2013-06-13 Nr. AB-2401-3-61-3-03060-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1662/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03060-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–13), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7470(11); 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2555(11); 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti I. S. nustatyto 1 873 Lt dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją; 4) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 metų sausio mėnesio iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principams.

Paaiškino, kad jam buvo paskirta 1 873 Lt pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama sumažinta 1 307,81 Lt dydžio pensija. 2011 m. gruodžio 20 d. priėmus Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas, buvo pažeistos jo teisės, pareiškėjas diskriminuojamas kitų asmenų (senatvės pensijos gavėjų) atžvilgiu. Laikinojo įstatymo taikymas yra aiškiai neproporcingas ir neprotingas, atsakovai nesilaiko Konstitucijoje įtvirtintų principų, Europos socialinės chartijos bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos reikalavimų. Mokėdama sumažintą pareigūnų ir karių pensiją, Vidaus reikalų ministerija pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą, o atsakovo priimti sprendimai yra nepagrįsti teisės aktų nuostatomis. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Be to, dėl neteisėtai sumažintos pensijos pareiškėjas patyrė šoką, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, yra priverstas skolintis pinigų iš giminaičių tam, kad susimokėtų už komunalines paslaugas, o tai sukelia jam dvasinius išgyvenimus. Atsakovų neteisėti veiksmai ilgalaikiai bei intensyvūs, todėl tinkamas neturtinės žalos atlyginimas vertinamas 5 000 Lt.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas neįrodė, kad institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį, kuri nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeista. Kitas pareiškėjo pensijos dydžio ribojimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Taigi, Vidaus reikalų ministerija, perskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui atitinkamai sumažintą valstybinę pensiją, nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su skundu nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 1998 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjui nuo 1998 m. liepos 1 d. neterminuotai buvo paskirta 2 286,44 Lt dydžio (atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Sveikatos priežiūros tarnyba vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kiekvieną mėnesį pateikiamus pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, sąrašus pareiškėjui paskirtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydis yra 1 442,99 Lt, todėl paskirtos ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį apribotos pensijos dydis 2010 m. sausio – kovo mėnesiais sudarė 1 341,61 Lt (2 784,60 – 1 442,99 = 1 341,61 Lt). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, kurios nustato valstybinių, taip pat ir pareigūnų ir karių, pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą, pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas 2010 m. sausio – kovo mėnesiais buvo 0,8229 (K = 0,8229). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas: 1 341,61 Lt * 0,8229 = 1 104,01 Lt. Konstitucinis Teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė I. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 9 963,42 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-2555(11) dalį, kurioje atsisakyta I. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo apribota. Remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas apskaičiavo pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą 0,8229 (K = 0,8229), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino (b. l. 72–73).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, o Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 151-6778; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 139-7108) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą, įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai apribojo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas vietoje 1,5 koeficiento taikydamas 1,3 koeficientą.

Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, o pensijos ribojimas remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis laikytinas neteisėtu. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją pareiškėjui mokėti visą paskirtą pensiją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 3 d. (b. l. 1–23), t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Sisteminis nurodytų teisės nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas, sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 27 d. pažymos Nr. 11PP(P)-1666 matyti, kad pareiškėjui paskirta 2 286,44 Lt valstybinė pensija nesikeitė viso ginčo periodo metu. Iš tos pačios pažymos matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytą 1,5 koeficientą, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. turėjo būti išmokėta 44 101,89 Lt suma, tačiau išmokėta tik 34 138,47 Lt, taigi, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidarė 9 963,42 Lt nepriemoka (b. l. 72–73). Teismo sprendimu išsprendžiamas ginčas už laikotarpį iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę, reglamentuojančios teisės normos (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012).

Teismo vertinimu, toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 9 963,42 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Dėl skundo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2555(11) bei 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7470(11), teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 1D-2555(11) yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat šiame sprendime išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau nurodė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-2555(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2012 m. spalio 30 d. pareiškėjo skunde „Dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ (b. l. 44) iš esmės buvo keliami tie patys klausimai ir prašymai, kurie 2012 m. balandžio 11 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 1D-2555(11) jau buvo išnagrinėti bei pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Todėl Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 1D-7470(11), kuriuo atsakovas informavo pareiškėją, jog pakartotinai pareiškėjo skundo nenagrinės, yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti 1 873 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašaus pobūdžio bylose (2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-53/2010, 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011 ir kt.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti 5 000 Lt neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė dvasinį šoką, išgyveno, pateikė rašytinius įrodymus, kuriais grindžia neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 49–53, 59, 60, 63–69). Tačiau teismo vertinimu, pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. išrašai iš medicininių dokumentų, mokesčių kvitai, kuriuose nurodyta, kokias sumas pareiškėjas yra sumokėjęs kaip mokesčius, nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad dėl minėtų Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Pareiškėjo nuomone, pratęsus įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų perskaičiavimu, inter alia tų, kurios tam tikra apimtimi pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galiojimą, viena pensijų gavėjų grupė tampa diskriminuojama, pažeidžiamos jų teisės. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išsprendė Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimą, dėl to teismui nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo klausimą netenkinamas.

Pareiškėjas prašė teismo priteisti iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti pateiktas teismui raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas su skundu pateikė 2012 m. lapkričio 29 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. I.S.-1/2012 (b. l. 20). Sąskaita išrašyta 600 Lt sumai, pateikta detalizacija, tačiau šiai nurodytai sumai nėra pateiktas įrodymas, kuris patvirtintų, kad pareiškėjas šias patirtas išlaidas apmokėjo. 2013 m. vasario 21 d. teisme buvo gautas pinigų priėmimo kvitas Nr. 620189 (b. l. 48). Kvite nurodyta, kad advokatui pareiškėjas sumokėjo už gynybą, atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą ir kitas teisines paslaugas 200 Lt. Teismas pažymi, kad advokato suteiktos paslaugos – procesinių dokumentų rengimas ir atstovavimas teisme – skirtingo pobūdžio teisinės paslaugos, todėl pareiškėjas turėtų teismui pateikti išlaidų apskaičiavimą su pagrindimu (konkrečiai nurodant, kokia suma ir už kokią paslaugą sumokėta advokatui, išskiriant sumą, sumokėtą už procesinių dokumentų ir skundo parengimą, ir sumą, už atstovavimą teisme, nurodant kiekvienam iš šių veiksmų sugaištą laiką) bei tai patvirtinančius įrodymus, taip pat nurodyti tikslią išlaidų sumą, kurią patyrė, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo negali būti sprendžiamas. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Todėl pareiškėjas turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą dėl šioje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu pateikiant atitinkamus įrodymus.

III. Pareiškėjas I. S. apeliaciniu skundu (b. l. 95–110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo dalį dėl netenkintų reikalavimų ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nesirėmė Konstitucijos nuostatomis, netinkamai vadovavosi teisės principais ir netinkamai aiškino ginčo santykiui aktualių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino visų byloje esančių įrodymų ir neatsakė į kiekvieną pareiškėjo argumentą, todėl teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas. Be to, nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos analogiškose bylose.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., pažeidžia jo teises.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nors byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų. Be to, teismas turėjo spręsti ir dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes visi reikalingi dokumentai ir įrodymai teismui buvo pateikti.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 120–122) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų ir juos atmesti.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucijos 107 straipsnis). Iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas.

Atsakovas nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo reikalavimą ir panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2555(11), motyvuodamas tuo, kad šio administracinio sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata. Analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pensijas išmokančios institucijos veiksmai yra teisėti ir nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Jeigu šis apeliacinis skundas būtų atmestas, atsakovas prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėjas I. S. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 127–134) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teismas yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų, todėl jo teisės kreiptis į teismą neriboja atsakovų nurodoma aplinkybė, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo I. S. apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 135–136) prašo jį atmesti.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimo dalyje dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų tinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 125–126) prašo jį atmesti. Remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikė atsakovai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui I. S. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto ribojimo (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu) taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos susidariusios valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalį, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija bylą patikrino, be kita ko, remdamasi ir šiomis įstatymo nuostatomis.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 1998 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 14739 (b. l. 36) pareiškėjui I. S. nuo 1998 m. liepos 1 d. neterminuotai paskirta 2 286,44 Lt dydžio (suma nurodyta, atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo skiriama ir mokama 1 442,99 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 72–73), 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais (imtinai) pareiškėjo gaunamos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos bei valstybinio socialinio draudimo pensijos sumai taikytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui mokamos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir dar kartą sumažintas.

Nesutikdamas su paskirtos pareigūnų ir karių pensijos mažinimu, I. S. 2012 m. kovo 16 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką ir ateityje užtikrinti visos jam už tarnybą paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą (b. l. 41), tačiau Vidaus reikalų ministerija 2012 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 1D-2555(11) pareiškėjui paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jam mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką (b. l. 42–43). 2012 m. spalio 30 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją (b. l. 44), prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, bet Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 1D-7470(11) informavo pareiškėją, kad analogišką jo skundą išnagrinėjo ir 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 1D-2555(11) pateikė išsamią informaciją apie paskirtos pensijos dydį ir šio dydžio perskaičiavimo teisinius pagrindus, todėl pakartotinai analogiško skundo nenagrinės (b. l. 45).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė I. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 9 963,42 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-2555(11) dalį, kurioje atsisakyta I. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, kad I. S. iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo skunde pateiktų reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7470(11), įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje jam mokėti nustatyto dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o iš Vidaus reikalų ministerijos – bylinėjimosi išlaidas, bei kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas minėto sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė ir išsamiai aptarė teismo posėdyje nustatytas bylos aplinkybes, pasisakė dėl visų skunde iškeltų reikalavimų, pateikė išsamius argumentus, dėl kurių atmeta atitinkamus pareiškėjo teiginius. Skundžiamame sprendime nurodyti įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, taip pat pateiktos nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, tinkamai vadovautasi aktualia administracinių teismų praktika, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 2-4 punktuose nustatyti reikalavimai nepažeisti. Be to, teismo išvados padarytos argumentuotai, išsamiai išnagrinėjus bei tinkamai įvertinus visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus bei vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostata, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais sutinka ir iš naujo dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nevertino visų byloje esančių įrodymų, sprendimas neaiškus, nemotyvuotas, jame nepasisakyta dėl dalies argumentų, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami tam, kad teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo dalį dėl netenkintų reikalavimų panaikintų ir perduotų bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. .

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismui kėlė klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 1–13), tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ginčijamame 2013 m. kovo 19 d. sprendime išsprendė ginčą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. vasario 27 d. pažymoje apie pareiškėjo „2010-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11PP(P)-1666 (b. l. 72–73) pateikti duomenys už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., tačiau iš minėtos pažymos matyti, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (taikant šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį) buvo ribojamas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo atžvilgiu minėtas ribojimas nebetaikomas (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. taikomas 1,5 koeficientas). Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis buvo ribojamas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijai prieštarauja tik Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija), o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas pensijos ribojimo pagrindas Konstitucijai neprieštarauja, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas pareiškėjo atžvilgiu taikytas teisėtai ir pagrįstai (Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 2011, Nr. 160-7573), pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.).

Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. vasario 27 d. pažymos apie pareiškėjo „2010-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11PP(P)-1666 (b. l. 72-73) duomenimis nustatyta, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas negavo 9 963,42 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Minėta pažyma pasirašyta Sveikatos priežiūros tarnybos direktoriaus pareigas atliekančio asmens. Be to, 2013 m. vasario 27 d. pažymoje pateiktų duomenų teisingumo nei pareiškėjas, nei atsakovai neginčijo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai susidariusią nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 992). Tokiu būdu, be kita ko, buvo apgintos pareiškėjo pažeistos teisės dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto ribojimo taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės, priteisiamos nepriemokos suma nėra tokio dydžio, kad sukeltų valstybei itin sunkią finansinę naštą, teisėjų kolegija netenkina atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde pateikto prašymo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-2555(11), nes pensijas išmokančios institucijos veiksmai yra teisėti ir nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šių aktų nekonstitucingumu. Pažymėtina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama minėtą sprendimą iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 1D-2555(11) ginčijamas jau po nagrinėjamam ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmetamas.

Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, kadangi teismui pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymo normų atitikties Konstitucijai nekilo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė