2017-05-31 Nr. AB-11152-3-65-3-00083-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-476-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00083-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. O. Č. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. Č. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriui dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. O. Č. (toliau – ir pareiškėja, ir A. O. Č.) 2017 m. kovo 23 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 10) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-3), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, NŽT Utenos skyrius) 2017 m. vasario 22 d. raštą Nr. 4155-4-(14.41.45.) „Dėl informacijos pateikimo“.

2017 m. balandžio 5 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus buvo gauti papildomi dokumentai (b. l. 13-52) – A. O. Č. skundas, į kurį buvo atsakyta skundžiamu 2017 m. vasario 22 d. raštu Nr. 4155-4-(14.41.45.), 2016 m. gegužės 3 d. raštas Nr. 41SS-27-(14.41.45.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, 2017 m. sausio 24 d. raštas Nr. 41SS-1-(14.41.45.) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kiti NŽT Utenos skyriui teikti pareiškėjos skundai ir jų priedai.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi (b. l. 58-60) pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas, susipažinęs su pareiškėjos pateiktais ir iš NŽT Utenos skyriaus gautais dokumentais, išanalizavęs jos 2017 m. kovo 23 d. paduoto skundo ir kitų skundų turinį, padarė išvadą, jog jų duomenys patvirtina, kad pareiškėja siekia, jog jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į P. M. valdytą mišką.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 8, 11 dalių nuostatomis, administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009, 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1287/2012 ir kt.), išanalizavęs NŽT Utenos skyriaus pateiktus dokumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai materialines teisines pasekmes nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių srityje sukėlė minėtos institucijos 2016 m. gegužės 3 d. rašte Nr. 41SS-27-(14.41.45.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ suformuluotas sprendimas neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisių į mišką. Taigi, pareiškėja, vertindama, kad NŽT Utenos skyrius nevykdo jo kompetencijai priskirtų veiksmų ir neatkuria jai nuosavybės teisių į buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą, turėjo teisę per ABTĮ nustatytą terminą kreiptis į administracinį teismą ir ginčyti tokį sprendimą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. buvo gavęs pareiškėjos skundą. Teismas, nustatęs, kad paduotame skunde suformuluoto prašymo esmė yra neaiški, 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pašalinti skundo trūkumus. Pareiškėjai iki teismo nustatyto termino nepašalinus nustatytų skundo trūkumų, teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, o dalį dėl kompensacijos priteisimo laikė nepaduota. Nurodyta nutartis atskiruoju skundu nebuvo skundžiama ir yra įsiteisėjusi (administracinė byla Nr. I-1255-320/2016).

Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja ABTĮ nustatyta tvarka nepasinaudojo savo teise paduoti skundą dėl NŽT 2016 m. gegužės 3 d. rašto Nr. 41SS-27-(14.41.45.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame buvo suformuluotas teisines pasekmes sukuriantis sprendimas neatkurti jai nuosavybės teisių į mišką.

Išanalizavęs pareiškėjos skundžiamą 2017 m. vasario 22 d. raštą Nr. 41SS-4-(14.41.45.), teismas sprendė, kad šiame rašte NŽT Utenos skyrius, kaip valstybės įgaliota institucija, sprendimo, kuris sukurtų pareiškėjai tam tikras materialines pasekmes ir kuris galėtų būti skundžiamas administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka, nesuformulavo. Teismo vertinimu, nurodytas raštas turi informacinį pobūdį ir dėl šios priežasties pareiškėjos skundas negali būti nagrinėjamas administracinio teismo ABTĮ nustatyta tvarka.

III. Pareiškėja A. O. Č. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 62-63), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį ir nagrinėti jos skundą.

Nurodo, kad yra klaidinama, kadangi skundžiamame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus 2017 m. vasario 22 d. rašte Nr. 4155-4-(14.41.45) „Dėl informacijos pateikimo” nurodoma, kad pareiškėjai atsiųstas atsakovo informacinis pranešimas gali būti skundžiamas nuo rašto gavimo per 1 mėnesį Panevėžio apygardos administraciniam teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus 2017 m. vasario 22 d. raštas Nr. 41SS-4-(14.41.45.) „Dėl informacijos pateikimo“ nesukūrė pareiškėjai tam tikrų materialinių pasekmių, jis turi informacinį pobūdį, todėl negali būti skundžiamas administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka, o pareiškėjai materialines teisines pasekmes nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių srityje sukėlė kitas minėtos institucijos 2016 m. gegužės 3 d. raštas Nr. 41SS-27-(14.41.45.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisių į mišką, tačiau jo pareiškėja nustatyta tvarka nebuvo apskundusi, atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokio pobūdžio yra skundžiamas NŽT Utenos skyriaus 2017 m. vasario 22 d. raštas Nr. 41SS-4-(14.41.45.) ir ar apskritai jis gali būti laikomas aktu, dėl kurio galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui.

Kaip matyti iš NŽT Utenos skyriaus 2017 m. vasario 22 d. rašto Nr. 41SS-4-(14.41.45.) turinio, jis buvo priimtas atsakant į pareiškėjos 2017 m. vasario 15 d. gautą skundą (reikalavimą). Atsakydamas į šį pareiškėjos skundą, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo laktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo“, 12 punkto nuostatomis, nurodė, kad pareiškėja pateiktame skunde nenurodė ir nepateikė naujų faktinių aplinkybių bei argumentų, jokios kitos papildomos informacijos ar nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kad žemės savininkas P. M. iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) būtų turėjęs miško, todėl jos prašymas nebus nagrinėjamas, kadangi analogiško pobūdžio anksčiau teiktuose prašymuose ir skunduose išdėstyti klausimai ir pretenzijos buvo išnagrinėtos ne vieną kartą ir atsakyta į juos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus raštais: 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 41SS-27-(14.41.45.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, 2017 m. sausio 24 d. raštu Nr. 41SS-1-(14.41.45.) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“.

Taip pat atsakovas nurodė, kad tuo pačiu pareiškėjai rūpimu klausimu Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-48-228/2013, kuriuo nusprendė pareiškėjos pareiškimą atmesti. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turintis prejudicinę galią, todėl negali būti kvestionuojamas, bei pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį yra privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims.

Rašto pabaigoje nurodyta, jog jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, per vieną mėnesį gali būti tiesiogiai skundžiamas Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Taigi, įvertinus skundžiamo akto turinį, matyti, jog jis iš esmės yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2017 m. vasario 15 d. skundą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. kovo 30 d.) trečiajame skirsnyje reglamentuotos administracinės procedūros tvarka, ir juo buvo priimtas aiškus sprendimas atsisakyti nagrinėti šį pareiškėjos skundą, nurodant tokio atsisakymo motyvus – kadangi analogiško pobūdžio anksčiau teiktuose pareiškėjos prašymuose ir skunduose išdėstyti klausimai ir pretenzijos buvo išnagrinėtos ne vieną kartą ir atsakyta į juos ankstesniais atsakovo raštais. Taigi, toks atsakovo sprendimas, kaip savarankiškas, tam tikras materialines pasekmes pareiškėjai sukeliantis viešojo administravimo subjekto sprendimas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnio bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bendra tvarka gali būti skundžiamas per vieną mėnesį administraciniam teismui (šiuo atveju – Panevėžio apygardos administraciniam teismui), ką ir nurodė pats atsakovas savo skundžiamame rašte. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas aktas yra tik informacinio pobūdžio ir jokių materialinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, nepagrįsta.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl ji naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. O. Č. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas