2018-05-16 Nr. AB-9651-3-61-3-02383-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1067-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02383-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2015 m. lapkričio mėnesio (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors administracijai buvo nurodęs, kad yra nerūkantis ir pageidauja būti laikomas su nerūkančiais. Pasak pareiškėjo, pareigūnai jam paaiškindavo, kad nėra laisvų kamerų nerūkantiems. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo rūkoma 15–20 kartų per dieną, pareiškėjas dėl to kosėjo, duso, vemdavo. Dėl rūkymo kildavo konfliktai su kamerose buvusiais asmenimis, todėl, pasak pareiškėjo, jam teko gyventi baimėje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–10).

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras, be kita ko, atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminologinę būklę įstaigoje, o taip pat ir į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų.

5. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. raštu nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl buvo laikomas kartu su nerūkančiais.

6. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių tai, kad jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ar kiti potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 35–40).

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K pareiškėją laikė kartu su nerūkančiais asmenimis.

9. Teismas sprendė, kad pareiškėjo bendro pobūdžio nusiskundimai yra niekuo nepagrįsti ir pateikti teismui su tikslu pasipelnyti. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2015 m. rugsėjo mėnesį, o skundą teismui išsiuntė 2016 m. birželio 7 d. Be to, pareiškėjas prieš tai teismui skundėsi dėl laikymo Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (administracinė byla Nr. I-4096-142/2015).

III. 10. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 46–49).

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki 3 metų iki skundo padavimo dienos. Pasak pareiškėjo, buvo pažeistos fundamentalios teisės, todėl senatis turėtų būti skaičiuojama nuo paskutinio pažeidimo (2015 m. rugsėjo 16 d.).

12. Pareiškėjas pastebi, kad Lukiškių TI-K nenurodė informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti, ar iš viso yra kameros nerūkantiems asmenims. Pareiškėjas paaiškina, kad kai kurie asmenys rūko, nesilaikydami jokių draudimų ir tik nuo 2016 m. asmenys yra išvedami rūkyti į rūkymo zoną. Pareiškėjas tvirtina, kad žvalgybos pateikta pažyma, jog nerūkantieji yra laikomi atskirai nuo rūkančių yra deklaratyvi, joje nenurodyti kamerų numeriai.

13. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 52–55).

15. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų buvo patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, kuris turi pagrįsti ir įrodyti taip pat ir priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepaaiškina, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su paties pareiškėjo elgesiu, lėmusiu jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, rūkančius asmenis laikant kartu su nerūkančiais, atlyginimo priteisimo.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Lukiškių TI-K neprašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams senaties termino netaikė ir pareiškėjo reikalavimų (ar jų dalies), remdamasis senaties terminu, neatmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip minėta, nurodė, kad Lukiškių TI-K teismui nepateikė informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti, ar Lukiškių TI-K apskritai yra kameros nerūkantiems asmenims. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tokios (bendro pobūdžio) informacijos iš Lukiškių TI-K pagrįstai nereikalavo, nes nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga yra tik tai, ar pareiškėjas jo nurodytu ir teismo nagrinėtu ginčo laikotarpiu buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors buvo išreiškęs pageidavimą jo su tokiais asmenimis kartu nelaikyti.

20. Pareiškėjas tvirtina, kad žvalgybos pateikta pažyma, jog nerūkantieji yra laikomi atskirai nuo rūkančių yra deklaratyvi, joje nenurodyti kamerų numeriai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes minėtoje Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. birželio 15 d. pažymoje Nr. 24-5280 „Apie A. G.“ yra pateikti gana detalūs duomenys apie pareiškėją, t. y. kokiais laikotarpiais jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, kada pareiškėjas anketoje nurodė, jog nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis (b. l. 11). Minėtoje pažymoje Kriminalinės žvalgybos skyrius nurodė, kad pareiškėjas, nurodęs, jog nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti šioje pažymoje pateiktos informacijos teisingumu, todėl turėjo teisę šia pažyma vadovautis kaip vienu iš įrodymų byloje.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas nepateikė jokių detalių paaiškinimų, patvirtinančių savo nurodomas bendro pobūdžio aplinkybes, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Lukiškių TI-K objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. Ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su jo laikymu sveikatai kenksmingomis sąlygomis. Pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K, nurodydamas, kad yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais, neprašė imtis priemonių šios problemos sprendimui. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nevertino neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs valstybės institucijos (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtų veiksmų (neveikimo), kitų valstybės atsakomybės kilimo sąlygų (neturtinės žalos ir priežastinio ryšio) teisėtai ir pagrįstai byloje nevertino, nes reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai ar neveikimas, valstybės viešoji atsakomybė nagrinėjamu atveju nekilo, todėl skundžiamu teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo teisėtai ir pagrįstai atmestas.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan