009 metais atskirais laikotarpiais, kurių tiksliai neprisimena, Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo drėgna, nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, nuo sienų ir lubų buvo atsilupę dažai, buvo tarakonų, nebuvo įrengta pakankamai baldų. Lukiškių TI-K taip pat nebuvo laikomasi patalynės išdavimo bei prausimosi po dušu tvarkos. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, depresiją. Pareiškėjo įsitikinimu, jo prašymui priteisti neturtinę žalą netaikytinas ieškinio senaties terminas, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintos teisės yra absoliučios, joms negali būti taikomi jokie apribojimas, Konvencijoje senaties terminai nėra nustatyti. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 71–72), kad Lukiškių TI-K pareiškėjas pasirašytinai nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis bei higienos normų reikalavimais, tokiu būdu esą buvo ribojama jo galimybė susipažinti su savo teisėmis. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K patalpos yra negyvenamos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–16) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl tariamų pažeidimų, padarytų nuo 2006 m. rugsėjo 13 d. iki 2009 m., o jo skundas surašytas tik 2016 m. rugsėjo 26 d., todėl turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovo atstovas paaiškino, kad vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus Lukiškių TI-K atlieka licencijuota įmonė, kameros yra remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą ir atsižvelgiant į turimus resursus, kameros įrengiamos pagal teisės aktuose nustatytas normas. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tačiau būtina nustatyti, kad toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Atsiliepime taip pat pažymėta, jog Lukiškių TI-K patyrė 2,28 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 74–76) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią 2006–2009 metais, tačiau skundą teismui pateikė 2016 m. rugsėjo 26 d. Lukiškių TI-K prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenys, reikalavimus atlyginti neturtinę žalą kildinantys iš netinkamų kalinimo sąlygų, apie savo teisių pažeidimus sužinojo (turėjo žinoti ir suvokti) tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo išdėstyti argumentai, kad jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, savo teisėmis ir pareigomis, negali būti pagrindas atnaujinti senaties terminą. Teismui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys, kad pareiškėjas nežinojo ar negalėjo žinoti, kad yra kalinamas antisanitarinėmis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, kad Lukiškių TI-K pažeidžia jo teises ir dėl to pareiškėjas patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus.

8. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi nurodyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad visą nurodytą kalinimo laikotarpį pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog yra kalinamas antisanitarinėmis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau skundą teismui padavė tik 2016 m. rugsėjo 26 d. Jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl objektyvių ir nuo jo valios bei pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių priežasčių, kurių pagrindu praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pareiškėjas nenurodė. Jų nenustatė ir teismas.

9. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų, buvusių 2006–2009 metais, atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Teismas Lukiškių TI-K prašymą dėl dokumentų rengimo išlaidų priteisimo vertino kaip nepagrįstą, kadangi atsiliepimai į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis. Be to, minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovės atstovo nurodyta dokumentų kopijų rengimo ir apmokėjimo už juos tvarka sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netaikytina.

III. 11. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80–84), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Nurodo, kad į teismą kreipėsi dėl pažeistų asmeninių neturtinių teisių, o pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems santykiams. Tai reiškia, kad teismas privalėjo pareiškėjo skunde nurodytus faktus nagrinėti ir įvertinti, ar buvo pareiškėjo teisių pažeidimas, ir tik po šio fakto konstatavimo spręsti, ar yra pagrindas taikyti senatį. Be to, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinio atsiradimą dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, kad Lukiškių TI-K pareigūnai darė viską, kad suimtieji nežinotų, jog jų teisės nuolat yra pažeidžiamos, t. y. slėpė informaciją apie suimtųjų teises ir pareigas. Suimtųjų supažindinimo su teisėmis ir pareigomis procedūra yra formali bei nepakankama. Lukiškių TI-K atstovai taip pat slėpė informaciją, kad šios įstaigos pastatai naudojami ne pagal paskirtį, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė šią medžiagą vertinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino senaties termino praleidimo priežasčių, jį taikė remdamasis tik pareiškėjo suėmimo faktu ir tuo, kad atsakovas reikalavo šį terminą taikyti.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–91) prašo jį atmesti.

14. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino visas bylos aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

16. Dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka.

17. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nagrinėdamas bylą, jis patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir iš naujo jų nekartodamas tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

18. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo pripažinęs, jog yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas su tuo nesutinka, nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintos teisės yra absoliučios ir jokie senaties terminai joms nėra nustatyti. Pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems santykiams ieškinio senatis taip pat netaikoma. Be to, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo apie savo pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, kad Lukiškių TI-K pareigūnai darė viską, kad suimtieji nežinotų, jog jų teisės nuolat yra pažeidžiamos, t. y. taigi teismas nesiaiškino senaties termino praleidimo priežasčių. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai.

19. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2009 metų iki skundo teismui surašymo dienos – 2016 m. rugsėjo 26 d. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio (pagal pareigas) patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjas tariamai nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, higienos normų reikalavimais ir (ar) kitais teisės aktais, savaime neturi įtakos nustatant momentą, nuo kurio pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus, t. y. nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.).

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai esą Lukiškių TI-K pareigūnai nuo jo slėpė informaciją apie tai, kad jo teisės šioje įstaigoje buvo nuolat pažeidžiamos ir todėl jis apie savo teisių pažeidimus nežinojo, negali būti laikomi pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių, bei atitinkamai tokį terminą atnaujinti. Šiuo atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip skunde pirmosios instancijos teismui nurodė pats pareiškėjas, Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas tik periodiškai, t. y. buvo etapuojamas ir į kitas įkalinimo įstaigas, vėliau perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, tačiau į teismą dėl Lukiškių TI-K 2006–2009 metais galbūt pažeistų savo teisių nustatytais terminais vis tiek nesikreipė.

23. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi CK 1.134 straipsnio 1 punktu, kuris nustato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, tačiau iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (žr. CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Pareiškėjas būtent ir siekia neturtinės žalos atlyginimo, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

25. Byloje nustatyta, kad nuo pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pabaigos iki skundo pateikimo teismui praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą, nėra, todėl nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, daroma išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

26. Kadangi pareiškėjo skundą atsisakyta tenkinti pritaikius ieškinio senaties terminą, byla pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

27. Dėl Lukiškių TI-K prašomų priteisti bylos dokumentų rengimo išlaidų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr. 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Todėl Lukiškių TI-K prašymas dėl dokumentų rengimo išlaidų priteisimo iš pareiškėjo pagrįstai buvo netenkintas.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius