2020-11-11 Nr. AB-21160-3-64-3-02225-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3028-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02225-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kalinimo Šiaulių TI metu jis paskelbė bado streiką ir apie tai 2017 m. liepos 25 d. raštu informavo Šiaulių TI. Pareiškėjas teigė, kad kai buvo atvežtas į Šiaulių TI, buvo sukrėstas pareigūnų požiūrio į suimtuosius bei Šiaulių TI dirbančių medikų dviveidiškumo, todėl 2017 m. liepos 25 d. paskelbė bado akciją ir badavo iki 2017 m. liepos 31 d. Rašte nurodė, kad bado streiką pradeda dėl kriminalinės žvalgybos atstovų, auklėtojų jam daromo spaudimo, skundų / prašymų neregistravimo, nevedimo į koplyčią. Pareiškėjas teigė, kad gaudavo raštiškus direktoriaus atsakymus, kad jo skundai nepagrįsti, o gavęs išklotinę pamatė, kad ne visi jo skundai užregistruoti. Pvz., išklotinėje parašyta, kad 2017 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą higienos reikmenims, tačiau turi direktoriaus išvadą, kurioje nurodyta, kad 2017 m. gegužės 10 d. į Psichologijos tarnybą jis kreipėsi asmeniniu prašymu, tačiau pas psichologę eiti pats atsisakė. Išklotinėje nėra parašyta, kad teikė prašymą dėl kreipimosi į Psichologinę tarnybą. Tai vienas iš įrodymų, kad ne visi prašymai yra registruojami. Pareiškėjas teigė, kad kreipėsi į prokuratūrą, jog jam būtų panaikinta kardomoji priemonė. Prokuratūra pateikė užklausimą į kalėjimą, o Sveikatos tarnyba atsakė, kad jis dėl sveikatos nesikreipė. Pareiškėjo nuomone, pareigūnai veikia sistemiškai, dėl to paskelbė bado akciją. Nors kriminalinė žvalgyba nurodo, jog nėra duomenų, kad jo prašymai buvo neregistruoti, teikdamas prašymus socialinės reabilitacijos skyriaus specialistams, tai darydavo prie vaizdo registratorių. Pareikalavus peržiūrėti konkrečių dienų vaizdo įrašus, jam buvo atsakyta, kad tam nėra galimybių, nes nurodytas vaizdo registratorius neveikia.

3. Pareiškėjas teigė po bado akcijos kreipęsis į medikus dėl nusilpusio organizmo atstatymo, tačiau gavo raštišką atsakymą, kad jo akys neparaudusios. Pareigūnai, norėdami užglaistyti vieną situaciją, pateikia kitą melagingą situaciją. Badavimo metu buvo užregistruotas svorio netekimas, nusiskundimai sveikatos būkle, visa tai jaučia iki šiol. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas 27 kameroje su kriminalinės žvalgybos neetatiniais darbuotojais. Kreipėsi į kriminalinės žvalgybos atstovus, kad su jų kolegomis jis nesėdės, prašė iškelti į kitą kamerą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas teigė, kad bado streiką skelbė ir dėl to, kad jam buvo uždrausta lankytis koplyčioje. Pagal atsakovo pateikiamus dokumentus jis liepos mėnesį buvo nuvestas į koplyčią du kartus, tačiau religines apeigas galima atlikti kasdien. Po bado akcijos pareiškėjui vėl apribojo koplyčios lankymą. Šiaulių TI pareigūnai uždraudė pasiimti žvakes iš kunigo, nes žvakes kamerose laikyti draudžiama. Pareiškėjas teigė rašęs skundus dėl koplyčios lankymo, juos perdavė auklėtojui, tačiau kitas auklėtojas nurodė, kad nėra jokių prašymų. Pareiškėjui paskelbus bado akciją kriminalinės žvalgybos pareigūnai pradėjo jam daryti psichologinį spaudimą. Dėl kriminalinės žvalgybos pareigūnų elgesio bandant įvairias būdais išgauti iš pareiškėjo informaciją, dėl neteisybės jam kilo ypatingas poreikis lankytis koplyčioje, jautėsi žlugdomas morališkai ir dvasiškai. Paskelbus bado akciją pareiškėjui didelės įtakos turėjo aplinkinių valgymas, tyčiojimasis iš jo. Teikdami maistą pareigūnai šaipydavosi, replikuodavo, kad išalkęs jis vis tiek valgys, o pareiškėjas vėliau sužinojo, kad badavimo metu jis turėjo būti iškeltas į atskirą kamerą, kurioje nėra valgančių asmenų. Dėl to patyrė per daug dvasinių kančių, sukrėtimų, o 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas padėtų atlyginti jam padarytą neturtinę žalą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2017 m. liepos 31 d. Šiaulių TI darbuotojai savo veikloje vadovaujasi pagarbos žmogui ir valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 134 punktą, badaujantis suimtasis pagal motyvuotą tardymo izoliatoriaus direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimą (34 priedas), esant galimybėms, laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų. Kadangi imperatyvaus nurodymo perkelti badaujantį asmenį į kitą kamerą nėra, atsižvelgiant į Šiaulių TI laikomų asmenų skaičių, pareiškėjas nuo kitų kalinčių asmenų atskirtas nebuvo ir pats tokio noro nereiškė. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 10 d. skundė galbūt neteisėtus Šiaulių TI darbuotojų veiksmus – skundų neregistravimą. Iš Šiaulių TI 2017 m. rugpjūčio 14 d. atsakymo Nr. 17/01-1360 matyti, kad prašymo nagrinėjimo metu Kriminalinės žvalgybos skyrius negavo duomenų apie skundų neregistravimą. Duomenų, kad šį atsakymą pareiškėjas būtų skundęs, atsakovo atstovas neturi. Peržiūrėjus 2017–2019 m. Šiaulių TI gaunamus dokumentus jokių užregistruotų raštų iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl K. L. nerasta. Pareiškėjas turi įrodyti žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir institucijos veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo K. L. skundą atmetė.

7. Teismas konstatavo, kad asmens badavimas (badavimo paskelbimas) yra konkretaus asmens saviraiškos, reaguojant į tam tikrą, jo manymu, socialiai reikšmingą situaciją, forma. Teisė į badavimą nėra ribojama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 1, 3 d.). Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės) 133 punktą, suimtajam rašytiniu pareiškimu paskelbus apie badavimą, tardymo izoliatoriaus direktorius arba jo pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir tardymo izoliatoriaus įgaliotas pareigūnas, per 12 valandų privalo asmeniškai pasikalbėti su badaujančiuoju, išsiaiškinti badavimo priežastis ir apie tai raštu pranešti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam ar jį atliekančiam prokurorui arba teismui, kurio žinioje yra byla, ir Kalėjimų departamento direktoriui.

8. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju Šiaulių TI atliko visus Taisyklių 133–134 punktuose nustatytus veiksmus: pareiškėjui 2017 m. liepos 25 d. pateikus rašytinį pranešimą apie skelbiamą bado akciją dėl, jo nuomone, neleidimo lankyti koplyčios, pareiškėjo badavimo priežastis ir jo reikalavimų teisėtumą pokalbio metu aiškinosi Šiaulių TI direktoriaus pavaduotojas. Pareiškėjas supažindintas su badavimo metu galimais padariniais jo sveikatai ir pasiūlyta atsisakyti badauti. Tą pačią dieną apie pareiškėjo badavimą buvo pranešta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) Priežiūros skyriui ir Šiaulių apygardos teismo teisėjui. Pareiškėjui nutraukus badavimą, apie tai buvo vėl pranešta minėtoms institucijoms.

9. Teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 134 punktą, badaujantis suimtasis pagal motyvuotą tardymo izoliatoriaus direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimą, esant galimybėms, laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų. Todėl Šiaulių TI direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi diskreciją spręsti ar badaujantį asmenį laikyti atskirai nuo kitų asmenų, ar ne. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad su prašymu jį izoliuoti nuo kitų asmenų būtų kreipęsis į administraciją. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai nepagrįsti ir akcentavo, kad pareiškėjas pats apsisprendė badauti, todėl dėl to jam ir kilo tam tikri nepatogumai.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 135 punktą, ilgiau kaip tris dienas badaujantį suimtąjį kasdien apžiūri ir pasiūlo nutraukti badavimą tardymo izoliatoriaus sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas, kuris duomenis apie suimtojo sveikatos būklę įrašo Asmens sveikatos istorijoje (ambulatorinėje kortelėje). Iš asmens sveikatos istorijos nuorašų matyti, kad kiekvieną dieną badavimo metu pareiškėją išklausydavo gydytojas, jis nusiskundimų sveikata neturėjo, vyko pokalbiai apie badavimo žalą sveikatai. Taigi pareiškėjo sveikata bado akcijos metu buvo tikrinama gydytojo. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir teigė, kad jam paraudusios akys, jis susiskambino su laisvėje esančiais draugais ir jie teigia, kad akys gali parausti nuo skaitymo ir virusinės infekcijos. Tačiau buvo nustatyta, kad indikacijų medikamentiniam gydymui nėra. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant kalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

11. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas savo rašyto 2017 m. liepos 25 d. pranešimo prašė nebenagrinėti ir administracinė procedūra buvo nutraukta.

12. Teismas pareiškėjo argumentus, kad pareigūnai, kurie pristatydavo maistą, kai jis badavimo metu atsisakė maisto šaipydavosi, replikuodavo, taip pat elgėsi su juo netinkamai atmetė kaip nepagrįstus, vertino kaip subjektyvią pareiškėjo nuomonę. Dėl tokių pareigūnų veiksmų pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių ar Kalėjimų departamentą nesikreipė, nebuvo atlikti tarnybiniai patikrinimai pareigūnų atžvilgiu.

13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jo skundai nebuvo registruojami. Atsakovo atstovas pateikė Šiaulių TI registruotus pareiškėjo skundus, pranešimą dėl bado akcijos paskelbimo. Pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti, į juos duoti atsakymai, arba administracinė procedūra buvo nutraukta, pareiškėjui atsisakius jų. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimais, turėjo teisę juos nustatyta tvarka ir terminais skųsti. Iš kitų pareiškėjo pridėtų atsakymų į kitus jo prašymus ir skundus matyti, kad pareiškėjas dėl savo, jo manymu, pažeistų teisių kreipėsi į Kalėjimų departamentą, Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą, Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir kt., t. y. pareiškėjas naudojosi savo teisėmis, teisė skųstis nebuvo apribota.

14. Teismas pažymėjo, kad patikslintame skunde (atsiliepime) pareiškėjas pasisakė apie jo sumušimą Šiaulių TI. Kalėjimų departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendime Nr. 2S-604 išsamiai išanalizavo ne tik paminėtą atvejį, bet įvertino ir medicininius įrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos. Pareiškėjui buvo nurodyta minėto sprendimo apskundimo terminas ir tvarka.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas patikslintame skunde (atsiliepime) teigė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija įpareigoja Šiaulių TI laikytis Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio, elgtis su pareiškėju kaip su laisvėje esančiu asmeniu, teikti pažymas, užtikrinti sąlygas dėl neturtinės žalos priteisimo ir kt. Pareiškėjas nenurodė nei kada, nei dėl ko kreipėsi (jei toks kreipimasis buvo) į Sveikatos apsaugos ministeriją, o atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad jokio rašto iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl K. L. nerasta. Tai patvirtina Šiaulių TI Veiklos organizavimo skyriaus 2019 m. lapkričio 18 d. pažyma Nr. 20/01-5476.

16. Teismas nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas K. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priteisti jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis nepagrįstai badavimo metu nebuvo atskirtas nuo kitų nuteistųjų, tai jam sukėlė kančių, jam nebuvo užtikrintas orus badavimas. Nors atsakovas teigė, kad nebuvo galimybių atskirti pareiškėją dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, tačiau teismas šios aplinkybės netikrino.

19. Pareiškėjas teigia, kad dauguma jo išsakytų frazių apie moralę teismo sprendime nebuvo įrašytos, teismas nepagrįstai teigia, kad jis kalbėjo abstrakčiai. Be to, teismo posėdžio metu, kuris vyko vaizdo konferencijos būdu, nebuvo užtikrintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 8 straipsnis, šalia buvęs pareigūnas kalbėjo telefonu, į kabinetą užeidavo pašaliniai žmonės.

20. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo rašęs prašymus lankytis koplyčioje mažiausiai 2 kartus per savaitę, o pareiškėjo pridedamose išklotinėse apie jo prašymus pažymėta, kad buvo tik vienas toks prašymas. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių TI dokumentai tvarkomi netinkamai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi tik atsakovo pateikiamais duomenimis. Teismas neišsireikalavo pareiškėjo minėtos pažymos iš Sveikatos apsaugos ministerijos, nors pareiškėjas įsitikinęs, kad tokia pažyma egzistuoja, nes buvo gavęs jos kopiją.

21. Pareiškėjas teikia dokumentus, jo nuomone, patvirtinančius, kad jis turėjo būti atskirtas nuo kitų suimtųjų, kurie nebadavo (apskaitos kortelę). Iš šio dokumento matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas su kitais asmenimis, dirbančiais kriminalinėje žvalgyboje, turint tikslą išgauti iš jo informaciją. Pareiškėjas įsitikinęs, kad būtent šiuo tikslu jis buvo neatskirtas nuo kitų kaip badaujantis, nes norėta jį sekti. Pareiškėjo nuomone, teismas neatskleidė bylos esmės.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

23. Atsakovo atstovas nurodė, kad pateikė teismui visus turimus dokumentus, susijusius su nagrinėjama byla. Pareiškėjui nenurodžius konkretaus dokumento, neįmanoma nei atsakovui, nei teismui jo išsireikalauti. Šiaulių TI neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, todėl pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti nėra. Naujai nurodomos aplinkybės apeliaciniame procese nenagrinėjamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje kilo ginčas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas K. L. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI: neatskyrimo nuo kitų kartu kalintų asmenų jo paskelbto badavimo metu 2017 m. liepos 25-31 d., netinkamo pareigūnų elgesio, netinkamo jo prašymų ir skundų registravimo Šiaulių TI.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Šiaulių TI neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo atžvilgiu Šiaulių TI atliko neteisėtus veiksmus, jam neabejotinai kilo neturtinė žala, kuri turėjo būti kompensuota pinigais.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

30. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas teisingai aiškino Taisyklių nuostatas, reglamentuojančias tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus suimtajam paskelbus badavimą (133–135 p.) ir iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad Šiaulių TI Taisyklių šiuo bylos aspektu nepažeidė. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjo prašymai ir skundai buvo registruojami, o Šiaulių TI pagal kompetenciją juos nagrinėjo ir teikė atsakymus pareiškėjui.

32. Byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamo pareigūnų elgesio dalinant maistą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetami kaip nepagrįsti.

33. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla nebuvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje. Iš byloje esančios 2019 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio informacinės pažymos matyti, kad teismo posėdis vyko vaizdo konferencijos būdu, pareiškėjui buvo aiški proceso eiga, jis teikė daug paaiškinimų, atsakinėjo į teismo klausimus, esminių techninių kliūčių teismo posėdžio metu nenustatyta. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismo posėdžio metu galėjo būti pažeistas ABTĮ 8 straipsnis, reglamentuojantis bylų nagrinėjimo teisme viešumą, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas.

36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, o skundo argumentus grindė iš esmės abstraktaus pobūdžio teiginiais. Tokio pobūdžio neteisėtų veiksmų nenustatė ir teismas, ištyręs bylos medžiagą. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 str. 1 d.), padarytų pareiškėjui, konstatuotina, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.). Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą šioje byloje.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė