2013-11-04 Nr. CB-5034-2-55-3-01494-2010-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Motyvų projektas

Civilinė byla Nr. 3K-3-632/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01494-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch-Unitas Baltic“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinį atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiensgesellschaft dėl draudimo išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl prekinių kreditų draudimo taisyklių ir draudimo sutarties sąlygų, nustatančių atvejus, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos, draudėjui pavėluotai pateikus informaciją apie pirkėjų neapmokėtas sąskaitas ir pavėluotai pavedus skolų išieškojimą, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft (toliau – atsakovas) 173 841,52 Lt draudimo išmokų, 7205,70 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. gegužės 2 d. sudarė Prekinių kreditų draudimo sutartį Nr. 330.961 (toliau – Draudimo sutartis) (draudimo liudijimas (polisas) Serija EH Nr. 00316, taikytinas nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. gegužės 1 d.; draudimo liudijimas (polisas) Serija EH Nr. 00533, taikytinas laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. (toliau – Liudijimas), kuria atsakovas įsipareigojo kompensuoti ieškovo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl Draudimo sutarties galiojimo metu atsitikusio draudžiamojo įvykio, pirkėjams neatsiskaičius už sutarties galiojimo metu jiems pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas.

2007 m. gegužės 18 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Kauno langai“ – 10 000 Lt kredito limitą ir 90 proc. apdraustąją dalį, 2007 m. birželio 22 d. kredito limitas padidintas iki 15 000 Lt, o 2008 m. lapkričio 17 d. atsakovo sprendimu draudimo apsauga atšaukta. Draudimo apsaugos galiojimo metu (nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d.) ieškovas pardavė UAB „Kauno langai“ prekių, už kurias pirkėjas iki galo neatsiskaitė; pirkėjo nesumokėta suma – 7790,60 Lt. Ieškovas 2009 m. vasario 20 d. informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą atsiskaitymą ir tą pačią dieną pavedė skolos išieškojimą UAB „EulerHermesServices Lietuva“. Ieškovui 2009 m. kovo 31 d. kreipusis į atsakovą dėl draudimo išmokos, šis 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu atsisakė ją išmokėti, nurodydamas, kad draudimo apsauga nutrūko nuo 2008 m. rugsėjo 24 d., todėl visos po šio termino išrašytos sąskaitos yra nedraudžiamos. UAB „Kauno langai“ bankroto byloje teismas patvirtino ieškovo 7843,29 Lt reikalavimą.

2005 m. gegužės 27 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ – 356 000 Lt kredito limitą ir 85 proc. apdraustąją dalį, 2006 m. kovo 28 d. kredito limitas sumažintas iki 200 000 Lt, o 2009 m. sausio 27 d. draudimo apsauga atšaukta. Pirkėjas neapmokėjo dalies draudimo apsaugos laikotarpiu (nuo 2005 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. sausio 27 d.) išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, likdamas skolingas 180 574,89 Lt. Ieškovas 2009 m. sausio 9 d. informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą atsiskaitymą ir 2009 m. sausio 26 d. pavedė skolos išieškojimą UAB „EulerHermesServices Lietuva“. Ieškovui 2009 m. birželio 8 d. kreipusis į atsakovą dėl draudimo išmokos, šis 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimu atsisakė ją išmokėti, nurodydamas, kad draudimo apsauga nutrūko nuo 2008 m. gruodžio 25 d., todėl po šio termino išrašytos sąskaitos dėl 6546,49 Lt yra nedraudžiamos, o174 028,40 Lt išmoka nemokėtina dėl ieškovo padarytų Draudimo sutarties 9, 10 punktų pažeidimų. UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ restruktūrizavimo byloje ieškovas yra pareiškęs 210 221,15 Lt reikalavimą.

2005 m. birželio 9 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui S. P. paslaugų įmonei – 1000 Lt kredito limitą ir 85 proc. apdraustąją dalį, 2007 m. birželio 20 d. kredito limitas padidintas iki 12 000 Lt, apdraustoji dalis – iki 90 proc., 2007 m. rugsėjo 17 d. kredito limitas padidintas iki 20 000 Lt, 2007 m. spalio 18 d. – iki 30 000 Lt, 2007 m. lapkričio 19 d. – iki 50 000 Lt, 2008 m. liepos 18 d. kredito limitas sumažintas iki 30 000 Lt, o 2008 m. lapkričio 27 d. draudimo apsauga atšaukta. Pirkėjas neapmokėjo dalies draudimo apsaugos laikotarpiu (nuo 2005 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d.) išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, likdamas skolingas 14 824 Lt. Ieškovas 2008 m. lapkričio 26 d. informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą atsiskaitymą ir 2009 m. sausio 27 d. pavedė skolos išieškojimą UAB „EulerHermesServices Lietuva“. Ieškovui 2009 m. kovo 2 d. kreipusis į atsakovą dėl draudimo išmokos, šis 2009 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu atsisakė ją išmokėti, nurodydamas, kad ieškovas pažeidė Draudimo sutarties 9, 10 punktus. S. P. paslaugų įmonės bankroto byloje teismas patvirtino ieškovo 14 824 Lt reikalavimą.

Ieškovo teigimu, pirkėjų bankroto (UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ – restruktūrizavimo) bylose teismų patvirtinti jo finansiniai reikalavimai įrodo reikalavimo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumą ir teisėtumą; atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė išmokėti draudimo išmokas. Ieškovo vertinimu, atsakovas netinkamai taikė automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlygas, nes nustatytas automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas negali būti taikomas jau suteiktiems ir patenkantiems į esamą draudimo apsaugą prekiniams kreditams; ieškinyje nurodytos pirkėjų neapmokėtos sąskaitos išrašytos draudimo apsaugos galiojimo metu. Ieškinyje pažymima, kad informaciją apie draudžiamąjį įvykį ieškovas pateikė atsakovui nepraleisdamas nustatytų terminų. Ieškovas nurodo, kad atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmokas, privalėjo įrodyti, kurie ieškovo veiksmai ar neveikimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui bei žalos dydžiui, tačiau to nepadarė, todėl nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė sumokėti ieškovui draudimo išmokas; tuo atveju, jei teismas manytų, jog ieškovas pažeidė Draudimo sutarties sąlygas, tai turėtų būti įvertinta vadovaujantis Draudimo taisyklių 13 punkto nuostatomis, atleidžiančiomis draudiką nuo atsakomybės ir (arba) suteikiančiomis teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nustačius atitinkamus draudėjo pažeidimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 161 265,74 Lt draudimo išmokų, 7205,70 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad Draudimo sutartis laikytina didelės rizikos draudimo sutartimi, kurios šalys, vadovaudamosi Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalimi ir pasinaudodamos sutarčių laisvės principu, susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų bei savo sutartinius teisinius santykius reglamentuoti Prekinių kreditų draudimo taisyklių Nr. 002 (toliau – Taisyklės) nuostatomis. Įvertinęs Taisyklių 13 punkto sąlygas ir nustatęs, kad Taisyklių 13.2 punkte įtvirtinta draudiko teisė nemokėti draudimo išmokos, jei draudėjas nevykdo bet kokio savo įsipareigojimo, išskyrus, kai draudėjas nėra už tai atsakingas, t. y. nustatyta draudėjo atsakomybė tik esant jo kaltei;

Taisyklių 13.3 punkte nurodyti padariniai, kylantys draudėjui nevykdant įsipareigojimų, susijusių su rizikos sumažinimu ar išvengimu; Taisyklių 13.4 punkte – padariniai, kylantys draudėjui nevykdant savo įsipareigojimų įvykus draudžiamajam įvykiui, t. y. nesusijusių su rizikos sumažinimu ar išvengimu, teismas padarė išvadą, jog Taisyklių 13.3, 13.4 punktai detalizuoja Taisyklių 13.2 punktą, nustato papildomas jo taikymo sąlygas. Vadovaudamasis CK 6.193 straipsniu ir remdamasis sisteminiu bei gramatiniu Taisyklių 13.2–13.4 punktų aiškinimu, teismas konstatavo, kad padariniai, kylantys dėl draudėjo įsipareigojimų, susijusių su rizikos sumažinimu ar išvengimu (iki draudžiamojo įvykio), nevykdymo turi būti nustatomi pagal Taisyklių 13.3 punktą.

Teismas sprendė, kad pagal Taisyklių 11.1 punktą ir Draudimo sutarties nuostatas pirkėjo tariamas nemokumas yra draudžiamasis įvykis, kai visi ar dalis apdraustų prekinių kreditų lieka neapmokėti pasibaigus Liudijimo 14 punkte nurodytam laikotarpiui, prasidedančiam nuo pranešimo apie neapmokėtas skolas datos, ir, jei ir kai draudėjas sudarė išieškojimo sutartį. Dėl to pavėluotą draudėjo pranešimą apie tariamą pirkėjo nemokumą (mokėjimo uždelsimą) ir pavėluotą pavedimą išieškoti skolą teismas kvalifikavo draudėjo įsipareigojimų, susijusių su rizikos sumažinimu ir išvengimu (iki draudžiamojo įvykio), nevykdymu.

Teismas laikė, kad, ieškovui (draudėjui) pažeidus sutartinius įsipareigojimus ir pavėluotai pranešus atsakovui (draudikui) apie pirkėjo tariamą nemokumą (atsiskaitymo uždelsimą) bei pavėluotai pateikus pavedimą išieškoti skolą, kartu su Taisyklių 13.2 punktu taikytinas ir Taisyklių 13.3 punktas, reiškiantis, jog, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, draudikas turėjo pagrįsti draudėjo įsipareigojimų nevykdymo įtaką draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui. Teismas nustatė, kad savo atsisakymo mokėti draudimo išmokas atsakovas nepagrindė duomenimis, jog draudėjo (ieškovo) įsipareigojimo laiku informuoti draudiką nevykdymas turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui; draudžiamajam įvykiui (tariamam pirkėjų nemokumui) neturėjo įtakos paskesni draudėjo (ieškovo) veiksmai; pirkėjų įsiskolinimų, kuriems buvo taikoma draudimo apsauga, dydis pagal neatsiskaitytas sąskaitas per laikotarpį iki pranešimo draudikui nepadidėjo.

Dėl to teismas, vadovaudamasis Taisyklių 13.3 punktu, sprendė, kad draudikas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Teismo vertinimu, Taisyklių 3.9 punkte aiškiai nustatyta, kad Taisyklių 6 punkte nurodytas atvejis yra savarankiškas automatinės draudimo apsaugos tolimesniam prekių tiekimui ar paslaugų teikimui nutrūkimo pagrindas, todėl, pasibaigus Liudijimo 8.1 punkte nustatytam terminui ir esant neapmokėtoms sąskaitoms, naujai išrašytoms sąskaitoms draudimo apsauga negaliojo. Kadangi šios Draudimo sutarties nuostatos aiškios ir nedviprasmiškos, nereikalauja jokio papildomo paaiškinimo, jų turinys nekelia abejonių, tai teismas laikė nesant pagrindo taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei sprendė, kad draudimo apsauga pirkėjams išrašytoms sąskaitoms – UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ (po 2008 m. gruodžio 25 d.) ir UAB „Kauno langai“ (po 2008 m. rugsėjo 24 d.) – pagrįstai nebuvo taikoma. Nurodęs, kad UAB „Kauno langai“ bankroto ir UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ restruktūrizavimo bylos iškeltos po automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo (kai draudimo apsauga jau nebuvo taikoma), teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog šių bylų iškėlimas patvirtina jo reikalavimą išmokėti draudimo išmoką pagal Taisyklių 11.2, 11.3 punktus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ ir atsakovo Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiensgesellschaft apeliacinius skundus, 2013 m. kovo 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą pakeitė – panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 161 265,74 Lt draudimo išmokų, 7 205,70 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas, bei dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Taisyklių 10.1, 11.1, 11.2–11.6 punktus, sutiko su atsakovu, jog šios nuostatos specifiškai reglamentuoja pareigos pavesti išieškoti skolą pažeidimo padarinius ir draudiko teises, konstatavus tokį pažeidimą: draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo pirkėjo nemokumą, užpildyti draudiko pateiktą pranešimo apie pirkėjo nemokumą formą ir pateikti ją draudikui (Taisyklių 10.1 punktas); pranešimas, pateiktas Taisyklių 11.1 punkte nustatytu atveju (tariamo nemokumo), neatleidžia draudėjo nuo pareigos papildomai nedelsiant pranešti draudikui apie kiekvieną Taisyklių 11.2–11.6 punktuose nurodytą aplinkybę; draudėjas privalo pranešti draudikui apie apmokėjimo uždelsimus ne vėliau kaip per Liudijimo 9 punkte numatytą terminą (75 dienas po pirminės kredito termino pasibaigimo datos) (Taisyklių 10.2.1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai draudėjas nepateikia pavedimo išieškoti skolą arba tai padaro vėliau nei nurodytą dieną, jis turi teisę į draudimo išmoką pagal sutartį tik jei įvyko vienas iš Taisyklių 11.2–11.6 punktuose išvardytų draudžiamųjų įvykių, apie kurį draudėjas nedelsdamas informavo draudiką (Taisyklių 11.1 punktas). Iš ieškovo į bylą pateiktų prašymų išmokėti draudimo išmokas teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas prašė išmokėti draudimo išmoką ne pirkėjo (skolininko) bankroto (Taisyklių 11.2 punktas) ar restruktūrizavimo (Taisyklių 11.3 punktas), bet pirkėjo tariamo nemokumo (Taisyklių 11.1 punktas) pagrindu; prašymai išmokėti draudimo išmokas pateikti iki bankroto ir restruktūrizavimo bylų iškėlimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vėlesnis Taisyklių 11.2, 11.3 punktuose nustatytų įvykių atsiradimas neturėjo įtakos sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos ieškovui išmokėjimo. Kadangi Taisyklių 11.2 punktas, kuriame nenustatyta pareigos įvertinti pažeidimo įtaką draudžiamajam įvykiui ir mokamos draudimo išmokos dydžiui, yra specialioji nuostata Taisyklių 13.2–13.4 punktų atžvilgiu, tai teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog draudikas turėjo pagrįsti draudėjo įsipareigojimų nevykdymo įtaką draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui, bei panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista draudimo išmoka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Taisyklių 3.9 punkto (Draudimo apsauga negalioja apdraustojo pirkėjo prekiniams kreditams, kylantiems iš tolimesnio prekių tiekimo ar paslaugų tiekimo, jei draudimo apsauga yra atšaukiama pagal Taisyklių 3.5 ar 6 punktus, arba įvyksta Taisyklių 11 punkte nustatytas draudžiamasis įvykis arba apsibaigia Liudijimo galiojimas), 6 punkto (Mokėtinos sąskaitos už prekes ir paslaugas, pateiktas ar suteiktas po to, kai ankstesnės apdraustos ar neapdraustos pirkėjo sąskaitos yra neapmokėtos, pasibaigus Liudijimo 8.1 punkte nustatytam terminui, yra nedraudžiamos, nepriklausomai nuo to, ar draudėjas pranešė draudikui apie sąskaitų neapmokėjimą, nebent draudikas atskirai raštu patvirtino draudimo apsaugos galiojimo tęstinumą) nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios sutartinės nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos, jų turinys nekelia abejonių, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, Liudijimo 8.1 punkte nurodyto termino pasibaigimas, o ne pranešimo apie draudimo apsaugos pasibaigimą pateikimas, yra esminė sąlyga automatiniam draudimo apsaugos nutrūkimui pagal Taisyklių 6 punktą, būtent nuo šio momento sąskaitos yra nedraudžiamos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl Taisyklių 11.2, 11.3 punktų aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad teisėjų kolegija netinkamai aiškino Draudimo sutarties sąlygas ir jose įtvirtintą draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei draudimo sutarties pažeidimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ar mokamos draudimo išmokos dydžiui. Kasatorius pažymi, kad aplinkybes, ar draudžiamasis įvykis įvyko (neįvyko), kada jis įvyko, ar yra pagrindas mokėti draudimo išmoką, ir jei jis yra, kuris būtent draudžiamasis įvykis yra reikšmingas, taip pat nuostolių dydį ir aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos mokėjimo, draudėjo įsipareigojimų pažeidimus, jų įtaką draudžiamajam įvykiui ar mokamos draudimo išmokos dydžiui nustato draudikas; draudėjo pranešimas apie pirkėjo pradelstus mokėjimus, prašymas išmokėti draudimo išmoką yra tik papildoma informacija draudikui, kurią draudėjas teikia, vykdydamas Draudimo sutartį. Dėl to, teisėjų kolegijos išvada, kad draudėjui prašyme mokėti draudimo išmoką nurodžius, jog prašomos mokėti draudimo išmokos pagrindas – tariamas nemokumas, pasak kasatoriaus, nereiškia, kad tai yra vienintelis ir neginčytinas faktas, kuriuo remdamasis draudikas privalėjo mokėti draudimo išmoką; pagrindai, kada draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją mažinti, taip pat nustatyti Taisyklių 1.1, 8.1, 8.3, 9.2, 13 punktuose. Kasatoriaus nuomone, aiškindama, kad draudimo išmoka mokama pagal draudėjo prašyme nurodytą informaciją apie draudžiamąjį įvykį, t. y. draudėjas, o ne draudikas nusprendžia, ar draudžiamasis įvykis įvyko (neįvyko), ir dėl kurio iš įvykusių draudžiamųjų įvykių mokama draudimo išmoka, teisėjų kolegija netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.), Taisyklėse įtvirtintų sąlygų neaiškino sistemiškai, kilusias abejones aiškino draudiko, o ne draudėjo (sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies) naudai.

2. Dėl CK 6.252 straipsnio 2 dalies, 6.246–6.249, 6.1014 straipsnių, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies, 77, 82 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad, nusprendusi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, draudikas privalėjo įrodyti draudėjo įsipareigojimų pažeidimo įtaką draudžiamajam įvykiui arba mokamos draudimo išmokos dydžiui, teisėjų kolegija pažeidė CK 6.217 straipsnio 2 dalį, 6.252 straipsnio 2 dalį, 6.1014 straipsnį, leidžiančius atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik draudėjui tyčia pažeidžiant sutartį, taip pat nustatančius kriterijus, kuriais remiantis laikoma, jog sutarties sąlygų pažeidimas yra esminis.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atvejo, kai draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie skolą arba pavesti išieškoti skolą, atsakovas neįtvirtino kaip nedraudžiamojo įvykio (Taisyklių 3.6 punktas), todėl, vadovaujantis CK 6.252 straipsnio 2 dalimi, draudžiančia šalims savo susitarimu pakeisti imperatyviąsias teisės normas, nustatančias civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį, net ir pripažinus, jog Draudimo įstatymo 82 straipsnio 1, 6 dalys netaikytinos, teismas turėjo vadovautis CK 6.1014 straipsniu, imperatyviai nustatančiu, jog draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios ir tik įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo.

Kasatoriaus teigimu, atsakovas į Taisykles perkėlė nuostatas, kurios yra įtvirtintos Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalyse: jei draudėjas pažeidė sutartį, draudikas, spręsdamas klausimą dėl draudimo išmokos, įvertina draudėjo kaltę, pažeidimo įtaką draudžiamojo įvykio atsiradimui ir mokėtinos draudimo išmokos dydžiui (Taisyklių 9.2, 13.2–13.4 punktai). Kasatoriaus vertinimu, pavėluotas pranešimas apie skolą ir pavėluotas pavedimas išieškoti skolą nėra ir negali būti laikomi esminiu Draudimo sutarties pažeidimu, nes Taisyklėse neįtvirtinta absoliučios draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką tuo atveju, jei draudėjas pavėluotai praneša apie pirkėjo uždelstą skolą, ji siejama su tam tikromis sąlygomis (Taisyklių 9.2, 13.2–13.4, 11.1–11.6 punktai).

Kasatorius pažymi, kad, priimdamas sprendimus dėl kredito limito mažinimo, draudikas turėjo informaciją apie pirkėjų finansinę padėtį, iki draudėjo pranešimų apie uždelstą skolą priėmė sprendimus dėl draudimo rizikos (sumažino, o vėliau atšaukė draudimo apsaugą pirkėjams); draudėjo pavėluotas pavedimas išieškoti skolą neturėjo įtakos draudimo rizikai (jos padidėjimui ar sumažėjimui); teismai nenustatė, jog draudėjas prievolės neįvykdė tyčia; nors ir pavėlavęs pranešti apie skolą ir pavesti ją išieškoti, kasatorius vykdė visus kitus draudiko nurodymus dėl nuostolių mažinimo.

3. Dėl Taisyklių 11.2 punkto pripažinimo specialiąja nuostata Taisyklių 13.2–13.4 punktų atžvilgiu. Kasatoriaus manymu, Taisyklių 11.2 punktą laikydama specialiąja nuostata Taisyklių 13.2–13.4 punktų atžvilgiu, teisėjų kolegija nesivadovavo sisteminiu sutarties aiškinimo principu, sutarties sąlygas aiškino ne visos sutarties kontekste, neatsižvelgė į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes, nesiaiškino visų su ginčo dalyku susijusių sąlygų, taip pažeisdama CK 6.193 straipsnį ir nukrypdama nuo kasacinio teismo praktikos. Sistemiškai aiškindamas Taisyklių 9.2, 11.1, 13.3 punktuose įtvirtintas sąlygas, kasatorius daro išvadą, kad visose jų kalbama apie draudėjo pareigą pavesti išieškoti skolą, tačiau nustatomi skirtingi šios pareigos pažeidimo padariniai – 9.2 punkte nurodyta, jog draudimo išmoka dėl nuostolių, apie kuriuos nepranešta, nemokama tik esant 13 punkte įtvirtintoms sąlygoms; 11.1 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka mokama, jei yra Taisyklėse įtvirtintos sąlygos, susijusios su pirkėjo nemokumu; 13.3 punkte įtvirtinta, jog draudimo išmoka mokama, jei įsipareigojimo nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui ar draudimo išmokos dydžiui. Kasatorius laikosi pozicijos, kad, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai – dėl pavėluoto pavedimo išieškoti skolą draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei draudėjo įsipareigojimo pažeidimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ar draudimo išmokos dydžiui; draudimo išmoka, jei ir galėjo būti neišmokėta, tai tik dėl tų sąskaitų, dėl kurių nebuvo pavesta išieškoti skolos arba tai padaryta pavėluotai.

4. Dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąvokos aiškinimo. Kasatorius nurodo, kad pagal Taisyklių nuostatas draudimo apsauga siejama išimtinai su draudiko sprendimu dėl kredito limito konkrečiam pirkėjui suteikimo; tik draudikas (atsakovas) gali atšaukti draudimo apsaugą; draudimo apsauga nesant draudiko sprendimo, savaime nutrūkti negali (Taisyklių 2, 3.2, 3.5, 4.1, 4.2 punktai). Kasatoriaus manymu, automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga gali būti taikoma: pirma, tiems prekiniams kreditams (skoloms) kurie yra už draudimo apsaugos ribų, t. y. viršijus kredito limitą, antra, jeigu draudikas, suėjus Taisyklių 6 punkte nustatytiems terminams, atskirai raštu nepatvirtino, jog draudimo apsauga galioja. Nei Liudijime, nei Taisyklėse neįtvirtinus, kad automatinio draudimo nutrūkimo sąlyga bus taikoma net ir tuo atveju, kai nėra viršytas atitinkamam pirkėjui suteiktas kredito limitas, automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga gali būti taikoma tik toms sąskaitoms, kurios išrašytos viršijus kredito limitą (Taisyklių 4.2 punktas). Pažymėjęs, kad sprendime dėl draudimo išmokos atsakovas nurodė, jog automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas dėl pirkėjo UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ įvyko 2008 m. gruodžio 15 d. (tačiau kredito limitas šiam pirkėjui atšauktas tik 2009 m. sausio 27 d.); UAB „Kauno langai – 2008 m. spalio 1 d. (kredito limitas atšauktas 2008 m. lapkričio 17 d.), kasatorius daro išvadą, kad, vadovaujantis Taisyklių 6 punktu, automatinio nutrūkimo sąlyga apskritai negalėjo būti taikoma dėl šių pirkėjų, nes, priėmus sprendimą sumažinti kredito limitą taip suteikiant draudimo apsaugą mažesnio kredito limitu, neįmanoma kartu tvirtinti, jog draudimo apsauga pirkėjui nebuvo suteikta; nepagrįstas ir nesąžiningas teiginys, kad draudimo apsauga negaliojo ir iki sprendimo dėl kredito limito atšaukimo; pripažįstant, jog draudimo apsauga negaliojo, nebūtų teisinio pagrindo priimti sprendimą ją atšaukti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiensgesellschaft prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl Taisyklių 11.2, 11.3 punktų aiškinimo ir taikymo. Atsakovas nurodo, kad, vykdant kredito draudimo, kaip didelės rizikos, sutartis, draudikui ypač svarbu, jog draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti, todėl svarbu įvertinti Draudimo sutarties sąlygų visumą (taisyklių konstrukciją, pateiktų terminų apibrėžtis, pan.), taip pat atsižvelgti į prekinių kreditų draudimo teisinį kontekstą ir taip atskleisti tikrąją šalių valią. Anot atsakovo, kasatoriui nepateikus pranešimo apie pirkėjo nemokumą (Taisyklių 11.1, 13.2 punktuose nustatytų įsipareigojimų pažeidimo fakto kasatorius bylos nagrinėjimo metu neginčijo), atsakovas įgijo teisę nemokėti kasatoriui draudimo išmokos.

2. Dėl CK 6.252 straipsnio 2 dalies, 6.246–6.249, 6.1014 straipsnių, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies, 77, 82 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Atsakovas pažymi, kad Liudijime šalys susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų, todėl Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6, 7 dalių normos ir jose nustatytos sąlygos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, šalių ginčas spręstinas vadovaujantis Draudimo sutarties nuostatomis. Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatorius, atsižvelgiant į Draudimo sutarties pobūdį, atsakovui pakanka įrodyti, jog egzistuoja Draudimo sutartyje šalių suderintos sąlygos ir pagrindai, suteikiantys draudikui teisę atsisakyti išmokėti draudėjui draudimo išmoką, neįrodinėjant Draudimo įstatymo 82 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių – Taisyklių 11.1 punkte šalys susitarė, kad tokią teisę draudikas turi draudėjui pažeidus pareigą pavesti skolos išieškojimą atsakovui ar su juo susijusiai įmonei; ši pareiga atsakovo laikyta ypač svarbia Draudimo sutarties kontekste, todėl jos pažeidimo atveju įtvirtinta absoliuti atsakovo teisė nemokėti draudimo išmokos kasatoriui. Atsakovo manymu, Draudimo įstatymas tiesiogiai ir nedviprasmiškai leidžia kredito draudimo sandorio šalims susitarti dėl kitokio tarpusavio santykių reglamentavimo, nei nustato Draudimo įstatymo 75–97 straipsniai, o tai reiškia, kad šios normos negali būti laikomos imperatyviosiomis kredito draudimo sutarčių atžvilgiu.

3. Dėl Taisyklių 11.2 punkto pripažinimo specialiąja nuostata Taisyklių 13.2, 13.3, 13.4 punktų atžvilgiu. Atsiliepime teigiama, kad Taisyklių 13.3 punkte nustatyta bendroji išimtis, taikytina įsipareigojimų sumažinti ar išvengti rizikos nevykdymo atveju, jame nenurodyta, kurių konkrečių Draudimo sutartyje nustatytų įsipareigojimų rizikai sumažinti ar išvengti pažeidimo atveju ši išimtis gali būti taikoma, todėl ji pripažintina bendro pobūdžio taisykle. Specialioji taisyklė dėl padarinių, taikytinų pažeidus pareigą pavesti skolos išieškojimą, atsakovo įsitikinimu, nustatyta Taisyklių 11.1 punkte, kuriame įtvirtinta absoliuti atsakovo teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tuo atveju, jei draudėjas pažeidžia savo pareigą pavesti išieškoti skolą, išskyrus, jei įvyko vienas iš Taisyklių 11.2–11.6 punktuose išvardytų draudžiamųjų įvykių (tačiau kasatorius savo reikalavimų šių aplinkybių egzistavimu negrindė ir jų neįrodinėjo).

Atsakovo vertinimu, Taisyklių 11.1 punktas laikytinas specialiąja nuostata (lex specialis), turinčia taikymo viršenybę Taisyklių 13.3 punkto atžvilgiu. Atsiliepime pažymima, kad Taisyklių 13.3 punktas gali būti taikomas tik įsipareigojimų sumažinti ar išvengti rizikos nevykdymo atveju; pareiga informuoti apie vėluojančius pirkėjų mokėjimus ir ypač pareiga pavesti skolos išieškojimą atsakovui nelaikytinos draudėjo pareigomis rizikai sumažinti ar jos išvengti, ji skirta sumažinti nuostolių sumą, operatyviai išieškant skolą.

Atsiliepime teigiama, kad draudimo išmokos mokėjimas yra siejamas su konkrečiu Taisyklių 11 punkte nurodytu draudžiamuoju įvykiu (Taisyklių sąvokų apibrėžimų 22 punktas); draudžiamasis įvykis, kurio pagrindu turėjo būti mokama draudimo išmoka, buvo ne pirkėjų (skolininkų) bankrotas (Taisyklių 11.2 punktas) ar restruktūrizavimas (Taisyklių 11.3 punktas), bet pirkėjo tariamas nemokumas (Taisyklių 11.1 punktas); bankroto (restruktūrizavimo) bylos pirkėjams buvo iškeltos po draudžiamojo įvykio (UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ – po bylos iškėlimo teisme), todėl, neįvykus Taisyklių 11.2–11.6 punktuose nurodytam draudžiamajam įvykiui, draudimo išmoka pagal Taisyklių 11.1 punktą negali būti mokama.

Atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje „VBH Vilnius“ v. Euler Hermes Deutschland Aktiengesellschaft, bylos Nr. 3K-3-305/2013 konstatuota, jog, aiškinant kredito draudimo sutarties sąlygas, yra būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą; atsakovas pažymi, kad jis yra Vokietijoje registruota ir veikianti draudimo bendrovė; pagal Vokietijoje galiojančią kredito draudimo santykių praktiką vien tik pareigos pavesti skolos išieškojimą ir (ar) pareigos pranešti apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti pažeidimas savaime (ex facto) įgalina draudiką atsisakyti mokėti draudimo išmoką (tai patvirtina ir pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikta informacija apie Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo praktiką).

4. Dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąvokos aiškinimo. Atsakovas pažymi, kad Taisyklių 6 punkte aiškiai nustatyta, jog, kai kokia nors apdrausta ar neapdrausta sąskaita pasibaigus Liudijimo 8.1 punkto terminui nėra apmokėta, po to išrašytos mokėtinos sąskaitos nėra draudžiamos; jokioje Draudimo sutarties nuostatoje neįtirtinta, be to, nedaroma nei tiesioginė, nei netiesioginė nuoroda, kad Taisyklių 6 punktas galėtų būti taikomas tik tiems kreditams (sąskaitoms), kurie viršija kredito limitą. Atsakovas laiko, kad savarankišką draudimo apsaugos pasibaigimo pagrindą nustatančio Taisyklių 3.5 punkto tapatinimas su Taisyklių 6 punkte rodytu automatiniu draudimo apsaugos nutrūkimu, sudarančiu savarankišką draudimo apsaugos pasibaigimo pagrindą, yra nepagrįstas, tą patvirtina Taisyklių 3.9 punktas, kuriame aiškiai nustatyta, jog Taisyklių 3.5 ir 6 punktuose nustatyti atskiri ir savarankiški draudimo apsaugos pasibaigimo pagrindai.

2013 m. spalio 30 d. ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ pateikė pareiškimą dėl ieškinio ir visų jo reikalavimų atsisakymo. Kasatorius nurodo, kad jam yra žinomi ieškinio atsisakymo procesiniai padariniai. Pareiškimu UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ prašė grąžinti 75 procentus žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą ir 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Teisę atsisakyti pareikšto ieškinio lemia dispozityvumo principas civiliniame procese. Ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik šiame procese, bet ir ateityje. Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, jog jis atsisako ieškinio. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui žinomi ieškinio atsisakymo padariniai. Šios teisės normos nuostata „bet kurioje proceso stadijoje“ reiškia, kad pareikšto ieškinio galima atsisakyti ir kasaciniame teisme. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina CPK 87 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti žyminio mokesčio grąžinimą kasaciniame teisme, atsisakius pareikšto ieškinio.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasatoriaus pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, konstatuoja, kad pareiškimas atitinka jam keliamus reikalavimus: pareiškimą padavė ieškovas, jam žinomi ir suprantami ieškinio atsisakymo padariniai. Tačiau ieškinio reikalavimų atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčas byloje vyksta tarp dviejų ūkio subjektų, juridinių asmenų, atsisakymas ieškinio atitinka keliamus reikalavimus (CPK 140 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje atsisakymas ieškinio prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kasatoriaus ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis CPK 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 294 straipsnio 2 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, ieškinio atsisakymas priimtinas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai šioje byloje naikintini (CPK 359 straipsnio 5 dalis) ir civilinė byla nutrauktina.

Ieškovui atsisakius ieškinio kasaciniame teisme ir civilinę bylą nutraukus, privalo būti išspręsti žyminio mokesčio grąžinimo ir bylinėjimosi išlaidų, šalių turėtų ginčą nagrinėjant teisme, atlyginimo klausimai.

Kasatorius pareiškimu prašo grąžinti jam 75 procentus žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, ir 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ir kasacinį skundus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks prašymas neatitinka CPK 87 straipsnio 2 dalies reikalavimų, reglamentuojančių sumokėto žyminio mokesčio grąžinimą. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos; jeigu byla, ieškovui atsisakius pareikšto ieškinio, užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau. Taigi iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad, bylą užbaigus nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, žyminis mokestis, sumokėtas pirmosios instancijos teismui, negrąžinamas. Grąžinamas tik tai teismo instancijai sumokėtas žyminis mokestis, kurioje atsisakoma pareikšto ieškinio ir kuri užbaigia bylos nagrinėjimą nutraukdama bylą. Ypatumas yra tik tas, ar byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios ar vėliau – jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. Kasatoriaus UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ atsisakymas pareikšto ieškinio gautas ir buvo nagrinėjamas iki bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme iš esmės pradžios, todėl šiuo atveju kasatoriui grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius už kasacinį skundą sumokėjo 4621 Lt, todėl ši suma grąžintina kasatoriui.

Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas, atsisakydamas ieškinio nurodė, kad nereikalauja priteisti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo, todėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesvarstytinas. Sprendžiant dėl atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų pažymėtina, kad ieškinio pateikimas šioje byloje lėmė atsakovo išlaidas už atsiliepimo į ieškinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Byloje nenustatyta, kad, pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas buvo nesąžiningas, siekė vilkinti procesą ar kitu būdu veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl, vadovaujantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo.

Atsakovas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, pateikdamas atsiliepimus į ieškinį, apeliacinį ir kasacinius skundus, prašė priteisti iš kasatoriaus atstovavimo išlaidas, tačiau nepridėjo įrodymų, patvirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl šios bylinėjimosi išlaidos atsakovui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis, pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas sumokėjo 4370 Lt žyminio mokesčio, todėl ši suma jam priteistina iš kasatoriaus UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirta 25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme – 19,14 Lt tokių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 94 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinio atsisakymą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą ir civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinį atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft dėl draudimo išmokų priteisimo nutraukti.

Priteisti atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft iš ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (j. a. k. 110785664) 4370 (keturis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Grąžinti ieškovui UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (j. a. k. 110785664) 4621 (keturių tūkstančių šešių šimtų dvidešimt vieno) Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2013 m. birželio 3 d., paduodant kasacinį skundą.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (j. a. k. 110785664) 44,14 Lt (keturiasdešimt keturis Lt 14 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Antanas Simniškis