975fedec-1be0-4d3a-8494-bb73dd129d55 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė                                                                                                                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-54-616/2017                                                                               Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01345-2016-5                                                                              Procesinio sprendimo kategorija: (S)                                                                                 1.2.19.3.2.1; 2.4.6.5.1.

Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. vasario 23 d.                                                                         Šiauliai Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡Â kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,teisėjų Boleslovo Kalainio, Alfredo Vilbiko,sekretoriaujant Audronei Peleckienei, dalyvaujant prokurorei Erikai Girgždieneinuteistojo gynėjui advokatui ŽydrÅ«nui RupÅ¡iui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo P. B. apeliacinį skundÄ dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo P. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichikÄ veikiančių medžiagų ir be priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos Kelmės rajono ribų. Ir n u s t a t ė: P. B. nuteistas dėl to, kad siekdamas neteisėto valstybės tarnautojų neveikimo vykdant įgaliojimus, pasiÅ«lė didesnės nei 1 MGL dydžio kyšį valstybės tarnautojams, t. y. 2016 m. sausio 9 d. apie 16 val. 40 min., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, Kelmėje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, daugiabučio gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme, Kelmės rajono PK tarnybiniame automobilyje „Škoda Oktavia“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas, kad nebÅ«tų suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už padarytÄ administracinį teisės pažeidimÄ , numatytÄ Lietuvos ATPK 127 str. 3 d., pasiÅ«lė po 1000 EUR – viso 2000 EUR, kyÅ¡ius Kelmės rajono PK VieÅ¡osios tvarkos skyriaus patrulių bÅ«rio patruliams V. V. ir R. V..Apeliaciniu skundu nuteistasis P. B. praÅ¡o panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo jį iÅ¡teisinti.

Skunde teigiama, kad:

1) Kelmės rajono apylinkės teismas netinkamai pritaikė BPK 20 straipsnį;

2) Kelmės rajono apylinkės teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino baudžiamÄ jį įstatymÄ â€“ BK 227 straipsnį;

3) nuteistasis P. B. buvo kurstomas padaryti nusikalstamÄ veikÄ .Dėl netinkamo BPK 20 straipsnio taikymo apeliantas skunde nurodo, kad Kelmės rajono apylinkės teismas apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė policijos pareigÅ«nų V. V., R. V. parodymais, diktofono garso įraÅ¡u. Atkartojęs policijos patrulių V. V. ir R. V. 2016-01-09 tarnybiniuose praneÅ¡imuose nurodytus analogiÅ¡kus duomenis, nuteistasis savo skunde atkreipia dėmesį, kad minėtų asmenų tarnybiniai praneÅ¡imai visiÅ¡kai identiÅ¡ki, perraÅ¡yti vienas nuo kito (nukopijuoti), todėl daro iÅ¡vadÄ , kad parodymai tarpusavyje buvo suderinti, nes policijos pareigÅ«nai yra suinteresuoti ikiteisminio tyrimo eiga ir bylos baigtimi, ir tokius parodymus reikia vertinti kritiÅ¡kai.Taip pat skunde apeliantas atkreipia dėmesį į savo parodymus, kuomet kaltės nepripažino ir paaiÅ¡kino, jog: jis yra UAB „V.“ direktorius; kad dėl pablogėjusios sveikatos bÅ«klės neprisimena, kaip įvykio dienÄ atsidÅ«rė Kelmėje, (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme; kad nežino, ar toje vietoje vairavo bendrovei priklausantį automobilį „Nissan X-Trail“, ar vairuodamas kliudė kitÄ a/m; prisimena, kad buvo atvykę policijos pareigÅ«nai, kurie jį pasodino į tarnybinę a/m ant galinės sėdynės, kad ant priekinių sėdynių sėdėję policininkai tikrino girtumÄ , vienas iÅ¡ jų braižė schemÄ , kad a/m yra daromi įraÅ¡ai, jam policininkai nesakė, kad jis jautėsi labai blogai, todėl prašė parvežti jį į ligoninę arba į namus ir parvairuoti bendrovės a/m, siÅ«lė už tai atsilyginti, tačiau sumos nenurodė, neraÅ¡yti ATP protokolo neprašė, iÅ¡kart po įvykio į gydymo įstaigÄ nesikreipė ir papildomo kraujo tyrimo neatliko; kad, grįžus į namus, jam atrodė, jog daiktai yra padėti kitose vietose, todėl telefonu kreipėsi į policijÄ ; kad policininkams banko kortelės nedavė, o tik vizitinę kortelę.

Lygindamas liudytojų V. V. ir R. V. parodymus apie įvykio aplinkybes su diktofono įraÅ¡u, apeliantas skunde nurodo, kad jie esmės skiriasi – nesutampa pinigų suma, nes pareigÅ«nai nurodė, kad P. B. kortelėje neva buvo 10.000 Eur, o garso įraÅ¡e girdisi, jog kalbama apie 12.000 Eur. Atkreipia dėmesį, kad nei vaizdo registratoriaus įraÅ¡e, nei diktofone nėra įspėjimo apie tai, kad bus naudojamos techninės priemonės – vaizdo registratorius ir diktofonas, kuriais bus įraÅ¡inėjamas pokalbis, vadinasi, apie pradedamÄ Ä¯raÅ¡Ä policijos pareigÅ«nai neįspėjo ir taip pažeidė Policijos patrulio veiklos instrukcijos 35.

PunktÄ , kuriame inter alia nustatyta, kad jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įraÅ¡ymo aparatÅ«ra, asmenį reikia apie tai įspėti. Pasak P. B., garso įraÅ¡e girdėti, kad policijos pareigÅ«nai akivaizdžiai kryptingai orientuoja jį kalbėti apie administracinį protokolÄ , nepateisinamai ilgai tęsia pokalbį ir neužkardo bÅ«simo nusikaltimo.Savo skunde, atkartodamas garso ir vaizdo įraÅ¡uose užfiksuotus pokalbius su policijos pareigÅ«nais, apeliantas teigia, kad teismas pavirÅ¡utiniÅ¡kai susipažino su vaizdo įraÅ¡u, apsiribojo fragmentiÅ¡ku diktofonu užfiksuotų iÅ¡sakytų frazių vertinimu, koncentruodamasis į garso įrašų dalį, skirtÄ pokalbyje pasakytoms atskiroms frazėms dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo suraÅ¡ymo aplinkybių.

Pasak apelianto, teismas visiÅ¡kai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų pasakytų jo sakinių, pavyzdžiui dėl vežimo į ligoninę, vežimo į namus, maÅ¡inos nuvežimo į garaÅ¾Ä , nevertino to, kad jis apie 10 kartų buvo įkalbinėjamas pasakyti atsakomybei kilti reikalingus žodžius, pvz. policijos pareigÅ«nas klausia – „Po tÅ«kstantį kiekvienam?“, jis atsako – „Taip“; policijos pareigÅ«nas klausia – „Už kokį gerÄ ?“, o jis atsako – „Kad maÅ¡inÄ parvarytumėte į garaÅ¾Ä â€œ, tačiau policijos pareigÅ«nas sako – „Mes maÅ¡inų į garaÅ¾Ä nevarome“, tada jis vėl sako – „Kas pasikeitė, aÅ¡ jums duodu, tarkim, po 1 tÅ«kstantį“, o policijos pareigÅ«nas klausia – „Nesuprantu, nesuprantu, kÄ tu siÅ«lai iÅ¡ tikrųjų, Å¡neki kažkokiais paveiksliukais” <...> jis (P. B.) sako – „Padarys geodezinius matavimus, projektÄ už dykÄ pastatų”; policijos pareigÅ«nas sako – „Tai daug kuo užsiimi, kad čia viskÄ siÅ«lai padaryti, a ne?”; jis sako – „AÅ¡ esu tiesiog inžinierius” (8.41 įraÅ¡ymo minutė); jis sako – „Šnekėk kiek nori, bet neraÅ¡yk.

PapraÅ¡yk, kad nepildytÄ kai iÅ¡lips, kad net nepildytų“; policijos pareigÅ«nas klausia – „O kodėl nepildyti?“. (10.28 įraÅ¡o minutė); jis sako „Paimate maÅ¡inÄ , parvarote į garaÅ¾Ä , o aÅ¡ po 1 tÅ«kst. eurų” ir pan.Nuteistasis teigia, kad iÅ¡ įraÅ¡o turinio akivaizdu, jog jis policijos pareigÅ«nų prašė parvežti automobilį į garaÅ¾Ä , neraÅ¡yti protokolo, o už tai siÅ«lė atlikti geodezinius matavimus, projektÄ , tačiau po ilgų policijos pareigÅ«no klausinėjimų, kÄ raÅ¡yti, ko neraÅ¡yti, jis neriÅ¡liai pasakė, kad – „NeraÅ¡ykite, aÅ¡ pats nupieÅ¡iu ir neįsivaizduojate; draugas parveÅ¡ maÅ¡inÄ Ä¯ garaÅ¾Ä o aÅ¡ kÄ dabar duosiu každamu“.

Tačiau ir po to apie 8 minutes policijos pareigÅ«nas toliau kurstė, kad jis „prisikalbėtų“, jo tinkamai ir be užuominų neįspėjo, kad jis savo kalbėjimu gali padaryti nusikaltimÄ , konkretus įspėjimas nėra užfiksuotas ir garso įraÅ¡e, po kurio (įspėjimo) jis bÅ«tų nutraukęs savo neteisėtus veiksmus ir bÅ«tų iÅ¡vengęs atsakomybės. Savo kalbėjimÄ P. B. aiÅ¡kina tuo, kad jis dėl girtumo sunkiai orientavosi aplinkoje (nustatytas 1,25 % girtumas), jam sunkiai sekėsi parinkti tinkamus ir loginę bei teisinę reikÅ¡mę turinčius žodžius, atsakinėti į policijos pareigÅ«no klausimus, tik iÅ¡girdęs apie baudžiamÄ jį nusižengimÄ atsisakė ketinimų papirkti policijos pareigÅ«nus.Taip pat skunde apeliantas pažymi, jog byloje pateikta vaizdo registratoriaus garso įraÅ¡o trukmė yra 14 minučių, nors turėjo bÅ«ti 30 minučių, dėl ko mano, kad policijos pareigÅ«nai galimai sustabdė videoregistratoriaus garso įraÅ¡Ä , kitur įraÅ¡Ä blokavo muzikos garsu, dėl ko kyla pagrįstos abejonės dėl viso įraÅ¡o teisėtumo.

Be to, apeliantas teigia, kad teismas, vertinant garso įraÅ¡Ä ir vaizdo su garsu įraÅ¡Ä , padarė viena kitai prieÅ¡taraujančias iÅ¡vadas, o bÅ«tent, jog įraÅ¡e (vaizdo registratoriaus – aut. past.) įvykio tyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių neužfiksuota, toliau daroma kita iÅ¡vada, kad diktofonas (padarytas garso įraÅ¡as – aut. past.) panaudotas tik kaip papildoma techninė priemonė prie vaizdo registratoriaus daromo įraÅ¡o. Remiantis tuo, kas paminėta, nuteistasis daro iÅ¡vadÄ , kad vaizdo įraÅ¡as teismui netiko, tačiau, vertinant garso įraÅ¡Ä , vaizdo įraÅ¡as nurodomas, kaip pagrindinė techninė priemonė.

Pasak apelianto, toks teismo nenuoseklumas dėl techninių priemonių, jomis manipuliuojant, leidžia teigti, jog techninėmis priemonėmis užfiksuotas pokalbis ir jo turinys yra nepatikimi, todėl neturėjo bÅ«ti pripažinti įrodymu. Apibendrindamas savo argumentus, apeliantas akcentuoja, jog teismo iÅ¡vada dėl įraÅ¡o (įraÅ¡as diktofonu – aut. past.), kuriame užfiksuotas pokalbis, negali bÅ«ti vertinamas kaip pagrindinis įrodymas byloje. Be kita ko, skunde apeliantas teigia, kad teismas, aiÅ¡kindamas BK 227 str. 2 d. dispozicijos požymius, visiÅ¡kai neatsižvelgė į policijos patrulių pripažinimÄ , jog jis (P. B.) buvo neblaivus (Å¡iÄ aplinkybę inkriminavo kaip sunkinančiÄ atsakomybę), daug kalbėjo.

Nuteistasis nurodo, kad tokioje situacijoje kiekvienas žmogus gali prikalbėti daug banalybių, nesÄ monių, praÅ¡yti gailesčio, kalbėtis su policininkais, ir tai, kad policijos pareigÅ«nai vietoj to, kad bÅ«tų tinkamai atlikę jiems pavestas ir teisės aktais reglamentuotas pareigas (nedelsiant įforminę protokolu administracinį teisės pažeidimÄ ), ilgÄ laikÄ Ä¯raÅ¡inėjo jo kalbėjimus diktofonu, apie tai neįspėję. Pasak apelianto, teismas net nebandė aiÅ¡kintis tokio policininkų elgesio priežasčių, nors sÄ Å¾iningai ir protingai vertinant situacijÄ , kiekvienas žmogus, atsidÅ«ręs tokioje padėtyje, kalba ir iÅ¡sako, dažnai emocingai, žodžius, kurie jam subjektyviai atrodo visiÅ¡kai priimtini.

Apelianto vertinimu, jo iÅ¡sakyti žodžiai negali vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtinti, jog tai yra pareigÅ«nų papirkimas, įvykdytas tiesiogine tyčia, kaip to reikalauja jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtis. Pažymi, kad tokioje situacijoje ir bÅ«senoje jo iÅ¡sakyti žodžiai (prašėsi vežamas į ligoninę, nes blogai jautėsi), pokalbiai, kuriuos teismas įvertino papirkimu, neatitinka BK 227 str. sampratos, LAT iÅ¡aiÅ¡kinimų ir teisingumo, protingumo principų, nes bet koks dviprasmiÅ¡kas posakis asmenį sustabdžiusiam ir su asmeniu (galimu pažeidėju) kalbančiam policininkui, bus įvertintas papirkimu, nors ir asmuo neatliks jokių tai patvirtinančių konkrečių veiksmų (ji (P. B.) net neturėjo pinigų, o tik susijaudinęs, iÅ¡sigandęs, neturėdamas teisinių žinių dėl galimo pažeidimo pasakys, kad „nebauskite, susitarkime (turint mintyse neskirti didelę baudÄ , o galbÅ«t tik įspėjimÄ ir pan.).

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje dėl papirkimo veiksmų teisinio vertinimo absoliučiai daugumoje atveju dominuoja pinigai, vertybės, tiesioginiai veiksmai, iÅ¡ kurių matyti realus pasiÅ«lymas, veiksmai susiję su vertybių padavimu, pažadėjimu perduoti, o ne prielaidos, nekonkretÅ«s apmastymai apie galimÄ bÅ«simÄ kyÅ¡io davimÄ .Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006-02-03 pateiktoje atmintinėje dėl policijos įstaigų pareigÅ«nų veiksmų kyÅ¡io davimo atveju nurodyta, jog visais atvejais, jei manoma, kad gali bÅ«ti siÅ«lomas, žadamas ar duodamas kyÅ¡is (esant bet kokioms asmens užuominoms, praÅ¡ymams ar pasiÅ«lymams), pareigÅ«nas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Pasak apelianto, byloje esantis vaizdo ir diktofono įraÅ¡as vienareikÅ¡miÅ¡kai nepatvirtina, kad policijos pareigÅ«nai jį bÅ«tų įspėję apie daromÄ vaizdo ir garso įraÅ¡Ä , kad bÅ«tų įspėję, kad jo siÅ«lomas atlygis už policijos pareigÅ«nų neveikimÄ užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę. Nuteistasis teigia, kad pokalbyje girdimos tik užuominos, nėra aiÅ¡kaus policijos pareigÅ«no įspėjimo, kad tai, kÄ konkrečiai kalba P. B., užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir gali bÅ«ti panaudota, nagrinėjant bylÄ teisme.

Todėl nepaneigta galimybė, kad tuo atveju, jeigu jis (P. B.) bÅ«tų buvęs policijos pareigÅ«nų tinkamai nustatyta tvarka įspėtas apie tai, kad jų pokalbis yra įraÅ¡inėjamas ir už tokius jo pasiÅ«lymus gresia baudžiamoji atsakomybė, jis bÅ«tų pasirinkęs kitokį elgesio variantÄ ir susilaikęs nuo bet kokių tolesnių dviprasmiÅ¡kų užuominų, nebÅ«tų kilę neaiÅ¡kumų dėl vieno ar kito neblaivaus ir susijaudinusio asmens žodžio. Be to, skunde apeliantas atskirai pažymi, kad teismui nekėlė abejonių jo sveikatos bÅ«klė, nors vaizdo įraÅ¡e girdėti, kai policijos pareigÅ«nas klausia – „Norite važiuoti į ligoninę?“; jis (P. B.) sako – „Tiktų“. (14:30:17 įraÅ¡o minutė);

„Man blogai (man bus 0) ligoninėje“ (14:30:50 įraÅ¡o minutė); policijos pareigÅ«nas sako – „Čia ne pagal norus, pirma čia nustatome, paskui galite važiuoti į ligoninę” (14:31:13 įraÅ¡o minutė); jis praÅ¡o – „Sakau, važiuojame į ligoninę“; policijos pareigÅ«nas sako – „Tai gerai, važiuosime į komisariatÄ â€œ; jis sako – „Blogai, reikia į ligoninę“; policijos pareigÅ«nas sako – „Pirma pučiame, paskui į ligoninę“.

Apelianto teigimu, iÅ¡ Å¡io pokalbio matyti, jog jis skundžiasi sveikata, nurodo, kad jam blogai, tačiau policijos pareigÅ«nas į tai nekreipia jokio dėmesio, taip pažeisdamas Instrukcijos 33 punktÄ , nustatantį įpareigojimÄ pasiÅ«lyti asmeniui suteikti pagalbÄ . Taip pat pažymi, kad teismui buvo pateikta VÅ¡Ä® ,,K. L.“ informacija apie jo sveikatos bÅ«klę, kurioje sakoma, kad „Buvo nustatyta susilpninta klausa, sutrikusi lygsvara ir pusiausvyra, sutrikusi koordinacija. Ligoniui diagnozuotas galvos smegenų kraujotakos sutrikimas vertebrobaziliariniame baseine, iÅ¡reikÅ¡tas ataksinis sindromas, kaklo ir juosmens srities osteochondrozė“, tačiau teismas Å¡ių duomenų visiÅ¡kai nevertino.

Taip pat skunde P. B. teigia, kad policijos pareigÅ«nas jam uždavė klausimÄ apie protokolo raÅ¡ymÄ 18 kartų, tačiau nesiėmė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006-02-03 pateiktoje atmintinėje dėl policijos įstaigų pareigÅ«nų veiksmų kyÅ¡io davimo atveju nurodytų prevencinių priemonių ir įspėti jį, kad bet kokios užuominos, praÅ¡ymai ar pasiÅ«lymai dėl kyÅ¡io užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir toliau elgdamiesi dviprasmiÅ¡kai – tęsdami ir palaikydami pokalbį su juo (P. B.), įraÅ¡inėdami pokalbį diktofonu, neįspėję jo (P. B.) – policijos pareigÅ«nai skatino nusikalstamos veikos darymÄ .

Pasak apelianto, su juo bendravęs policijos pareigÅ«nas nuo pirmosios užuominos apie kyÅ¡io davimÄ jo neperspėjęs, kad kyÅ¡io jie nepriims ir jokių jo (P. B.) pageidaujamų neteisėtų veiksmų (neveikimo) neatliks, ir kad už bandymÄ papirkti jis gali bÅ«ti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, sudarė prielaidas jam tikėtis, jog pareigÅ«nai yra pasiruošę „derėtis“ dėl neteisėtų veiksmų atlikimo už atitinkamÄ materialinį atlygį. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog konstatavus, kad veikos padarymÄ nulėmė provokacija, už tokiÄ veikÄ negali bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86/2011).

Taip pat 2008 m. vasario 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ Ramanauskas prieÅ¡ LietuvÄ (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), savo sprendime priėmė teismų praktikai reikÅ¡mingÄ iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , kad visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo bÅ«ti atmesti. Taigi, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija (nutartis Nr. 2A-P-6/2008) patvirtina, kad nustačius provokacijos faktÄ , visi įrodymai, gauti provokavimo metu, turi bÅ«ti pripažįstami neleistinais.

Dėl to apeliantas įsitikinęs, kad už valstybės pareigÅ«nų paskatintÄ atlikti neteisėtÄ veikÄ jis negali bÅ«ti baudžiamas.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas Ž. RupÅ¡ys prašė tenkinti apeliacinį skundÄ jame iÅ¡dėstytais motyvais, o prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Skundas tenkinamas.Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal paduotÄ apeliacinį skundÄ , privalo patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai, pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK 320 str.).

Å iuo atveju apeliantas nesutinka nei su baudžiamojo įstatymo taikymu Å¡ioje byloje, nei su įrodymų vertinimu, kartu teigdamas, jog buvo kurstomas padaryti nusikalstamÄ veikÄ . Skunde iÅ¡dėstyta argumentacija sÄ lygoja dvejopÄ suvokimÄ â€“ viena vertus P. B. neigia padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kita vertus – kaip galima suprasti, jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotÄ veikimÄ iÅ¡ dalies pripažįsta, tačiau tvirtina buvęs sukurstytas policijos pareigÅ«nų. Nors kai kurie apelianto argumentai nekoreliuoja, tačiau jie iÅ¡ esmės pagrįsti.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 str. 5 d.

įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ . Taigi įstatymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimÄ asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmuose.

Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma. Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje surinktus įrodymus, padarė iÅ¡vadÄ , kad P. B., siekdamas neteisėto paperkamų valstybės tarnautojų neveikimo vykdant įgaliojimus – kad nebÅ«tų suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, pasiÅ«lė policijos pareigÅ«nams kyšį, todėl jo veika atitinka BK 227 str. 2 d. dispozicijÄ . Apeliantui P. B. inkriminuojamos veikos padarymo metu galiojusi BK 227 str. 2 d. (Papirkimas) redakcija numatė baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas padarė minėto straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, t. y. tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininkÄ pasiÅ«lė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus.

Taigi, sprendžiant asmens kaltės klausimÄ dėl minėtos nusikalstamos veikos, bÅ«tina nustatyti ne tik veikos objektyviuosius požymius, bet ir subjektyviuosius – veikimÄ tiesiogine tyčia, o bÅ«tent tai, kad asmuo, atitinkamai elgdamasis, suvokė nusikalstamÄ savo veikos pobÅ«dį ir norėjo taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Norėjimas atitinkamai veikti sÄ lygojamas asmens valios – tai kategoriÅ¡kas paties asmens apsisprendimas tiek dėl veikimo pobÅ«džio, tiek dėl kilsiančių padarinių, todėl konstatuojant veikimÄ tiesiogine tyčia, turi bÅ«ti paÅ¡alintos visos abejonės dėl asmens valinio momento.

Å ioje byloje nustatyta, kad 2016-01-09 16.21 val. Kelmės rajono policijos komisariatui buvo praneÅ¡ta, jog automobilio „Nissan“ vairuotojas, kuris akivaizdžiai neblaivus, apgadino tris automobilius ir nori pasiÅ¡alinti iÅ¡ eismo įvykio vietos (1 t., b. l. 151); į įvykio vietÄ 16.23 val. atvykę policijos pareigÅ«nai V. V. ir R. V. nustatė pažeidėjÄ â€“ P. B., kuriam buvo nustatytas 1,25 promilės girtumas (1 t., b. l. 21). Policijos patrulis V. V. tÄ pačiÄ dienÄ 17.08 val. pranešė, kad forminant techninį eismo įvykį neblaivus pažeidėjas P. B. tarnybiniame automobilyje „Škoda Oktavia“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), bandė papirkti pareigÅ«nus, siÅ«lydamas piniginį atlygį (1 t., b. l. 5–8; 152). Dėl galimo papirkimo pagal BK 227 str. 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas P. B. atžvilgiu. Kartu pažymėtina, kad R. B. visgi 2016-01-09 buvo suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1241 str., 127 str. 3 d. ir 1302 str., ir įsiteisėjusiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarimu P. B. buvo nubaustas administracine tvarka už minėtų teisės pažeidimų padarymÄ (Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-66-446/2016).

Visos Å¡ios aplinkybės nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra ginčijamos, todėl plačiau pasisakyti apie jas nėra bÅ«tinybės. Å ioje byloje liudytojais apklausti policijos patruliai V. V. ir R. V. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad jie pažeidėjÄ P. B. pakvietė į tarnybinį automobilį blaivumui patikrinti ir protokolui suraÅ¡yti, įspėjo P. B. apie daromÄ vaizdo ir garso įraÅ¡Ä automobilyje, tačiau kai R. B. buvo nustatytas neblaivumas, pastarasis, sėdėdamas ant galinės tarnybinio automobilio sėdynės, ėmė praÅ¡yti nepildyti dokumentų, neraÅ¡yti protokolo, parvežti jį namo ir už tai siÅ«lė kyšį – po 1000 Eur kiekvienam, kai jie parveÅ¡ jį namo, kadangi grynų pinigų neturėjo, tai dar siÅ«lė banko kortelę su 10000 Eur, iÅ¡ kurios policininkai galėsiantys sau iÅ¡siimti po 1000 Eur, dar siÅ«lė padaryti geodezinius matavimus nemokamai, nors R.

B. ne kartÄ buvo įspėtas dėl kyÅ¡io siÅ«lymo ir baudžiamosios atsakomybės už tai, į tai nereagavo ir toliau siÅ«lė nepildyti dokumentų. Tada, pasak liudytojų policijos pareigÅ«nų, jie iÅ¡kvietė kitus Kelmės rajono policijos komisariato pareigÅ«nus, kurie P. B. sulaikė dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos (1 t., b. l. 93–95). Baudžiamojo proceso metu apklausiamas P. B., savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, iÅ¡ esmės savo kaltės dėl policijos pareigÅ«nų papirkimo nepripažino, tvirtino, kad pinigus (po 1000 Eur) pareigÅ«nams siÅ«lė už tai, kad parvežtų jį namo ir parvarytų jo automobilį, bet ne siekdamas juos papirkti, kad nebÅ«tų raÅ¡omas protokolas už administracinių teisės pažeidimų padarymÄ (1 t., b. l. 95–96).

Å ioje dalyje bÅ«tina pažymėti, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ikiteisminio tyrimo metu P. B. savo kaltę iÅ¡ pradžių buvo pripažinęs. Tokia iÅ¡vada prieÅ¡tarauja P. B. apklausos protokolo turiniui, nes jame užfiksuota – ,,AÅ¡ prisipažįstu, kad policijos pareigÅ«nams siÅ«liau po 1000 Eur, kad bÅ«tų mano automobilis parvarytas namo ir po to siÅ«lau tartis dėl protokolo raÅ¡ymo.“ (1 t., b. l. 30). Visgi, P. B. buvo įtariamas, o vėliau ir kaltinamas dėl kyÅ¡io siÅ«lymo valstybės tarnautojams už neteisėtÄ jų neveikimÄ vykdant įgaliojimus, t. y. už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesuraÅ¡ymÄ . Akivaizdu, kad liudytojų policijos pareigÅ«nų ir P. B. parodymai yra skirtingi dėl esminių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, Å¡alindamas prieÅ¡taravimus, rėmėsi liudytojo policijos pareigÅ«no diktofonu padarytu garso įraÅ¡u ir to įraÅ¡o apžiÅ«ros protokolu (1 t., b. l. 103; 172–176), kuriuos laikė pagrindiniais P. B. kaltę patvirtinančiais įrodymais, kaip galima suprasti, nekeliančiais abejonių dėl jų teisėtumo, patikimumo, tikrumo ir leistinumo.

Kolegija nepritaria šiam pirmosios instancijos teismo suteiktam pagrindinio įrodymo statusui. Pirmiausia pažymėtina, kad Policijos patrulių veiklos instrukcijos (Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtinta 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673; redakcija nuo 2015-11-06) 9.3. punkte numatyta jog teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais (ruletėmis, alkoholio kiekio matuokliais, dujų analizatoriais, greičio, stiklo skaidrumo matuokliais) ir kitomis priemonėmis.

Tos pačios instrukcijos, kuria vadovaujasi savo darbe policijos patruliai, 20.9. punkte, be kita ko, numatyta kad visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (arba) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat.

Naudojant vaizdo ir (arba) garso įraÅ¡ymo įrangÄ , asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, kÄ jis pasakys, gali bÅ«ti panaudota nagrinėjant administracinę bylÄ ar atliekant ikiteisminį tyrimÄ . Å ioje byloje nustatyta, kad policijos tarnybiniame automobilyje buvo įmontuota stacionari garso ir vaizdo filmavimo įranga, tačiau, dėl nenustatytų priežasčių minėta įranga, P. B. tarnybiniame automobilyje bendraujant su policijos pareigÅ«nais V. V. ir R. V., garso neužfiksavo, o vien užfiksuotas vaizdas nėra reikÅ¡mingas konkrečiu atveju.

Nepaisant to, liudytojas R. V. tarnybiniam naudojimui iÅ¡duotu diktofonu įraÅ¡inėjo vykusį pokalbį, kurio įraÅ¡as buvo pateiktas ir iÅ¡tirtas teisiamojo posėdžio metu. Kaip minėta, apylinkės teismui nekilo jokių abejonių dėl pateikto garso įraÅ¡o, teismas, atitinkamai argumentuodamas, liudytojo diktofonu padarytÄ Ä¯raÅ¡Ä laikė objektyvios kilmės įrodymu, vienareikÅ¡miÅ¡kai paneigiančiu kaltinamojo P. B. keliamas nepagrįstas versijas ir kartu patvirtinančiu vienodus ir nuoseklius, P. B. kaltę dėl papirkimo įrodančius, policijos pareigÅ«nų V.

V. ir R. V. parodymus. Kolegija nepritaria tokioms iÅ¡vadoms ir pažymi, kad BPK 4 str. nustatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksÄ . Tai reiÅ¡kia, kad reikÅ¡mingi bylai duomenys turi bÅ«ti renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais atvejais įrodymais gali bÅ«ti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų teisės aktų numatyta tvarka. Tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 str. 1 d. Bet kuriuo atveju, kai baudžiamojoje byloje remiamasi informacija, gauta ne pagal BPK, dėl tokios informacijos įrodomosios vertės reikia spręsti kritiÅ¡kai.

Å iuo atveju tai, kad garso įraÅ¡Ä pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijÄ surinko policijos pareigÅ«nai, kurie tos informacijos rinkimo metu dar neveikė kaip baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) subjektai, informacija buvo fiksuojama neveikiant BPK numatytoms proceso dalyvių garantijoms, baudžiamojo proceso principams. Kaip minėta, Policijos patrulių veiklos instrukcijoje nustatyta, kad naudojant vaizdo ir (arba) garso įraÅ¡ymo įrangÄ , asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, kÄ jis pasakys, gali bÅ«ti panaudota nagrinėjant administracinę bylÄ ar atliekant ikiteisminį tyrimÄ .

Å ioje byloje liudytojais apklausti policijos pareigÅ«nai V. V. ir R. V. tvirtino, kad įspėjo P. B. dėl daromo vaizdo ir garso įraÅ¡o, o P. B. Å¡iÄ aplinkybę kategoriÅ¡kai neigė. Garso įraÅ¡as, kurį apylinkės teismas laikė pagrindiniu įrodymu, savaime nei patvirtina nei paneigia Å¡ios aplinkybės, nes, kaip matyti, jame neužfiksuotas visas pokalbis tarp policijos pareigÅ«nų ir P. B., todėl objektyviai paÅ¡alinti prieÅ¡taravimus tarp liudytojų ir P. B. parodymų ir nustatyti – buvo ar nebuvo P. B.

įspėtas dėl daromo garso ir vaizdo įraÅ¡o, ar buvo informuoti, kad viskas, kÄ jis pasakys, gali bÅ«ti panaudota baudžiamojoje byloje, nėra galimybės. Dėl to kategoriÅ¡kai nuspręsti, ar tiksliai buvo laikytasi tų teisės aktų, pagal kuriuos buvo surinkta informacija, taip pat negalima. Tai reiÅ¡kia, kad aptariamas garso įraÅ¡as yra daugiau abejotinas nei leistinas P. B. kaltės įrodytumo prasme, o apylinkės teismas, nesigilindamas į nurodytas aplinkybes, sprendė kitaip. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas pateikto garso įraÅ¡o turinį ir darydamas atitinkamas iÅ¡vadas dėl jo, visiÅ¡kai nepagrįstai kreipė dėmesį daugiausia tik į P. B. iÅ¡sakytas frazes, nesigilino į apelianto iÅ¡sakytų frazių iÅ¡davas, taip pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas, įpareigojančias teisėjÄ visus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Anksčiau aptartas iÅ¡vadas patvirtina garso įraÅ¡e užfiksuoto pokalbio turinio neatitikimas su liudytojais apklaustų policijos pareigÅ«nų pateikiama įvykio interpretacija. Kaip minėta, liudytojai V. V. ir R. V. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad jie ne sykį įspėjo P. B. dėl gręsiančios baudžiamosios atsakomybės už mėginimÄ papirkti – kyÅ¡io siÅ«lymÄ , tačiau, pasak pareigÅ«nų, apeliantas nesiliovė, toliau, siÅ«lydamas pinigus ir nemokamas paslaugas (pvz. atlikti geodezinius matavimus), prašė neraÅ¡yti administracinio teisės pažeidimo protokolo ir parvežti jį namo.                    Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad P. B. realiai buvo provokuojamas policijos pareigÅ«nų kalbėti tai, kas užfiksuota garso įraÅ¡e, ir atitinkamai elgtis administracinio teisės pažeidimo protokolo įforminimo metu.

Galimos provokacijos klausimo apylinkės teismas nepagrįstai nesprendė ir tai, kolegijos nuomone, nulėmė neteisingas iÅ¡vadas dėl apelianto kaltės įrodytumo, nes bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali bÅ«ti pripažįstama įrodymu. Nustatyti, ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo nebuvo iÅ¡provokuotas padaryti nusikalstamÄ veikÄ yra itin svarbu tiek materialinės, tiek proceso teisės požiÅ«riais. Konstatavus, kad veikos padarymÄ nulėmė provokacija, už tokiÄ veikÄ negali bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti.

IÅ¡ byloje esančio iÅ¡ Å¡iame nuosprendyje ne kartÄ minėto garso įraÅ¡o turinio matyti, kad veika, galimai turinti nusikalstamos veikos požymių, dėl kurios buvo kaltinamas P. B., vystėsi ne be policijos pareigÅ«nų pastangų (1 t., b. l. 103; 172–176). Antai, P. B. siÅ«lo ,,tÅ«kstantį“, pareigÅ«nas pasitikslina – ,,po tÅ«kstantį kiekvienam <...> už kokį gerÄ Äia taip?“, P. B. atsako, kad už maÅ¡inos parvarymÄ Ä¯ garaÅ¾Ä , tačiau policijos pareigÅ«nas teigia maÅ¡inų nevarinėjantis ir toliau tikslina, už kÄ P. B. yra pasirengęs duoti ,,po tÅ«kstantį“.

Tada P. B. sako – ,,MaÅ¡inÄ namo parvaryt, mane namo parvežt, be protokolų.“. Policijos pareigÅ«nas nesutinka su praÅ¡ymu, tačiau P. B. dėl galimos baudžiamosios atsakomybės neįspėja, o tęsia toliau ir siÅ«lo – ,,VienÄ tÅ«kstantukÄ jÅ«s gaunat.“. Nors, kaip minėta, apeliantas ,,už tÅ«kstančius“ prašė parvaryti jo automobilį, parvežti namo ,,be protokolų“, tačiau policininkas toliau kreipia pokalbį konkretumo link – ,,Už tai, kad protokolo neraÅ¡ytumėm? <...> Nei protokolo, kad nebÅ«tų, siÅ«lai?“, mini, kad apelianto praÅ¡ymai ir siÅ«lymai nepriimtini, tačiau, vėlgi, aiÅ¡kiai apie gręsiančiÄ atsakomybę P. B. neįspėja, užsimena apie tai, kad dėl tokių siÅ«lymų pareigÅ«nas gali prarasti darbÄ , o apeliantas toliau praÅ¡o ,,neraÅ¡yti“, siÅ«lo už tai kortelę; policijos pareigÅ«nas teiraujasi, o kÄ jie turėtų daryti su ta kortele, P. B. užsimena, kad ten yra dvylika tÅ«kstančių eurų ir daugiau nieko nepasako, tačiau tada patrulis konkrečiai paklausia, ar P. B. siÅ«lo pasiimti jiems tuos dvylika tÅ«kstančių eurų, suformuluodamas už apeliantÄ ir siÅ«lymo pagrindÄ â€“ ,,<...> ir neraÅ¡yti tau protokolo?“, kurį net pakartoja du kartus.

IÅ¡ įraÅ¡o matyti, kad P. B. nenustoja siÅ«lyti pareigÅ«nams važiuoti pas jį į namus, siÅ«lo ,,tÅ«kstantį“, ,,po tÅ«kstantį“, nemokamas geodezinio matavimo paslaugas ir kažkuriam pareigÅ«nui asmeniÅ¡kai sako – ,,<...> paimtum mano maÅ¡inÄ , parvarytum į garaÅ¾Ä , aÅ¡ po tÅ«kstantį eurų, davai?“. IÅ¡ P. B. pasakymo akivaizdu, kad jis praÅ¡o parvaryti jo automobilį, o pareigÅ«nas užduoda apeliantui kitokį menamÄ klausimÄ â€“ ,,Ir čia už tai, kad neraÅ¡ytumėm protokolo?“, dėl kurio apeliantas pasisako teigiamai.

Po viso to, garso įraÅ¡o pabaigoje, policijos pareigÅ«nas įspėja P. B., kad Å¡is siÅ«lo jam kyšį ir daro baudžiamÄ jį nusižengimÄ , o apeliantas sako, kad apie kyÅ¡io siÅ«lymÄ girdi pirmÄ kartÄ , po to garso įraÅ¡as nutrÅ«ksta. Aptarto pokalbio turinys rodo, kad policijos pareigÅ«nai į P. B. pasisakymus ir siÅ«lymus reagavo aktyviai, iÅ¡ dalies net skatindami apeliantÄ kalbėti konkrečia tema. Daugelio atvejų apeliantas sakė tai, apie kÄ klausdami užsimindavo pareigÅ«nai.

Padarytas garso įraÅ¡as, dėl kurio leistinumo savaime kyla tam tikros abejonės, policijos pareigÅ«nų parodymai neleidžia kategoriÅ¡kai spręsti, kad P. B. buvo linkęs daryti nusikalstamÄ veikÄ , kad tikrai norėjo papirkti policijos pareigÅ«nus, siekdamas jų neteisėto neveikimo. Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d., 301 str. 1, 2 dalys įpareigoja teismÄ priimant nuosprendį jį pagrįsti tik teisėtais bÅ«dais gautais duomenimis, kurie sudaro loginę grandinę ir vieni kitus papildo bei patvirtina reikÅ¡mingas įvykio aplinkybių detales, kurias sujungus į vieningÄ visumÄ gaunamas realus ir kiek įmanoma tapatus įvykio situacijai vaizdinys, leidžiantis daryti teisingas iÅ¡vadas apie veiksmų teisėtumÄ ar neteisėtumÄ .

Kaip minėta, BK 229 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika gali bÅ«ti padaroma tik tiesiogine tyčia. Visos abejonės, kurių neįmanoma paÅ¡alinti, aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai. Todėl, įvertinus byloje surinktus įrodymus, liudytojų policijos pareigÅ«nų dalyvavimo veikos, dėl kurios buvo kaltinamas P. B., laipsnį ir skatinamÄ jį pobÅ«dį, nėra teisinio pagrindo konstatuoti P. B. veikoje nusikaltimo – papirkimo, subjektyviÄ jÄ pusę (veikimÄ tiesiogine tyčia). Nesant byloje pakankamai patikimų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių nusikalstamos veikos faktÄ ir atitinkamai P. B. kaltę nusikaltimo, numatyto BK 227 str. 2 d. (redakcija galiojusi iki 2016 m. lapkričio 17 d.), padaryme, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas iÅ¡teisinamasis nuosprendis (BPK 303 str. 5 d. 1 p.;

BPK 329 str. 1 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalį, n u s p r e n d ž i a: panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį:P. B. iÅ¡teisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2016 m. lapkričio 17 d.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti P. B. kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytini pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti. Kolegijos pirmininkė                                                                                      Ernesta Montvidienė Teisėjai                                                                                                            Boleslovas Kalainis                                                                                                              Alfredas Vilbikas