2022-07-28 Nr. AB-19559-3-62-3-01070-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3320-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01070-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 22S64167 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad jis nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Migracijos departamentui pateiktą prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad kilmės valstybėje jam kelia grėsmę kraujo keršto tradicijos, nes (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad (duomenys neskelbtini), nes vedybos buvo iš meilės ir nebuvo suderintos su sutuoktinės šeima. Pareiškėjas teigė, kad yra išsiskyręs su žmona, vedęs kitą, tačiau pakartotinai buvo užpultas ir yra persekiojamas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors atsakovas Sprendime akcentavo, jog garbės nusikaltimai yra paplitę pareiškėjo kilmės valstybėje, tačiau Migracijos departamentas nesurinko detalios, naujausios informacijos apie kraujo keršto tradicijas, paplitimą, grėsmę. Pareiškėjas mano, kad atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos surinkti išsamią, aktualią, naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir joje paplitusias tradicijas dėl kraujo keršto. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, turi vadovautis tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą (toliau – ir EPPB, ESPA), Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, neturėdamas tokių duomenų, negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjui kilmės šalyje kylančių grėsmių.

6. Pareiškėjas teigė, kad ginčijamo Sprendimo kontekste atsakovas nesiaiškino, ar įvykus pareiškėjo deportacijai kiltų reali rizika, jog jis patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Pareiškėjo nuomone, atsakovo surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuojamos išvados, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jo teisės ir pagrindinės laisvės.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog jis iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką uždraudimo terminas yra neproporcingas.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pokalbio metu tvirtino, jog (duomenys neskelbtini) vedė savo pirmąją žmoną, bet žmonos šeima nepritarė jų santuokai. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sulaukė grasinimų iš (duomenys neskelbtini), kuris (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad po užpuolimo jis kreipėsi į policiją, tačiau (duomenys neskelbtini) prašė jo atsiimti pareiškimą, pareiškėjas tai ir padarė. Po šio užpuolimo pareiškėjas buvo išvykęs pas giminaičius į kitą miestą, o (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini), nes bijojo, kad jį vėl gali užpulti. Kol pareiškėjas buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), žmona susitaikė su savo šeima ir tada prasidėjo nesutarimai tarp sutuoktinių, todėl (duomenys neskelbtini) jie išsiskyrė. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas vedė antrą kartą, tačiau (duomenys neskelbtini) jį užpuolė (duomenys neskelbtini). Po užpuolimo pareiškėjas nesikreipė į policiją, nes nenorėjo patirti dar daugiau problemų. Prieglobsčio prašytojas teigė, kad (duomenys neskelbtini) sugeba susekti jį pagal jo telefoną, todėl pareiškėjas (duomenys neskelbtini) išvyko iš (duomenys neskelbtini).

11. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, jog pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė. Pareiškėjo pasakojimas apie konfliktą su (duomenys neskelbtini) ir gautus grasinimus yra pakankamai nuoseklus, istorija apie (duomenys neskelbtini) persekiojimą suderinama su tyrimu metu surinkta aktualia kilmės valstybės informacija apie kraujo kerštą (duomenys neskelbtini) (tikėtina, kad dėl giliai įsišaknijusių visuomenės tradicijų ir papročių prieglobsčio prašytojas galėjo susilaukti nepritarimo iš pirmosios žmonos šeimos, nes vedė ją iš meilės be šeimų pritarimo). Tačiau, pasak atsakovo, pats pasakojimas savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo. Pareiškėjo istorija nepaaiškina tariamo persekiotojo motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje.

12. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, taip pat nenustatytos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

13. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nustatyta, kad beatodairiško smurto lygis pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) provincijoje yra toks žemas, jog rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei iš esmės yra minimali. Įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, nenustatytos individualios aplinkybės, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14. Atsakovas tvirtino, kad surinko ir įvertino tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį jo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tai reiškia, kad, priimant ginčijamą Sprendimą, buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija ir nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

15. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (su asmenų grupe) pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

16. Atsakovas pažymėjo, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Šiuo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, o draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime.

II. 17. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2022 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 22S64167 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti A. Z. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2022 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 22S64167 rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo A. Z. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; teismas atmetė kitą skundą dalį.

18. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) jam gresia pavojus dėl konflikto su (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) siekia įvykdyti kraujo kerštą.

19. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, vertino kaip nesąlygojantį pabėgėlio statuso jam suteikimo. Teismas pažymėjo, kad tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas. Tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai, nes prieglobsčio prašytojo nurodyta gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) regione, kurios vyriausybė aktyviai kovoja su nusikaltimais dėl garbės. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad, jeigu tariamo persekiotojo tikslas būtų nužudymas dėl garbės, tikėtina, jog tai galėjo įvykti praeityje, kai pareiškėjas dar buvo susituokęs su pirmąja žmona. Be to, garbės nužudymai dažniausiai yra vykdomi šeimos narių prieš moteris, nes (duomenys neskelbtini) vis dar plačiai paplitęs požiūris, kad šeimos garbė slypi moterų kūne ir veiksmuose, tačiau, prieglobsčio prašytojo teigimu, (duomenys neskelbtini) kėsinosi nužudyti tik jį, bet ne (duomenys neskelbtini), nors pagal tradicijas būtent pastaroji savo šeimai galėjo užtraukti gėdą, ištekėdama už pasirinkto vyro be šeimos sutikimo.

20. Teismas vertino, kad pareiškėjo pasakojimas ir pateikti papildomi įrodymai (santuokos liudijimas, vaikų gimimo liudijimas ir ligoninės išrašas) nepagrindė, jog kilmės valstybėje jam kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Teismas, atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, darė išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Prieglobsčio prašytojo pateiktos informacijos visuma nepagrindė išvados, jog jam tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą.

21. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad byloje nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

22. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės Sprendimu buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Teismas sprendė, kad tyrimo metu pagrįstai ir argumentuotai nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Sprendime buvo įvertinta, ar prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

23. Teismas nurodė, kad iš 2021 m. EPPB ataskaitos matyti, jog beatodairiško smurto lygis pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) provincijoje) yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Įvertinęs prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, teismas nenustatė individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio, todėl vertino, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

24. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjui laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką nelegaliai kirsdamas valstybės sieną ir prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

25. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) ir / ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo atvykimas į Lietuvą galėjo sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 27. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad nurodė faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti savo šeimos garbę. Garbės nusikaltimus toleruoja visuomenė, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į garbės pažeidimus. Policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiuos nusikaltimus užkardyti ir išaiškinti. Pareiškėjo nuomone, jis priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimą, todėl, atsižvelgiant į tai, jog pagal kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, kad pareiškėjo išsakyta grėsmė yra reali.

30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, pagal kilmės šalies informaciją, (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Tačiau pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

31. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas rėmėsi 2021 m. EPPB ataskaita ir nurodė, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą.

32. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

33. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias jam gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovas nurodo, kad sutinka su teismo išvada, jog, įvertinus bylos faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimą, taip pat atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, pagrįstai nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjo istorija nepaaiškina tariamo persekiotojo motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje. Be to, remiantis tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija, garbės nužudymai dažniausiai yra vykdomi šeimos narių prieš moteris, nes (duomenys neskelbtini) vis dar plačiai paplitęs požiūris, kad šeimos garbė slypi moterų kūne ir veiksmuose. Atsakovas mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju negalima spręsti, kad pareiškėjui jo kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statuso.

36. Atsakovo teigimu, tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Atsakovas pažymi, kad individualiai ir objektyviai įvertino pareiškėjo situaciją kilmės valstybės kontekste pagal jo paties pateiktus prieglobsčio prašymo motyvus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl tyrimo metu buvo vertinama situacija pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas surinko aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant ESPA informaciją apie (duomenys neskelbtini). Pasak atsakovo, 2021 m. ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde nepateikė jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų, o vien tai, kad pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.

38. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

41. Nagrinėjamu atveju prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjas motyvavo tuo, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė, kad nagrinėjamu atveju būtina skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti į bylą raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 22S64167 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

44. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas. Atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas tenkino skundą iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą terminą sutrumpino iki 2 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

45. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad nurodė faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti savo šeimos garbę. Garbės nusikaltimus toleruoja visuomenė, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į garbės pažeidimus. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

46. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

48. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

49. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

50. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

51. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

52. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

53. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

54. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

55. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) jam gresia pavojus dėl konflikto su buvusios sutuoktinės šeima, nes (duomenys neskelbtini) siekia įvykdyti kraujo kerštą. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) vedė savo pirmąją žmoną, bet jų santuokai žmonos šeima nepritarė. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sulaukė grasinimų iš (duomenys neskelbtini), kuris (duomenys neskelbtini). Po užpuolimo pareiškėjas kreipėsi į policiją, tačiau (duomenys neskelbtini) prašė jo atsiimti pareiškimą, pareiškėjas tai ir padarė. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas išvyko į (duomenys neskelbtini), kol jis buvo išvykęs, jo sutuoktinė susitaikė su savo šeima, tačiau tuomet sutuoktiniai pradėjo dažniau pyktis, dėl to (duomenys neskelbtini) jie išsiskyrė. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vedė antrą kartą, tačiau (duomenys neskelbtini) jį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) siekia jį nužudyti, dėl to jam (duomenys neskelbtini) yra nesaugu.

56. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo garbės nusikaltimo ir kraujo keršto reiškinį, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) teisės aktuose garbės nužudymas apibrėžiamas kaip „nusikaltimas, padarytas (duomenys neskelbtini) ar panašių kitų papročių ar praktikos vardu arba pretekstu“.

„(duomenys neskelbtini)“ iš pradžių buvo terminai „svetimautojas“ ir „svetimautoja“, tačiau dabar šie terminai vartojami įvairioms įsivaizduojamo amoralaus elgesio formoms. Jame aprašomas tradicinis paprotys, kai moteris ir vyras, užmezgę neteisėtus santykius arba dažniau įtariami jais, yra nužudomi šeimos narių, siekdami atkurti šeimos garbę. 2019 m. Australijos užsienio reikalų ir prekybos departamento ataskaitoje teigiama, kad „garbės nužudymus šeimos nariai vykdo prieš tuos asmenis, kurie užtraukė gėdą šeimai atsisakydami suplanuotos santuokos, ar sukūrę romantinius santykius su šeimos pritarimo negavusiu asmeniu, arba merginų ir moterų atveju užtraukus gėdą ne kukliu elgesiu ar apranga, nes (duomenys neskelbtini) vis dar paplitęs požiūris, kad šeimos garbė slypi moters kūne ir veiksmuose“. <...> 2004 m. baudžiamojo įstatymo (pakeitimo) įstatymas, dar vadinamas žmogžudysčių dėl garbės įstatymu, kartu su 2016 m. baudžiamojo įstatymo pakeitimu (nusikaltimai garbės vardu arba pretekstu) numato baudžiamąją atsakomybę už nužudymus dėl garbės (duomenys neskelbtini). <...> 2020 m.

JAV valstybės departamento ataskaitoje buvo aprašyta žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini), ypatingai kaimo vietovėse, kuriose vis dar taikomos neoficialios teisingumo sistemos, pažeidžiančios žmogaus teises. Tokios neformalios teisingumo sistemose bendruomenių lyderiai, taip pat ir (duomenys neskelbtini) provincijoje, surengdavo vietos tarybos posėdžius. Šios vietos tarybos dažnai smerkdavo moteris smurtine bausme arba mirtimi už nusikaltimus susijusius su garbe. Toje pačioje ataskaitoje taip pat rašoma, kad „daugeliu atvejų pareigūnai leido vyrui, susijusiam su garbės nusikaltimu, pabėgti.

Kadangi šie nusikaltimai dažniausiai vyko šeimose, apie daugelį jų nebuvo pranešta. Tačiau, pasak nevyriausybinių organizacijų, dėl padidėjusio žiniasklaidos dėmesio teisėsaugos pareigūnams pavyko imtis tam tikrų veiksmų prieš šiuos nusikaltimus“. <...>.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias jį išvykti iš kilmės šalies, pastebėtina, kad asmeninio pobūdžio konfliktas su (duomenys neskelbtini) nepatvirtina kilmės valstybėje pareiškėjui realiai gresiančio beatodairiško smurto. Nors pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) persekiojimą yra suderinamas su tyrimu metu surinkta aktualia kilmės valstybės informacija apie garbės nusikaltimus ir kraujo kerštą (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo pateikta istorija nepaaiškina tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini)) motyvų (kam žudyti pareiškėją) ir tikslų (ką tariamas persekiotojas pasiektų nužudęs pareiškėją) persekioti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tariamas persekiotojas nepasiektų savo tikėtino tikslo, nes pareiškėjas (duomenys neskelbtini) išsiskyrė su pirmąją žmona, kuri tuo metu, kai pareiškėjas buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), susitaikė su savo šeima, t. y. pareiškėjo buvusios sutuoktinės šeima atleido jai už garbės nusikaltimą. Kaip jau buvo minėta, garbės nužudymai dažniausiai yra vykdomi šeimos narių prieš moteris. Šiuo atveju pareiškėjas tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) kėsinosi nužudyti tik jį, bet ne (duomenys neskelbtini), nors pagal tradicijas būtent pastaroji savo šeimai galėjo užtraukti gėdą, ištekėdama už pasirinkto vyro be šeimos sutikimo.

58. Pareiškėjo teigimu, jis su savo persekiotoju ((duomenys neskelbtini)) buvo susidūręs du kartus – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuos nurodytus užpuolimus skiria dešimties metų laikotarpis, be to, pareiškėjas santuoką su pirmąja žmona sudarė (duomenys neskelbtini), o pirmą kartą, jo teigimu, jis buvo užpultas tik (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas patirtiems sužalojimams pagrįsti pateikė ligoninės išrašą apie (duomenys neskelbtini) patirtą traumą, tačiau, kaip teisingai pažymėjo atsakovas ir teismas, pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėją užpuolė būtent (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir teismo nuomone, kad, jeigu tariamo persekiotojo tikslas būtų pareiškėjo nužudymas dėl garbės, tikėtina, jog tai galėjo įvykti praeityje, kai pareiškėjas dar buvo susituokęs su pirmąja žmona. Svarbu paminėtina ir tai, kad pareiškėjas kreipėsi į policiją po pirmojo užpuolimo – (duomenys neskelbtini), tačiau įkalbėtas (duomenys neskelbtini) jis atsiėmė savo pareiškimą, nes nenorėjo pyktis su žmonos šeima. Po antrojo užpuolimo pareiškėjas nesikreipė į policiją, nors jau buvo išsiskyręs su pirmąja žmona. Taigi šiuo atveju nėra duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Turima informacija apie kilmės valstybę nesudaro pagrindo prielaidai, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, nes pareiškėjas, atsiimdamas savo pareiškimą, pats atsisakė teisėsaugos institucijų pagalbos dėl tariamo persekiojimo. Pažymėtina ir tai, kad, pagal atsakovo surinktą kilmės šalies informaciją, prieglobsčio prašytojo nurodytos gyvenamosios vietos vyriausybė aktyviai kovoja su nusikaltimais dėl garbės.

59. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) persekiojimą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys prilygsta „persekiojimui“, o jo individuali situacija atitinka „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijų. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti duomenys ir teiginiai apie situaciją (duomenys neskelbtini) taip pat nepagrindžia individualiai jam gresiančios grėsmės, nes pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o ne (duomenys neskelbtini) pilietis, dėl to ir tyrimo metu buvo vertinama situacija tik pareiškėjo kilmės valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo išvada, kad, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

60. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, didinančios tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatytos. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

61. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos rinkti informaciją pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis jam atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

63. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

64. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

65. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Jolanta Malijauskienė