2025-05-07 Nr. AB-7867-3-61-3-01045-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-503-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01045-2025-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 14 d. (data patikslinta pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis) nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. (vardas ir pavardė patikslinti pagal paso kopiją) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas), kuris yra Indijos Respublikos pilietis, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 24S298563 (toliau – ir Sprendimas), kuriame nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos Konfederacija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad ne vienoje byloje teismas pasisakė, jog vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas nėra pagrindas taikyti asmeniui draudimą judėti Europos Sąjungoje, todėl pareiškėjo judėjimo ribojimas pakankamai ilgą laiką, remiantis Sprendimu, kuris nėra tinkamai motyvuotas ir yra akivaizdžiai neteisingas, pažeidžia pareiškėjo teises. Pareiškėjas teigė, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, nepateikė jokių melagingų arba suklastotų duomenų ar pan., ir nėra pagrindo pripažinti, jog jis yra pavojingas ir jo negalima įleisti į Europos Sąjungos ir Šengeno valstybes. Pareiškėjas dėl minėto draudimo šiuo metu negali laisvai judėti, jo gyvenimas yra labai apsunkintas, o pritaikyta priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga (ypač atsižvelgiant į tai, kad leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vien dėl to, kad pareiškėjas nutraukė studijas). Šiuo atveju yra būtina pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tam, kad akivaizdžiai neteisėtas Sprendimas nesukeltų pareiškėjui nepagrįstos žalos.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. kovo 14 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo M. V. skundą ir tenkino jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdė Sprendimo vykdymą iki kol įsiteisės sprendimas, priimtas šioje administracinėje byloje.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, apžvelgė aktualias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį, priėjo prie išvados, kad yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirajame skunde, kurį vėliau patikslino, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 14 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas teigia, kad, panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas neskundė atitinkamo sprendimo), pareiškėjas neteko teisės būti Lietuvoje, ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis gali teisėtai būti kurios nors kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikoma Šengeno acquis, teritorijoje, todėl pareiškėjo argumentai, jog Sprendimu apribota jo teisė laisvai judėti, yra absoliučiai nepagrįsti. Taigi, Sprendimu pareiškėjui negali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas išvyko iš Lietuvos, todėl pagrįstai galima teigti, jog pareiškėjas dar vis yra Lietuvoje neteisėtai. Reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas suteikia papildomas galimybes pareiškėjo neteisėtai migracijai Šengeno erdvėje.

Pareiškėjas M. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismo nutartis yra teisėta ir galiojanti, kadangi Sprendimas yra neabejotinai neteisingas. Pareiškėjas nėra Europos Sąjungos valstybių narių pilietis, tačiau tai nereiškia, jog jis neturi teisės teisėtai būtais gauti leidimą gyventi arba vizą, siekdamas būti šiose valstybėse, bet šiuo metu tokia pareiškėjo teisė yra ribojama. Atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, jog pareiškėjas neteisėtai yra Lietuvoje, nes atsakovas žino, jog jo nėra Lietuvoje. Pareiškėjas mano, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė įstatymo nuostatas, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus. Akivaizdu, kad priimtas sprendimas yra neproporcingas, peržengiantis atsakovui suteiktos diskrecijos ribas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nuspręsta tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo vykdymą iki kol įsiteisės sprendimas, priimtas šioje administracinėje byloje.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taigi, pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą (galiojimą), turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Departamentas 2024 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 24S230751 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 76026742, galiojantį iki 2025 m. liepos 18 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 9 dalimi, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat asmuo nutraukė studijas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šis sprendimas buvo teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas, panaikintas arba pripažintas netekusiu galios. Atsakovas 2024 m. gruodžio 18 d. priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius.

Teisėjų kolegija, vertindama sąlygas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendžia, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimų panaikinti Sprendimą: nenustatyta, kad egzistuoja kokios nors procesinės kliūtys tenkinti materialiuosius skundo reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą su tokiais reikalavimais; pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo (pvz., Sprendimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, teisiniams principams ir teismų praktikai) ir nėra pagrindo pripažinti, jog šie skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl ginčijamo administracinio sprendimo neteisėtumo šioje proceso stadijoje išsamiau nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl antrosios sąlygos egzistavimo, pažymi, kad nei pareiškėjas skunde, nei pirmosios instancijos teismas tikrinamoje nutartyje nenurodė, kokia neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala galėtų kilti pareiškėjui, jei prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta. Pareiškėjas skundo dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo rėmėsi iš esmės tik abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, jog Sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, o juo pritaikyta priemonė – neteisinga ir neproporcinga, todėl Sprendimu negalima apriboti jo laisvės judėti Europos Sąjungos ir Šengeno valstybių teritorijoje. Pareiškėjas nenurodė konkrečių su jo individualia situacija susijusių faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos žala, taip pat argumentų, dėl kurių ta žala galėtų būti vertinama kaip didelė, taip pat neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai (tinkamai nemotyvuodamas) tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 14 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta tenkinti pareiškėjo M. V. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 24S298563 vykdymą iki kol įsiteisės sprendimas, priimtas šioje administracinėje byloje, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo M. V. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė