2013-04-17 Nr. AB-1237-3-61-3-01384-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-538/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01384-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto nuostatų ištyrimo ir panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (b. l. 1–12), prašydamas:

1. Ištirti, ar atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės taryba, apeliantas) 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ (toliau – ir Savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. 1-495, Sprendimas) 1.1 punktu patvirtinto Reikalavimų keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi bei autobusais Vilniaus mieste aprašo (toliau – ir Keleivių vežimo aprašas):

1.1. 3 punkto nuostata „Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus (toliau – Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius)“ atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatas, įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

1.2. 3 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduodama licencija ir atitinkama licencijos kortelė, atitinka Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalį, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

1.3. 3 punkto nuostata „licencijos kortelės“ atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2 bei 4 dalių nuostatas, teisėtumo principą, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

1.4. 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad įmonė privalo turėti įmonės buveinę „negyvenamąją patalpą <...>. Buveinėje turi būti bent viena pastovaus telefono ryšio linija“, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 patvirtintų Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 29.2 punktą, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.49 straipsnio 1 dalį, konstitucinį lygiateisiškumo principą, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu;

1.5. 6 punkto nuostata „per 10 dienų“ atitinka Licencijavimo taisyklių 30 punktą, teisėtumo principą, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

1.6. 8 punkto nuostata „per tris darbo dienas“ atitinka Licencijavimo taisyklių 39.2 punktą, įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

1.7. 8 punkto nuostata „licencijos kortelė“ atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 4 dalį, Licencijavimo taisyklių 5 punktą, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

1.8. 10 punkto nuostata „bei M2 klasės autobusų“ atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas, teisėtumo, įstatymo viršenybės principus, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta.

2. Ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.2 punktu patvirtinto Licencijos ir licencijos kortelės galiojimo sustabdymo, licencijos panaikinimo ir licencijos kortelių išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Licencijavimo aprašas):

2.1. 1 punkto nuostata „Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus Viešojo transporto poskyris“ atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatas, įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

2.2. 1 punkto nuostata „licencijos korteles“ atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2 bei 4 dalių nuostatas, teisėtumo principą, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

2.3. 2, 3, 4 bei 7 punktų nuostatos „Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius“ atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatas, įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, o pripažinus prieštaraujančiomis – laikyti jas panaikintomis;

2.4. 1.1 bei 1.2 punktai atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatas, įstatymo viršenybės, teisėtumo principus, o pripažinus prieštaraujančiais – laikyti juos panaikintais;

2.5. 1.3 punktas atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 8 dalies bei Licencijavimo taisyklių 14 punkto nuostatas, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu;

2.6. 2.1–2.11 punktai atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 15 dalies, Licencijavimo taisyklių 11.2, 46 punktų nuostatas, o pripažinus prieštaraujančiais – laikyti juos panaikintais;

2.7. 3 punktas atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 bei 4 dalių nuostatas, teisėtumo principą, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu;

2.8. 4.1–4.3.1 punktai atitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 dalies, Licencijavimo taisyklių 11.3, 48 punktų nuostatas, įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, o pripažinus prieštaraujančiais – laikyti juos panaikintais;

2.9. 7 punkto nuostatos „naują licenciją išduoda bendra tvarka po 18 mėnesių, o licencijos kortelę – po 9 mėnesių nuo jų galiojimo panaikinimo“ atitinka Licencijavimo taisyklių 23.4 punkto nuostatas, o pripažinus prieštaraujančiomis – laikyti jas panaikintomis.

3. Ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.3 punktu patvirtinto Lengvųjų automobilių taksi ir M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinių kursų organizavimo ir kvalifikacijos suteikimo tvarkos aprašas (toliau – ir Kvalifikacinių kursų aprašas) ta apimtimi, kuria jis yra taikomas M2 klasės autobusų vairuotojams (2, 3, 4.4, 4.5, 4.12, 6, 9, 12, 14, 17, 26.1, 26.2 p.), atitinka Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punktą, įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti tą jo dalį panaikinta.

4. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.1 punktu patvirtinto Reikalavimų keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi bei autobusais Vilniaus mieste aprašo 18.2 punktą.

5. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.2 punktu patvirtinto Licencijos ir licencijos kortelės galiojimo sustabdymo, licencijos panaikinimo ir licencijos kortelių išdavimo tvarkos aprašo 1, 2, 2.11, 3, 4, 7 punktuose pateiktas nuorodas į Licencijavimo taisyklių konkrečius punktus.

6. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.4 bei 1.5 punktus; 1.8 punkto dalį, kuria mokinio pažymėjimo forma taikoma M2 klasės autobusų vairuotojams; 3 punkto dalį, kuria nustatyta „ir M2 klasės autobusų“.

Pareiškėjas nurodė, kad Keleivių vežimo aprašo 3 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 daliai, 18 straipsnio 12 daliai, nes licencijas gali išduoti tik savivaldybės vykdomoji institucija (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d.) – savivaldybės administracijos direktorius ar savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, turintis vykdomosios institucijos įgaliojimus, o ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius. Savivaldybės institucijos, įgyvendindamos savo įgaliojimus, privalo vadovautis ir bendraisiais teisės principais. Vienas iš jų – Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Kelių transporto kodekse aiškiai nustatyta, kas išduoda licencijas ar leidimus, ir nenumatyta, kad savivaldybės taryba gali įgalioti kitą asmenį keleivių vežimui išduoti licencijas ar leidimus, todėl savivaldybės taryba negali pakeisti įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo. Įsigaliojus Kelių transporto kodekso 3, 7, 8, 13, 14, 18 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, kodekso papildymo 81 straipsniu įstatymui (toliau – ir Įstatymas) (t. y. nuo 2011 m. gruodžio 4 d.), keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi išduodamos ne licencijų kortelės, o leidimai. Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nėra nurodyta tokia licencijų rūšis kaip licencijos kortelė, o savivaldybės tarybai nėra suteikti įgaliojimai pačiai nustatyti licencijų rūšis.

Pareiškėjo teigimu, Keleivių vežimo aprašo 6 punktas neatitinka Licencijavimo taisyklių 29.2 bei 30 punktų reikalavimų, pažeidžia konstitucinį lygiateisiškumo principą. Savivaldybės taryba, nustatydama 10 dienų terminą, per kurį vežėjas privalo informuoti licenciją išdavusią instituciją apie naują buveinės adresą, nustatė teisinį reguliavimą, konkuruojantį su nustatytu aukštesnės galios teisės akte – Licencijavimo taisyklėse, pažeidė šių taisyklių 30 punktą, numatantį, jog paminėti veiksmai turi būti atlikti per 15 dienų. Nurodė, kad Savivaldybės tarybai nesuteikti įgaliojimai nustatyti kitokį terminą, nei nustatytas Licencijavimo taisyklių 30 punkte. Pagal Licencijavimo taisyklių 29.2 punktą, buveine gali būti bet kokia patalpa (tiek gyvenamoji, tiek negyvenamoji), kurios išplanavimas ir įranga būtų pritaikyti klientams aptarnauti ir dokumentams, susijusiems su keleivių ir (arba) krovinių vežimu, tvarkyti ir nustatytą laiką saugoti. Be to, galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys įvairių teisinių formų juridinių asmenų įsteigimą, nenumato jokių papildomų reikalavimų įmonės buveinėms (CK 2.49 str. 1 d., 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1071/2009, nustatančio bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinančio Tarybos direktyvą 96/26/EB, 2 str.). Savivaldybės taryba, nustatydama, kad įmonė privalo turėti buveinę – negyvenamąją patalpą, kurioje būtų bent viena pastovaus telefono ryšio linija, pažeidė konstitucinį lygiateisiškumo principą, diferencijuodama ir diskriminuodama asmenis, turinčius negyvenamąją patalpą ir pastovaus ryšio telefono liniją, bei asmenis, turinčius (ne) gyvenamąją patalpą ir neturinčius pastovaus ryšio telefono linijos (pvz., turinčius mobiliojo ryšio telefonus). Savivaldybės taryba nepagrįstai nustatė papildomus reikalavimus vežėjų buveinei, viršijo jai suteiktus įgaliojimus, pažeidė Licencijavimo taisyklių 29.2 punktą, CK 2.49 straipsnio 1 dalį, konstitucinį lygiateisiškumo principą bei Europos Bendrijos steigimo sutarties garantuojamą įsisteigimo laisvę.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai nustato, kad gali būti išduodama licenciją atitinkanti licencijos kopija, o ne licencijos kortelė, todėl Keleivių vežimo aprašo 8 punkte naudojama sąvoka „licencijos kortelė“ neatitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 4 dalyje bei Licencijavimo taisyklių 5 punkte naudojamų sąvokų. Keleivių vežimo aprašo 8 punkto nuostata, numatanti, kad vežėjas privalo per 3 darbo dienas grąžinti licencijos kortelę, pažeidžia įstatymo viršenybės bei teisėtumo principus ir prieštarauja Licencijavimo taisyklių 39.2 punktui, imperatyviai numatančiam, kad paminėti veiksmai turi būti atlikti per 15 dienų nuo kelių transporto priemonės perleidimo.

Pažymėjo, kad Keleivių vežimo aprašo 10 punktas prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punktui, teisėtumo bei įstatymo viršenybės principams.

Teigė, kad Keleivių vežimo aprašo 18.2 punkte nustatytas 5 dienų terminas iki naujų tarifų taikymo dienos, per kurį vežėjas raštu turi informuoti Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrių apie numatomus keisti taksi paslaugų tarifus, prieštarauja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 27 punktui, kuriame nurodyta, jog nustatyti tarifai pradedami taikyti po 5 darbo dienų, kai savivaldybės institucija arba jos įgaliota įstaiga yra apie juos informuojama.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 patvirtinus Licencijavimo taisykles, iki šio nutarimo įsigaliojimo galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 patvirtintos Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklės pripažintos netekusiomis galios. Naujos redakcijos Licencijavimo taisyklių punktų numeracija nesutampa su prieš tai galiojusių Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių punktų numeracija. Todėl Licencijavimo apraše naudojamos blanketinės nuorodos (1, 2, 2.11, 3, 4, 7 p.) į Licencijavimo taisyklių punktus, kurie iš esmės reglamentuoja skirtingus santykius, nei konkrečios aprašo nuostatos, turi būti naikinamos.

Vadovaudamasis Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalimi, 18 straipsnio 12 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pareiškėjas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kas išduoda licencijas, ir nesuteikė įgaliojimų savivaldybės tarybai nustatyti, kad jas gali išduoti ir kiti, tarybos įgalioti, asmenys. Todėl Licencijavimo aprašo 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad licencijas išduoda ir pratęsia Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus Viešojo transporto poskyris, yra neteisėtas, nes prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 daliai, 18 straipsnio 12 daliai. Dėl tų pačių priežasčių neteisėti ir Licencijavimo aprašo 2, 3, 4 bei 7 punktai ta apimtimi, kuria numato, kad licencijos, licencijos kortelės galiojimą sustabdo, licencijas panaikina, išduoda naujas licencijas Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius.

Teisės aktuose neliko tokios licencijų rūšies kaip licencijos kortelė. Atsižvelgdamas į Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalį, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintas Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisykles, pareiškėjas padarė išvadą, kad leidimai vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi yra neterminuoti. Be to, Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalyje nustatytas baigtinis licencijų rūšių sąrašas. Nei Kelių transporto kodeksas, nei kiti teisės aktai nenustato, kad keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais reikalinga licencija, todėl Savivaldybės taryba Licencijavimo aprašo 1.1 bei 1.2 punktuose nustatydama, kad yra išduodama licencijos kortelė vežti keleivius lengvaisiais automobiliais, bei nustatydama šių licencijų kortelių galiojimo terminą viršijo jai suteiktus įgaliojimus, pažeidė aukščiau paminėtų teisės aktų reikalavimus, įstatymų viršenybės bei teisėtumo principus. Licencijavimo aprašo 1.3 punktas, nustatantis, kad licencija vežti keleivius autobusais galioja 2 metus, prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 8 daliai, nustatančiai, kad licencijos išduodamos 10 metų laikotarpiui, bei Licencijavimo taisyklių 14 punktui, nustatančiam, kad licencijos išduodamos 10 metų.

Licencijavimo aprašo 2.1–2.11 punktai, reglamentuojantys licencijos sustabdymą, prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 15 daliai, Licencijavimo taisyklių 45 bei 46 punktams, kuriuose nustatytas baigtinis licencijos galiojimo sustabdymo atvejų sąrašas. Licencijavimo aprašo 3 punktas, reglamentuojantis licencijos kortelių galiojimo sustabdymą, prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 bei 4 dalims, kadangi šios kodekso nuostatos nenustato tokios licencijų rūšies kaip licencijos kortelė. Licencijavimo aprašo 4 punkte nustatyti licencijos panaikinimo pagrindai neatitinka Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 dalyje, Licencijavimo taisyklių 11.3 bei 48 punktuose nustatytų licencijų panaikinimo pagrindų. Tik Licencijavimo aprašo 4.1 punkte nurodytas licencijos panaikinimo pagrindas iš dalies sutampa su Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 dalies 4 punkte nustatytu licencijos panaikinimo pagrindu. Todėl Licencijavimo aprašo 4 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 daliai, Licencijavimo taisyklių 11.3 bei 48 punktams, įstatymo viršenybės bei teisėtumo principams.

Licencijavimo aprašo 7 punkte nustatyti naujų licencijų išdavimo terminai prieštarauja Licencijavimo taisyklių 23.4 punktui, kuriame nurodyta, kad licencija neišduodama vienerius metus nuo turėtos licencijos galiojimo panaikinimo dienos.

Pareiškėjas nurodė Kvalifikacinių kursų aprašo 1, 3, 6, 9, 11, 14 punktus ir vadovavosi Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 3, 4, 7 dalimis, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų (toliau – ir Transporto priemonių reikalavimai) 8.1, 8.2, 8.3 punktais. Pareiškėjo teigimu, lengvieji automobiliai taksi yra priskiriami M1 klasei, todėl akivaizdu, kad ginčijamas Kvalifikacinių kursų aprašas nustato ne tik lengvųjų automobilių taksi, bet ir M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacijai, jų mokymams privalomus reikalavimus. Kvalifikacinių kursų aprašo 1 punkte nurodyti teisės aktai, kurių pagrindu patvirtintas šis aprašas, yra susiję tik su lengvųjų automobilių taksi veikla. Paminėti teisės aktai nereglamentuoja ir nesuteikia savivaldybių taryboms teisės (pareigos) nustatyti kitų transporto priemonių vairuotojams keliamus privalomus reikalavimus, susijusius su jų mokymais, kvalifikacija.

Pareiškėjo teigimu, savivaldybės taryba norminius teisės aktus gali priimti tik tada, kai tokia teisė aiškiai ir nedviprasmiškai yra suformuluota aukštesnės galios teisės aktuose. Tai, kad įstatymų leidėjas nesuteikia savivaldybių taryboms įgaliojimų nustatyti, kokius kvalifikacijos reikalavimus turi atitikti kitų keleivinių transporto priemonių (autobusų, troleibusų, lengvųjų automobilių) vairuotojai, nesuteikia teisės reglamentuoti kvalifikacijos suteikimo tvarkos, įrodo ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 22 straipsnio 5 dalis. Atkreipė dėmesį į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 11–14 punktus, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 3-79 patvirtinto C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų mokymo pradinei profesinei kvalifikacijai įgyti ir vairuotojų periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašo (toliau – ir Profesinio mokymo tvarkos aprašas) 1 punktą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pareiškėjas padarė išvadą, kad Savivaldybės tarybos ginčijamo sprendimo 1.3 punktu patvirtintas Kvalifikacinių kursų aprašas ta apimtimi, kuria reglamentuojama M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinių kursų organizavimo ir kvalifikacijos suteikimo tvarka, prieštarauja aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatoms, įstatymų viršenybės principui, Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, todėl yra neteisėtas.

Konstatavus, jog savivaldybės taryba neturi įgaliojimų reglamentuoti M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinių kursų organizavimo, kvalifikacijos suteikimo tvarkos, neteisėta ir ginčijamo sprendimo 1.1 punktu patvirtinto Keleivių vežimo aprašo 10 punkto nuostata, numatanti, kad M2 klasės autobusų vairuotojai nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus mieste gali dirbti tik turėdami galiojantį atestavimo liudijimą arba mokinio pažymėjimą, taip pat sprendimo 1.4 bei 1.5 punktai, kuriais nustatoma M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinio mokymo programa bei patvirtinama M2 klasės autobusų vairuotojų atestavimo liudijimo forma, o taip pat 1.8 punktu patvirtinta Lengvųjų automobilių taksi ar M2 klasės autobusų vairuotojų mokinio pažymėjimo forma ta apimtimi, kuria ji taikoma M2 klasės autobusų vairuotojams.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Profesinio mokymo tvarkos aprašo 5, 16 punktais, padarė išvadą, kad Savivaldybės tarybos sprendimo 3 punktas ta apimtimi, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas nustatyti M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinę mokymo, egzaminavimo, jų atestavimo liudijimų ir peratestavimo tvarką, prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punktui, Profesinio mokymo tvarkos aprašo 1.5, 16 punktams, teisėtumo bei įstatymo viršenybės principams.

Vyriausybės atstovas nurodė, kad apie teisės aktų pažeidimus 2012 m. balandžio 20 d. teikimu Nr. 1T-13 informavo Savivaldybės tarybą, siūlydamas jai svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 ginčijamų nuostatų panaikinimo ar pakeitimo klausimą. Kolegialus savivaldybės administravimo subjektas Vyriausybės atstovo teikimą turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį) nuo teikimo gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą jį informuoti per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Artimiausias Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis įvyko 2012 m. gegužės 2 d., tačiau į šio posėdžio darbotvarkę nebuvo įtrauktas klausimas dėl ginčijamo tarybos sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 101–106) prašė atmesti pareiškimą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vyriausybės atstovo 2012 m. balandžio 20 d. teikimas Nr. 1T-13 Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje gautas 2012 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės meras įvertino šį Vyriausybės atstovo teikimą bei 2012 m. gegužės 22 d. raštu prašė atidėti Vyriausybės atstovo teikimo įvykdymo terminą iki 2012 m. birželio mėn. įvyksiančio Savivaldybės tarybos posėdžio, papildomai informuodamas, jog yra rengiamas ginčijamo akto pakeitimo projektas. Taip pat informavo, kad dėl pernelyg trumpo nustatyto termino nebuvo galimybės pateikti svarstyti sprendimo pakeitimo projekto artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje, kuris įvyko 2012 m. gegužės 2 d.

Vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatyta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka bei aukščiau aptartomis faktinėmis aplinkybėmis, akivaizdu, jog Vyriausybės atstovo reikalavimai grindžiami tuo, kad Savivaldybės taryba atsisakė svarstyti teikimą. Tačiau iš pareiškėjui teiktų raštų aiškiai matyti, jog savivaldybės administravimo subjektai vykdo Vyriausybės atstovo teikimą, todėl teiginiai apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neveikimą yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad Vyriausybės atstovui dėl teikime išdėstytų aplinkybių atsakymas pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės mero 2012 m. gegužės 22 d. raštu, kuriuo taip pat informuojama, kad yra rengiamas Savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-496 pakeitimo projektas.

Teiginys, jog toks elgesys yra laikomas neveikimu ir vertinamas kaip atsisakymas patenkinti Vyriausybės atstovo teikimą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Todėl Vyriausybės atstovas, neatsižvelgęs į paminėtame rašte pateiktą informaciją, pažeidė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog viešojo administravimo subjektams „draudžiama viskas išskyrus tai, kas tiesiogiai leidžiama“, prieštarauja Europos vietos savivaldos chartijos ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai įstatymų apibrėžtose ribose.

Teisės aktai nedraudžia savivaldos institucijai priimti tokio pobūdžio dokumentų, o, atsižvelgiant į vietos savivaldos teisės turinį bei Vietos savivaldos įstatyme numatytus pagrindinius savarankiškumo veiklos laisvės ir kitus principus, savivaldybė turi teisę priimti lokalinius teisės aktus, užtikrinančius efektyvų teisės aktų nuostatų įgyvendinimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 130–149) iš dalies patenkino pareiškėjo pareiškimą.

Teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.1 punktu patvirtinto Reikalavimų keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi bei autobusais Vilniaus mieste aprašo:

– 3 punkto nuostata „Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus (toliau – Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius)“ prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatoms, ir laikė ją panaikinta;

– 3 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduodama licencija ir atitinkama licencijos kortelė, prieštarauja Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalies nuostatoms, ir laikė ją panaikinta;

– 3 punkto nuostata „licencijos kortelės“ prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatoms, ir laikė ją panaikinta;

– 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad įmonė privalo turėti įmonės buveinę „negyvenamąją patalpą <...>. Buveinėje turi būti bent viena pastovaus telefono ryšio linija“, prieštarauja Licencijavimo taisyklių 29.2 punkto ir CK 2.49 straipsnio 1 dalies nuostatoms, ir laikė jį panaikintu;

– 6 punkto nuostata „per 10 dienų“ prieštarauja Licencijavimo taisyklių 30 punkto nuostatoms, ir laikė ją panaikinta;

– 8 punkto nuostata „per tris darbo dienas“ prieštarauja Licencijavimo taisyklių 39.2 punkto nuostatoms, ir laikė ją panaikinta;

– 8 punkto nuostata „licencijos kortelė“ prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 4 dalies ir Licencijavimo taisyklių 5 punkto nuostatoms, ir laikė ją panaikinta;

– 10 punkto nuostata „bei M2 klasės autobusų“ prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatoms, ir laikė ją panaikinta.

Teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.2 punktu patvirtinto Licencijos ir licencijos kortelės galiojimo sustabdymo, licencijos panaikinimo ir licencijos kortelių išdavimo tvarkos aprašo:

– 1 punkto nuostata „Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus Viešojo transporto poskyris“ prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatoms, ir laikė ją panaikinta;

– 1 punkto nuostata „licencijos korteles“ prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2 bei 4 dalių nuostatoms, ir laikė ją panaikinta;

– 2, 3, 4 bei 7 punktų nuostatos „Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius“ prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatoms, ir laikė jas panaikintomis;

– 1.1 bei 1.2 punktai prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatoms, ir laikė juos panaikintais;

– 1.3 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 8 dalies ir Licencijavimo taisyklių 14 punkto nuostatoms, ir laikė jį panaikintu;

– 2.1–2.11 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 15 dalies ir Licencijavimo taisyklių 11.2, 46 punktų nuostatoms, ir laikė juos panaikintais;

– 3 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatoms, ir laikė jį panaikintu;

– 4.1–4.3.1 punktais prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 dalies ir Licencijavimo taisyklių 11.3, 48 punktų nuostatoms, ir laikė juos panaikintais;

– 7 punkto nuostatos „naują licenciją išduoda bendra tvarka po 18 mėnesių, o licencijos kortelę – po 9 mėnesių nuo jų galiojimo panaikinimo“ prieštarauja Licencijavimo taisyklių 23.4 punkto nuostatoms, ir laikė jas panaikintomis.

Teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.3 punktu patvirtintas Lengvųjų automobilių taksi ir M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinių kursų organizavimo ir kvalifikacijos suteikimo tvarkos aprašas ta apimtimi, kuria jis yra taikomas M2 klasės autobusų vairuotojams (2, 3, 4.4, 4.5, 4.12, 6, 9, 12, 14, 17, 26.1, 26.2 p.), prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatoms, ir laikė jį šia apimtimi panaikintu.

Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.2 punktu patvirtinto Licencijos ir licencijos kortelės galiojimo sustabdymo, licencijos panaikinimo ir licencijos kortelių išdavimo tvarkos aprašo 1, 2, 2.11, 3, 4, 7 punktuose pateiktas nuorodas į Licencijavimo taisyklių punktus.

Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.4 punktą, kuriuo patvirtinta M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinio mokymo programa.

Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.5 punktą, kuriuo patvirtinta M2 klasės autobusų vairuotojų atestavimo liudijimo forma.

Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.8 punkto dalį, kuria mokinio pažymėjimo forma taikoma M2 klasės autobusų vairuotojams.

Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 3 punkto dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas nustatyti M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinę, mokymo, egzaminavimo, jų atestavimo liudijimų išdavimo ir peratestavimo tvarką.

Teismas paliko nenagrinėtą Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo dalį, kuria prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.1 punktu patvirtinto Reikalavimų keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi bei autobusais Vilniaus mieste aprašo 18.2 punktą.

Teismas išaiškino Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.1 punktu patvirtinto Reikalavimų keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi bei autobusais Vilniaus mieste aprašo 18.2 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktuose nustatytam reguliavimui gali būti teikiamas teikimas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.

Teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“, o jį paskelbus, pateikti teismui dienraščio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas šis teismo sprendimas.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“, be kita ko, buvo patvirtinti Keleivių vežimo aprašas (1.1 p.), Licencijavimo aprašas (1.2 p.), Kvalifikacinių kursų aprašas (1.3 p.), M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinio mokymo programa (1.4 p.), M2 klasės autobusų vairuotojų atestavimo liudijimo forma (1.5 p.), Lengvųjų automobilių taksi ar M2 klasės autobusų vairuotojų mokinio pažymėjimo forma (1.8 p.).

Sprendimo 3 punktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas savo įsakymu nustatyti lengvųjų automobilių taksi ir M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinę mokymo, egzaminavimo, jų atestavimo liudijimų išdavimo ir peratestavimo tvarką. Savivaldybės tarybos sprendimas ir juo patvirtinti teisės aktai buvo paskelbti dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“. Teismas taip pat nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2012 m. balandžio 20 d. kreipėsi į Savivaldybės tarybą su teikimu Nr. 1T-13, kuriame siūlė: svarstyti Sprendimu patvirtintų Keleivių vežimo aprašo 3, 6, 8, 10 punktų, Licencijavimo aprašo 1, 2, 3, 4, 7 punktų panaikinimo ar pakeitimo klausimą;

Kvalifikacinių kursų aprašo pakeitimo ar panaikinimo klausimą, nustatant, kad šis aprašas netaikomas M2 klasės autobusų vairuotojams; Sprendimo 1.4 ir 1.5 punktų panaikinimo klausimą; Lengvųjų automobilių taksi ir M2 klasės autobusų vairuotojų mokinio pažymėjimo formos pakeitimo klausimą, suderinant šią formą su teikime nurodytų teisės aktų nuostatomis; Sprendimo 3 punkto pakeitimo klausimą, suderinant su teikime nurodytų teisės aktų nuostatomis. Vilniaus miesto meras 2012 m. gegužės 22 d. raštu informavo Vyriausybės atstovą, kad yra rengiamas Sprendimo pakeitimo projektas, tačiau dėl trumpo termino nėra galimybės projekto parengti ir pateikti svarstyti artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje, kuris įvyko 2012 m. gegužės 2 d.

Paminėtu raštu taip pat prašoma atidėti Sprendimo svarstymo bei pakeitimo terminą iki 2012 m. birželio mėn. įvyksiančio Savivaldybės tarybos posėdžio. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad Sprendimas ir juo patvirtinti teisės aktai nėra pakeisti ar panaikinti, tačiau paminėtų teisės aktų pakeitimų projektai Savivaldybės tarybai svarstyti bus pateikti vėliau. Teismo vertinimu, atsakovo atsiliepime teismui išdėstyta pozicija, jog Vyriausybės atstovas vengia bendradarbiauti, yra nepagrįsta. Savivaldybės tarybai teikimas dėl ginčytinų teisės aktų nuostatų pakeitimo buvo teiktas 2012 m. balandžio 20 d., tačiau teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad Savivaldybės taryboje būtų buvę vykdomos ginčo teisės aktų svarstymo ir pakeitimo procedūros.

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad Vyriausybės atstovas teismui teikiamu skundu realizuoja Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas teises, t. y. veikia taip, kaip numatyta įstatyme. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 straipsnio 13, 14 dalimis, kuriose pateiktos norminio teisės akto ir individualaus teisės akto sąvokos, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktu norminio teisės akto aiškinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-3/2007, 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012 ir kt.).

Teismas konstatavo, kad Sprendimu patvirtinti Keleivių vežimo aprašas, Licencijavimo aprašas, Kvalifikacinių kursų aprašas atitinka norminio administracinio akto požymius: tai – daugkartinio taikymo aktai, nustatantys elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Pagal šiuos aktus priėmusį subjektą, aktų pobūdį bei reglamentuojamus santykius šie aktai pripažintini norminiais teisės aktais pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies prasmę, todėl, vadovaujantis ABTĮ 110 straipsnio 2 dalimi, šių aktų atitikties įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams tyrimas priskirtinas administracinio teismo kompetencijai.

Teismas nustatė, kad Sprendimas priimtas atsakovui vykdant administracinio reglamentavimo funkcijas. Todėl, sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo nurodytų Sprendimo 1.4, 1.5, 1.8 ir 3 punktų panaikinimo, būtina įvertinti, ar šiuose punktuose nustatytų nuostatų priėmimu atsakovas veikė pagal jam priskirtą kompetenciją, t. y. ar nepažeidė viešojo administravimo subjektų veikloje taikytino ultra vires principo. Teismo nuomone, tai, jog pareiškime keliami prašymai ne ištirti, o panaikinti Savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo 1.4, 1.5, 1.8 ir 3 punktus, įvertinus tai, kad dėl šių punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams buvo teikiamas teikimas atsakovui, nelaikytina procesiniu pažeidimu, dėl kurio negalėtų būti atliktas jų teisėtumo tyrimas.

Teismas, atsižvelgęs į Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, kuriose įtvirtinti Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir jų įgyvendinimo tvarka, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012 ir kt.), įvertinęs Vyriausybės atstovo 2012 m. balandžio 20 d. teikimą Savivaldybės tarybai, nustatė, kad pasiūlymas dėl Keleivių vežimo aprašo 18.2 punkto nuostatų pakeitimo ar panaikinimo nebuvo teikiamas, tačiau teismui pateiktame pareiškime šį punktą prašoma panaikinti.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad Vyriausybės atstovo pareiškimo dalis, kuria prašoma panaikinti Keleivių vežimo aprašo 18.2 punktą, paliktina nenagrinėta (ABTĮ 103 str. 1 p.).

Teismas, spręsdamas dėl Keleivių vežimo aprašo 3 punkto nuostatų atitikties Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2, 6 dalyse, 18 straipsnio 12 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Keleivių vežimo aprašo 3 punkto, Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas. Teismas, įvertinęs Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalyje ir Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą reguliavimą, konstatavo, kad licencijas vežti keleivius gali išduoti tik savivaldybės vykdomosios institucijos – savivaldybės administracijos direktorius ir jo pavaduotojas (jeigu jam tokie įgaliojimai yra suteikiami).

Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius yra struktūrinis savivaldybės administracijos padalinys (Vietos savivaldos įstatymo 30 str. 1 d.), nelaikytinas Vilniaus miesto savivaldybės vykdomąja institucija pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasmę; todėl Keleivių vežimo aprašo 3 punkto dalį, kuria nustatyta, kad vežėjai keleivius lengvaisiais automobiliais taksi bei autobusais gali vežti tik turėdami nustatyta tvarka Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus išduotą licenciją vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi arba autobusais ir atitinkamas licencijos korteles, teismas pripažino prieštaraujančia Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatoms ir ją panaikino.

Teismas vadovavosi Kelių transporto kodekso 1 straipsniu, 8 straipsnio 1, 2, 4 dalimis. Pažymėjo, jog aptartos Kelių transporto kodekso nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad asmenys, siekiantys įgyti vežėjo statusą ir teikti vežimo paslaugas, privalo įsigyti licenciją, atitinkančią planuojamą vykdyti vežimo veiklą. Jokių kitų apribojimų ar sąlygų, susijusių su vežimo veiklos organizavimu, šiame įstatyme nenumatyta. Iš Licencijavimo aprašo 1, 2, 6 punktuose įtvirtintų nuostatų analizės darytina išvada, kad licencijų kortelės ir licencijos yra du atskiri dokumentai ir tik abiejų jų turėjimas suteikia teisę vežėjui teikti vežimo paslaugas Vilniaus mieste.

Tačiau, teismas akcentavo, kad Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatos, be licencijos (leidimo), nenumato jokių kitų dokumentų, kurių išdavimas gali būti siejamas su vežėjo veiklos vykdymu, o tokia licencijų rūšis kaip licencijų kortelių išdavimas nėra numatyta. Be to, Savivaldybės tarybai jokiu teisės aktu nėra suteikti įgaliojimai pačiai nustatyti vežėjams išduodamų licencijų rūšis. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Keleivių vežimo aprašo 3 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria numatyta, kad vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduodama licencija ir atitinkama licencijos kortelė, prieštarauja Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalies nuostatoms, todėl jas panaikino.

Teismas, spręsdamas dėl Keleivių vežimo aprašo 6 punkto nuostatų atitikties CK 2.49 straipsnio 1 dalyje ir Licencijavimo taisyklių 29.2, 30 punktuose įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Keleivių vežimo aprašo 6 punkto, Licencijavimo taisyklių 29.2, 30 punktų, CK 2.49 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas, sistemiškai aiškindamas Licencijavimo taisyklių 29.2 punkto ir CK 2.49 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad vežėjų buveine gali būti bet kokia patalpa, t. y. gyvenamoji ar negyvenamoji, kurios išplanavimas ir įranga būtų pritaikyti klientams aptarnauti ir dokumentams, susijusiems su keleivių ir (arba) krovinių vežimu, tvarkyti ir nustatytą laiką saugoti. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pareiškėjas, jokie galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys įvairių teisinių formų juridinių asmenų steigimą, nenumato jokių papildomų reikalavimų įmonių buveinėms. Licencijavimo taisyklių 30 punkte aiškiai nustatyta, kad apie valdymo centro adreso pasikeitimą licenciją išdavusią instituciją privalu informuoti per 15 dienų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Keleivių vežimo aprašo 6 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad įmonė privalo turėti įmonės buveinę „negyvenamąją patalpą <...>. Buveinėje turi būti bent viena pastovaus telefono ryšio linija“, prieštarauja Licencijavimo taisyklių 29.2 punkto ir CK 2.49 straipsnio 1 dalies nuostatoms, o nuostata „per 10 dienų“ prieštarauja Licencijavimo taisyklių 30 punkte įtvirtintam reguliavimui.

Teismas, spręsdamas dėl Keleivių vežimo aprašo 8 punkto nuostatų atitikties Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 4 dalyje, Licencijavimo taisyklių 5, 39.2 punktuose įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Keleivių vežimo aprašo 8 punkto, Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 4 dalies, Licencijavimo taisyklių 5, 39.2 punktų nuostatas. Pažymėjo, jog Keleivių vežimo apraše, taip pat Licencijavimo apraše nurodytos licencijų kortelės teisinė reikšmė jau buvo aptarta anksčiau, teismas pripažino, kad toks vežėjų licencijavimo būdas nėra numatytas įstatymo. Be to, Savivaldybės taryba savo teisės aktais negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris prieštarautų įtvirtintam aukštesnės galios teisės aktuose. Todėl, nekartodamas anksčiau išdėstytų motyvų, teismas pripažino, kad Keleivių vežimo aprašo 8 punkto nuostatos „licencijų kortelė“ prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 4 dalies, Licencijavimo taisyklių 5 punkto nuostatoms, o Keleivių vežimo aprašo 8 punkto nuostata „per 3 darbo dienas“ prieštarauja Licencijavimo taisyklių 39.2 punkte nustatytam terminui.

Teismas, spręsdamas dėl Licencijavimo aprašo 1, 2, 3, 4 ir 7 punktų nuostatų atitikties Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalyse, 18 straipsnio 12 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui ir dėl reikalavimo panaikinti Licencijavimo aprašo 1, 2, 2.11, 3, 4, 7 punktuose pateiktas nuorodas į Licencijavimo taisyklių atitinkamus punktus, įvertino Licencijavimo aprašo 1, 2, 3, 4 ir 7 punktų nuostatas. Teismas pabrėžė, kad jau yra konstatavęs, jog Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius nelaikytinas Vilniaus miesto savivaldybės vykdomąja institucija pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasmę.

Todėl, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, teismas pripažino, kad Licencijavimo aprašo 1, 2, 3, 4 ir 7 punktų nuostatų dalys, kuriose yra nustatyta, jog licencijas ir licencijos korteles vežėjams išduoda, pratęsia, jų galiojimą sustabdo Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius, prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatoms. Pabrėžė, jog taip pat yra pažymėjęs, kad Savivaldybės tarybai nesuteikti įgaliojimai nustatyti vežėjų licencijų rūšis, o pagal Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatas tokia vežėjų veiklos licencijavimo rūšis, kaip licencijų kortelių išdavimas, nėra numatyta.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Licencijavimo aprašo 1, 2, 3, 4 ir 7 punktų nuostatos „licencijos kortelės“ ir „Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius“ prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalyse, 18 straipsnio 12 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, todėl laikė jas panaikintomis. Teismas pažymėjo, jog Licencijavimo aprašo 1, 2, 2.11, 3, 4, 7 punktuose yra nurodyta, kad šiuose punktuose nustatytas reglamentavimas, remiantis Licencijavimo taisyklių 18, 34, 40, 35.1 ir 37.1 punktų nuostatomis, t. y. pateikiamos nuorodos į paminėtus Licencijavimo taisyklių punktus.

Akcentavo, kad Licencijavimo aprašo 1, 2, 3, 4, 7 punktai nustato licencijų išdavimo, išduotų licencijų ir licencijos kortelių galiojimo, naujų (po panaikinimo) licencijų ir licencijų kortelių išdavimo tvarką. Licencijavimo taisyklių 18 punkte nustatyta, kokius dokumentus privalo pateikti vežėjas, norintis įgyti licencijos kopiją arba pratęsti jos galiojimo laiką, 34 punkte nurodyta, koks asmuo laikytinas transporto vadybininku, 40 punkte apibrėžtos vežėjo teisės, o 35.1 ir 37.1 punktų, priešingai negu nurodyta Licencijavimo aprašo 7 punkte, visai nėra.

Taigi Licencijavimo taisyklių 18, 34, 40 punktų reglamentavimo sritis yra visiškai nesusijusi su Licencijavimo aprašo 1, 2, 2.11, 3, 4, 7 punktuose nustatytu reglamentavimu, šio aprašo 7 punkto nuorodos į Licencijavimo taisyklių 35.1 ir 37.1 punktus yra netikslios, todėl teismas padarė išvadą, kad paminėtų Licencijavimo aprašo punktų nuorodos į atitinkamus Licencijavimo taisyklių punktus yra visiškai nepagrįstos, todėl naikintinos.

Teismas, spręsdamas dėl Licencijavimo aprašo 1.1 ir 1.2 punktų nuostatų atitikties Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalyje, 18 straipsnio 12 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Licencijavimo aprašo 1.1, 1.2 punktų, Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 12 dalies nuostatas. Pažymėjo, jog jau anksčiau yra konstatavęs, kad tokia licencijavimo rūšis, kaip licencijų kortelių išdavimas, Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra pateiktas baigtinis licencijų rūšių sąrašas, nėra numatyta. Pareiškėjas taip pat pagrįstai nurodė, kad, pagal Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalį, keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamo leidimo galiojimas nėra apibrėžtas jokiu terminu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Licencijavimo aprašo 1.1, 1.2 punktų nuostatos prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2 daliai, 18 straipsnio 12 daliai, todėl laikė jas panaikintomis.

Teismas, spręsdamas dėl Licencijavimo aprašo 1.3 punkto nuostatų atitikties Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 8 dalyje, Licencijavimo taisyklių 4 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Licencijavimo aprašo 1.3 punkto, Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 8 dalies, Licencijavimo taisyklių 4 punkto nuostatas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Licencijavimo aprašo 1.3 punkte nustatytas terminas prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 8 dalies ir Licencijavimo taisyklių 14 punkto nuostatoms, todėl ginčijamą punktą laikė panaikintu.

Teismas, spręsdamas dėl Licencijavimo aprašo 2.1–2.11 punktų nuostatų atitikties Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 15 dalyje, Licencijavimo taisyklių 11.2, 46 punktuose įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Licencijavimo aprašo 2.1–2.11 punktų, Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 15 dalies, Licencijavimo taisyklių 11.2, 46 punktų nuostatas. Teismo nuomone, analizuojant Licencijavimo aprašo 2.1–2.10 punktuose nustatytus licencijos galiojimo sustabdymo pagrindus, akivaizdu, kad jie skiriasi nuo licencijos galiojimo sustabdymo pagrindų, numatytų Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 15 dalyje ir Licencijavimo taisyklių 46 punkte. Be to, Licencijavimo aprašo 2.11 punkto nuoroda į Licencijavimo taisyklių 34 punktą taip pat yra teisiškai ydinga, nes Licencijavimo taisyklių 34 punkte nenustatyti jokie licencijos sustabdymo pagrindai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Licencijavimo aprašo 2.1–2.11 punktų nuostatos prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 15 dalyje, Licencijavimo taisyklių 11.2, 46 punktuose įtvirtintam reguliavimui, todėl laikė jas panaikintomis.

Teismas, spręsdamas dėl Licencijavimo aprašo 3 punkto nuostatų atitikties Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Licencijavimo aprašo 3 punkto nuostatas. Pažymėjo, jog licencijos kortelių, kaip vežėjų papildomos licencijavimo veiklos, teisinė reikšmė jau buvo aptarta, todėl, teismas, nekartodamas anksčiau išdėstytų motyvų, konstatavo, kad Licencijavimo aprašo 3 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintam teisiniam reguliavimui, ir laikė panaikintu.

Teismas, spręsdamas dėl Licencijavimo aprašo 4.1–4.3.1 punktų nuostatų atitikties Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 dalyje, Licencijavimo taisyklių 11.3, 48 punktuose įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Licencijavimo aprašo 4.1–4.3.1 punktų, Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 dalies, Licencijavimo taisyklių 11.3, 48 punktų nuostatas. Teismo nuomone, iš Licencijavimo taisyklių 11.3 punkte įtvirtintų nuostatų analizės darytina išvada, kad licencijas išduodanti institucija pati negali nustatyti licencijos panaikinimo pagrindų, o, spręsdama licencijos galiojimo panaikinimo klausimą, privalo vadovautis teisės aktais nustatytais licencijos galiojimo pagrindais. Be to, pažymėtina ir tai, kad Licencijavimo aprašo 4.1–4.3.1 punktuose nurodyti licencijos galiojimo pagrindai skiriasi nuo šių pagrindų, nustatytų Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 dalyje. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Licencijavimo aprašo 4.1–4.3.1 punktų nuostatos prieštarauja Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 16 dalyje, Licencijavimo taisyklių 11.3, 48 punktuose įtvirtintam teisiniam reguliavimui, todėl laikė jas panaikintomis.

Teismas, spręsdamas dėl Licencijavimo aprašo 7 punkto nuostatų atitikties Licencijavimo taisyklių 23.4 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, įvertino Licencijavimo aprašo 7 punkto, Licencijavimo taisyklių 23.4 punkto nuostatas. Teismas padarė išvadą, jog akivaizdu, kad Licencijavimo aprašo 7 punkte nurodyti licencijos neišdavimo terminai skiriasi nuo nustatytų Licencijavimo taisyklių 23.4 punkte. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Licencijavimo aprašo 7 punktas prieštarauja Licencijavimo taisyklių 23.4 punktui, todėl laikė jį panaikintu.

Teismas, spręsdamas dėl Keleivių vežimo aprašo 10 punkto ir Kvalifikacinių kursų aprašo tos apimties, kuria jis yra taikomas M2 klasės autobusų vairuotojams, atitikties Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl viešojo administravimo subjektų įgalinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2368/2012, 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007). Teismas įvertino Keleivių vežimo aprašo 10 punkto nuostatas. Įvertinęs Kvalifikacinių kursų aprašo nuostatas (2, 3, 4.4, 4.5, 4.12, 6, 9, 12, 14, 17, 26.1, 26.2 p.), teismas padarė išvadą, kad šiuo aprašu, be kita ko, reglamentuojama ir M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinių kursų organizavimo, mokymo ir egzaminavimo tvarka. Teismas, sistemiškai įvertinęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkto, 23 straipsnio 1 dalies 7–14 punktų, Transporto priemonių reikalavimų 8.2 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad vairuotojai, vežantys M2 klasės autobusais, turi turėti vairuotojo pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti vieną iš Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 11 ar 13 punktuose nurodytos kategorijos, t. y. D1 ar D, transporto priemonių. Tačiau, pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas, vairuotojų, turinčių teisę vairuoti D ir D1 kategorijų transporto priemones, kvalifikacijos įgijimo ir periodinio profesinio mokymo tvarką yra įgaliota nustatyti Susisiekimo ministerija ar jos įgaliota institucija. Taigi Savivaldybės taryba negalėjo priimti jokio administracinio akto, kuriuo būtų reguliuojama M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacijos įgijimo ir periodinio profesinio mokymo tvarka. Įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad Kvalifikacinių kursų aprašas ta apimtimi, kuria jis yra taikomas M2 klasės autobusų vairuotojams, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, todėl laikė panaikintu.

Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo panaikinti Sprendimo 1.4 ir 1.5 punktus; 1.8 punkto dalį, kuria mokinio pažymėjimo forma taikoma M2 klasės autobusų vairuotojams; 3 punkto dalį, kuria nustatyta „ir M2 klasės autobusų“, įvertino Sprendimo 1.4, 1.5, 1.8, 3 punktų nuostatas. Pažymėjo, jog paminėti Vyriausybės atstovo pareiškimo reikalavimai yra tiesiogiai susiję su Savivaldybės tarybos teise nustatyti M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacijos įgijimo ir periodinio profesinio mokymo tvarką. Teismas pabrėžė, jog jau anksčiau nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad atsakovo kompetencijai nepriskirtina nustatyti M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacijos įgijimo ir periodinio profesinio mokymo tvarką, pripažintina, kad Sprendimo 1.4 ir 1.5 punktai (visa apimtimi), taip pat 1.8 punkto dalis, kuria mokinio pažymėjimo forma taikoma M2 klasės autobusų vairuotojams, ir 3 punkto dalis, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas nustatyti M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinę mokymo, egzaminavimo, jų atestavimo liudijimų išdavimo ir peratestavimo tvarką, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, todėl ginčijamos šių punktų nuostatos yra naikintinos.

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis ABTĮ 117 straipsniu, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Savivaldybės taryba įpareigotina jį paskelbti „Valstybės žiniose“ ir dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“, o, jį paskelbus, pateikti teismui dienraščio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas teismo sprendimas.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 154–159) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo pareiškimą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujasi ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktais, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006, 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010 ir kt. Administracinis teismas turi pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tinkamai taikyti materialinės teisės normas, laikytis teismo procesą reglamentuojančių teisės normų ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 57, 81, 86 str.). Nepagrįstas ir nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Analizuojant pirmosios instancijos teismo sprendimą, akivaizdu, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų – joje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, dėl ko teismas atmetė ir visiškai nevertino atsakovo nurodytų argumentų ir motyvų bei kuo remdamasis padarė vienokią ar kitokią išvadą.

2. Teismo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyrius negali išduoti licencijas ar leidimus. Padarydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi lingvistiniu įstatymo teksto aiškinimu ir siauruoju teisės normos turinio nustatymu. Išaiškindamas Kelių transporto kodekso normos reikšmę, teismas nustatė teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, pagal kurią įstatymų leidėjas turi neribotą teisę savivaldybėms nustatyti bet kokio pobūdžio funkcijas ir besąlygiškai reikalauti šių funkcijų vykdymo.

Kelių transporto kodekso normos turinys turėtų būti vertinamas bendrame valstybės ir savivaldybės santykių reglamentavimo kontekste, kadangi tik įvertinus šios normos vietą teisinėje sistemoje bei jos ryšius su kitomis teisės normomis galima padaryti teisingą išvadą apie šios normos tikrąją reikšmę ir prasmę. Vadovaujasi Konstitucijos 5 straipsniu, X skirsniu, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais.

Konstitucinis Teismas suformulavo tokią konstitucinę normą, kurios dispozicija (savivaldybės turi vykdyti įstatymų nustatytas funkcijas) yra saistoma paminėtos konstitucinės normos hipotezės. Teismas, išaiškindamas Kelių transporto kodekso normos (8 str. 6 d., 18 str. 12 d.) reikšmę, įvertino tik vieną paminėtos konstitucinės normos sąlygą, tačiau visiškai nevertino kitos, t. y. savivaldybės institucijų veiklos laisvės ir savarankiškumo principo, kuris konstituciškai yra būtina įstatymo galiojimo ir teisėtumo sąlyga.

Atkreipia dėmesį į Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 6 straipsnį ir šio straipsnio 44 punktą, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2, 5 dalis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, yra vietos bendruomenių dalyvavimo valdant atitinkamas teritorijas garantija. Atkreipia dėmesį ir į Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punktą, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 16, 39 punktus, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį.

Savivaldybė pagal Konstituciją ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Remiasi Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 1996 m. spalio 22 d. nutarimais. Teisės aktų nuostatos įtvirtina savivaldybės institucijų veiklos laisvę ir savarankiškumą, kai įgyvendinant įstatymus, šiuo atveju vykdant savarankiškąsias funkcijas, yra priimami atitinkami sprendimai. Įvertinęs visas vietos savivaldos sąlygas, santykių specifiką, turėjo teisę ir savarankiškai sprendė dėl kelių transporto vežėjų veiklos ir jų licencijavimo procedūrų efektyvaus organizavimo būdo.

3. Teismas netinkamai aiškino Keleivių vežimo aprašo 6 punkto nuostatas, nurodydamas, kad nuostata „per 10 dienų“ prieštarauja Licencijavimo taisyklių 30 punkte įtvirtintam reguliavimui. Licencijavimo taisyklių 29.2 bei 30 punktai nustatė tik maksimalų procedūros terminą (per 15 darbo dienų ji turi būti baigta). Trumpiausi procedūros terminai Licencijavimo taisyklėse nenustatomi, todėl nėra teisinio pagrindo drausti nustatyti trumpesnius prašymų, pareiškimų ir skundų nagrinėjimo terminus. Pareiškėjo argumentai dėl prašymų nagrinėjimo pažeidžiant lygiateisiškumo principus atmestini kaip nepagrįsti.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, į kurias nebuvo atsižvelgta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012). Teismas ignoravo tiek Europos vietos savivaldos chartijos, tiek Vietos savivaldos įstatymo nuostatas. Teisės aktai nedraudžia savivaldos institucijai priimti tokio pobūdžio dokumentų, o, atsižvelgiant į vietos savivaldos teisės turinį bei Vietos savivaldos įstatyme numatytus pagrindinius (savarankiškumo, veiklos laisvės ir kt.) principus (4 str.), savivaldybė, įgyvendindama įstatymus ir kitus teisės aktus, turi teisę – priimti lokalinius teisės aktus, užtikrinančius efektyvų teisės aktų nuostatų įgyvendinimą, ir juose nustatyti savo pareigų įgyvendinimo būdus. Būtent Sprendimu patvirtinti tvarkos aprašai ir programos nekonkuruoja su Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 16 ir 39 punktuose įtvirtintos nuostatos: kvalifikacijos įgijimas ir perkvalifikavimas, leidimų (licencijų) išdavimas, aiškiai apibrėžtos kaip savarankiškos savivaldybės funkcijos.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 164–167) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas konkrečių ginčijamo sprendimo nuostatų teisėtumą, išsamiai išanalizavo aukštesnės galios teisės aktuose nustatytas ir konkretiems teisiniams santykiams skirtas elgesio taisykles, jas tinkamai vertino ir taikė. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis pagrįsta teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma ir teisės normomis, atitinka ABTĮ 57 straipsnio, 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies keliamus reikalavimus. Nėra jokio pagrindo teismo sprendimą vertinti kaip nepagrįstą ir nemotyvuotą. Apeliacinio skundo nuostata, jog savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijos bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Tai, kad savivaldybių veiklos savarankiškumo principas nėra absoliutus, o savivaldybių institucijos, priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis aukštesnės galios teisės aktais, įrodo tiek Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, tiek šio straipsnio 4 punkte įtvirtinto nepiktnaudžiavimo valdžia principo, tiek Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų sisteminė bei lingvistinė analizė. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 39 punkte nustatytą funkciją savivaldybės vykdo tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik laikydamosi įstatymuose nustatytos tvarkos. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 16 punkto nuostata šioje byloje nėra aktuali ir neturėtų būti taikoma. Ji taikoma sprendžiant darbo ieškančių asmenų užimtumo problemas. Vietos savivaldos įstatymas nėra vienintelis teisės aktas, kuris reglamentuoja savivaldybių veiklą. Elgesio taisyklės, nustatytos Kelių transporto kodekse, Licencijavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose, savivaldybių institucijoms taip pat yra privalomos ir negali būti keičiamos žemesnės galios, t. y. savivaldybės administravimo subjekto priimtu, teisės aktu. Argumentai, kad Savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą teisės aktą, galėjo veikti laisvai ir savarankiškai, o jos veiklos keleivių vežimo srityje aukštesnės galios teisės aktai visiškai neriboja, yra nepagrįsti.

2. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Teisinės valstybės bei teisėtumo principai reiškia, jog turi būti užtikrinama teisės sistemos vidinė darna, teisės sistemoje negali būti teisės aktų, vienu metu skirtingai reglamentuojančių tuos pačius teisinius santykius. Įvertinus Keleivių vežimo aprašo 6 punkto bei Licencijavimo taisyklių 30 punkto turinį, akivaizdu, kad šios nuostatos reglamentuoja analogiškus teisinius santykius, tačiau nustato skirtingas elgesio taisykles, t. y. nustato skirtingus terminus, per kuriuos vežėjai turi įgyvendinti jiems nustatytas pareigas. Licencijavimo taisyklių 30 punkte teisės aktų leidėjas nustatė laiko tarpą, per kurį vežėjai privalo atlikti atitinkamus veiksmus, ir nesuteikė teisės savivaldybių institucijoms šiuos terminus sutrumpinti. Keleivių vežimo aprašo 6 punktas pakeičia aukštesnės galios teisės akto – Licencijavimo taisyklių – 30 punkto nuostatas, o tai prieštarauja tiek teisinės valstybės, tiek teisėtumo, tiek įstatymo viršenybės principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pareiškėjo skundžiamo (prašomo ištirti teisėtumo aspektu) atsakovo 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ matyti, kad juo, be kita ko, buvo patvirtinti Keleivių vežimo aprašas (1.1 p.), Licencijavimo aprašas (1.2 p.), Kvalifikacinių kursų aprašas (1.3 p.), M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinio mokymo programa (1.4 p.), M2 klasės autobusų vairuotojų atestavimo liudijimo forma (1.5 p.), Lengvųjų automobilių taksi ar M2 klasės autobusų vairuotojų mokinio pažymėjimo forma (1.8 p.). Šio sprendimo 3 punktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas savo įsakymu nustatyti lengvųjų automobilių taksi ir M2 klasės autobusų vairuotojų kvalifikacinę mokymo, egzaminavimo, jų atestavimo liudijimų išdavimo ir peratestavimo tvarką. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išsakytais argumentais dėl nurodytu atsakovo sprendimu patvirtintų Keleivių vežimo aprašo, Licencijavimo aprašo ir Kvalifikacinių kursų aprašo priskyrimo norminių teisės aktų kategorijai, pažymi, kad šių aprašų nuostatos yra tampriai susijusios su pareiškėjo prašomais panaikinti sprendimo 1.4, 1.5, 1.8 ir 3 punktais. Dėl šios sąsajos pareiškėjo išskirtos sprendimo dalys (1.4, 1.5, 1.8 ir 3 punktai) negali būti vertinamos kitaip, negu kaip norminio teisės akto dalys. Todėl, taikydama norminio teisės akto vientisumo kriterijų, kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad visos pareiškėjo teismui paduotame prašyme kvestionuojamos atsakovo 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 nuostatos (tarp jų ir 1.4, 1.5, 1.8., 3 punktai) laikytinos norminio teisės akto dalimis. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjo kreipimasis į teismą dėl šių nuostatų teisėtumo laikytinas ABTĮ 110 straipsnyje (2010-04-13 įstatymo Nr. XI-740 redakcija) numatytu abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas yra tinkamas tokio prašymo padavimo subjektas (ABTĮ 110 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, yra būtina aptarti specialiojo pareiškėjo veiklą reglamentuojančio Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo taikymo byloje nurodytoje situacijoje klausimą.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnyje (2004-06-08 įstatymo Nr. IX-2264 redakcija) yra nurodyti pareiškėjo, kaip Vyriausybei atstovaujančios ir savivaldybių veiklą prižiūrinčios institucijos, įgaliojimai, o šio įstatymo 5 straipsnyje (2004-06-08 įstatymo Nr. IX-2264 redakcija) – tokių įgaliojimų įgyvendinimo tvarka. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas:

1) tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams (toliau - įstatymai ir Vyriausybės sprendimai);

2) kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti;

3) neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti;

4) kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą.

Aptariamo straipsnio 5 dalyje (2009-05-12 įstatymo Nr. XI-251 redakcija) nurodyta, kad, abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

Aiškindama nurodytas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisė kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio teisės akto (ar jo dalies) teisėtumo ištyrimo ir šios teisės realizavimo būdas yra atskirai aptarti šio straipsnio 5 dalyje ir nėra siejami nei su straipsnio 1 dalyje nurodytais pareiškėjo įgaliojimais, nei su šių (straipsnio 1 dalyje nurodytų) įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, nustatyta įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tai reiškia, kad pareiškėjas, abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, neprivalo taikyti aptariamo įstatymo 5 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytų išankstinio reagavimo priemonių (surašyti motyvuotą teikimą ar pateikti rašytinį reikalavimą), o dėl paminėtų abejonių išsklaidymo gali tiesiogiai kreiptis į teismą ABTĮ 110 straipsnio nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad toks Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalies santykio su šio įstatymo 5 straipsniu aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-722/2012. Todėl tokio aiškinimo būtina laikytis ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo palikta nenagrinėta pareiškėjo prašymo dalis panaikinti Keleivių vežimo aprašo 18.2 punktą, yra nepagrįsta ir naikintina.

Pasisakydama dėl kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kolegija pažymi, kad, sprendžiant jos pagrįstumo klausimą, lemiamą reikšmę turi teisingas atsakovo, kaip savivaldybės atstovaujančiosios institucijos, kompetencijos priimti norminius aktus, reglamentuojančius keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi, nustatymas. Aiškinant šią nagrinėjamai bylai reikšmingą aplinkybę, pirmiausia pažymėtina, kad savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutus, o yra ribojamas Konstitucijos ir įstatymų jai (savivaldybei) suteiktos kompetencijos (Konstitucijos 120 str. 2 d.). Ši konstitucinė vietos savivaldos nuostata yra įtvirtinta ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje, kuriame yra nurodyti vietos savivaldos principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, tarp jų: savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principas (2 p.); savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (6 p.).

Taigi, sprendžiant savivaldybės (atsakovo) kompetencijos tam tikroje teisinio reglamentavimo srityje nustatymo klausimą, pirmiausia yra būtina vadovautis specialiuoju įstatymu, kuris šiuos teisinius santykius reglamentuoja. Nagrinėjamoje situacijoje toks specialusis įstatymas yra Kelių transporto kodeksas, kuris reguliuoja keleivių, bagažo, krovinių ir pašto, dokumentų siuntų vežimų organizavimą ir vykdymą, vežimų valstybinį valdymą ir kontrolę, atsakomybę už turtinę žalą (1 str. 1 d. (2002-03-19 įstatymo Nr. IX-790 redakcija)).

Kelių transporto kodekso 4 straipsnyje (2002-03-19 įstatymo Nr. IX-790 redakcija) yra nurodyta, kad kelių transporto valstybinį valdymą vykdo Susisiekimo ministerija ir savivaldybių institucijos (1 d.). Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse yra pasakyta apie šių kelių transporto valstybinio valdymo institucijų kompetencijos pasiskirstymą: Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės aktus, reguliuojančius kelių transporto veiklą ir keleivių bei krovinių vežimą.

Susisiekimo ministerija arba jos įgaliota institucija valdo ir organizuoja keleivių vežimą tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais (2 d.); savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. Kelių transporto veiklos licencijavimą reglamentuojančio Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 5 ir 6 dalyse (2011-10-21 įstatymo Nr. XI-1622 redakcija), be kita ko, nurodyta, kad Vyriausybės patvirtintomis Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėmis (Licencijavimo taisyklės) privalo vadovautis ir Susisiekimo ministerija (pagal jos kompetenciją), ir savivaldybės vykdomosios institucijos (pagal jų kompetenciją).

Aiškindama išvardintas Kelių transporto kodekso nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija pažymi, kad kodekso 4 straipsnyje sampratos „keleivių vežimo valdymas ir organizavimas“ ir „teisės aktų leidimas“ yra pateiktos atskirai viena nuo kitos, t. y. jos turi savarankiškas reikšmes. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvieną iš jų atitinka savarankiška kelių transporto valdymo veikla. Todėl, kalbant apie norminių teisės aktų leidybą, nagrinėjamai bylai yra reikšmingos Kelių transporto kodekso nuostatos apie teisėkūros hierarchiją.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad ir kodekso 4 straipsnyje (2 d.), ir jo 8 straipsnyje (6 d.) kalbama apie, atitinkamai, Susisiekimo ministerijos ir Vyriausybės tvirtinamų Licencijavimo taisyklių privalomumą savivaldybėms ir savivaldybės vykdomosioms institucijoms. Taigi, atsakant į klausimą dėl atsakovo kompetencijos priimti norminius aktus, reglamentuojančius keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi, apimties, konstatuotina, kad šią kompetenciją riboja specialiojo pobūdžio Kelių transporto kodekso, Licencijavimo taisyklių ir Susisiekimo ministerijos nustatytas šių teisinių santykių reglamentavimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo kvestionuojamas atsakovo 2008 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. 1-495, kaip matyti iš jo įžanginės dalies, buvo priimtas vadovaujantis būtent tokiais norminiais teisės aktais: Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalimi, Susiekimo ministro 2003 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 3-156 patvirtintomis (pakeistomis) Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėmis bei Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 patvirtintomis Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėmis.

Pastebėtina, kad pastarieji du teisės aktai nustojo galioti atitinkamai nuo 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 4 d. Todėl jau vien dėl šios priežasties galima daryti prielaidą, kad pareiškėjo kvestionuojamos šio atsakovo sprendimo nuostatos (be aukščiau aptarto Keleivių vežimo aprašo 18.2 p.) neatitinka šiuo metu (nuo 2011-12-04) galiojančių Licencijavimo taisyklių bei nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojančių Susiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taisyklių.

Pasisakydama dėl konkrečių pirmosios instancijos teismo ištirtų aptariamo atsakovo sprendimo nuostatų teisėtumo, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas pareiškėjo nurodytų (prašomų ištirti) Keleivių vežimo aprašo, Licencijavimo aprašo, Kvalifikacinių kursų aprašo nuostatų bei paties atsakovo 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 1.4, 1.5, 1.8 ir 3 punktų atitikties Kelių transporto kodeksui bei Licencijavimo taisyklėms klausimą, atliko šių teisės aktų atitinkamų normų palyginamąją analizę bei aptarė šių nuostatų neatitikimo Kelių transporto kodeksui, Licencijavimo taisyklėms, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymui ir Viešojo administravimo įstatymui priežastis. Kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus jų pagrįstumo aspektu, su jais sutinka ir, jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai dėl jų (pareiškėjo prašomų ištirti nuostatų) neteisėtumo.

Taigi atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai kolegijos nepripažintini pagrįstais. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo aptariamąją dalį.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas paliko nenagrinėtą Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo dalį, kuria prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-495 „Dėl licencijuojamos kelių transporto vežėjų veiklos reglamentavimo Vilniaus mieste“ 1.1 punktu patvirtinto Reikalavimų keleivių vežimui lengvaisiais automobiliais taksi bei autobusais Vilniaus mieste aprašo 18.2 punktą, ir šią bylos dalį grąžinti teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan