2019-10-08 Nr. AB-19343-3-61-3-02900-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3950-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02900-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Binsera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Binsera“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Binsera“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą „Dėl UAB „Binsera“ 2018 m. rugpjūčio 21 d. skundo” Nr. S-124 (7-108/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. birželio 1 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-181 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) atleisti pareiškėją nuo 10 643,32 Eur delspinigių arba juos sumažinti; 4) sumažinti UAB „Binsera“ paskirtos baudos dydį iki minimalios – 10 proc.; 5) priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjo UAB „Binsera“ šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Komisijos sprendimas yra nepasirašytas jį priėmusių ir surašiusių asmenų (Komisijos narių), todėl yra pagrindas spręsti dėl absoliutaus Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindo. Komisija pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį yra pripažinta teismu, todėl jai privalomi visi teisminiam bylų nagrinėjimui privalomi administracinio proceso principai. Atsižvelgiant į tai, Komisijai yra privalomi ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtinti sprendimo priėmimui keliami reikalavimai, vienas kurių – priimtą sprendimą pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai (ABTĮ 84 straipsnio 1 dalis). Komisijos darbo reglamente, patvirtintame Komisijos pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14 (toliau – ir Reglamentas) 42 punkte yra imperatyviai įtvirtinta, kad Komisijos sprendimas įforminamas raštu Komisijos blanke ir patvirtinamas Komisijos antspaudu. Komisijos sprendimus pasirašo Komisijos pirmininkas ir nariai, kurie nagrinėjo mokesčių mokėtojo skundą Komisijos posėdyje ir dalyvavo priimant sprendimą pasitarimų kambaryje. Kadangi Komisijos sprendmas nebuvo patvirtintas Komisijos antspaudu, pasirašytas Komisijos pirminininkės ir narių, jis neatitinka sprendimui keliamų privalomų reikalavimų, įtvirtintų ABTĮ 84 straipsnio 6 dalyje ir Reglamento 42 punkte, todėl yra naikintinas.

2.2. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas vienas iš atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų, pagal kurį, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių ir baudų, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Komisija, nagrinėdama tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilusį ginčą, neatsižvelgė į pareiškėjo viso mokestinio ginčo metu turimą mokesčio permoką, todėl Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Komisija atsietai ir neišsamiai vertindama faktines aplinkybes, neįvertino, kad viso kilusio mokestinio ginčo metu pareiškėjas turėjo 5 527,65 Eur dydžio mokestinę permoką, kuri mokesčių administratoriaus buvo areštuota 2017 m. gruodžio 5 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-2894 (toliau – ir Turto arešto aktas), kas akivaizdžiai sudaro pagrindą atleisti pareiškėją nuo delspinigių dalyje dėl 5 527,65 Eur sumos, remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

2.3. VMI nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu (MAĮ 69 straipsnio 2 dalis), nes visas apmokestinimui aktualias aplinkybes vertino formaliai. VMI, pareiškėjo atžvilgiu atlikusi kontrolės veiksmus, nei 2017 m. lapkričio 22 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje (21.71-32) FR1041-1016 (toliau – 2017 m. lapkričio 22 d. pažyma), nei kitame mokesčių administratoriaus priimtame individualiame administraciniame akte nepateikė aiškių nurodymų, kaip ir kokiu būdu pašalinti galimai operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytus trūkumus. VMI privalėjo įvertinti ir nustatyti priežastinį ryšį tarp 2017 m. lapkričio 17 d. įvykusio UAB „Gromus“ (būsimas pirkėjas1), pareiškėjo (būsimas pirkėjas2) ir UAB „All Investment Group“ (būsimas pardavėjas) sudarytos 2017 m. vasario 27 d. preliminariosios sutarties (toliau – Preliminarioji sutartis) nutraukimo ir pareiškėjo 2017 m. lapkričio mėn. Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijos pateikimo, kurią pateikus buvo sumažintas 168 000 Eur atskaitomas pirkimo PVM, ir nustatyti tikrąsias aplinkybes, atitinkančias veiksmų turinį. Tačiau nei VMI, nei Komisija, dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių, šių veiksmų neatliko, todėl pagrįstai galima spręsti, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad nagrinėjant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Tačiau Komisija, priimdama Komisijos sprendimą, kuriuo buvo sprendžiamas pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudos sumažinimo klausimas, nesivadovavo Konstitucinio Teismo suformuota doktrina bei LVAT praktika. Pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas ne tik pašalinti pradinių kontrolės veiksmų (operatyvaus patikrinimo) metu mokesčių administratoriaus nustatytus trūkumus, bet ir siekdamas atsiskaityti su valstybės biudžetu visa apimtimi per tęstinį laikotarpį, kreipėsi į VMI su 2017 m. gruodžio 6 d. prašymu ir 2018 m. sausio 26 d. prašymu, tačiau VMI ne tik netenkino pareiškėjo prašymų, bet VMI 2018 m. balandžio 10 d. nurodymu Nr. (23.31-08) 467-66027 pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus dėl pareiškėjo 2017 m. lapkričio mėn. mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje (forma FR0600) deklaruotų papildomų sumų, dėl kurių VMI 2018 m. kovo 30 d. rašte Nr. (23.1-08) RNA-9486 teigė, jog šios sumos yra neteisingas objektas. Todėl šiuo atveju, įvertinus pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus įvykdytų veiksmų visumą, yra objektyvi būtinybė pareiškėjo atžvilgiu nustatyti teisingas valstybės poveikio priemones.

2.5. Iš viso pareiškėjui papildomai apskaičiuota itin didelė – 226 490,12 Eur suma, iš kurios 60 454,12 Eur yra mokesčių administratoriaus apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda, kas sudaro beveik net 36 proc. visos pareiškėjui apskaičiuotos mokesčių sumos ir tai akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo principui. Bendra papildomai apskaičiuotų delspinigių ir baudos suma viršija daugiau nei 4 kartus pareiškėjo laikotarpio nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d. grynąjį pelną, todėl darytina išvada, kad toks delspinigių ir baudos dydis neatitinka proporcingumo principų, todėl šiuo atveju yra pagrindas sumažinti Pareiškėjui apskaičiuotus delspiniginius ir paskirtą baudą iki minimalios – 10 proc.

2.6. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus tariamai nustatytomis sunkinančiomis aplinkybėmis, dėl kurių yra paskirta net 30 proc. bauda ir kurios jau daugybę kartų LVAT buvo įvardintos kaip neteisėtos ir netaikytinos. Komisijos sprendime pareiškėjo atsakomybę sunkinančia aplinkybe yra nurodoma pareiškėjo siekis sąmoningai suklaidinti mokesčių administratorių teikiant tikrovės neatitinkančią informaciją, nuolat tikslinant PVM deklaracijas. Tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad mokestinė nepriemoka šiuo atveju susidarė ne dėl pareiškėjo kaltės. UAB „All investment group“, pažeisdama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalies, 3 straipsnio, 4 straipsnio ir 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisėtai išrašė pareiškėjui PVM sąskaitą faktūrą už 800 000 Eur sumą, papildomai išskirdama 168 000 Eur PVM, pagal pareiškėjo ir UAB „All investment group“ sudarytą Preliminariąją sutartį, pagal kurią šalys susitarė sudaryti pagrindinę sutartį, kuria pareiškėjui būtų parduodamas 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) su statybos leidimu daugiabučio gyvenamojo namo statybai (toliau – Žemės sklypas), kuria įformino neįvykusią ūkinę operaciją, kadangi dėl pardavėjo UAB „All investment group“ kaltės tarp šalių nebuvo sudaryta notarinės formos pirkimo-pardavimo sutartis dėl Žemės sklypo įsigijimo.

Pareiškėjas pagal UAB „All investment group“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija AIG Nr. 008 į PVM atskaitą įtraukė 168 000 Eur pirkimo PVM, tačiau dėl kontrahento kaltės nesudarius notarinio sandorio, pareiškėjas pateikė 2017 m. lapkričio mėn. PVM deklaraciją (forma FR0600), patikslindamas atskaityto PVM 168 000 Eur dydį. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2017 m. lapkričio mėn. PVM deklaracija buvo tikslinama būtent dėl tos priežasties, jog VMI 2017 m. lapkričio 22 d. pažymoje nenurodė, kaip tiksliai pašalinti operatyvaus patikrinimo metu nustatytus trūkumus, todėl trūkumus pareiškėjas pašalino savo nuožiūra, teikdamas patikslintą deklaraciją.

Be to, pagal LVAT praktiką, aplinkybė, kad pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje užfiksavo juridinės galios neturinčius dokumentus, negali būti kvalifikuojama kaip atsakomybę sunkinančia, ir tuo pačiu, baudą didinačia aplinkybe. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta bauda, vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu, turi būti sumažinta iki minimalios (10 proc.).

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Komisijos sprendimas yra užregistruotas, jam suteiktas numeris, lydraštis pasirašytas pranešėjos R. S., todėl Komisijos sprendimas abejonių nekelia. Atsakovas taip pat įvertinęs atitinkamus norminius aktus ir teisminės praktikos nuostatas, darė išvadą, kad esant realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota.

3.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius privalėjo taikyti MAĮ 69 straipsnio 2 dalį. VMI nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu. Tiek pareiškėjas, tiek jo kontrahentas UAB „All investment group“ nei viename iš ginče minimų PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo, PVM deklaracijų pateikimo mokesčių administratoriui, jų tikslinimo (pareiškėjas 2018 m. balandžio 20 d. pateikė patikslintą 2017 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 6 814 Eur mokėtino PVM, tą pačią dieną 2018 m. balandžio 20 d. dar kartą pateikė patikslintą 2017 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 161 186 Eur grąžintiną iš biudžeto PVM) etapų PVM į biudžetą nemokėjo, jų deklaruotas mokėtinas PVM buvo įskaitomas iš susidariusio PVM skirtumo, kuris, kaip šio ginčo atveju, susidarė pareiškėjui atskaičius pirkimo PVM pagal UAB „All investment group“ išrašytą juridinės galios neturinčią PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodyta realiai neįvykusi ūkinė operacija. Byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad pareiškėjas siekė mokestinės naudos – sutaupyti iš biudžeto atskaitomą PVM, sumažinti mokestines prievoles biudžetui. Ši faktinė situacija sudaro prielaidas spręsti apie prekių pirkimo ir pardavimo fiktyvumą bei taikyti MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir nesuteikti teisės pareiškėjui atskaityti PVM nuo formalaus sandorio, kuriuo, kaip buvo nustatyta, realus prekių tiekimas nevyko, t. y. nebuvo sukurtas PVM objektas PVM įstatymo prasme. LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-902-575/2015, kuria remiasi pareiškėjas, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes minėtoje byloje ūkinės operacijos įvyko, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ūkinės operacijos neįvyko. Teismų praktika aiškiai išskiria įrodinėjimą tuo atveju, kai ūkinės operacijos įvyko, tačiau ne tomis sąlygomis ir tuo atveju, kai ūkinės operacijos neįvyko.

3.3. Delspinigių skaičiavimu nėra siekiama nubausti mokesčių mokėtoją, taikant jam neigiamas turtines pasekmes, o iš jo yra išieškoma turtinė nauda, kurią jis gavo valstybės sąskaita, t. y. delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės užtikrinimo būdų, kurių skaičiavimo pagrindai, skaičiavimo pradžia, trukmė ir dydis nustatyti MAĮ IV skirsnyje (96–99 str.). Esant įstatyme nurodytiems delspinigių skaičiavimo pagrindams, mokesčių administratorius negali jų neskaičiuoti, nes tai būtų įstatymo pažeidimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą PVM sumą, dėl ko apskaičiuota jam papildomai sumokėti į biudžetą 166 036 Eur PVM, todėl, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis delspinigių skaičiavimą, t. y. PVM įstatymo 123 straipsniu. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio 2 dalies, 98 ir 99 straipsnių nuostatomis, pagrįstai apskaičiuoti pareiškėjui PVM delspinigiai.

3.4. Pareiškėjas laikotarpiu 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. PVM deklaracijose iš viso deklaravo 195 000 Eur pardavimo PVM, 55 038 Eur pardavimo PVM, 235 513 Eur atskaitomo PVM ir 14 525 Eur mokėtino į biudžetą PVM. Didžiausią pirkimo PVM dalį sudaro neteisėtai į atskaitą įtrauktas 168 000 Eur pirkimo PVM pagal ginčo sandorį. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą PVM sumą deklaruodamas 168 000 Eur pirkimo PVM. Pareiškėjui deklaravus sandorį mokesčio suma nebuvo sumokėta į biudžetą, todėl, kaip nurodė atsakovas, negalima teigti, kad nebuvo padaryta žala biudžetui ir dėl to MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos dėl atleidimo nuo delspinigių netaikytinos.

3.5. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais, nes, pasak pareiškėjo, jam apskaičiuoti delspinigiai, kartu su skirta bauda, yra neproporcingai dideli (sudaro 36 proc. visų pareiškėjui apskaičiuotų sumų), atsakovas nurodė, kad pareiškėjo veiksmai šioje ginčo situacijoje vertintini kaip piktnaudžiavimas mokesčių įstatymais, taip pat pritarė Komisijai, kad gičo situacijoje nėra nustatytos išskirtinės aplinkybės, todėl nėra pagrindo pareiškėjo atleisti nuo delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo.

3.6. MAĮ detaliai nenustato, kaip turėtų būti mažinamas ar didinamas baudos dydis vertinant normoje nurodytas aplinkybes, todėl LVAT, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 6 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, padarė išvadą, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytos baudos vidurkis.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad ginčo tarp proceso šalių dėl PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų duomenų neatitikimo realiai situacijai, nėra. Pareiškėjas neneigia neįgijęs pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą joje nurodytos prekės – Žemės sklypo su statybos leidimu daugiabučio gyvenamojo namo statybai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, traukdamas pirkimo PVM į PVM atskaitą, šias sumas grindė ginčo PVM sąskaita faktūra, kuri buvo išrašyta pareiškėjui apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Pareiškėjas, remdamasis ginče aptariama PVM sąskaita faktūra, kuria buvo įforminta realiai neįvykusi ūkinė operacija (prekė nebuvo įsigyta), grindžia savo teises į PVM atskaitą. Pareiškėjo tolimesni veiksmai su ginčo PVM sąskaita faktūra, t. y. tokių dokumentų panaudojimas mokesčiams apskaičiuoti, laikytini pakankama sąlyga apriboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, taigi neįrodė ginče aptariamose PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotų ūkinių operacijų realumo. LVAT yra išaiškinęs, kad, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvada. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis PVMĮ 58 ir 123 straipsniais, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtiną 166 036 Eur PVM sumą.

6. Dėl pareiškėjo argumentų, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo atžvilgiu iš viso neturėjo pradėti mokestinio patikrinimo, nes pareiškėjas 2017 m. lapkričio 24 d. pateikė PVM deklaraciją, kuria sumažino atskaitomą PVM 168 000 Eur suma, teismas pažymėjo, jog MAĮ 69 straipsnis reglamentuoja mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą, o ne mokestinių patikrinimų inicijavimo pagrindus. MAĮ 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Nagrinėtų aplinkybių kontekste teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėją padarius klaidą forminant apskaitos dokumentus ir pateikiant PVM deklaraciją už 2017 m. kovo mėnesį. Pareiškėjas žinojo 2017 m. kovo mėnesį neįgijęs nekilnojamojo turto pagal 2017 m. kovo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą UAB „All investment group“, t. y. kad realiai PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija neįvyko, tačiau, teikdamas mokesčių administratoriui PVM deklaraciją vis tiek siekė pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Pareiškėjas niekaip neatskleidžia ir nepagrindžia kitokio tikslo, nei siekis realizuoti teisę į PVM atskaitą, kas leistų pareiškėjo veiksmus vertinti kaip sąžiningą suklydimą.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą PVM sumą, dėl ko apskaičiavo jam papildomai sumokėti į biudžetą 166 036 Eur PVM, todėl, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis delspinigių skaičiavimą, t. y. PVMĮ 123 straipsniu, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio 2 dalies, 98 ir 99 straipsnių nuostatomis, pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui PVM delspinigius. Pareiškėjui į apskaitos dokumentus įtraukus 2017 m. kovo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą ir jos pagrindu teikiant PVM deklaraciją už 2017 m. kovo mėnesį pasinaudojus teise į PVM atskaitą 168 000 Eur sumai, neteisėtai buvo sumažinta mokėtina į biudžetą PVM suma, t. y. valstybė neteko savo pajamų. Todėl teismas padarė išvadą, kad negalima sutikti, jog nagrinėjamu atveju žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta ir yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Tik nustačius, kad mokesčio mokėtojo turima permoka ir mokėtinas PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima konstatuoti, jog žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Šiuo atveju nustatyta mokėtina prievolė 166 036 Eur, o turėta permoka tesudarė 5 527,65 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas pagrįstai neatleistas nuo paskirtų delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas pagrįstai (remiantis 2017 m. lapkričio 27 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje Nr. (11.49)FR0760-9183 konstatuotais pažeidimais ir vadovaujantis MAĮ 114 straipsniu), tinkamai laikantis MAĮ įtvirtintų reikalavimų, mokesčių administratorius nevilkino kontrolės veiksmų atlikimo (operatyvus patikrinimas pradėtas 2017 m. spalio 25 d., surašyta 2017 m. lapkričio 22 d. pažyma, mokestinis patikrinimas pradėtas 2017 m. lapkričio 28 d., patikrinimo aktas surašytas 2018 m. vasario 21 d. (per 3 mėn. nuo patikrinimo pradžios), be to, paties pareiškėjo veiksmai šioje ginčo situacijoje vertintini kaip piktnaudžiavimas mokesčių įstatymais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo.

9. Nagrinėjant šį mokestinį ginčą buvo nustatytos ir įvertintos tiek aplinkybės švelninančios, tiek ir sunkinančios pareiškėjo atsakomybę. PVM apskaičiavimas konstatavus pareiškėjo piktnaudžiavimą PVM įstatymo nuostatomis, siekį sąmoningai suklaidinti mokesčių administratorių teikiant tikrovės neatitinkančią informaciją (žinomai neteisėtą PVM sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu siekta pasinaudoti teise į PVM atskaitą), daugkartinis PVM deklaracijų tikslinimas įvertinta kaip pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. O bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi įvertintas kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, jog švelninančia aplinkybe laikytas bendradarbiavimas yra nulemtas, be kita ko, ir MAĮ 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos imperatyvios pareiškėjo pareigos, egzistuojant atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms (MAĮ 140 straipsnio 4 dalies 1 punktas) teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo baudos vidurkio principo.

10. Teismas nurodė, kad iš pateiktos Komisijos bylos medžiagos matyti, jog Komisijos sprendimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus: Komisijos sprendime nurodyti jo priėmimo motyvai ir pagrindai, taip pat mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą, sprendimas įformintas raštu Komisijos blanke. Byloje yra patvirtinta Komisijos sprendimo kopija. Be to, byloje yra posėdžio protokolas su originaliais Komisijos pirmininkės ir narių parašais, kuriame yra užfiksuoti balsavimo rezultatai. Teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad Komisijos sprendimo originalas, kuris pagal Reglamento 43 punktą turi būti segamas į atskirą bylą ir saugomas Komisijos archyve, t. y. šalims neteikiamas, nėra pasirašytas Komisijos pirmininkės, narių ir yra neantspauduotas. Teismas vertino, kad tai, jog pareiškėjui buvo išsiųstas galimai nepatvirtintas Komisijos sprendimo nuorašas nesudaro pagrindo išvadai, jog egzistuoja absoliutūs Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindai.

III. 11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo UAB „Binsera“ 2018 m. rugpjūčio 20 d. skundą, panaikinti Komisijos sprendimą ir VMI sprendimą kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į konkrečios situacijos faktinių aplinkybių visumą ir klaidingai sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių, neįvertindamas, kad pareiškėjas viso mokestinio patikrinimo metu turėjo mokestinę permoką (5 527, 65 Eur), tokiu būdu neteisingai taikydamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai mokečių mokėtojas turi mokesčio permoką, pareiškėjo veikla, kuria nesumokėti mokesčiai, nelaikoma padariusia žala biudžetui. Mokesčio permokos atveju žala biudžetui nepadaroma ir tokiu atveju, esant mokesčių permokai, delspinigiai negali būti skaičiuojami (žr., pvz. LVAT 2010 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1439/2010). Pareiškėjas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, nesutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija, kad tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojo turima permoka ir mokėtinas PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima svarstyti mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių klausimą. Be to, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra įtvirtinta, kad žalos nepadarymas yra laikytinas tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojo turima permoka atitinka arba viršija nepriemokos dydį. Atsižvegdamas į tai, pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir toks aiškinimas prieštarauja teisingumo bei protingumo principams.

11.2. Teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo galimai įvykdytais mokesčių teisės pažeidimais, todėl neteisingai nustatinėjo pareiškėjo atsakomybę švelninančių ir sunkinančių aplinkybių balansą, spręsdamas, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvo daugiau nei švelninančių. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad: „PVM apskaičiavimas konstatavus pareiškėjo piktnaudžiavimą PVM įstatymo nuostatoms, siekį sąmoningai suklaidinti mokesčių administratorių teikiant tikrovės neatitinkančią informaciją (žinomai neteisėtą PVM sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu siekta pasinaudoti teise į PVM atskaitą), daugkartinis PVM deklaracijų tikslinimas įvertinta kaip pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės“. Teismas patį pažeidimo padarymo būdą (PVM sąskaita faktūra, kurios pagrindu buvo pasinaudota PVM atskaita) kvalifikuoja kaip atsakomybę sunkinančia ir baudą didinančia aplinkybe, o tai yra nesuderinama su LVAT praktika. Be to, pareiškėjas vadovaudamasis MAĮ 80 straipsnio 1 dalimi nurodo, kad teismas nepagrįstai pareiškėjo deklaracijų tikslinimą traktavo kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pareiškėjas pažymi, kad viso mokestinio patikrinimo metu tinkamai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, todėl vadovaujantis baudos paskyrimo metu galiojusi teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki minmalios – 10 proc., todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas.

11.3. Teismas atmestinai įvertino Komisijos sprendimo, kuris buvo įteiktas pareiškėjui, nepasirašymo ir nepatvirtinimo Komisijos antspaudu faktą, tokiu būdu nepagrįstai nenustatydamas, kad Komisijos sprendimas yra negaliojantis. Be to, teismas nepaneigė, kad Komisijos sprendimas nebuvo pasirašytas.

11.4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu MAĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatos išaiškinimu, kad „MAĮ 69 straipsnis reglamentuoja mokesčio apskaičiavimą taikant turinio viršenybės prieš formą principą, o ne mokestinių patikrinimų inicijavimo pagrindus”. Taikant sisteminį nuostatų aiškinimą ir atsižvelgiant į LVAT praktiką (žr. LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-575/2015) nurodo, kad MAĮ 69 straipsnyje yra detalizuojamas ir plačiau nustatomas MAĮ 10 straipsnyje įtvirtinto turtinio viršenybės prieš formą principo įgyvendinimas, kuris yra taikomas įskaitant, bet neapsiribojant, apskaičiuojant mokesčius. Pažymi, kad šiuo atveju mokesčiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokestinio patikrinimo metu (mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų metu), todėl yra akivaizdžiai nepagrįstas teiginys, kad mokestinio patikrinimo iniciavimui yra netaikomas MAĮ 69 straipsnio nuostatos, kadangi toks pirmosios instancijos teismo išaiškinimas paneigia teisingumo ir protingumo principus. VMI privalėjo įvertinti ir nustatyti priežastinį ryšį tarp 2017 m. lapkričio 17 d. įvykusio Preliminariosios sutarties nutraukimo ir pareiškėjo 2017 m. lapkričio mėn. PVM deklaracijos pateikimo, kurią pateikus buvo sumažintas 168 000 Eur atskaitomas pirkimo PVM, ir nustatyti tikrąsias aplinkybes, atitinkančias veiksmų turinį. Tačiau teismas šių veiksmų neatliko, todėl pagrįstai galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

11.5. Mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 22 d. pateikė 2017 m. lapkričio mėn. gaunamų sąskaitų faktūrų registrą per i.MAS sistemą ir apie šio registro pateikimą atskirai informavo mokestinį patikrinimą atliekantį VMI pareigūną, pateikdamas 2017 m. lapkričio 23 d. lydraštį. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. lapkričio 24 d. buvo pateikta PVM deklaracija, kuria ir buvo sumažintas 168 000 Eur atskaitomas PVM, pareiškėjo nuomone, patikrinimas buvo inicijuotas nepagrįstai, kadangi atskaitytas 168 000 Eur buvo atstatytas dar iki Pavedimo tikrinti 2018 m. lapkričio 28 d. išrašymo dienos, todėl, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 2 dalimi, mokestinis patikrinimas iš viso neturėjo būti pradėtas. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 2 dalimi, privalėjo įvertinti ir atsižvelgti į tai, kad 2017 m. kovo mėn. atskaitytas 168 000 Eur dydžio PVM buvo sumažintas 2017 m. lapkričio mėn. PVM deklaracijoje, todėl iš valstybės biudžeto grąžintina PVM suma buvo sumažinta visa PVM sąskaitoje faktūroje išskirta PVM suma – 168 000 Eur, ir pareiškėjas kreipėsi į VMI su 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2018 m. sausio 26 d. prašymais būtent dėl mokestinės nepriemokos, susidariusios sumažinus atskaitytą 168 000 Eur sumą, atidėjimo ir išdėstymo, tokiu būdu siekdamas atsiskaityti su valstybės biudžetu visa apimtimi.

11.6. Teismas tinkamai neįvertino ir neatsižvelgė, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdus pagrindas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų 10 643,32 Eur dydžio PVM delspinigių ir sumažinti paskirtą 49 810,80 Eur baudą, remiantis Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstamu teisingumo principu. Be to, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde (b. l. 8, 1–4 punktai) išdėstytų aplinkybių, todėl yra pagrindas spręsti, kad teismas tinkamai neatliko įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 10 straipsnio 2 dalį. Preiškėjas taip pat pažymi, kad jam iš viso papildomai apskaičiuota itin didelė – 226 490,12 Eur suma, iš kurios 60 454,12 Eur yra mokesčių administratoriaus apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda, kas sudaro beveik net 36 proc. visos pareiškėjui apskaičiuotos mokesčių sumos ir tai akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo principui.

12. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas iš esmės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo analogiškus argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad sutinka tiek su Komisijos sprendimu, tiek teismo sprendimu pilna apimtimi ir mano, jog Komisijos ir teismo sprendimai yra teisingi, pagrįsti, nes Komisija ir teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo skundo išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o tai reiškia, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2018 m. birželio 1 d. priimto VMI sprendimo ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. priimto Komisijos sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

15. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

16. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama nutarties 7 punkte nurodytiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nebekartodama, kaip nepagrįstus atmeta nutarties 11.1 punkte išdėstytus pareiškėjo argumentus dėl esą neteisingai taikyto MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto (taip pat žr. MAĮ 100 str. 1 d. 3 p.) ir galimybės atleisti pareiškėją nuo delspinigių dalies, kuri, pasak pareiškėjo, paskaičiuota neįvertinus jo turėtos 5 527,65 Eur mokestinės permokos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad mokesčių administratorius, pagrįsdamas pareiškėjui apskaičiuotus delspinigius, kartu su sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pateikė lentelę, kurioje nurodyta informacija apie pareiškėjui tikrinamuoju laikotarpiu papildomai apskaičiuotą mokėtiną PVM bei nuo PVM apskaičiuotus delspinigius (Komisijos byla, I t., b. l. 28). Iš paminėtos lentelės matyti, kad, apskaičiuojant delspinigius nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos PVM sumos, be kita ko, buvo įvertintos ir delspinigių skaičiavimo datai aktualios permokų sumos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad į paminėtas permokų sumas nebuvo įtraukta mokestinio patikrinimo pradžioje areštuota 5 527,65 Eur mokestinė permoka, todėl teisėjų kolegija su tuo susijusius pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo galimai įvykdytais mokesčių teisės pažeidimais, todėl neteisingai nustatinėjo pareiškėjo atsakomybę švelninančių ir sunkinančių aplinkybių balansą, spręsdamas, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvo daugiau nei švelninančių (nutarties 11.2 p.).

18. MAĮ 139 straipsnio, kuriame įtvirtintos baudos skyrimo taisyklės, 1 dalyje (naagrinėjamu atveju aktuali redakcija galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo <...> ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. LVAT, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra konstatavęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tuomet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio; bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą skiriantį baudą motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2008).

19. Teismas nurodė, kad PVM apskaičiavimas konstatavus pareiškėjo piktnaudžiavimą PVMĮ nuostatomis, siekį sąmoningai suklaidinti mokesčių administratorių teikiant tikrovės neatitinkančią informaciją (žinomai neteisėtą PVM sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu siekta pasinaudoti teise į PVM atskaitą), daugkartinis PVM deklaracijų tikslinimas įvertintas kaip pareiškėjo sunkinančios aplinkybės (nutarties 9 p.). Teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu sutinka ir jam pritaria, o pareiškėjo teiginius dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatinėjo pareiškėjo atsakomybę švelninančių ir sunkinančių aplinkybių balansą atmeta kaip nepagrįstus.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, sutinka su nutarties 10 punkte nurodytais pirmosios instancijos teismo motyvais dėl Komisijos sprendimo atitikimo jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas atmestinai įvertino Komisijos sprendimo, kuris buvo įteiktas pareiškėjui, nepasirašymo ir nepatvirtinimo Komisijos antspaudu faktą.

21. Dėl turinio viršenybės prieš formą principo pažeidimo MAĮ 69 straipsnio 2 dalies pagrindu sutiktina su nutarties 6 punkte pateiktu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Kartu teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo padarytą mokestinį pažeidimą vertinti kaip klaidą ar netikslumą nėra jokio pagrindo. Priešingai, pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje apskaitydamas neįvykusią ūkinę operaciją ir atskaitydamas pirkimo PVM pagal juridinės galios neturinčią PVM sąskaitą-faktūrą, sąmoningai siekė mokestinės naudos, t. y. neteisėtai suformuoti PVM atskaitą ir tokiu būdu sumažinti mokestines prievoles biudžetui. Be to, pareiškėjo viena iš vykdomų veiklų – nekilnojamojo turto operacijos už atlygį pagal sutartis, todėl yra aiškiai žinomi nekilnojamojo turto pirkimo bei pardavimo sandorių įforminimo ir šių sandorių fiksavimo buhalterinėje apskaitoje reikalavimai.

22. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Binsera“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė