2020-09-30 Nr. AB-18001-3-65-3-00356-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1453-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00356-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki kreipimosi į teismą dienos buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl kiti kameroje esantys asmenys bei pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją, kai jis naudojosi sanitariniu mazgu. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, o ne 3 val., kaip tai numato teisės aktai. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsiliepime atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, pareiškėjo statusas areštinėje buvo suimtasis. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikti teisės aktuose nustatytos trukmės pasivaikščiojimai, nors ne visomis dienomis jis šia galimybe pasinaudodavo.

5. Panevėžio AVPK paaiškino, kad sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus: visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais, yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti.

6. Atsakovo atstovas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Panevėžio AVPK neatliko veiksmų, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista R. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Panevėžio AVPK nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., o reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė, jog, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį nei valandos pasivaikščiojimą gryname ore, iš asmens kortelės išrašo duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ne kartą eiti pasivaikščioti į kiemą atsisakė. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės atmetė kaip nepagrįstus.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, teismas pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui reikalavimų nenustatė.

11. Įvertinęs Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2018 m. lapkričio 20 d. tarnybinio pranešimo turinį, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimo, sprendė, kad areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos dalies, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu pareiškėjui neigiamų išgyvenimų. Teismas pažymėjo, kad tualeto uždengimas audiniu (kai sudaroma galimybė užsidengti paties suimtojo pasirūpintu audiniu) nelaikytinas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Teismas sprendė, kad per visą ginčo laikotarpį (68 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.

12. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

13. Spręsdamas dėl pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas atsižvelgė į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (ginčo laikotarpiu teisė į privatumą buvo pažeista 68 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 12 parų iš eilės)), į tai, kad pareiškėjas į Panevėžio AVPK administraciją nesikreipė dėl netinkamų suėmimo sąlygų, nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių suėmimo vykdymo sąlygų žalingą poveikį jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei, todėl darė išvadą, kad teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą pareiškėjo skriaudą, o reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

III. 14. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas akcentuoja, kad Panevėžio AVPK kamerose sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 15 d. sprendimu nustatyta, jog sanitariniai mazgai turi būti atitverti 160–180 cm aukščio pertvara, taip pat įrengiamos 120 cm aukščio durys. Atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pareiškėjas įsitikinęs, kad jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Panevėžio AVPK teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo pareiškėjo skundo argumentus, todėl sutiktina su teismo išvada, kad pareiškėjo išgyvenimai nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigais. Atsakovo atstovo teigimu, apeliacinis skundas surašytas ir paduotas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą apskundimo terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK įvairiais jo laikymo laikotarpiais.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – konstatavęs, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti kamerų sanitariniais mazgais buvo pažeista 68 dienas, teismas vertino, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau vertino, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su teismo parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu, akcentuoja, kad šiuo atveju pripažinimo, jog pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu Panevėžio AVPK kamerose, nepakanka, tokia satisfakcija nėra proporcinga atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

23. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

24. Byloje buvo nustatyta, jog visose Panevėžio AVPK kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti savo turimus ar areštinės išduodamus audeklus (asmenys specialiomis sanitarinių mazgų užuolaidomis nėra aprūpinami). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokio sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko reikalavimų, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu tiek tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kalėjo su kitais asmenimis, tiek ir tuo laikotarpiu, kai buvo vienas (byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas negalėjo būti stebimas pareigūnų), laikytina pagrįsta, t. y. nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas).

25. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų, kuriais jis nesutinka su jo suėmimo sąlygų vertinimu dėl teisės pasivaikščioti gryname ore įgyvendinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė 1 valandą pasivaikščioti gryname ir tokios trukmės pasivaikščiojimas atitiko Suėmimo vykdymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams pritaria bei jų nekartoja.

26. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

28. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

29. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant Panevėžio AVPK areštinės kamerose 68 paras (su pertraukomis) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinis mazgas nevisiškai atitvertas nuo likusio kameros ploto ir nuo įėjimo durų, pareiškėją galėjo matyti kartu kamerose laikyti asmenys, įstaigos pareigūnai. Atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

30. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

31. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K truko 68 dienas, tačiau šis laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas 150 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Dėl to apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys