2020-10-14 Nr. AB-18977-3-61-3-03496-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1136-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03496-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja A. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (21/20)-13VR-2097 „Dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo“ (toliau – ir VSAT sprendimas, ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti VSAT Vilniaus pasienio rinktinę įskaičiuoti laikotarpį nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą bei laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji dirbo Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio gaisrų gesinimo tarnybos Centrinio gaisrinio ryšio punkto dispečere (darbuotoja pagal darbo sutartį), o nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu buvo perkelta į Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio 5-ąją sukarintą priešgaisrinę dalį (statutinė valstybės tarnautoja). Jos tikrasis vidaus tarnybos stažas yra 19 m. 8 mėn. 10 d., tačiau atsakovas nesutiko į jos vidaus tarnybos stažą įskaičiuoti laikotarpio nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), t. y. to laiko, kai pareiškėja nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu buvo perkelta į Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio 5-ąją sukarintą priešgaisrinę dalį. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas 2018 m. spalio 4 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (21/20)-13VR-2097 „Dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo netenkino jos prašymo dėl ginčo laikotarpio įskaitymo į jos vidaus tarnybos stažą. VSAT sprendimas pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus lūkesčius. Pareiškėja, būdama nėštumo ir gimdymo atostogose, atitiko pareigūnės (statutinės valstybės tarnautojos) statusui keliamus reikalavimus, todėl minėtas ginčo laikotarpis turėtų būti įskaičiuotas į jos vidaus tarnybos stažą. Be to, ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl turi būti panaikintas.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju jis nėra priėmęs jokio administracinio sprendimo dėl pareiškėjos tarnybos laiko (stažo) pareigūno valstybinei pensijai gauti skaičiavimo, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti jį įskaityti į pareiškėjos stažą valstybinei pensijai gauti laikotarpį nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja nuo 1998 m. sausio 27 d. į statutines priešgaisrinės apsaugos pareigūno pareigas nebuvo paskirta, todėl ginčo laikotarpis į vidaus tarnybos stažą neįskaitytinas, o VSAT Vilniaus pasienio rinktinės sprendimas, įformintas 2018 m. spalio 4 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (21/20)-13VR-2097 „Dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo“, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas akcentavo, kad vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pareigūnų pensijai skirti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą iš dalies tenkino, panaikino VSAT Vilniaus pasienio rinktinės 2018 m. spalio 4 d. tarnybinį pranešimą Nr. (21/20)-13VR-2097 „Dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo“, įpareigojo VSAT priimti sprendimą dėl pareiškėjos vidaus tarnybos stažo, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikė atsakovui prašymą dėl stažo perskaičiavimo, kuriame nurodė, jog į jos vidaus tarnybos stažą turi būti įskaitytas laikotarpis nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d., kai pareiškėja dirbo Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio gaisrų gesinimo tarnybos Centrinio gaisrinio ryšio punkto dispečere, tačiau nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui buvo komandiruota į Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio 5-ąją sukarintą priešgaisrinę dalį. VSAT sprendime pažymėta, kad pareiškėjos prašyme nurodytas laikotarpis neatitinka teisinio reglamentavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 46 straipsnyje, todėl šis laikotarpis nebus įtrauktas į vidaus tarnybos stažą.

6. Teismas pažymėjo, kad vidaus tarnybos stažas vidaus reikalų sistemos pareigūnams yra skaičiuojamas vadovaujantis Statuto nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintomis Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklėmis (toliau – ir Stažo skaičiavimo taisyklės). Pagal Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punktą pareigūno vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą ir į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.), t. y. darbo laiką, dirbtą profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinio vadovu, operatyviniu budėtoju, profilaktikos instruktoriumi, sargybos viršininku, skyrininku, ugniagesiu (gaisrininku), vairuotoju, dispečeriu, dujų ir dūmų apsaugos tarnybos meistru (priešdūminės ir priešdujinės tarnybos meistru) Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šis darbuotojas buvo paskirtas statutiniu priešgaisrinės apsaugos pareigūnu.

7. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, jog pareiškėja nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. dirbo Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio gaisrų gesinimo tarnybos Centrinio gaisrinio ryšio punkto dispečere, t. y. dirbo pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindais. Tikslinių nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui pareiškėja buvo perkelta į Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio 5-ąją sukarintą priešgaisrinę dalį. Lietuvos Respublikos priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio viršininko 1998 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 04TE pareiškėja nuo 1998 m. sausio 26 d. buvo atleista iš Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio gaisrų gesinimo tarnybos Centrinio gaisrinio ryšio punkto dispečerės pareigų (darbuotoja pagal darbo sutartį), nes į darbą grįžo prieš tai dirbęs darbuotojas. Teismas apibendrino, kad nuo 1998 m. sausio 27 d., t. y. po 1998 m. sausio 26 d., pareiškėja į statutines priešgaisrinės apsaugos pareigūno pareigas paskirta nebuvo, t. y. pareiškėjos, kaip statutinės valstybės tarnautojos, santykiai su tuometine Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio gaisrų gesinimo tarnyba nutrūko.

8. Teismas įvertino ginčijamo sprendimo turinį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste ir, vadovaudamasis protingumo principu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai šio sprendimo priėmimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Teismas nurodė, kad atsakovas atsakymą į pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 25 d. prašymą dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo įformino Tarnybiniu pranešimu, kuris, teismo vertinimu, nėra galutinis sprendimas, todėl teismas laikė, kad VSAT savo atsakymą įformino netinkamai.

Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo sprendimo turinio yra neaišku, kokiu konkrečiu pagrindu atsisakyta įskaityti pareiškėjos nurodytą laikotarpį į vidaus tarnybos stažą, nes paminėtas Statuto 46 straipsnis nesukonkretintas. Taip pat atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo teigimu, pareiškėjos prašyme nurodytas laikotarpis neatitinka teisinio reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju VSAT tik teismui pateiktame atsiliepime nurodė aiškius ir konkrečius tokio sprendimo priėmimo argumentus, t. y. tinkamai motyvavo priimtą sprendimą neįskaityti ginčo laikotarpio į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad būtent VSAT, kaip viešojo administravimo subjektas, turi pareigą sprendime nurodyti tokius duomenis, t. y. teisiškai reikšmingus faktus, iš kurių asmeniui, kuriam skirtas individualus administracinis aktas, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo ir amžiaus, be papildomų informacijos šaltinių ar laiko sąnaudų, būtų visiškai aiškus sprendime suformuluotų išvadų pagrindas, t. y. sprendimas privalo būti ne tik pagrįstas, bet ir motyvuotas (suprantamas asmeniui). Atsiliepimas į skundą nėra ginčijamo akto motyvuojamoji dalis.

Atsiliepime, kilus ginčui teisme, yra pateikiami proceso šalies paaiškinimai dėl skunde keliamų reikalavimų, bet juo nėra užpildomos administracinio akto priėmimo metu padarytos spragos. Teismas sutiko su pareiškėja, kad šis nustatytas ginčijamo sprendimo trūkumas yra esminis, pažeidžiantis jos teises. Teismas apibendrino, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, sprendimo faktinio pagrindimo (motyvacijos) nebuvimas yra esminis jo trūkumas, suponuojantis jo panaikinimą.

Dėl nurodytų priežasčių teismas įpareigojo atsakovą dėl pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 25 d. prašyme pateikto reikalavimo priimti naują sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas gali priimti bet kokį sprendimą, tačiau jame turi būti aiškiai nurodytas tokio sprendimo priėmimo ne tik teisinis, bet ir faktinis pagrindas (adekvatūs, aiškūs ir pakankami motyvai).

9. Teismas dėl pareiškėjos skunde nurodyto reikalavimo įpareigoti VSAT Vilniaus pasienio rinktinę įskaičiuoti laikotarpį nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. į laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pažymėjo, kad pareiškėja 2018 m. rugsėjo 25 d. prašyme tokio reikalavimo nekėlė. Pareiškėja iš esmės nesutiko su, jos manymu, neteisingai apskaičiuotu vidaus tarnybos stažu. Teismas atkreipė pareiškėjos dėmesį į tai, kad pareigūnų vidaus tarnybos stažas ir tarnybos laikas pareigūno valstybinei pensijai gauti yra skirtingi dalykai (skiriasi ne tik jų paskirtis, bet ir skaičiavimo pagrindai ir pan.). Todėl teismas šį pareiškėjos skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 10. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, netinkamai motyvavo skundžiamame sprendime padarytas išvadas, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą bei naikintiną sprendimą.

10.2. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nuo 1998 m. sausio 27 d. nebuvo paskirta į statutinės priešgaisrinės apsaugos pareigūnės pareigas, todėl jos, kaip statutinės valstybės tarnautojos, santykiai su tuometine Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio gaisrų gesinimo tarnyba nutrūko. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė jos skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą įskaičiuoti laikotarpį nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. į laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

10.3. Remiantis Statuto 46 straipsnio 1 dalies 1, 5 ir 6 punktais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nuo 1999 m. liepos 15 d. pareiškėja buvo paskirta į statutinės valstybės tarnautojos pareigas, laikotarpis nuo 1998 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. taip pat turėtų būti įskaičiuotas į pareigūno vidaus tarnybos stažą. Juo labiau, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad minėtu laikotarpiu pareiškėja vykdė statutinio valstybės tarnautojo funkcijas ir turėjo atitinkamus viešojo administravimo įgaliojimus. Be to, Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punkte nėra nustatyto reikalavimo, kad darbuotojas, dirbęs Darbo sutarties įstatymo pagrindais, būtų iš karto, šiuo atveju nuo 1998 m. sausio 27 d., paskirtas statutiniu priešgaisrinės apsaugos pareigūnu.

10.4. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi teisę gauti šie Lietuvos Respublikos piliečiai: Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai (1 str. 1 d. 1 p.); Vidaus reikalų <...> pareigūnams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos vidaus reikalų <...> laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos (6 str. 1 d.). Nurodytas teisinis reglamentavimas, pareiškėjos vertinimu, lemia, kad ginčo laikotarpį įskaičius į vidaus tarnybos stažą, jis turėtų būti įskaitytas ir į jos tarnybos laiką pensijai skirti.

10.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika patvirtina jos dėstomą poziciją – 2007 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17‑125/2007 ir 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-993/2010.

11. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vykdydamas skundžiamame teismo sprendime nustatytą įpareigojimą, atsakovas, pateikė pareiškėjai naują atsakymą į jos prašymą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsakovas, pritardamas teismo sprendimo motyvams, nesutinka su pareiškėjos reikalavimu įpareigoti jį įskaičiuoti ginčo laikotarpį į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą bei laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad statutiniams valstybės tarnautojams keliami didesni atrankos į tarnybą, profesinio parengimo, sveikatos, fizinio pasirengimo reikalavimai. Atleidus pareiškėją iš pareigų, ji nuo 1998 m. sausio 27 d. į statutinio priešgaisrinės apsaugos pareigūno pareigas nebuvo paskirta, todėl pagal Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punktą laikotarpis nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. neturėtų būti įskaitytas į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo VSAT Vilniaus pasienio rinktinės 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. (21/20)-13VR-2097 „Dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti VSAT Vilniaus pasienio rinktinę įskaičiuoti laikotarpį nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. į jos vidaus tarnybos stažą bei į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjos skundą iš dalies tenkino, panaikino ginčijamą VSAT sprendimą ir įpareigojo VSAT priimti sprendimą dėl pareiškėjos vidaus tarnybos stažo, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, netinkamai motyvavo skundžiamame sprendime padarytas išvadas, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą bei naikintiną sprendimą.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

16. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad pareiškėjos ginčijamas VSAT sprendimas (b. l. 14) neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, prieštarauja gero administravimo principui, ginčijamame sprendime nurodyti teisiniai ir faktiniai jo priėmimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų; nustatyti ginčijamo sprendimo trūkumai yra esminiai, pažeidžia pareiškėjos teises; ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl pagrįstai buvo panaikintas.

18. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą dėl pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 25 d. prašyme (b. l. 13) nurodyto reikalavimo ginčo laikotarpį įtraukti į jos vidaus tarnybos stažą priimti naują sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat atmetė pareiškėjos skunde teismui nurodytą reikalavimą įpareigoti atsakovą įskaičiuoti ginčo laikotarpį į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu, administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016). Dėl šios priežasties teismas negalėjo įpareigoti atsakovo, kuriam pagal įstatymus pavesta spręsti dėl pareiškėjos vidaus tarnybos stažo, imtis atitinkamų veiksmų, kol šis klausimas neišspręstas laikantis teisės aktų reikalavimų, tuo tarpu klausimo dėl ginčo laikotarpio įskaitymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atsakovas iš viso nesprendė, nes pareiškėja tokio prašymo jam neteikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą įskaičiuoti laikotarpį nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. į jos vidaus tarnybos stažą pirmosios instancijos teismo negalėjo būti tenkinamas pilnai, todėl atsakovas pagrįstai buvo įpareigotas priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo atitinkamo prašymo (ABTĮ 88 str. 2 p.), tuo tarpu pareiškėjos skundo reikalavimas minėtą laikotarpį įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti teisėtai buvo atmestas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei vidaus tarnybos stažas yra tarpusavyje susijusios kategorijos. Šiuo aspektu LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011 (Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 193–212) pažymėjo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje numatytas tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti bei Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas nėra tapačios sąvokos, tai viena nuo kitos nepriklausančios kategorijos, numatytos skirtingoms teisinėms situacijoms ir teisiškai savarankiškiems teisiniams santykiams. Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnis nėra specialioji teisės norma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio atžvilgiu. Apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, o nustatant vidaus tarnybos stažą – Vidaus tarnybos statutu.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimo motyvais, jog jos atveju nebuvo pagrindo įskaityti ginčo laikotarpį į jos vidaus tarnybos stažą remiantis Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Šiuo aspektu primintina, kad Statuto (akto redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 46 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog pareigūno vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą ir į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.) darbo laiką, dirbtą profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinio vadovu, operatyviniu budėtoju, profilaktikos instruktoriumi, sargybos viršininku, skyrininku, ugniagesiu (gaisrininku), vairuotoju, dispečeriu, dujų ir dūmų apsaugos tarnybos meistru (priešdūminės ir priešdujinės tarnybos meistru) Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šis darbuotojas buvo paskirtas statutiniu priešgaisrinės apsaugos pareigūnu. Tai reiškia, kad tam, jog Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu į pareigūno vidaus tarnybos stažą būtų galima papildomai įskaityti atitinkamą darbo laiką, turi būti nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos: 1) asmuo dirbo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinio vadovu, operatyviniu budėtoju, profilaktikos instruktoriumi, sargybos viršininku, skyrininku, ugniagesiu (gaisrininku), vairuotoju, dispečeriu, dujų ir dūmų apsaugos tarnybos meistru (priešdūminės ir priešdujinės tarnybos meistru) Darbo sutarties įstatymo pagrindais; ir 2) tas pats asmuo vėliau buvo paskirtas statutiniu priešgaisrinės apsaugos pareigūnu.

21. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėja nuo 1997 m. kovo 12 d. iki 1998 m. sausio 26 d. dirbo Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio gaisrų gesinimo tarnybos Centrinio gaisrinio ryšio punkto dispečere, t. y. dirbo pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindais, bei atitinkamai atitiko pirmąją Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą sąlygą. Tačiau pareiškėja nuo 1998 m. sausio 27 d., t. y. po 1998 m. sausio 26 d., į statutines priešgaisrinės apsaugos pareigūno pareigas paskirta nebuvo, t. y. pareiškėjos, kaip statutinės valstybės tarnautojos, santykiai su tuometine Vilniaus miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio gaisrų gesinimo tarnyba nutrūko, kas reiškia, jog nebuvo išpildyta antroji Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta sąlyga, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo ginčo laikotarpį įskaityti į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu.

22. Kartu paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime patikrino galimybę į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą įskaičiuoti ginčo laikotarpį vadovaujantis Statuto 46 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, tačiau nepasisakė dėl kitų Statuto 46 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų taikymo, todėl atsakovas, vykdydamas teismo sprendime nustatytą įpareigojimą ir iš naujo nagrinėdamas pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 25 d. prašymą, turėtų patikrinti, ar yra pagrindas ginčo laikotarpį įskaityti į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą kitais Statuto 46 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė