2017-05-31 Nr. AB-11218-3-62-3-01780-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-665-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01780-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. Š. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 4, 9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Kauno TI), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2015 rugpjūčio 15 d. (nors datos gali būti netikslios) buvo laikomas Kauno TI įvairiose kamerose kankinančiomis sąlygomis, t.y. kamerose jam tekdavo per mažai gyvenamojo ploto. Pareiškėjas pažymėjo, jog turėjo laipioti į antro aukšto lovą: dėl senyvo amžiaus patyrė sunkumų, didelę depresiją, nusivylimą, šaipėsi jaunesni kaliniai. Pareiškėjas paaiškino, jog kamerose buvo prastas apšvietimas, todėl labai pablogėjo jo regėjimas, išgyvenimai pakenkė širdžiai. Kameroje buvo šalta, ypač žiemos metu, kadangi kaliniai atidaro langus. Pareiškėjas pažymėjo, jog dušu galėjo pasinaudoti tik 10 minučių, kartais turėjo praustis šaltu vandeniu. Negavo asmeninių pasimatymų su žmona. Mažai turėjo galimybės judėti, būti gryname ore, todėl pradėjo skaudėti sąnarius. Dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė dvasinį skausmą, depresiją, pablogėjo jo sveikata, kas pasireiškė širdies vožtuvo sutrikimu, sąnarių skausmu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 16–18) prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodęs, jog pareiškėjas dėl netinkamų kamerų klimato sąlygų nesikreipė nei į Kauno TI administraciją, nei į Kauno visuomenės sveikatos centrą. Atsakovo manymu, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjas skundu siekia užsidirbti pinigų.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Pasitaikantys ploto normatyvo pažeidimai visada yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Tardymo izoliatorius, neturi galimybės ir įstatyminio pagrindo motyvuodamas perpildymu, atsisakyti priimti siunčiamus asmenis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 99,58 proc. laiko buvo laikomas didesnio ploto, nei nustatyta teisės aktuose, sąlygomis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas V–124) 1.3.1 punktu, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2015 m. liepos 21 d. buvo kalinamas įvairiose kamerose: 346, 352, 213, 352 (Kauno TI 2015m. gruodžio 17 d. pažyma Nr. II–7396). Minėtais duomenis nustatyta, jog, pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto buvo užtikrintas, išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 4 d. - 2014 m. lapkričio 6 d., t. y., 2 paras teko 3,28 kv. m.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintu Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punktu, Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, pažymėjo, kad atsakovo pateiktoje nuotraukoje matyti, kad kameroje šviesu, šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių pritvirtintų prie lubų, todėl pareiškėjo argumentus, kad patalpose trūko oro ir šviesos , atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 ir 29 straipsnius, 2009-06-01 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 92-94 punktus, pareiškėjui numatyta teisė į 1 valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateiktas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1–29 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) patvirtina, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 10 val. iki 16.30 val. ir nuo 17 val. iki 21 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. suteikta galimybė lankytis sporto kambaryje ir kompiuterių klasėje (Aprašo 4 p.), o suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 16.30 val. iki 21 val., savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. sudaryta galimybė sportuoti ir mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose su sportine įranga (Aprašo 5 p.). Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašu sudaryta galimybė įstaigoje suimtiesiems ir nuteistiesiems sportuoti ir mankštintis, gerinant jų fizinę ir sveikatos būklę.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui kalint Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. (2 paras) teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto (teko 3,28 kv.m) nebuvo užtikrintas, todėl teismas konstatavo, jog Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas asmenų buvimo kameroje sąlygas. Teismui nekilo abejonių, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui įsakymu patvirtintas minimalus kameros plotas nebuvo užtikrintas gana trumpą laikotarpį ir laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, taip pat į tai, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, kuriems atlyginti reikėtų žalos atlyginimo pinigais.

III. Pareiškėjas A. A. Š. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas Kauno TI pateikė faktus, kurie neatitinka tikrovės. Buvo rašyti skundai Kauno TI administracijai, bet dabar iš gauto sprendimo matyti, kad Kauno TI administracija nurodė visai priešingus faktus. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo laisvai ir daug judėti, kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl to sutriko širdies vožtuvai. Pareiškėjas teigia, kad giminėje širdies ligomis nėra sergančių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad maudymosi duše sąlygos nežmoniškos, 6 asmenys turi maudytis 3 dušų kabinose, o jeigu nespėji greitai išsimaudyti, neperspėjus būna išjungiamas karštas vanduo. Pareiškėjo teigimu, nėra kam pasiskųsti, kadangi Kauno TI administracija teisingo atsakymo nepateiks apie savo pareigūnus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, jo patirtos neturtinės žalos, atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2015 m. liepos 21 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno TI dvi paras nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos, tačiau pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog atsakovo pateikta medžiaga neatitiko kalinimo tikrųjų sąlygų ir jis neabejotinai patyrė žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kybartų pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą ir kokia suma pinigais gali būti teisingu žalos atlyginimu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia argumentus dėl pareiškėjui tekusio netinkamo kalinimo ploto Kauno TI ir dėl maudymosi duše prastų sąlygų. Kitokių argumentų, kuriais ginčytų Kauno apygardos administracinio teismo sprendime (b. l. 67–71) nustatytas aplinkybes dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI, pareiškėjas nepateikia. Taigi teisėjų kolegija visų pirma pasisako pareiškėjui maudymosi duše sąlygų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V–241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 68 punktą laisvės atėmimo vietos laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Prausimosi trukmė minėtoje higienos normoje nenumatyta. Maksimalią 10 minučių naudojimosi dušu trukmę numato Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1–209 patvirtintas „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašas“ (aprašo 13 punktas) (b. l. 59–60). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 10 min., todėl daro išvadą, kad Kauno TI veikė teisėtai ir tinkamai užtikrino HN 76:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, skųsdamasis, kad duše nėra šilto vandens. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog dušu turėjo naudotis nežmoniškomis sąlygomis, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo konstatuoti padarytą žalą.

Pasisakydama dėl pareiškėjui tekusio kalinimo ploto Kauno TI, teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateikta Kauno TI informacija apie kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių (b. l. 21–31), sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. kovo 12d. iki 2015 m. liepos 21 d., tik 2 paras pareiškėjas buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko pareiškėjo laikymo Kauno TI pagal Įsakymo V–124 numatytą 3,6 kv. m minimalios ploto normą.

Taigi laisvės atėmimo vietos administracija pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl Kauno TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Kaip minėta, pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis Kauno TI buvo kalinamas tik 2 paras. Minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 3,28 kv. m. kameros ploto, t.y. trūko tik 0,32 kv. m. iki nustatytos minimalios ploto normos. Nesurinkta objektyvių duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo kokie nors sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai – širdies vožtuvo sutrikimai, kaip pareiškėjas nurodė apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis asmens sveikatos istorijos duomenimis (b. l. 32–42), pareiškėjo nusiskundimai užfiksuoti dėl kojų skausmų, virškinimo problemų. Byloje esantys asmens sveikatos istorijos duomenys (b. l. 32–42) nepatvirtina, kad būtent dėl minėtų trumpalaikių netinkamų kalinimo sąlygų būtų realiai pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad jam būtų reikėję vartoti medikamentus nuo širdies ligų.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir minėtą suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs neteisėtus kalinimo vietos administracijos veiksmus, tačiau nelaikęs pareiškėjo patirtų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų tokiais intensyviais, kuriems atlyginti reikėtų žalos atlyginimo pinigais, privalėjo sprendimo rezoliucinėje dalyje pripažinti teisės pažeidimą, o atmesti tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl žalos atlyginimo pinigais.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimas keičiamas ir konstatuojama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip :

„Pareiškėjo A. A. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. A. Š. teisė į pakankamą kameros plotą Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė