2013-02-28 Nr. AB-212-3-63-3-00102-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-206/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00102-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. L. ir I. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir A. K. individualiai įmonei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai L. L. ir I. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą patikslintu skundu (b. l. 62–66), kuriuo prašė panaikinti 2011 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Klaipėdos RAAD, atsakovas) sprendimą Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 ir 2012 m. vasario 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-291 bei įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo klausimą vadovaujantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatomis.

Pareiškėjai paaiškino, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2011 m. rugsėjo 7 d. kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengėjas A. K. individuali įmonė (toliau – ir Projekto rengėjas) 2011 m. rugsėjo 7 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos RAAD dėl parengto žemės sklypo žemėtvarkos projekto (toliau – ir Projektas) derinimo. Atsakovas Projektą derinti atsisakė, nurodydamas, kad pateikta ne visa reikalinga informacija ir paprašė pateikti informaciją kaip bus laikomasi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) (toliau – ir Specialiosios sąlygos) 127.9 punkto reikalavimų.

Projekto rengėjas 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos RAAD dėl parengto Projekto derinimo ir pateikė pataisytą sprendinių brėžinį. Rašte nurodė argumentus, kad Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto reikalavimai pareiškėjų sklypo atžvilgiu netaikytini. 2011 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (9.14.4)-LV4-4083 atsakovas atsisakė suderinti Projektą, nurodydamas naujus motyvus, t.y. kad parengtas Projektas negali prieštarauti Specialiųjų sąlygų 125 punktui, kuriuo miestuose, miesteliuose ir kaimuose vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos tvarkymas nustatytas pagal miestų, miestelių ir kaimų planavimo projektus.

Tokia nuostata įteisinta ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 20 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią vandens telkinio apsaugos zonoje atstumai nuo vandens telkinio kranto įvairios paskirties statiniams statyti nustatomi Vyriausybės patvirtintuose apsaugos reglamentuose. Vadovaudamasis nurodytais motyvais, atsakovas prašė pateikti ištrauką iš patvirtinto kaimo planavimo projekto ar Vyriausybės patvirtinto apsaugos reglamento, kuriame yra numatyta, kokiu atstumu nuo paviršinio vandens telkinio kranto yra leidžiama pastatų statyba vandens telkinio apsaugos zonoje planuojamoje teritorijoje.

Pareiškėjai 2012 m. sausio 6 d. skundu apskundė Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 Nacionalinei žemės tarnybai. Ši institucija 2012 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1SS-(8.5)-291 skundo netenkino, pažymėdama, kad Klaipėdos RAAD priimtas sprendimas nederinti A. K. individualios įmonės parengto Projekto yra teisingas ir nepažeidžia šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų.

Pareiškėjai teigė, kad Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte nustatyti reikalavimai yra taikomi tik statant šioje nuostatoje išvardytus objektus už miestų, miestelių ar kaimų ribų. Planuojamas žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra kaimo ribose ((duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajono savivaldybėje), todėl Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto reikalavimas šiuo atveju netaikomas, ir projektuojama kaimo turizmo sodybos vieta gali būti vandens telkinių apsaugos zonoje bei yra galimas Projekto sprendinių brėžinyje nurodytas 25 m atstumas iki vandens telkinio. Pareiškėjų nuomone, Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai rėmėsi Aplinkos ministerijos 2010 m.rugsėjo 30 d. raštu Nr.(18-2)-D-8-8357, kuriame nurodyta, kad rengiant teisės aktus svarbu nepainioti kaimo kaip teritorinio vieneto (kaimo teritorija) ir kaimo kaip gyvenamosios vietovės (kompaktiškai užstatyta teritorija) apibrėžčių, kad terminas „už kaimo ribų“ nevartotinas. Pareiškėjai nurodė, kad dėl Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte vartojamų “kaimo“ ir „kaimo ribų“ reikšminių išsamiai pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-337/2011, kurioje nagrinėtos faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai. Panašios nagrinėjamai situacijai aplinkybės ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-267/2008, 2010 m. kovo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-345/2010) Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo atsižvelgti į šią teismų praktiką.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 71–74) paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. raštu Projekto rengėjas kreipėsi į Klaipėdos RAAD Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyrių dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo. Patikrinus pagal Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429, (toliau – ir Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės) 55 punkte nustatytą kompetenciją pateiktą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kuriuo numatyta vieta kaimo turizmo sodybos statinių (gyvenamojo namo, kaimo turizmo paskirties pastatų, kitos paskirties rekreacinių pastatų) statybai žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (9.14.4.)-LV4-3630 Projekto rengėjas buvo informuotas apie tai, jog Projektas nederinamas, nes pateikta ne visa reikalinga informacija, todėl buvo prašoma pateikti papildomą informaciją, nurodant, kaip bus laikomasi Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto reikalavimų, bei Projekto sprendinių brėžinyje pažymėti mažiausius atstumus nuo planuojamas užstatyti teritorijos iki vandens telkinio.

Projekto rengėjas 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Klaipėdos RAAD nurodė, kad Projekto sprendinių brėžinyje numatė mažesnius atstumus nuo planuojamos užstatyti teritorijos iki vandens telkinio kranto nei nustatyta Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte, nes šiuo atveju paminėtas punktas neturėtų būti taikomas. Tokią savo poziciją Projekto rengėjas pagrindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-337/2011, kurioje yra pasisakyta Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto taikymo klausimu.

Atsakovas pažymėjo, kad minėtoje teismo nutartyje buvo nagrinėjamas tik 127.9 Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų punktas. Kadangi Projekto rengėjas šio punkto nuostatomis nesivadovauja bei 2011 m. rugsėjo 30 d. rašte nurodo, kad planuojamas žemės sklypas yra kaimo teritorijoje, parengtas Projektas negali prieštarauti Specialiųjų sąlygų 125 punktui, kuriame įtvirtinta, jog miestuose, miesteliuose ir kaimuose vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos tvarkymas nustatytas pagal miestų, miestelių ir kaimų planavimo projektus.

Tokia nuostata įtvirtinta ir Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią vandens telkinio apsaugos zonoje atstumai nuo vandens telkinio kranto įvairios paskirties statiniams statyti nustatomi Vyriausybės patvirtintuose apsaugos reglamentuose. Pareiškėjo žemėtvarkos projekto byloje nebuvo pateikta informacija, įrodanti, kad atstumai, numatyti Projekto sprendinių brėžinyje nuo paviršinio vandens telkinio kranto iki planuojamos užstatyti teritorijos yra pagrįsti ir šie sprendiniai nepažeidžia teisės aktų nuostatų.

Vadovaudamasis nurodytais motyvais, Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 informavo Projekto rengėją, jog projekto nederins, ir paprašė, kad pateiktų ištrauką iš patvirtinto kaimo planavimo projekto ar Vyriausybės patvirtinto apsaugos reglamento, kuriame numatyta, kokiu atstumu nuo paviršinio vandens telkinio kranto yra leidžiama pastatų statyba vandens telkinio apsaugos zonoje planuojamoje teritorijoje. Tačiau prašomos ištraukos A. K. individuali įmonė nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 41–45) paaiškino, kad iš A. K. individualios įmonės parengto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto matyti, jog ginčo žemės sklype ūkininko sodybos ir kitos paskirties (kaimo turizmo) pastatams statyti parinktos dvi 4,78 ha bendro ploto teritorijos. Teritorija, kurioje numatoma statyti penkis rekreacinius pastatus ir gyvenamąjį namą, suformuota už Padvarių tvenkinio apsaugos juostos 25–30 metrų atstumu nuo tvenkinio kranto linijos, o teritorija, kurioje numatoma statyti kaimo turizmo paskirties pastatus, suformuota apie 150–250 metrų atstumu nuo tvenkinio kranto linijos.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą ginčo žemės sklypui yra nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, viena iš jų – vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos. Pagal Specialiųjų sąlygų 127.9 punktą, vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos. Pagal Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d.

įsakymu Nr. 540, (toliau – ir Aprašas) 11 punktą, miestų ir miestelių teritorijose prie visų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų plotis lygus pagal šio Aprašo II skyriaus nuostatas tokiems paviršiniams vandens telkiniams nustatomų apsaugos juostų pločiui. Vandens telkinio (Padvarių tvenkinio) apsaugos zona – 200 metrų, todėl ūkininko sodybos ir pagalbinio ūkio (kaimo turizmo) pastatams statyti teritorija vandens telkinio apsaugos zonoje turėjo būti formuojama 100 m atstumu nuo vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos, tačiau parengtame Projekto sprendinių brėžinyje minėti atstumai neišlaikyti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2010 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. (18-2)-D8-8357 išaiškino, kad rengiant teisės aktus, svarbu nepainioti kaimo kaip teritorinio vieneto (kaimo teritorija) ir kaimo kaip gyvenamosios vietovės (kompaktiškai užstatyta teritorija) apibrėžčių. Projektuojamas žemės sklypas nepatenka į užstatytas (urbanizuotas) teritorijas, todėl rengiant planavimo dokumentus turi būti atsižvelgiama į Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto nuostatas. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 20 d. nutartis (administracinė byla Nr. A261-337/2011) aktuali tik toje konkrečioje byloje, kurioje ji buvo priimta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. individuali įmonė atsiliepime (b. l. 40) su skundo reikalavimais sutiko. Pažymėjo, kad Projektas buvo parengtas vadovaujantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatomis. Vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos sprendinių brėžinyje buvo pažymėtos vadovaujantis Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašu ir Kurmaičių kadastro vietovės ūkinės veiklos apribojimų planu bei nurodyti mažiausi atstumai nuo statinių iki vandens telkinio (apsaugos juosta – 25 m, apsaugos zona – 200 m, mažiausias atstumas iki statinių – 25 m). Teigė, kad statinių zona į vandens telkinio apsaugos juostą nepatenka, o Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkte nustatyti reikalavimai yra taikomi tik statant objektus už miestų, miestelių ar kaimų ribų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (b. l. 93–97) pareiškėjų patikslintą skundą patenkino visiškai, 2011 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimą Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo“ panaikino ir įpareigojo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo svarstyti L. L. kaimo plėtros žemėtvarkos projektą.

Teismas nustatė, kad kilusio administracinio ginčo esmė – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu nuspręsta nederinti L. L. kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, numatant vietą kaimo turizmo sodybos statinių statybai žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. Klaipėdos RAAD atsisakymą derinti Projektą grindė aplinkybe, kad Projekto byloje nepateikta informacija, įrodanti, jog atstumai, numatyti Projekto sprendinių brėžinyje nuo paviršinio vandens telkinio kranto iki planuojamos užstatyti teritorijos, yra pagrįsti ir šie sprendiniai nepažeidžia teisės aktų nuostatų.

Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Projekto rengėja A. K. individuali įmonė 2011 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Klaipėdos RAAD su prašymu suderinti Projekto organizatoriaus L. L. kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos vietai parinkti žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Kretingos rajono, Kretingos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 35). 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (9.14.4.)-LV4-3630 atsakovas Klaipėdos RAAD Projekto nederino, nurodydamas, kad pateikta ne visa reikalinga informacija, įrodanti, jog atstumai, numatyti Projekto sprendinių brėžinyje nuo paviršinio vandens telkinio iki planuojamos užstatyti teritorijos, yra pagrįsti teisės aktų nuostatomis, bei įpareigojo A. K. individualią įmonę pateikti informaciją, kaip bus laikomasi Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto reikalavimų, Projekto sprendinių brėžinyje pažymėti mažiausius atstumus nuo planuojamos užstatyti teritorijos iki vandens telkinio (b. l. 36). 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu (b. l. 13) Projekto rengėjas informavo Klaipėdos RAAD, kad Specialiųjų sąlygų XXIX dalies 127.9 punkto reikalavimai nėra taikomi kaimo ribose esantiems žemės sklypams, taip pat pateikė pataisytą Projekto sprendinių brėžinį, kuriame pažymėjo mažiausius atstumus nuo planuojamos užstatyti teritorijos iki vandens telkinio. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 10–12) patvirtina, kad pareiškėjams L. L. ir I. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausančiam žemės sklypui, kadastrinis Nr. 5637/0002-0093, esančiam Kretingos rajono savivaldybės Kretingos seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, nustatytos specialios naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, jog paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos juostos ir zonos išskiriamos siekiant, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai. Paviršinių vandens telkinių (išskyrus Baltijos jūrą ir Kuršių marias) apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo principus ir reikalavimus, privalomus asmenims, rengiantiems teritorijų planavimo dokumentus, žemėtvarkos projektus, kitus dokumentus ir planus, kuriuose nustatomos teritorijų prie paviršinių vandens telkinių naudojimo sąlygos, bei asmenims, vykdantiems tokios veiklos valstybinę kontrolę, numato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas. Aprašo 3 punktas nustato, jog paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos prie pramoninės žuvininkystės tvenkinių, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas iki 0,1 ha, laikinų dirbtinių vandens telkinių, įrengiamų statybos laikotarpiui, bei griovių. Kitais atvejais, nei nurodyta Aprašo 3 punkte, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nustatomos. Teismas konstatavo, kad šalia ginčui aktualaus žemės sklypo esantis Padvarių tvenkinys nepriskirtinas vandens telkiniams, kuriems paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos. Aprašo 5.1.3 punktas numato, kad prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 2 ha, kai pakrantės žemės paviršiaus vidutinis nuolydžio/polinkio kampas 10 laipsnių ir didesnis, nustatoma 25 metrų apsaugos juosta. Aprašo 9.2 punktas numato, kad prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas 10–200 ha, numatoma 200 m apsaugos zona. Trečiojo suinteresuoto asmens A. K. individualios įmonės atstovo teigimu, būtent tokie apsaugos zonos ir apsaugos juostos atstumai ir numatyti L. L. žemėtvarkos projekte.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriaus, reglamentuojančio vandens telkinių apsaugos juostas ir zonas, 125 punktas numato, kad vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos nustatomos pagal patvirtintus jų nuostatus ir pažymimos ūkinės veiklos apribojimų planuose. Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos miestuose, miesteliuose ir kaimuose tvarkomos pagal miestų, miestelių ir kaimų planavimo projektus. Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punktas nustato, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimo ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415-08 ir 2011 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-337/2011 pasisakė, kad Specialiųjų sąlygų 127.9.1 punkto norma negali būti aiškinama plečiamai, nes plečiamasis jos aiškinimas ribotų asmenų teises. Specialiosiose sąlygose nėra pateikiami „kaimo“ ir „kaimo ribų“ apibrėžimai, todėl aiškinant šias sąvokas turi būti remiamasi įprastine jų reikšme nacionalinėje teisėje. Kaimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (toliau – ir Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas) 3 straipsnio 5 dalimi (2005 m. liepos 5 d.

įstatymo Nr. X-307 redakcija), apibrėžiamas kaip gyvenamosios vietovės, neturinčios miesto, miestelio ir viensėdžio požymių. Gyvenamąsias vietoves nustato ir panaikina, jų teritorijų ribas nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į savivaldybės tarybos siūlymą, pateiktą įvertinus vietos gyventojų nuomonę. Lietuvos Respublikos seniūnijos ir gyvenamosios vietovės registruojamos, o jų teritorijų arba pavadinimų pakeitimai apskaitomi Lietuvos Respublikos adresų registre Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 10, 12 straipsniai).

Teismas pažymėjo, kad byloje neginčijama ir Nekilnojamojo turto registro išraše (b. l. 10–12) nurodyta, jog ginčui aktualus žemės sklypas yra Kretingos rajono savivaldybėje, Kretingos seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas konstatavo, kad Nekilnojamo turto registre nurodytas žemės sklypo adresas laikytinas pakankamu pagrindu teigti, jog sklypas patenka į Lietuvos Respublikos registre įregistruotos gyvenamosios vietovės – (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją, ir šios aplinkybės nepaneigia ir negali paneigti net tas faktas, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi konkrečių gyvenamosios vietovės ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-267/2008, 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008, 2011 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-337/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtose nutartyse yra pasisakęs, kad Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte nustatyti reikalavimai yra taikomi tik statant šioje nuostatoje išvardytus objektus už miestų, miestelių ar kaimų ribų.

Konstatavęs, kad pareiškėjų žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektą reikalavimas laikytis Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto reikalavimų yra nepagrįstas.

Teismas nurodė, kad atsakovas Klaipėdos RAAD yra viešojo administravimo institucija, todėl savo veikloje turi laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatų. Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai reglamentuoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Be to, su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu.

Įvertinęs atsakovo priimto sprendimo turinį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Klaipėdos RAAD nesilaikė administraciniam aktui keliamų reikalavimų. 2011 m. spalio 14 d. sprendime Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 nurodyti atsisakymo derinti Projektą motyvai (t. y. kad Projekto byloje nepateikta informacija, įrodanti, jog atstumai, numatyti Projekto sprendinių brėžinyje nuo paviršinio vandens telkinio kranto iki planuojamos užstatyti teritorijos, yra pagrįsti ir šie sprendiniai nepažeidžia teisės aktų nuostatų) yra abstraktūs ir laikytini nepakankamais bei neatitinančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam aktui keliamų reikalavimų. Priimdamas sprendimą dėl Projekto rengėjo prašymo suderinti Projektą, atsakovas turėjo įvertinti Projekto atitikimą teisės aktų reikalavimus ir, atsisakydamas atlikti žemėtvarkos projekto rengėjo prašomus veiksmus, motyvuotai nurodyti tokio atsisakymo (nederinimo) priežastis. Teismas konstatavo, kad atsakovo 2011 m. spalio 14 d. sprendime Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 nenurodyta, kokias konkrečiai teisės aktų normas pažeidžia A. K. individualios įmonės parengtas Projektas. Kadangi iš ginčijamo sprendimo turinio neaišku, kokiomis teisinėmis aplinkybėmis grindžiamas atsisakymas derinti parengtą Projektą, sprendimas negali būti laikomas pagrįstas.

Viešojo administravimo įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja informacijos, reikalingos sprendimui priimti, gavimą. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad dokumentų ir informacijos, reikalingų administracinės procedūros sprendimui priimti, reikalavimas iš asmenų, dėl kurių pradėta administracinė procedūra, turi būti teisėtas ir motyvuotas. Kadangi visa informacija, kuri reikalinga sprendimui priimti, turi būti išreikalauta iki sprendimo priėmimo, teismas atsakovo nurodymą sprendime pateikti ištrauką iš patvirtinto kaimo planavimo projekto ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto apsaugos reglamento laikė neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių administracinės procedūros atlikimą.

Konstatavęs, kad Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 negali būti laikomas teisėtu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino, skundžiamą sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą svarstyti Projektą iš naujo.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 101–104) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.Teismo išvados, esą Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 nemotyvuotas, priimtas neįvertinus Projekto atitikimo teisės aktų reikalavimams, nepagrindus atsisakymo derinti Projektą priežasčių, nenurodžius kokias konkrečiai teisės aktų normas pažeidžia Projektas, neatitinka tikrovės. Apelianto nuomone, sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų. Sprendime yra nurodyta, kokiomis teisinėmis aplinkybėmis grindžiamas atsisakymas derinti Projektą.

Projekto rengėjo 2011 m. rugsėjo 5 d. pateiktas Projektas buvo patikrintas pagal Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 55 punkto reikalavimus. 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (9.14.4.)-LV4-3630 Projekto rengėjas buvo informuotas apie tai, jog Projektas nederinamas, nes pateikta ne visa reikalinga informacija, todėl buvo pasiūlyta pateikti papildomą informaciją, t.y. nurodyti kaip bus laikomasi Specialiųjų sąlygų 127.9 punkto reikalavimų, bei Projekto sprendinių brėžinyje pažymėti mažiausius atstumus nuo planuojamas užstatyti teritorijos iki vandens telkinio.

Projekto rengėjas 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Klaipėdos RAAD nurodė, kad Projekto sprendinių brėžinyje numatė mažesnius atstumus nuo planuojamos užstatyti teritorijos iki vandens telkinio kranto nei nustatyta Specialiųjų sąlygų 127.9 punkte, nes šiuo atveju paminėtas punktas neturėtų būti taikomas. Kadangi Projekto rengėjas šio punkto nuostatomis nesivadovauja bei 2011 m. rugsėjo 30 d. rašte nurodo, kad planuojamas žemės sklypas yra kaimo teritorijoje, parengtas Projektas negali prieštarauti Specialiųjų sąlygų 125 punktui, kuriame įtvirtinta, jog miestuose, miesteliuose ir kaimuose vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos tvarkymas nustatytas pagal miestų, miestelių ir kaimų planavimo projektus.

Tokia nuostata įtvirtinta ir Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo žemėtvarkos projekto byloje nebuvo pateikta informacija ((duomenys neskelbtini) kaimo planavimo projektas), įrodanti, kad atstumai, numatyti Projekto sprendinių brėžinyje nuo paviršinio vandens telkinio kranto iki planuojamos užstatyti teritorijos yra pagrįsti ir šie sprendiniai nepažeidžia teisės aktų nuostatų. Vadovaudamasis nurodytais motyvais, Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 informavo Projekto rengėją, kad projekto nederins, ir paprašė, kad pateiktų ištrauką iš patvirtinto kaimo planavimo projekto ar Vyriausybės patvirtinto apsaugos reglamento, kuriame numatyta, kokiu atstumu nuo paviršinio vandens telkinio kranto yra leidžiama pastatų statyba vandens telkinio apsaugos zonoje planuojamoje teritorijoje.

Tačiau prašomos ištraukos A. K. individuali įmonė nepateikė.

2. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 26 straipsniu, neteisingai nurodo, kad dokumentų ir informacijos, reikalingų sprendimui priimti, reikalavimas iš pareiškėjo buvo neteisėtas ir nemotyvuotas. Priimdamas sprendimą dėl Projekto derinimo Klaipėdos RAAD vadovavosi: Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. D1-294 „Dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir šių dokumentų derinimo ministerijoje bei jai pavaldžiose ir reguliavimo sričiai priskirtose įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2, 2.3 punktų, šiuo Įsakymu patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir šių dokumentų derinimo ministerijoje bei jai pavaldžiose ir reguliavimo sričiai priskirtose įstaigose tvarkos aprašo 8, 8.3 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-818 redakcija), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 27 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 5 dalies nuostatomis, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429, 55 punktu (2008 m. rugsėjo 24 d. redakcija), kuriame nurodyta, kad Projektas derinamas su šių taisyklių 16 punkte nurodytomis bei planavimo sąlygas pateikusiomis institucijomis. Projekto suderinimu laikomas institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens parašas projekto sprendinių brėžinyje arba raštas – atsakymas su esminiu pritarimu parengtam projektui. Teritorijų planavimo dokumentų derinimas nėra administracinė procedūra Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies prasme. Klaipėdos RAAD nebuvo gavęs jokio pareiškėjo skundo ar pranešimo dėl pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, nebuvo pradėta jokia administracinė procedūra. Reikalavimas, kad pareiškėjas pateiktų dokumentus ir informaciją, reikalingus sprendimui priimti, buvo teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas.

Pareiškėjai L. L. ir I. L. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priimti naują sprendimą dėl neišspręsto jų patikslintame skunde pareikšto reikalavimo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1SS-(8.5)-291 panaikinimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 117–120) pareiškėjai su apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad teismo sprendimas dėl 2011 m. spalio 14 d. Klaipėdos RAAD sprendimo Nr. (9.14.4)-LV4-4083 „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo“ panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjai remiasi tais pačiais argumentais, kuriais grindė savo poziciją pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde. Pabrėžia, kad teritorijų planavimas yra viešosios teisės sritis, todėl jam galioja įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas. Tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, privalo veikti taip, kaip numato teisės aktai, priešingu atveju būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui taikytinas bendrojo draudimo principas – veikti taip, kaip nėra leidžiama. Mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas Klaipėdos RAAD nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Pareiškėjai, atsižvelgdami į tai, kad yra pateikę 2012 m. rugsėjo 14 d. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, nes pirmosios instancijos teismas neišsprendė patikslinto skundo reikalavimo dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1SS-(8.5)-291 panaikinimo, siekiant išvengti sprendimo priėmimo užvilkinimo pirmosios instancijos teisme, prašo, kad sprendimą šiuo klausimų priimtų apeliacinės instancijos teismas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (b. l. 145–147) prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, remdamasi tais pačiais argumentais, kuriais grindė ir savo atsiliepimą į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjai nagrinėjamą ginčą iškėlė dėl 2011 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimo Nr. (9.14.4.)-LV4-4083, prašydami panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo klausimą. Pareiškėjai taip pat prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-291, priimtą išnagrinėjus pareiškėjų skundą išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu išsprendė pirmąjį pareiškėjų skundo reikalavimą – panaikino Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 ir įpareigojo atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo pateiktą kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Pareiškėjai kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, tačiau teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi šį prašymą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 4 d. nutartimi (b.l.160-163) patenkino pareiškėjų atskirąjį skundą, panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį ir perdavė pareiškėjų prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo, kad reikalavimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1SS-(8.5)-291 panaikinimo, išspręstų apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo funkcija tikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136, 140 str.), ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti bei išspręsti visus pagrindinius pareiškėjo skundo reikalavimus privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 86 str.2, 3 d., 87 str.). ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nėra pagrindo, atsižvelgus į specifinę aplinkybę, kad reikalavimu, kurio neišsprendė pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, pareiškėjai prašė panaikinti išankstinės skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (Nacionalinės žemės tarnybos) priimtą sprendimą.

ABTĮ 32 straipsnio 3 dalis nustato, kad apskundus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant šią procesinę teisės normą laikomasi taisyklės, kad speciali, išorinę administracinių aktų teisėtumo kontrolę atliekanti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti bylos šalimi teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (žr., pavyzdžiui, LVAT nutartis administracinėse bylose AS8-303/2006, AS146-42/2009, AS143-61/2010, AS442-163/2010 ir kt.). Nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. (9.14.4.)-LV4-4083, Nacionalinė žemės tarnyba veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o vykdė išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas, t.y. sprendė ginčą tarp pareiškėjų ir atsakovo ikiteismine tvarka. Ginčui persikėlus į teismą, išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos pozicija ginčo klausimu teisme neturi išskirtinės galios. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą taisyklę, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareiškėjų reikalavimo, kuriuo jie prašė panaikinti pareiškėjams nepalankų išankstinės skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-291, teismui negali būti kliūtimi išnagrinėti bylą apeliacine tvarka dėl Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. (9.14.4.)-LV4-4083, kuris pareiškėjams sukelia teisines pasekmes ir kuris buvo ginčo dalykas ikiteisminėje institucijoje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 ir įpareigodamas atsakovą iš naujo svarstyti klausimą dėl pareiškėjo pateikto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo, bylą išsprendė iš esmės teisingai, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su kai kuriais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, todėl juos koreguoja.

Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjų ir atsakovo teisiniai santykiai teritorijų planavimo srityje susiklostė remiantis pareiškėjo L. L. paraiška dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo numatant vietą ūkininko sodybai ir kitos paskirties (kaimo turizmo) statiniams. Klaipėdos RAAD yra viena iš institucijų, kuri pagal Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 11, 15,16, 16.2 punktuose numatytą procedūrą parengė pareiškėjui planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti (toliau – ir Planavimo sąlygos).

Tokių prašymų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką reglamentuoja specialiųjų teisės aktų normos, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nepagrįstai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 26 straipsniu, kuris taikomas atliekant administracinę procedūrą Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies prasme. Administracinė procedūra šio įstatymo prasme – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (VAĮ 19 str.1 d.).

Viešojo administravimo įstatymo 26 straipsnis nustato tvarką, kurios turi būti laikomasi gaunant informaciją, kuri reikalingą administracinės procedūros, apibrėžtos šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, sprendimui priimti. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes atsakovas pareiškėjų atžvilgiu neatliko ir neturėjo atlikti jokios administracinės procedūros Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies prasme, o pagal specialiųjų teisės aktų normas sprendė klausimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo (atsisakė suderinti).

Kartu pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios turi laikytis viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją. Todėl pirmosios instancijos teismas Klaipėdos RAAD 2011 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 pagrįstumo kontekste turėjo pagrindą pasisakyti ir dėl šio sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje iškeltiems reikalavimams.

Atsakovo parengtose 2011 m. kovo 9 d. Planavimo sąlygose Nr.(9.14.3)-LV4-994 nurodyta, kad planuojamai teritorijai taikomi Kretingos rajono bendrojo plano, patvirtinto Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T2-322, sprendiniai (Planavimo sąlygų 5 p.). Taip pat nurodyta, kad rengiamo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto sprendinių poveikio vertinimas atliekamas šiais aspektais: 1) Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 920 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašo“; 2) Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr.343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Planavimo sąlygų 6 p.). Be to, šiame Planavimo sąlygų punkte nurodyta vietovės specialiojo plano sprendinių brėžinyje pažymėti vandens telkinio apsaugos juostos ir zonos ribas bei mažiausius atstumus nuo planuojamos užstatyti teritorijos iki vandens telkinio ir pateikti teritorijų planavimo dokumento, kuriuo buvo nustatytos vandens telkinio apsaugos juostos ir zonos paviršiniam vandens telkiniui, išrašo kopiją.

Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 17 punkte nurodyta, kad planavimo sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos projektams rengti nustatomos vadovaujantis galiojančiais bendraisiais, specialiaisiais ir detaliaisiais planais, taip pat teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Pareiškėjų parengto Projekto ypatumas tas, kad suplanuota teritorija yra šalia vandens telkinio ir turi būti laikomasi paviršinių vandens telkinių apsaugos reikalavimų. Atsakovas, kaip matyti iš 2011 m. kovo 9 d. Planavimo sąlygų Nr.(9.14.3)-LV4-994, nurodė, kad Projekto sprendiniai turi atitikti Kretingos rajono bendrojo plano sprendinius ir Projektavimo sąlygų 6 punkte nurodytų teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas pagal kompetenciją spręsdamas dėl pareiškėjų pateikto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo, turėjo nustatyti, ar parengtas Projektas atitinka nustatytas 2011 m. kovo 9 d. Planavimo sąlygas Nr.(9.14.3)-LV4-994, tačiau ginčo sprendime nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas atliko Projekto patikrą visų nustatytų Planavimo sąlygų kontekste. Sprendime nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas patikrino, ar Projektas atitinka Kretingos rajono bendrojo plano sprendinius. Žemesnio lygmens teritorijos planavimo lygmens dokumentas negali prieštarauti aukštesnio lygmens teritorijos planavimo dokumentui, todėl pareiškėjų parengto Projekto patikra šiuo aspektu yra būtina.

Vien dėl šios priežasties atsakovo 2011 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. (9.14.4.)-LV4-4083 negali būti laikomas pagrįstu ir Projekto patikra turi būti atlikta iš naujo. Nors pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenustatė ir priimdamas sprendimą ja nesirėmė, tačiau tai nagrinėjamu atveju nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes minėtas atsakovo priimto sprendimo turinio trūkumas yra akivaizdus ir esminis. Ar pareiškėjai įvykdė Planavimo sąlygas, atsakovas turėjo vertinti kompleksiškai pagal galiojančio Kretingos rajono bendrojo plano sprendinius ir teisės aktų, kurie reglamentuoja paviršinių vandens telkinių apsaugai keliamus reikalavimus, nuostatas.

Pagal Projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 55 punktą, projekto suderinimu laikomas institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens parašas projekto sprendinių brėžinyje arba raštas – atsakymas su esminiu pritarimu parengtam projektui. Kadangi atsakovas atsisakė suderinti projektą, individualiame administraciniame akte turėjo aiškiai nurodyti kokių būtent Planavimo sąlygų neįvykdė (jei neįvykdė), ar nuo jų nukrypo (jei nukrypo) planavimo organizatorius ir kaip tai turėtų būti ištaisyta. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, iš esmės yra pagrįsti.

Nors atsakovo sprendime yra nurodytos kai kurios nustatytos aplinkybės ir remtasi atitinkamomis teisės normomis, tačiau nepateikta Projektavimo sąlygų kontekste konkreti ir aiški, vienprasmiška ir konkrečiomis teisės normomis pagrįsta Projekto sprendinių analizė, kuri suteikė atsakovui pagrindą nederinti Projekto. Dėl minėtų priežasčių visumos atsakovas turi iš naujo atlikti Projekto derinimo procedūrą ir priimti atitinkamą sprendimą. Teismas, nagrinėdamas bylą negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvados, kurios padarytos dėl Specialiųjų sąlygų atitinkamų nuostatų taikymo (netaikymo) ginčo sklypo atžvilgiu yra priešlaikinės, nes atsakovas, kaip jau buvo minėta, neatliko parengto Projekto kompleksinės patikros pagal parengtas Projektavimo sąlygas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis