2020-06-10 Nr. AB-11946-3-61-3-02601-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-1176-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02601-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti 2018 m. liepos 17 d. Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“; 2) grąžinti pareiškėjui išieškotus pagal 2018 m. liepos 17 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ 552,83 Eur (309,72 + 243,11).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu Vilniaus TM nusprendė nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose 60 464 Eur (muito mokestį). Muitinė, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. 2TR-19-0026, kuriuo nusprendė įregistruoti pareiškėją kartu su kitais asmenimis solidariai atsakančiais skolininkais muitinei bei įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 60 464 Eur muito, 868 474,86 Eur akcizo, 216 707 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), atitinkamai delspinigių 3 758 Eur, 787 392 Eur, 196 922 Eur ir skyrė 457 470 Eur baudą. Pareiškėjas pastarąjį sprendimą apskundė Muitinės departamentui, kuris 2018 m. liepos 24 d. sprendimu sustabdė skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0026 nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, kurį nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. Skundą Muitinės departamentui pareiškėjas padavė per Vilniaus teritorinę muitinę, o ši, susipažinusi su skundu, 2018 m. liepos 17 d. priėmė kitus du sprendimus, t. y. ginčijamą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose ir sprendimą Nr. 10000410766 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nepradėjimo“. Pirmuoju sprendimu nusprendė nurašyti mokestinę nepriemoką – muito mokestį 60 464 eurų, o antruoju, nusprendė nepradėti mokestinės nepriemokos – akcizo, PVM, baudos, delspinigių išieškojimo iki bus išspręstas mokestinis ginčas. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, nesant 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0026, priima dar du sprendimus, kuriais tų pačių mokesčių dalies išieškojimo nepradeda, o kitos dalies išieškojimą pradeda. Tokie sprendimai neatitinka protingumo ir teisingumo principų.

3. Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad Vilniaus teritorinė muitinė, gavusi informaciją iš Muitinės kriminalinės tarnybos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-2-00032-11 dėl kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, ir vadovaudamasi tuo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi bei 213 straipsniu, 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026 A. G. kartu su trylika kitų asmenų už neteisėtai įvežtas prekes (cigaretes) pripažino solidariai atsakančiais skolininkais muitinei ir jų vardu įregistravo 60 464 Eur muito, 866 503 Eur akcizo, 216 707 Eur PVM, 3 758 Eur muito delspinigių, 787 392 Eur akcizo delspinigių, 196 922 Eur PVM delspinigių mokestinę prievolę ir už padarytą pažeidimą skyrė 457 470 Eur baudą (iš viso 2 589 216 Eur). Pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka minėtą muitinės sprendimą apskundė Muitinės departamentui, kuris išnagrinėjęs jo skundą, priėmė 2018 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 1A-282, kuriuo sustabdė pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo Nr.2TR-19-0026 nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00032-11. Pažymėjo, kad muitinė Mokesčių administravimo įstatymu vadovaujasi tiek, kiek šis įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos muitų teisės aktams. Pagal Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, jeigu vykdant apskųstą sprendimą atsirastų pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją. Todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2018 m. birželio 13 d. raštu įpareigojo pareiškėją 60 464 Eur muitų nepriemokos įvykdymo užtikrinimui pateikti garantiją arba šią sumą sumokėti į vieną iš Muitinės departamento sąskaitų. Iki nustatyto termino garantijos pareiškėjas muitinei nepateikė, reikalaujamos muitų sumos sumokėtos irgi nebuvo, todėl muitinė įgijo teisę taikyti priverstinio išieškojimo priemones.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat pagrindo grąžinti pareiškėjui išieškotą 552,83 Eur sumą.

7. Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2013 m. spalio 9 d. Nr. 952/2013, nustatančios Sąjungos muitinės kodeksą, 113 straipsnis įtvirtina, kad jeigu mokėtina importo ar eksporto muito suma nesumokama per nustatytą laikotarpį, muitinė tos sumos sumokėjimą užtikrina pasinaudodama visomis priemonėmis, kuriomis pasinaudoti ji gali pagal atitinkamos valstybės narės teisę.

8. Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė (MĄĮ 15 straipsnio 2 dalis), o Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1B-374 patvirtintų Mokestinių nepriemokų ir mokesčių bei su jais susijusių sumų permokų administravimo organizavimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklių 4 punkte nurodyta, kad mokestinę nepriemoką ir mokesčių bei su jais susijusių sumų permoką administruoja ta teritorinė muitinė, kurios veiklos zonoje, nustatytoje Muitinės departamento direktoriaus 2002 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 98 „Dėl teritorinių muitinių reorganizavimo“, yra Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojo deklaruota gyvenamoji vieta arba juridinio asmens buveinė.

9. Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Tačiau pažymėtina, kad tokia priverstinio išieškojimo sustabdymo taisyklė turi išimčių. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalį muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek šio įstatymo nuostatos neprieštarauja Europos sąjungos muitų teisės aktams. Mokesčių administravimo įstatymo 161 straipsnyje nurodyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

10. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2013-10-09 Nr. 952/2013, nustatančios Sąjungos muitinės kodeksą, 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo vykdymo, tačiau muitinė visiškai ar iš dalies sustabdo tokio sprendimo vykdymą, jeigu turi rimtą pagrindą manyti, kad sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba, kad dėl jo atitinkamam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą atsirastų pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją, išskyrus atvejus, kai remiantis dokumentais pagrįstu įvertinimu nustatoma, kad dėl tokios garantijos pateikimo skolininkas gali patirti didelių ekonominių arba socialinių sunkumų (Sąjungos muitinės kodekso 45 str. 3 d.).

11. Teismas pažymėjo, kad Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnyje įtvirtina galimybė visai arba iš dalies sustabdyti sprendimo dėl priverstinės mokestinės prievolės išieškojimo vykdymą gali būti taikoma tik esant tam tikroms sąlygoms, t. y., jeigu yra rimto pagrindo manyti, kad apskųstasis sprendimas neatitinka muitų teisės aktų arba kad dėl jo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala. Vykdant apskųstąjį sprendimą turėtų būti sumokėti importo arba eksporto muitai, tokio sprendimo įgyvendinimas gali būti sustabdytas tik pateikus garantiją. Tačiau tokios garantijos neturi būti reikalaujama, jeigu toks reikalavimas, atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes, galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Papildomai teismas pastebėjo, kad Sąjungos muitinės kodeksas akcizo ir PVM mokesčio nereglamentuoja, todėl šių mokesčių išieškojimas kilus mokestiniam ginčui toliau vykdomas pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.

12. Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad Vilniaus TM 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026 pripažino pareiškėją kartu su kitais asmenimis solidariai atsakančiais skolininkais ir įregistravo jų atžvilgiu mokestinę prievolę muitinei: 60 464 Eur muito, 866 503 Eur akcizo, 216 707 Eur PVM ir atitinkamai jų delspinigius. Muitinės departamentas 2018 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1A-282 sustabdė pareiškėjo skundo dėl Vilniaus TM 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0026 nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00032-11. Vilniaus TM ginčijamu 2018 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 100000410719 nusprendė nurašyti 60 464 Eur (muito mokesčio) mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose, o tos pačios dienos sprendimu Nr. 10000410766 nusprendė nepradėti priverstinio išieškojimo dalyje dėl 2 528 797 Eur sumos iš pareiškėjo. Teismas atkreipė dėmesį, kad priverstinis išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitų pradėtas tik toje dalyje dėl 60 464 Eur muito mokesčio sumokėjimo.

13. Teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą nurašyti muito mokesčio nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų, nustačius, kad toks mokestis nesumokėtas. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė muitinei garantijos, užtikrinančios muito mokestinės nepriemokos įvykdymą. Pareiškėjas taip pat muitinei nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie sunkią materialinę padėtį ar kitus socialinius sunkumus. Teismas taip pat nenustatė pagrindo, dėl kurio būtų galima daryti išvadą, kad apskųstas sprendimas dėl mokestinės prievolės įregistravimo prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Teismas vertino, kad pareiškėjas muitinei nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu muito mokesčio išieškojimas turėtų būti stabdomas. Nesant pagrindų stabdyti muito mokesčio nepriemokos išieškojimą, Vilniaus TM muitinė, pagrįstai vadovaudamasi jai suteikta kompetencija, nurodė nurašyti muito mokesčio nepriemoką nuo pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose.

14. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Kadangi nustatyta, kad atsakovas turėjo teisę tęsti muito mokesčio nepriemokos išieškojimą vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis, teismas vertino, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo grąžinti pareiškėjui išieškotus pagal 2018 m. liepos 17 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 10000410719 552,83 Eur, nes laikytina, kad ši suma išieškota pagrįstai ir teisėtai.

III. 15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2018 m. liepos 17 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose” arba pakeisti teismo sprendimą, sustabdant 2018 m liepos 17 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose” vykdymą iki Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-574/2019.

16. Teismas sprendime nurodė, kad muitinė turi teisę išieškoti muito mokesčius, tačiau, pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė, ar tokią teisę muitinė tinkamai realizavo, nepasisakė ar muitinė laikėsi naujo Europos Sąjungos reglamento, taip pat teismas neatsižvelgė į visus skundo argumentus, t. y. nepasisakė, ar Vilniaus teritorinė muitinė nepraleido mokesčių išieškojimo termino, nepasisakė, ar teisėtas Vilniaus TM sprendimas, jeigu Muitinės departamentas sustabdė pirminio Vilniaus TM sprendimo dėl prievolės muitinei įregistravimo nagrinėjimą. Be to, pareiškėjas pažymi, kad muitinė pradėjo išieškojimą, nors ieškinį priteisti valstybei žalą pareiškė baudžiamajame procese.

17. Atsakovas Vilniaus TM pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas nurodo, kad mokestinė prievolė muitinei pareiškėjo atžvilgiu įregistruota Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026, dėl kurio pagrįstumo ir teisėtumo yra paduotas skundas Muitinės departamentui, yra inicijuotas mokestinis ginčas. Galutinio sprendimo, atsakovo vertinimu, šiame ginče dar nėra, nes Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1A-282 sustabdė skundo dėl minėto muitinės sprendimo nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl prievolės muitinei įregistravimo pagrįstumo, dėl mokesčių priverstinio išieškojimo senaties terminų, dėl civilinio ieškinio pateikimo baudžiamojoje byloje bus sprendžiami nagrinėjant skundą dėl Vilniaus TM 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0026 apeliacine tvarka Muitinės departamente. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prieina išvadą, kad minėti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai ir argumentai nėra susiję su šios bylos dalyku, nes nagrinėjamas ginčas vyksta dėl skundžiamo muitinės sprendimo nurašyti muito mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Vilniaus TM neturi pagrindo manyti, kad apskųstas sprendimas neatitinka muitų teisės aktų reikalavimų. Garantijos, laiduojančios muito mokestinės nepriemokos įvykdymą ir dokumentų pagrindžiančių sunkią materialinę padėtį, pareiškėjas muitinei nepateikė. Kadangi muito apskaičiavimas ir išieškojimas yra Europos Sąjungos teisės aktų reguliavimo sritis, muitinė, remdamasi Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnio nuostatomis, muito išieškojimą privalo vykdyti. Vilniaus TM, atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, priėmė pareiškėjo atžvilgiu skundžiamą sprendimą dėl muito nepriemokos išieškojimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

22. Pareiškėjo ginčijamas sprendimas yra priimtas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos, kuri buvo apskaičiuota Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026, išieškojimo.

23. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2019 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1A-55, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. 2TR-19-0026. Panaikinus šį atsakovo sprendimą neliko pagrindo vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, todėl tai yra pagrindas panaikinti ir ginčijamą atsakovo sprendimą. Dėl to, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas.

24. Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnis nustato, jog paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip.

25. Pagal paminėtą teisinį reguliavimą tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl išieškotų sumų grąžinimo nėra pagrindo, nes pareiškėjas dėl šių sumų grąžinimo turi teisę kreiptis Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka į mokesčių administratorių.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. G. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė