2016-10-11 Nr. AB-19635-3-61-3-04650-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1473-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04650-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. vasario 25 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. Paaiškino, kad kamerose buvo laikomas kartu su dar 4–12 asmenų. Asmenų laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, o tai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose šalta, drėgna, tamsu, trūksta oro. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei yra nustatyta teisės aktuose. Kamerų plotas apytiksliai buvo 7 kv. m, kameroje buvo stalas, gultai bei sanitarinis mazgas. Pareiškėjas kameroje turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, negalėjo judėti ar sportuoti, be to, turėjo atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė pareiškėjo akims, taip pat rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Asmeninės apžiūros Lukiškių TI-K atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, suimtas asmuo, esant žemai temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalintas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. vasario 18 d. Tam tikrais laikotarpiais (2014 m. sausio 9 d., 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. sausio 13 d., 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 vasario 17 d.) pareiškėjui visiškai buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. vasario 13 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs.

Pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius resursus. Atkreipė dėmesį į tai, kad patys suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai niokoja valstybės turtą, jį gadina. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjo V. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš atsakovo atsiliepime į skundą ir nuteistųjų (kalinamųjų) tranzitu vykstančių per Lukiškių TI-K apskaitos kortelėje nurodytų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 3 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. Sutiktina su pareiškėjo skundo argumentu, kad šiuo laikotarpiu, t. y. 3 paras, dėl per mažo gyvenamojo ploto kameroje, jis neturėjo galimybės pajudėti, buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti lovose. Tai, kad Lukiškių TI-K kamerose yra mažai vietos, jos apstatytos baldais, patvirtina ir Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytos aplinkybės. Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas konstatuotinas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas 3 paras buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatas. Teismo vertinimu, anksčiau aptartas kameros ploto reikalavimų nesilaikymas suponuoja ir prastesnę oro kokybę kamerose, todėl pareiškėjo argumentai dėl oro trūkumo kamerose vertinti kartu su argumentais dėl kameros ploto reikalavimų nesilaikymo.

Vadovaudamasis bylos duomenimis teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Tualetas nėra atskiroje patalpoje ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Taigi Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl kamerų dirbtinio apšvietimo reikalavimų. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo rega. Įrašų apie pablogėjusį regėjimą nėra ir V. Ž. asmens sveikatos istorijoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl prasto kamerų apšvietimo neigiamų padarinių jo sveikatai atmesti.

Temperatūros ir drėgmės reikalavimų pažeidimų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai atmesti.

Pareiškėjas skunde teismui taip pat abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Šie pareiškėjo teiginiai taip pat vertinti kritiškai, kadangi byloje esančioje pareiškėjo V. Ž. asmens sveikatos istorijoje, pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje lape pažymėta, kad pareiškėjas rūko. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, ar konkrečiai jis pats ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su kokiomis nors pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo reikalavimams, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, konstatavo, kad pareiškėjas nors ir galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant suimtu. Byloje nustatytos aplinkybės laikytinos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis, teismo vertinimu, byloje nėra nustatyta nei žalos padarymo pareiškėjui fakto, nei priežastinio ryšio, t. y. būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti.

III. Pareiškėjas V. Ž. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, todėl konkrečiu atveju netaikytina. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pažymi, kad EŽTT yra nustatęs orientacinius kompensacijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų dydžius, tačiau priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą į juos atsižvelgta nebuvo. Pareiškėjo vertinimu, pažeidimo pripažinimas konkrečiu atveju nėra tinkama ir pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. vasario 25 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nors konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K buvo pažeista.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino jo kalinimo sąlygas ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Suėmimo vykdymo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172, 104 punktas nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Pagal šių Taisyklių 105 punktą tardymo izoliatorių personalas, lankytojai ir suimtieji privalo griežtai laikytis higienos ir priešepideminių taisyklių. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 suteikė Kalėjimų departamento direktoriui įgaliojimus ir įpareigojo nustatyti tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, taip pat didžiausią tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų skaičių. Vykdydamas šį pavedimą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtino naujos redakcijos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, kurios nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nustatė didžiausią kiekviename tardymo izoliatoriuje leidžiamą laikyti suimtųjų skaičių bei minimalias gyvenamojo ploto vienam asmeniui normas. Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus).

Nagrinėjamam ginčui yra aktualus pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpis nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. vasario 18 d. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. vasario 13 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs.

Teisėjų kolegija, patikrinusią bylą (ABTĮ 136 straipsnis) nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė parų skaičių, kuriomis atsakovo atstovas neužtikrino Įsakymo Nr. V-124 1.3. punkte numatyto minimalaus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui ploto, šis laikotarpis yra 3 paros (2014 m. sausio 11 d., 2014 m. sausio 12 d. ir 2014 m. vasario 13 d.).

Taigi šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K 3 paras neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas. Šie Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Byloje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatuotina, kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl kamerų dirbtinio apšvietimo reikalavimų. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo rega. Įrašų apie pablogėjusį regėjimą nėra ir V. Ž. asmens sveikatos istorijoje.

Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad kamerose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Šių pareiškėjo argumentų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino, kadangi byloje esančioje V. Ž. asmens sveikatos istorijoje, pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje lape pažymėta, kad pareiškėjas rūko. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, ar konkrečiai jis pats ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su kokiomis nors pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.

Atsižvelgusi į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, laikant pareiškėją kamerose, kuriose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), ir EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Atsižvelgus į šioje byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pareiškėjui priteistina 50 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti. Ši pareiškėjui priteistina suma, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjui V. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė