2016-04-26 Nr. AB-9170-3-63-3-00665-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-261-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00665-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.3, 16.2, 16.6, 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. J. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama:

1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) viršininko 2015 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 30-TE-606 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos;

2) panaikinti Klaipėdos AVPK viršininko 2015 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. 30-TE-610 „Dėl jaunesniosios policininkės I. J. atleidimo“, kuriuo ji atleista iš vidaus tarnybos;

3) grąžinti pareiškėją į Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniosios patrulės pareigas;

4) priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja nesutinka su skundžiamais atsakovo įsakymais. Paaiškino, kad jos neblaivumas grindžiamas iš esmės dviem aplinkybėm, t. y. teiginiu, jog „pareigūnė buvo išsigandusi, akys vandeningos, paraudusios, nuolatos kramtė gumą“ bei tuo, kad ji atsisakė tikrintis blaivumą. Paaiškinime pareiškėja nurodė, kad ji visą naktį nemiegojo, kadangi prižiūrėjo sergantį vaiką, todėl akys galėjo būti vandeningos ir paraudusios. Atvykus į darbą, prižiūrėjęs jos sūnų asmuo pranešė apie vaiko sveikatos pablogėjimą, todėl pareiškėja dėl to sunerimo ir išsigando, o minėti požymiai neįrodo jos neblaivumo fakto.

Pareiškėja nesutinka ir su tuo, kad ji atsisakė tikrintis blaivumą: tarnybos vietą ji paliko apie 6.05 val., nors tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareigūnų blaivumo patikrinimas vyko nuo 6.12 val. iki 6.15 val. Pareiškėja buvo tarnybos vietoje iki gavo pranešimą apie smarkiai pablogėjusią vaiko būklę ir tiesioginis pamainos vadovas K. V. apie jokį būtinumą pasitikrinti blaivumą pareiškėjai nenurodė. Apie tai, kad instruktažo metu buvo tikrinamas blaivumas, pareiškėja sužinojo tik prasidėjus tarnybiniam patikrinimui.

Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią atsisakymas tikrintis blaivumą prilyginamas buvimui neblaiviam, kadangi tokia teismo praktika yra suformuota administracinių teisės pažeidimų bylose dėl vairavimo esant neblaiviam ir tik tokiose bylose ji taikoma. Pareiškėja nesutinka su tuo, jog pasišalino iš tarnybos vietos neinformavusi tiesioginio pamainos vadovo. Pažymi, kad ji 2015 m. kovo 27 d. į tarnybą atvyko 5.45 val., apsiginklavo ir nuėjo išklausyti instruktažo.

Apie 6.00 val. jai pranešė apie mažamečiui sūnui pablogėjusią sveikatą, todėl reikėjo skubiai grįžti namo. Pareiškėja iš karto apie tai informavo tiesioginį pamainos vadovą K. V. ir nurodė, kad tarnyboje likti negali, nes susirgo vaikas ir ji skubiai turi vykti į gydymo įstaigą. K. V. pareiškėjai nurodė „daryti ką ji nori“ ir tai girdėjo šalia esantys pareigūnai, kurie tą dieną turėjo dirbti. Jokių prieštaravimų, kad pareiškėja negalėtų vykti pas gydytoją, K. V. nenurodė, todėl pareiškėja šiuos žodžius suprato kaip leidimą palikti tarnybos vietą.

Tarnybinis pažeidimas iš esmės yra grindžiamas tik K. V. ir kartu su juo buvusių bei jam tiesiogiai pavaldžių policijos pareigūnų G. L., R. S., M. J., L. J. ir I. S. tarnybiniais pranešimais, kurių turinys yra identiškas. Pareiškėjos manymu, buvo parengtas vienas tarnybinis pranešimo tekstas, kurį vėliau, pakeitus pavardes, pasirašė visi minėti pareigūnai. Minėtą išvadą pareiškėja grindžia tuo, kad visuose tarnybiniuose pranešimuose daromos tos pačios gramatinės klaidos. Be to, tarnybinio patikrinimo metu surinkta informacija prieštarauja viena kitai, o esminis nesutapimas kyla dėl pareigūnų blaivumo tikrinimo laiko, kuris pagal alkotesterio duomenis turėtų būti nuo 6.12 val. iki 6.15 val., tačiau pareiškėja išvyko iš tarnybos apie 6.05 val.

Visiškai neatsižvelgta į tai, jog nėra duomenų, kad kam nors tą rytą iš su pareiškėja bendravusių asmenų būtų kilę kokių nors įtarimų dėl jos blaivumo. Netgi priešingai – pareigūnas A. J. pamainos pradžioje išdavė jai tarnybinį ginklą, nors esant bent menkiausiam įtarimui dėl pareigūno neblaivumo to nebūtų galėjęs daryti. Pamainos vadas K. V. privalėjo ir galėjo sulaikyti ginkluotą ir vairuoti ketinančią pareiškėją ir priverstinai gydymo įstaigoje patikrinti jos blaivumą, tačiau to nepadarė. Be to, K.

V. nenušalino pareiškėjos nuo pareigų, nors turėjo tokią pareigą, jeigu iš tiesų manė, kad ji yra neblaivi. Iš tarnybinio patikrinimo išvados sudėtinga nustatyti, kokie konkrečiai pareiškėjos veiksmai laikomi tarnybiniu nusižengimu – buvimas tarnyboje neblaiviai ar pasišalinimas iš tarnybos vietos. Tarnybinio patikrinimo išvadoje šios aplinkybės sujungiamos į vieną visumą ir pareiškėjai tarnybinė nuobauda skirta tiek už buvimą neblaiviai, tiek už pasišalinimą iš tarnybos. Nesant aiškaus atskyrimo, kokį konkretų pažeidimą padarė pareiškėja, neaišku, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomas tariamas pareiškėjos neblaivumas yra pats savaime tarnybinis nusižengimas, ar tarnybinį nusižengimą sunkinanti aplinkybė.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje visiškai nenurodoma, dėl ko siūloma skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, nors pareiškėja charakterizuojama teigiamai bei yra skatinta.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas advokatas H. M. papildomai paaiškino, kad pagal sudarytą darbo grafiką pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. neprivalėjo dirbti, o apie atvykimą į tarnybą minėtą dieną ji buvo informuota telefonu 2015 m. kovo 26 d. (išvakarėse). Todėl, jei pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. nebūtų atvykusi į tarnybą, jai negalėjo kilti neigiamos pasekmės.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Teigė, kad atlikto tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėja 2015 m. kovo 27 d., vilkėdama policijos tarnybinę uniformą, į tarnybą atvyko neblaivi, apsiginklavo, išklausė instruktažą, kurio metu atsakingo už pamainos darbą pareigūno apie jokius nusiskundimus neinformavo bei pasirašė Pajėgų ir priemonių išdėstymo plane, kad yra pasirengusi tarnybai. Po instruktažo atsisakė vykdyti atsakingo už pamainos darbą pareigūno teisėtus reikalavimus – pasitikrinti blaivumą ir, be leidimo pridavusi tarnybinį ginklą, savavališkai paliko tarnybos vietą.

Minėtas faktines aplinkybes patvirtina tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys. Policijos registruojamų įvykių registre ROIK 0115000159314 užfiksuota, jog 2015 m. kovo 27 d. 7.29 val. vyriausioji patrulė I. J. atsisakė pasitikrinti blaivumą ir pareiškusi, kad tikrinsis ligoninėje, išvyko nuosavu automobiliu. Vyriausiojo patrulio G. L. pranešime nurodyta, kad 2015 m. kovo 27 d. 5.45 val. I. J. atvyko į tarnybą ir apsiginklavo. 6.00 val. prasidėjo instruktažas, kurį vedė pamainos vadas K. V.. Po to buvo pareikalauta pasitikrinti blaivumą, tačiau I.

J. prašė jos blaivumo netikrinti, nes vakar išgėrė 6 butelius alaus, nurodė, kad jaučiasi neblaivi, todėl bijo, kad gali viršyti 0,00 promilių ribą. Vyresnieji patruliai M. J., R. S., L. J. bei patrulė I. S. nurodė analogiškas aplinkybes. Vyriausiojo patrulio A. J. pranešime nurodyta, kad I. J. apsiginklavo, tačiau apie 6.20 val. paprašė ją nuginkluoti. Pajėgų ir priemonių išdėstymo plane nurodyta, kad 2015 m. kovo 27 d. I. J. pasirašė, jog dirba pamainoje nuo 6.00 val. iki 18.00 val. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d.

įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ 1.2 punkte numatyta darbuotojo neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą tarnybos metu vertinti kaip šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą, už kurį Vidaus tarnybos statute, patvirtintame Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IX-1538 ir Valstybės tarnybos įstatyme numatyta galimybė skirti griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas, ypač statutinėje valstybės tarnyboje, kurios pareigūnams tiek tarnyboje, tiek ne tarnybos metu, keliami aukštesni elgesio ir atsakomybės standartai.

Taigi, atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamus įsakymus, atsižvelgdamas į visas aplinkybes, tiek sunkinančias, tiek lengvinančias tarnybinę atsakomybę, taip pat atsižvelgdamas į pareiškėjos charakteristiką ir kt.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos I. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos AVPK viršininkas A. M. 2015 m. balandžio 30 d. patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-64 „Dėl I. J. veiksmų“, kurioje konstatuota, kad pareigūnė I. J. 2015 m. kovo 27 d., vilkėdama policijos tarnybinę uniformą, atvyko į tarnybą, apsiginklavo, išklausė instruktažą, kurio metu atsakingo už pamainos darbą pareigūno apie jokius nusiskundimus neinformavo bei pasirašė Pajėgų ir priemonių išdėstymo plane, kad yra pasirengusi tarnybai; po instruktažo atsisakė vykdyti atsakingo už pamainos darbą pareigūno teisėtus reikalavimus – pasitikrinti blaivumą ir be leidimo pridavusi tarnybinį ginklą, savavališkai paliko tarnybos vietą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuota, kad vyriausiosios patrulės I. J. kalti veiksmai yra pakankami konstatuoti šiurkštų tarnybinio nusižengimo faktą ir todėl, remiantis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), 26 straipsnio 2 dalimi buvo pasiūlyta paskirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Klaipėdos AVPK viršininkas, vadovaudamasis Statuto 26 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir atsižvelgdamas į Klaipėdos AVPK 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-64, 2015 m. gegužės 4 d įsakymu Nr. 30-TE-606 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ skyrė Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiajai patrulei (pareiškėjai) tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Klaipėdos AVPK viršininkas 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 30-TE-610, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktu (jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) bei atsižvelgdamas į Klaipėdos AVPK viršininko 2015 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 30-TE-606, Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiąją patrulę I. J. atleido iš vidaus tarnybos.

Pasisakydamas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos, teismas pažymėjo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę nustato Statutas, o tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuoja Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Teismas rėmėsi Tvarkos aprašo 3, 6 punktais ir iš bylos medžiagos nustatė, kad Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro (toliau – ir KPB) Kelių patrulių kuopos (toliau – ir KPK) laikinai einantis 1-ojo būrio vado pareigas K. V. 2015 m. kovo 27 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-6975 informavo Klaipėdos AVPK KPB viršininką R. Š., kad 2015 m. kovo 27 d. atliko Klaipėdos AVPK KPB KPK 1-ojo ir 2-ojo būrio patrulių instruktažą bei patikrinimą apie pasiruošimą tarnybai. Patikrinimas pradėtas 2015 m. kovo 27 d. 6.00 val. ir baigtas 6.30 val. Instruktažo metu niekas iš pareigūnų nusiskundimų dėl sveikatos negalavimų, prašymų bei pageidavimų nepareiškė. Patikrinimo metu alkotesteriu Alcotest 7510 Nr. ARCK-0020, patikros sertifikato Nr. 1657721, buvo tikrinamas pareigūnų, pradedančių tarnybą, blaivumas. Klaipėdos AVPK KPB KPK 2-ojo būrio vyriausioji patrulė I. J. atsisakė pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, paaiškindama, kad vakar išgėrė 6 butelius alaus, šiandien jaučiasi neblaivi ir gali viršyti 0.00 promilių skaičių, o blaivumą tikrintis važiuos į ligoninę arba pasiims nedarbingumo lapelį. I. J. girdint kitiems pareigūnams prašė netikrinti jos blaivumo, todėl jis dar kartą pareikalavo pasitikrinti, tačiau pareigūnė dar kartą atsisakė tikrintis, instruktažo metu išbėgo iš kabineto. Vėliau sužinojo, kad ji be leidimo pridavė tarnybinį ginklą ir išvažiavo nuosavu automobiliu. Pareigūnė nuolatos kramtė kramtomą gumą, todėl nebuvo galima užuosti alkoholio kvapo, buvo labai išsigandusi, akys vandeningos, paraudusios. Pareigūnė į tarnybą atvyko 5.45 val. uniformuota, patikrinimo metu buvo ginkluota. Apie įvykį ir pareigūnės I. J. veiksmus nedelsiant buvo informuotas Klaipėdos AVPK budėtojas bei Klaipėdos AVPK KPB KPK vadas D. M.. Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojas S. B. 2015 m. kovo 27 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir surašytas tarnybinis pranešimas, rezoliucija ant tarnybinio pranešimo pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Tvarkos aprašo 6 punkte nustatytas terminas tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrai pradėti nebuvo pažeistas. Pagal Tvarkos aprašo 6 punktą, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą. Klaipėdos AVPK darbo reglamentas (toliau – ir Darbo reglamentas), patvirtintas Klaipėdos AVPK viršininko 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-111 (Klaipėdos AVPK komisariato viršininko 2014 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. 30-V-426 redakcija) nustato Klaipėdos AVPK darbo tvarką. Darbo reglamento 7 punkte numatyta, kad Klaipėdos AVPK viršininkas leidžia įsakymus, nurodymus, įsakymais tvirtinamus kitus teisės aktus, deda rezoliucijas bei duoda žodinius pavedimus. Darbo reglamento 9.5 punkte nustatyta, kad Klaipėdos AVPK viršininkas priima ir pasirašo įsakymus ir nurodymus dėl Klaipėdos AVPK darbuotojų <...> priėmimo į pareigas ir atleidimo iš pareigų, tarnybinių ar drausminių nuobaudų Klaipėdos AVPK darbuotojams skyrimo. Darbo reglamento 11 punkte numatyta, kad Klaipėdos AVPK viršininkas turi pavaduotojus. Pagal Darbo reglamento 12 punktą, laikinai nesant Klaipėdos AVPK viršininko, jo pareigas eina Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu paskirtas vienas iš Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojų, kurį šias pareigas eiti prašymu ar tarnybiniu pranešimu pasiūlo Klaipėdos AVPK viršininkas. Darbo reglamento 13 punkte nustatyta, kad Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojai, įgaliojus Klaipėdos AVPK viršininkui, pagal kompetenciją pasirašo įsakymus, skiria įpareigojimus ir kontroliuoja, kaip jie vykdomi. Klaipėdos AVPK 2015 m. balandžio 3 d. 2015 metų kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiu Nr. 3-275-215 nustatyta, kad A. M. 2015 m. kovo 27 d. buvo išvykęs į komandiruotę ir jį tą dieną pavadavo pavaduotojas S. B.. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog būtent S. B. savo rezoliucija ant tarnybinio pranešimo pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą. Spręstina, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradėta vadovo įgalioto asmens, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, todėl nebuvo pažeistas Tvarkos aprašo 6 punktas.

Tvarkos aprašo 20 punkte nustatyta, kad tikrintojas per 20 dienų nuo tarnybinio patikrinimo pradžios, išskyrus Tvarkos aprašo 7 ir 15 punktuose numatytus atvejus, surašo Tvarkos aprašo priede nurodytą pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo (toliau – pranešimas), kuriuo pasirašytinai informuoja tikrinamą pareigūną apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, jo teises bei pateikia jam turimus duomenis apie tarnybinį nusižengimą. Patikrinimas pradėtas 2015 m. kovo 27 d. Iš byloje esančio pranešimo Nr. 30-PR1-28 „Dėl tarnybinio nusižengimo“ matyti, kad pranešimas surašytas 2015 m. balandžio 3 d., t. y. nepraleidus Tvarkos apraše nustatyto termino, ir pareiškėja 2015 m. balandžio 7 d. buvo su juo supažindinta pasirašytinai.

Kaip yra nurodęs LVAT, teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis dėl pranešimo apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą siekiama užtikrinti, kad asmuo, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, aiškiai suvoktų, kuo jis kaltinamas, ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, inter alia, pateikdamas paaiškinimus dėl nusižengimo, kurio padarymu jis yra įtariamas. Taigi pranešimas apie tarnybinį nusižengimą turi būti pakankamai aiškus ir išsamus, kad asmuo, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, galėtų tinkamai įgyvendinti pirmiau minėtas teises. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai įteiktas 2015 m. balandžio 3 d. pranešimas Nr. 30-PR1-28 „Dėl tarnybinio nusižengimo“, teismo vertinimu, laikytinas pakankamai aiškiu ir nedviprasmišku – jame nurodytas galimai padaryto nusižengimo laikas, pažeidimo esmė, teisės aktų, kurie galimai buvo pažeisti, nuostatos. Darytina išvada, kad nebuvo pažeistas Tvarkos aprašo 20 punktas.

Pareiškėja I. J. pasinaudojo jai suteikta teise ir 2015 m. balandžio 13 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė nesutinkanti su tarnybiniu pranešimu, nes nusižengimo nepadarė. Pareiškėja paaiškinime nurodė buvusi blaivi ir savavališkai nepaliko tarnybos vietos, kadangi atėjusi į instruktažą ji informavo pamainos vadą K. V., kad nebus darbe, nes susirgo vaikas ir ji skubiai turi vykti į gydymo įstaigą. Nurodė, jog K. V. pasakė „daryk ką nori“ ir jokių prieštaravimų, kad ji negalėtų nuvykti pas gydytoją, nepareiškė.

Tvarkos aprašo 22 punktas nustato, kad tikrintojas tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 30 dienų, neįskaitant laiko, per kurį tikrinamas pareigūnas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Esant svarbioms aplinkybėms, tarnybinį patikrinimą atlikti pavedęs pareigūnas gali pratęsti tarnybinio patikrinimo terminą dar iki 30 dienų. Tvarkos aprašo 23 punkte nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas baigiamas, surašant tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas (Tvarkos aprašo 8.1 punkte numatytu atveju – ir ankstesnės išvados įvertinimas bei ją atlikusių pareigūnų veiksmai).

Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo pasekmės, tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, duomenys apie ankstesnę pareigūno tarnybą (tarnybinė charakteristika, paskatinimai ir apdovanojimai bei galiojančios nuobaudos) ir pasiūlymas dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, taip pat prireikus pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis.

Minėta, jog tarnybinis patikrinimas pradėtas 2015 m. kovo 27 d., o tarnybinio patikrinimo išvada surašyta 2015 m. balandžio 30 d. Nustatyta, kad pareiškėjai 2015 m. kovo 27 d. 9.29 val. laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. kovo 30 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo tęsiamas iki 2015 m. balandžio 4 d. Iš 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS-64 matyti, jog dėl to, kad pareiškėja tarnybinio patikrinimo metu nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. turėjo išduotą nedarbingumo pažymėjimą, tarnybinio patikrinimo laikas buvo pratęstas 9 dienoms.

Nors nagrinėjamoje byloje ir nėra pateiktas įsakymas, kuriuo pagrindu buvo pratęstas tarnybinio patikrinimo terminas, tačiau net ir termino nepratęsus, Tvarkos aprašo 22 punkte nurodytas terminas atlikti tarnybinį patikrinimą nebuvo praleistas, kadangi pagal minėto Tvarkos aprašo 22 punktą, laikas per kurį tikrinamas pareigūnas nebuvo darbe dėl ligos neįskaitomas į tarnybinio patikrinimo laiką. Be to, pareiškėja nagrinėjamoje byloje neteigia, jog galėjo būti praleistas tarnybinio patikrinimo terminas. Spręstina, jog tarnybinis patikrinimas atliktas nepraleidus Tvarkos apraše nustatytų terminų.

Pagal Tvarkos aprašo 24 punktą, vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, arba kitas pareigūnas, pavedęs atlikti tarnybinį patikrinimą, gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą bei išvadą, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jos gavimo turi ją įvertinti ir priimti vieną iš šių sprendimų: 24.1 patvirtinti išvadą ir išspręsti klausimą dėl pareigūno patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn bei įgyvendinti kitas būtinas prevencines priemones <...>; 24.2 grąžinti tarnybinio patikrinimo medžiagą bei išvadą papildomam tarnybiniam patikrinimui, jeigu nepasibaigę Tvarkos aprašo 22 punkte nustatyti tarnybinio patikrinimo atlikimo terminai. Šiuo atveju Klaipėdos AVPK viršininkas A. M. tarnybinio patikrinimo išvadą rezoliucija patvirtino 2015 m. balandžio 30 d. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Tvarkos aprašo 24 punkte nustatytų terminų buvo laikomasi.

Tvarkos aprašo 32 punkte nurodyta, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo diena laikoma vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, išvados patvirtinimo diena, o išvadą patvirtinus neįgaliotam skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – tokios išvados gavimo diena. Klaipėdos AVPK viršininkas 2015 m. gegužės 4 d. priėmė įsakymą Nr. 30-TE-606, kuriuo, vadovaudamasis Statuto 26 straipsnio 2 dalies 6 punktu (atleidimas iš vidaus tarnybos) ir atsižvelgdamas į Klaipėdos AVPK 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-64, skyrė Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiajai patrulei (pareiškėjai) tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Esant minėtoms aplinkybėms akivaizdu, kad tarnybinė nuobauda paskirta nepraleidus Tvarkos aprašo 32 punkte nustatyto termino.

Tvarkos aprašo 31 punkte numatyta, kad su tarnybinio patikrinimo išvada ir įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnas supažindinamas pasirašytinai per 5 darbo dienas, neįskaitant laiko, per kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos, komandiruotės arba atostogavo, ir jam įteikiamos šių dokumentų kopijos. Nustatyta, jog pareiškėja su įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo susipažino 2015 m. gegužės 4 d., su tarnybinio patikrinimo išvada – 2015 m. gegužės 8 d., t. y. nepraleidžiant Tvarkos aprašo 31 punkte numatyto termino, kadangi gegužės 1–3 dienos buvo nedarbo dienos, todėl susipažinimo su tarnybinio patikrinimo išvada ir įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo paskutinė diena laikytina gegužės 8 d. Klaipėdos AVPK viršininkas 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 30-TE-610, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktu (pareigūnas atleidžiamas iš pareigų, jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) bei atsižvelgdamas į Klaipėdos AVPK vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 30-TE-606 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiąją patrulę I. J. atleido iš vidaus tarnybos. Teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad esminių procedūrinių pažeidimų, kurie galėjo lemti neteisėto ir nepagrįsto sprendimo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos priėmimą, nenustatyta.

Pasisakydamas dėl skundžiamų įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad Statuto 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžta, kad tarnybinis nusižengimas – Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma per tarnybinį patikrinimą, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstomos nustatytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas (Statuto 26 str., Tvarkos aprašo 23 p.). Statuto 26 straipsnio 2 dalyje išvardintos tarnybinės nuobaudos, kurios gali būti skiriamos pareigūnui, viena iš jų – atleidimas iš vidaus tarnybos (Statuto 26 str. 2 d. 6 p.). Statuto 26 straipsnio 3 dalis (1–5 p.) nustato baigtinį sąrašą atvejų, kuriuos nustačius pareigūnams gali būti skiriama griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, tarp jų – už buvimą darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių ir psichiką veikiančių medžiagų (Statuto 26 str. 3 d. 4 p.). Šios tarnybinės nuobaudos paskyrimas yra savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, numatytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punkte.

Tarnybinė nuobauda už tarnybinį nusižengimą, numatytą Statuto 26 straipsnio 3 dalies 4 punkte, gali būti skiriama nustačius reikšmingų aplinkybių visumą:

1) statutinio valstybės tarnautojo apsvaigimo nuo alkoholio (narkotinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų) faktą;

2) pareigūno buvimą tokioje būklėje darbo metu. LVAT yra pažymėjęs, kad tarnybinio nusižengimo, numatyto Statuto 26 straipsnio 3 dalies 4 punkte, sudėties (objektyviosios pusės) įstatymų leidėjas nesieja su pareigūno tarnybinių pareigų vykdymu, o sieja tik su buvimu darbo metu (t. y. tuo metu, kai jis turi vykdyti tarnybos funkcijas) neblaiviam. Taigi Statuto 26 straipsnio 3 dalies 4 punktas gali būti taikomas, jei atlikus tarnybinį patikrinimą teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatoma, jog statutinis valstybės tarnautojas darbo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio (narkotinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų), o aplinkybės, ar jis vykdė pareigybės aprašyme nurodytas tarnybos funkcijas, ar jų nevykdė, ar atliko jam nepriskirtas funkcijas, šioje įstatymo normoje numatytai tarnybinio nusižengimo sudėčiai nėra svarbios.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje yra pateikta šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoka, o to paties straipsnio 6 dalies 7 punkte prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų yra priskirtas buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų. Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ 1.2 punkte numatyta darbuotojo neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą tarnybos metu vertinti kaip šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą, už kurį Statute ir Valstybės tarnybos įstatyme numatyta galimybė skirti griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas, ypač statutinėje valstybės tarnyboje, kurios pareigūnams tiek tarnyboje, tiek ne tarnybos metu, keliami aukštesni elgesio ir atsakomybės standartai. Pagal LVAT praktiką, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė.

Pagal LVAT praktiką, motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis, todėl teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir tarnybinio patikrinimo išvados turinį.

Klaipėdos AVPK viršininkas A. M. 2015 m. balandžio 30 d. patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-64, kurioje konstatuota, kad pareigūnė I. J. 2015 m. kovo 27 d., vilkėdama policijos tarnybinę uniformą, į tarnybą atvyko neblaivi, apsiginklavo, išklausė instruktažą, kurio metu atsakingo už pamainos darbą pareigūno apie jokius nusiskundimus neinformavo bei pasirašė Pajėgų ir priemonių išdėstymo plane, kad yra pasirengusi tarnybai. Po instruktažo atsisakė vykdyti atsakingo už pamainos darbą pareigūno teisėtus reikalavimus – pasitikrinti blaivumą ir be leidimo pridavusi tarnybinį ginklą, savavališkai paliko tarnybos vietą. I. J. tokiu būdu apsunkino ir sutrikdė pamainos pareigūnų darbą bei savo veiksmais (neveikimu) nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas), patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, 3, 4.10, 14.3 punktų reikalavimų bei pažeidė Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 30-V-449 patvirtintų Klaipėdos AVPK Vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 7, 9, 13, 19 punktus, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareigybės aprašo nuostatus bei tarnybos drausmę. Atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytas aplinkybes, konstatuota, kad vyriausiosios patrulės I. J. kalti veiksmai yra pakankami konstatuoti šiurkštų tarnybinio nusižengimo faktą, todėl, remiantis Statuto 26 straipsnio 2 dalimi, buvo pasiūlyta paskirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.

Atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas turi nustatyti ir įvertinti, ar pareiškėja padarė teisės aktų pažeidimus, kurie konstatuoti 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-64.

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių. Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje išvardinti policijos veiklos uždaviniai – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims ir kt. Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punkte nustatyta, kad tarnyba policijoje grindžiama šiais profesinės etikos principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo.

Etikos kodekso 4.10 punkte nustatyta, jog policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi laiku ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio vadovo nurodymus ir pavedimus. Etikos kodekso 14.3 punktas numato, kad ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija. Vidaus tvarkos taisyklių 7 punkte nurodyta, kad darbuotojai turi laikytis Klaipėdos AVPK ar individualiai darbuotojui nustatyto darbo laiko režimo. Darbuotojai, išvykdami iš Klaipėdos AVPK tarnybos tikslais, turi apie tai informuoti savo tiesioginį vadovą ir nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę.

Norėdami išvykti ne darbo tikslais, darbuotojai turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą (Vidaus tvarkos taisyklių 9 p.). Vidaus tvarkos taisyklių 13 punkte numatyta, kad darbuotojai privalo laiku ir tinkamai atlikti savo tiesioginio vadovo, Klaipėdos AVPK viršininko, jo pavaduotojų ir kitų įgaliotų pareigūnų nurodymus ir pavedimus, laikytis tarnybos ir darbo drausmės. Darbuotojams draudžiama darbo metu darbo vietoje vartoti alkoholinius gėrimus, būti neblaiviems ar apsvaigusiems nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų (Vidaus tvarkos taisyklių 19 p.).

Alkoholio kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.) 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad vartoti alkoholinius gėrimus draudžiama laisvės atėmimo, karinėse ir sukarintos tarnybos, policijos ir kitose statutinėse, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigose ir jų teritorijose. Klaipėdos AVPK KPB KPK 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašyme nurodyta, jog šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos – vykdyti eismo kontrolę, palaikyti viešąją tvarką, t. y. užtikrinti visuomenės saugumą.

2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-64 nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatomis bei Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 30-V-1027, 2015 m. kovo 27 d. buvo atliktas Kelių patrulių kuopos 1-ojo ir 2-ojo būrio patrulių instruktažas bei patikrinimas dėl pasiruošimo tarnybai. Patikrinimas pradėtas 2015 m. kovo 27 d. 6.00 val. ir baigtas 6.30 val. Instruktažo metu niekas iš pareigūnų nusiskundimų dėl sveikatos negalavimų, prašymų bei pageidavimų nepareiškė. Patikrinimo metu pareiškėjos I. J. buvo prašoma pasitikrinti blaivumą alkotesteriu „Alcotest 7510 Nr. ARCK-0020“, tačiau pareiškėja atsisakė pasitikrinti blaivumą, paaiškindama, kad vakar išgėrė 6 butelius alaus, dabar jaučiasi neblaivi ir gali viršyti 0.00 promilių, o blaivumą tikrintis važiuos į ligoninę arba pasiims nedarbingumo lapelį. I. J. girdint kitiems pareigūnams prašė netikrinti jos blaivumo. Dar kartą pareikalavus pasitikrinti blaivumą, pareigūnė atsisakė ir instruktažo metu išbėgo iš kabineto bei be leidimo pridavusi tarnybinį ginklą, savavališkai paliko tarnybos vietą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pažymėta, kad pareigūnė instruktažo metu nuolatos kramtė gumą, todėl nebuvo galima užuosti alkoholio kvapo, taip pat atrodė išsigandusi, akys buvo vandeningos, paraudusios. Pareiškėja 2015 m. balandžio 13 d. paaiškinime buvo nurodžiusi ir tai pažymėjo teismo posėdyje, jog neaišku, kokiu pagrindu pamainos vadas K. V. 2015 m. kovo 27 d. tikrino pareigūnų blaivumą. Pareiškėjos manymu, blaivumo tikrinimas buvo atliktas nesant tam teisinio pagrindo.

Klaipėdos AVPK viršininkas 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 30-V-1027 „Dėl Klaipėdos AVPK KPB pareigūnų veiksmų, žeminančių visuomenės pasitikėjimą policija, įgyvendinimo prevencijos priemonių plano patvirtinimo“ patvirtino Klaipėdos AVPK KPB pareigūnų veiksmų, žeminančių visuomenės pasitikėjimą policija, įgyvendinimo prevencijos priemonių planą bei įpareigojo atsakingus pareigūnus vykdyti plane nurodytas priemones. Minėtas įsakymas galiojo iki 2015 m. kovo 31 d. punkto (3 p.). Klaipėdos AVPK KPB pareigūnų veiksmų, žeminančių visuomenės pasitikėjimą policija, įgyvendinimo prevencijos priemonių plane nurodyta, jog atsakingi asmenys (tame tarpe ir Kelių patrulių kuopos būrių vadai) organizuoja policijos pareigūnų ir kitų darbuotojų patikrinimus darbo vietose, siekiant išsiaiškinti policijos pareigūnus, piktnaudžiaujančius alkoholiu (1.1 p.). Vykdymo terminas numatytas – 2 kartai per mėnesį. Remiantis minėtu Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 30-V-1027, darytina išvada, jog teisėtai ir pagrįstai Klaipėdos AVPK KPB KPK laikinai einantis 1-ojo būrio vado pareigas K. V. 2015 m. kovo 27 d. tikrino pareigūnų blaivumą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas akcentavo, kad pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. apskritai neturėjo dirbti, kadangi ši diena pagal sudarytą darbo grafiką pareiškėjai buvo laisva.

Pagal 2015 m. kovo mėnesio darbo grafiką I. J. 2015 m. kovo 27 d. buvo nedarbo diena, tačiau pareiškėjai trūko 11.45 išdirbtų valandų. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad jai kovo mėnesį reikėjo atidirbti kelias valandas, o apie pareigą 2015 m. kovo 27 d. atvykti į tarnybą jai 2015 m. kovo 26 d. buvo pranešta telefonu. 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo Nr. 30-IS-64 medžiaga nustatyta, kad 2015 m. kovo 27 d. atvykusį į tarnybą pareiškėja pasirašė Pajėgų ir priemonių išdėstymo plane apie pasirengimą tarnybai.

Klaipėdos AVPK patrulių rinktinės tarnybos organizavimo, ginkluotės ir specialiųjų priemonių apskaitos grupės vyriausiojo patrulio A. J. 2015 m. kovo 27 d. tarnybiniame pranešime „Dėl nusiginklavimo anksčiau laiko“ nurodyta, kad 2015 m. kovo 27 d. 5.50 val. I. J. apsiginklavo, o 6.20 val. atbėgo nusiginkluoti, teigdama, kad susirgo vaikas ir skubiai reikia vykti namo bei nurodė, kad atsakingas pareigūnas už tarnybos pamainą informuotas. I. J. buvo nuginkluota ir išėjo per tarnybinį kiemą iš teritorijos. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad patrulių instruktažas pradėtas 2015 m. kovo 27 d. 6.00 val., o patrulių patikrinimas alkotesteriu buvo atliekamas nuo 6.12 val. iki 6.15 val.

Atsižvelgiant į tai, kad atvykusi į tarnybą pareiškėja pasirašė Pajėgų ir priemonių išdėstymo plane apie pasirengimą tarnybai ir apsiginklavo, teismas sprendžia, jog pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. tuo metu buvo tarnybos vietoje (darbe) ir turėjo vykdyti tarnybos funkcijas, todėl ji privalėjo paklusti teisės aktais nustatytai vidaus tvarkai ir pamainos vado K. V. teisėtiems nurodymams. Šiuo atveju pareiškėja nepakluso pamainos vado K. V. teisėtam nurodymui – pasitikrinti blaivumą alkotesteriu. Pareiškėja skunde nurodė nežinojusi, jog instruktažo metu buvo tikrinamas blaivumas, kadangi ji namo išvyko apie 6.05 val., t. y. dar iki blaivumo tikrinimo.

Teismas sprendžia, jog minėtas pareiškėjos teiginys neįrodytas, nes nustatyta, kad pareiškėja nusiginklavo 6.20 val., t. y. kai jau buvo pasibaigęs blaivumo tikrinimas. Be to, teismo posėdžio metu liudytojai Klaipėdos AVPK KPB KPK 1-ojo būrio pareigūnai M. J., R. S., L. J. bei I. S. patvirtino, kad pareiškėja nebuvo išvykusi tuo metu, kai buvo atliekamas patrulių blaivumo patikrinimas, tačiau ji atsisakė tikrintis blaivumą. Pareiškėjos teigimu, tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja atvyko į darbą neblaivi, o iš laikinai einančio 1-ojo būrio vado pareigas K.

V. gavo žodinį leidimą palikti tarnybos vietą dėl pablogėjusios vaiko sveikatos.

Remiantis LVAT praktika, darbuotojo neblaivumo faktą turi įrodyti darbdavys (pvz., LVAT 2014 m. balandžio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-1084/2014). LVAT taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad buvimo tarnybos (darbo) metu neblaiviam faktas gali būti įrodinėjamas visais faktiniais duomenimis (pvz., LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-395/2013).

2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo Nr. 30-IS-64 medžiagoje esančiuose 2015 m. kovo 27 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl patikrinimo instruktažo metu“ Klaipėdos AVPK KPB KPK 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis G. L., vyresnieji patruliai M. J., R. S., L. J. bei patrulė I. S. nurodė, jog jie 5.45 val. atvyko į tarnybą ir apsiginklavo. 6.00 val. prasidėjo instruktažas, kurį vedė laikinai einantis 1-ojo būrio vado pareigas K. V., kuris skaitė paros įvykių suvestinę, supažindino su aktualia informacija. Pareikalavus pasitikrinti pradedančių tarnybą pareigūnų blaivumą vyriausioji patrulė I. J. pradėjo prašyti, kad jos blaivumo netikrintų, nes vakar išgėrė 6 butelius alaus ir bijo, kad gali viršyti 0,00 promilių ribą. Pamainos vadas K. V. dar kartą pareikalavo pasitikrinti blaivumą, tačiau I. J. atsisakė ir būdama apsiginklavusi išbėgo iš kabineto. Pareigūnai negirdėjo, kad I. J. skųstųsi dėl sveikatos negalavimų.

Teismo posėdžio metu liudytojas Klaipėdos AVPK KPB KPK laikinai einantis 1-ojo būrio vado pareigas K. V. paaiškino, kad instruktažas prasidėjo 6.00 val. Instruktažo metu policijos pareigūnus supažindino su kriminologine padėtimi ir kita tarnybai būtina informacija, įteikė tarnybos užduotis, o po to, vykdydamas Klaipėdos AVPK viršininko įsakymą (minėta, Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymas Nr. 30-V-1027 „Dėl Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro pareigūnų veiksmų, žeminančių visuomenės pasitikėjimą policija, išgyvendinimo prevencijos priemonių plano patvirtinimo“) tikrino pareigūnų blaivumą. Liudytojas paaiškino, jog visi pareigūnai, išskyrus pareiškėją I. J., pasitikrino blaivumą. Kai visi policijos pareigūnai pasitikrino ir atėjo eilė tikrintis blaivumą I. J., pastaroji prašė jos netikrinti, paaiškindama, kad išvakarėse buvo išgėrusi 6 butelius alaus ir dėl to gali būti viršyta 0,00 promilių norma. Liudytojas paaiškino, kad pareiškėja buvo paėmusi alkotesterį, bandė pūsti, tačiau supratusi, kad alkotesteris pradėjo fiksuoti alkoholį, pūtimo nebaigė. Vėliau dar kartą buvo paprašyta tikrintis, tačiau pareiškėja atsisakė, teigė pasiimsianti nedarbingumo lapelį ir išėjo. Teismo posėdžio metu liudytojas K. V. paaiškino, kad apie šią situaciją jis informavo budėtoją ir atsakingą savo tiesioginį vadovą, taip pat surašė tarnybinį pranešimą Klaipėdos AVPK viršininkui. Visi pareigūnai po instruktažo išvažiavo į maršrutą, o pareigūnų tarnybinius pranešimus gavo po pietų. Pažymėjo, kad visi pareigūnai tarnybinius pranešimus surašė tarnybos metu; paaiškino, jog tarnybinėse mašinose jie turėjo reikiamą įrangą ir galėjo juos atspausdinti. Liudytojas pabrėžė nedavęs leidimo pareiškėjai palikti tarnybos vietos ir teigė, jog į tokį jos prašymą niekaip nereagavo.

Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai policijos pareigūnai R. S., L. J. ir M. J. paaiškino, kad pareiškėja instruktažo metu nurodė išvakarėse vartojusi alaus. Liudytojas policijos pareigūnas M. J. taip pat paaiškino, kad I. J. buvo paskutinė, kuri turėjo pasitikrinti blaivumą, ji bandė pūsti, tačiau alkotesteriui pradėjus fiksuoti alkoholį, ji pūtimo nebaigė ir atsisakė tikrintis blaivumą. I. J. klausė K. V., ar ji gali eiti namo, tačiau šis tokio leidimo nedavė, tik dar kartą nurodė pasitikrinti blaivumą. Liudytojas M. J. taip pat paaiškino, kad priežasties, dėl kurios pareiškėja prašė būti išleidžiama, nenurodė.

Pareiškėja akcentuoja, kad buvo parengtas vienas tarnybinio pranešimo tekstas, kurį vėliau, pakeitus pavardes, pasirašė visi pareigūnai, nes minėtų tarnybinių pranešimų turinys yra identiškas, be to, žodyje „skųstųsi“ yra ta pati gramatinė klaida. Teismo posėdžio metu liudytojai policijos pareigūnai M. J., R. S., L. J., I. S. patvirtino tarnybiniuose pranešimuose pateiktos informacijos teisingumą; pažymėjo, jog jie visi buvo instruktažo metu, matė tą pačią situaciją, todėl tarnybiniai pranešimai galėjo būti panašūs. Liudytojai neneigė aplinkybės, kad tarpusavyje pasikalbėjo apie susidariusią situaciją. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 ir 6 dalimis, pažymėjo, kad minėti pareigūnų paaiškinimai yra tik vieni iš įrodymų, kuriais remiasi teismas. Teismas, vertindamas minėtų pareigūnų tarnybinius pranešimus, daro išvadą, kad jie nors ir yra iš esmės identiški, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti juose užfiksuotos faktinės informacijos teisingumu, tuo labiau, jog teismo posėdžio metu policijos pareigūnai M. J., R. S., L. J., I. S. patvirtino tarnybiniuose pranešimuose pateiktos informacijos teisingumą. LVAT 2014 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014 yra konstatavęs, kad aplinkybė, kad parodymus davusius pareigūnus sieja statutinės tarnybos santykiai, teismui savaime negali kelti abejonių dėl liudytojų parodymų objektyvumo.

Pažymėtina ir tai, jog nors pareiškėja nurodo, kad jai apie 6.00 val. buvo pranešta apie mažamečio vaiko pablogėjusią sveikatą, todėl ji privalėjo skubiai grįžti namo, tačiau teismo posėdžio metu apklausti liudytojai nenurodė, kad pareiškėja instruktažo metu ar prieš jį būtų prašiusi pamainos vado K. V. leidimo palikti tarnybos vietą dėl pablogėjusios vaiko sveikatos. Liudytoja L. J. kaip tik nurodė, kad pareiškėja I. J. buvo pasakiusi, jog pasiims nedarbingumo lapelį, kad nereikėtų tikrintis blaivumo, tačiau K. V. paaiškino, kad visi atvyko į tarnybą, yra apsiginklavę, todėl privalo pasitikrinti blaivumą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėja tarnybos vietą paliko ne dėl to, kad skubėjo vežti vaiką į gydymo įstaigą, tačiau siekdama išvengti blaivumo patikrinimo. Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog grįžusi namo pareiškėja greitosios med. pagalbos nekvietė, o į gydymo įstaigą vaiką nuvežė daug vėliau, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. balandžio 27 d. rašte Nr. (9.80)SI-20942 „Dėl informacijos suteikimo“ nurodyta, kad UAB „Mano šeimos gydytojas“ išdavė elektroninį nedarbingumo pažymėjimą tik 9. 29 val. (2015 m. kovo 27 d.).

Teismo posėdžio metu apklausto liudytojo R. V., kuris tuo metu prižiūrėjo pareiškėjos sūnų, paaiškinimu nustatyta, kad grįžusi namo pareiškėja vaiko į ligoninę nevežė (nors iš tarnybos po jai parašytų žinučių dėl vaiko būklės grįžo gan greitai), o vaiką nuvežė į polikliniką apie 8 val.

Pareiškėjos teigimu, jos nenušalinimas nuo pareigų, nesulaikymas išvykstančios automobiliu bei tarnybinio ginklo išdavimas, paneigia išvadas apie pareiškėjos neblaivumą, o jos atleidimą iš tarnybos galėjo įtakoti nuolatiniai nesutarimai su K. V..

Statuto 28 straipsnyje nurodyta, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu valstybės tarnautojas darbo vietoje pasirodė neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas likusiam tos dienos (pamainos) darbo laikui. Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu, pareigūnas privalo būti nušalintas nuo pareigų, jeigu tarnybos vietoje pasirodė neblaivus. Teismas, vertindamas minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte esančią nuostatą loginiu teisės aiškinimo metodu, sprendžia, kad ji aktuali tuo atveju, jei pareigūnas (ar valstybės tarnautojas) atvyksta į tarnybos vietą neblaivus ir pats nepasišalina iš tarnybos vietos. Nušalinimo nuo pareigų instituto paskirtis yra neleisti neblaiviam pareigūnui (valstybės tarnautojui) atlikti savo pareigų. Pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. nebuvo nušalinta nuo pareigų. Bylos medžiaga nustatyta, jog 2015 m. kovo 27 d. 6.20 val. pareiškėja nusiginklavo ir pati pasišalino iš tarnybos vietos. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir nurodyta, kad pareigūnas privalo būti nušalintas nuo pareigų, tačiau pareiškėjai pačiai pasišalinus iš tarnybos vietos, nebebuvo tikslo jos nušalinti nuo pareigų, t. y. neleisti jai atlikti jos pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų.

Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjos nušalinimas ar nenušalinimas nuo pareigų bei nesulaikymas jos išvažiuojant nuosavu automobiliu dar nereiškia, kad pamainos vadas K. V. pareiškėją laikė blaivia, tuo labiau, jog teismo posėdžio metu K. V. parodė nežinojęs, kad pareiškėja išvyko savo automobiliu, o šią informaciją gavo vėliau.

Teismo posėdžio metu apklausto liudytojo Klaipėdos AVPK KPB KPK vado D. M. parodymais nustatyta, kad ginklininką ir pareigūną skiria stora mūrinė siena, ginklas išduodamas per mažą langelį, o gaunantį ginklą pareigūną ir jį išduodantį asmenį skiria mažiausiai vieno metro atstumas. Liudytojas D. M. taip pat parodė, jog tarp pareiškėjos ir K. V. didelių konfliktų nebuvo, daugiau tai būdavo dalykiški pokalbiai. Paaiškino, jog dažnai policijos pareigūnai yra nepatenkinti jaunais būrio vadais, nes jie kelia didesnius reikalavimus pareigūnams, tačiau įsigilinus į tokių vadų keliamus reikalavimus nustatoma, jog jie yra teisėti ir pagrįsti. Liudytojo D. M. parodymai leidžia daryti išvadą, kad ginklininkas A. J., išduodamas ginklą, galėjo neįtarti esant pareiškėją neblaivia. Pareiškėjos teiginys, kad konfliktai su K. V. galėjo įtakoti jos atleidimą iš tarnybos, nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas.

Nustatytų faktinių aplinkybių visuma (tarnybinio patikrinimo byloje esančia medžiaga bei liudytojų parodymais teismo posėdyje) teismas sprendžia, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. tarnybos metu buvo neblaivi ir pasišalino iš tarnybos vietos be leidimo, tuo būdu pažeidė tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytą Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3, 4.10, 14.3 punktų reikalavimus, Vidaus tvarkos taisyklių 7, 9, 13, 19 punktus bei Klaipėdos AVPK KPB KPK 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo nuostatas, numatančias palaikyti viešąją tvarką bei užtikrinti visuomenės saugumą. Tačiau teismas nesutinka su tuo, jog pareiškėja pažeidė ir Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad vartoti alkoholinius gėrimus draudžiama <...> policijos ir kitose statutinėse, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigose ir jų teritorijose. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų vartojusi alkoholinius gėrimus būtent tarnybos vietoje, todėl šio teisės akto pažeidimas šalintinas.

Pasisakydamas dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja teigia, jog nėra argumentuotas pasiūlymas jai skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, nes ji charakterizuojama teigiamai, yra skatinta. Teismas vertindamas, ar buvo pagrindas pareiškėjos tarnybinį nusižengimą traktuoti kaip šiurkštų, atsižvelgia į pareiškėjos vykdomų funkcijų pobūdį, visuomenės požiūrį į instituciją, kurioje tarnauja pareiškėja. Pareiškėja atliko tarnybą policijoje – asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinančioje įstaigoje, kurios uždaviniai, be kita ko, yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims <..> (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 str. 2 d., 5 str.). Pareiškėja vykdė atsakingas funkcijas, susijusias su visuomenės saugumo užtikrinimu, todėl jos padarytas tarnybinis nusižengimas pagrįstai vertintas kaip šiurkštus tarnybos drausmės pažeidimas, kadangi savo veiksmais pareiškėja sukėlė pavojų visuomenės saugumui, pablogino institucijos, kurioje tarnavo, įvaizdį visuomenėje, sumažino žmonių pasitikėjimą ja. Pareiškėja turi galiojančią nuobaudą, nes 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-TE-1540 jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje pateikta šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoka, o to paties straipsnio 6 dalies 7 punkte prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų yra priskirtas buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam. Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ 1.2 punkte numatyta darbuotojo neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą tarnybos metu vertinti kaip šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą, už kurį Statute ir Valstybės tarnybos įstatyme numatyta galimybė skirti griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda yra neadekvati arba neproporcinga padarytam nusižengimui.

Konstatuotina, jog atsakovas laikėsi tarnybinio pažeidimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procedūros reikalavimų bei bendrųjų tarnybinės nuobaudos skyrimo principų.

Pareiškėja teigia, jog iš tarnybinio patikrinimo išvados sudėtinga nustatyti, kokie konkrečiai pareiškėjos veiksmai laikomi tarnybiniu nusižengimu – buvimas tarnyboje neblaiviai ar pasišalinimas iš tarnybos vietos, taip pat neaišku, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomas tariamas pareiškėjos neblaivumas yra pats savaime tarnybinis nusižengimas, ar tarnybinį nusižengimą sunkinanti aplinkybė.

Pasisakydamas dėl šių pareiškėjos teiginių, teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu bei šią nuostatą aiškinančia LVAT praktika.

Teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje įvardinta, jog tarnybinė nuobauda skirta už tai, kad pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. tarnyboje buvo neblaivi, be to, savavališkai paliko tarnybos vietą. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje suprato už kokį tarnybinį nusižengimą jai skiriama tarnybinė nuobauda, nes tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu atitinkamai išdėstė gynybinę poziciją, t. y. nurodė, kad buvo blaivi, taip pat įrodinėjo savavališkai nepasišalinusi iš tarnybos vietos. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjos neblaivumas nurodytas kaip sunkinanti aplinkybė. Toks nurodymas yra nepagrįstas, kadangi neblaivumas pats savaime jau buvo tarnybinis nusižengimas, todėl jis negali būti pripažintas ir atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau tai nėra esminis individualaus administracinio akto trūkumas, kuris būtų sukliudęs pareiškėjai suprasti padaryto pažeidimo esmę ir dėl to tinkamai pasirengti gynybai, nes tarnybinio patikrinimo išvadoje aiškiai įvardinti teisės aktai, kuriuos pareiškėja pažeidė. Tiek Klaipėdos AVPK viršininko 2015 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 30-TE-606 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, tiek Klaipėdos AVPK viršininko 2015 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. 30-TE-610 „Dėl jaunesniosios policininkės I. J. atleidimo“ įvardintas teisinis ir faktinis pagrindas, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda, o vėliau ir atleidimas iš pareigų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, spręstina, jog minėti individualūs administraciniai aktai iš esmės atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

Panaikinus skundžiamus įsakymus, pareiškėja prašė ją grąžinti į Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresniosios patrulės pareigas bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos AVPK viršininko 2015 m. gegužės 4 d. įsakymas Nr. 30-TE-606 bei 2015 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. 30-TE-610 teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinių pareiškėjos reikalavimų.

III. Pareiškėja I. J., atstovaujama advokatų H. M. ir K. G., apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos atstovai nesutinka su teismo išvada, kad skiriant tarnybinę nuobaudą buvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos. Tvarkos aprašo 6 punkte aiškiai įvardinti subjektai, turintys teisę pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą, t. y. toks pavedimas gali būti duodamas tik vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, arba kito pareigūno, turinčio teisę pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojas S. B. neturėjo teisės pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą, nes teismo nurodytos Darbo reglamento 7, 9.5, 11, 12 ir 13 punktų nuostatos šios teisės nepatvirtina, o byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokie struktūriniai padaliniai ir kokios konkrečiai funkcijos pavestos Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojui S. B. (Darbo reglamento 7 ir 11 p.). Šiuo atveju nebuvo ir jokių įrodymų, patvirtinančių, kad laikino Klaipėdos AVPK viršininko nebuvimo metu Klaipėdos AVPK viršininko pareigas buvo pavesta atlikti būtent S. B. (Darbo reglamento 12 p.), taip pat nėra jokių duomenų apie Klaipėdos AVPK viršininko įgaliojimą šiam asmeniui atlikti kokias nors konkrečiais funkcijas (Darbo reglamento 13 p.).

2. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad skundžiami įsakymai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėja kaltinama dviejų tarnybinių nusižengimų padarymu – tuo, kad tarnybos metu buvo neblaivi ir pasišalino iš tarnybos. Tačiau buvimas neblaiviai tarnyboje grindžiamas iš esmės vien tik liudytojų parodymais bei ta aplinkybe, kad pareiškėja neva atsisakė tikrintis blaivumą. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad šių įrodymų pakanka pareiškėjos pažeidimui konstatuoti, nes tiek tarnybinio patikrinimo išvada, tiek teismo sprendimas grindžiamas tų pačių liudytojų parodymais. Teismas subjektyviai rėmėsi tik tam tikrais teismo išvadoms pagrįsti reikalingais liudytojų parodymais, tačiau visiškai nevertino liudytojų parodymų neatitikimo tarpusavyje, nepateikė motyvų, kodėl atmetė tuos liudytojų parodymus, kurie buvo naudingi pareiškėjai. Pareiškėjos manymu, svarbu pažymėti tai, kad visas tarnybinis patikrinimas iš esmės grindžiamas tik K. V. bei jam pavaldžių asmenų parodymais. Teismo posėdžio metu tiek pareiškėja, tiek liudytojas R. V. patvirtino, kad pareiškėjos santykiai su K. V. buvo įtempti. Liudytojas D. M. patvirtino, kad pareiškėja K. V., kaip vadovui, buvo išreiškusi nusiskundimus dėl K. V. elgesio su ja. Šie įtempti santykiai su K. V. buvo viena iš priežasčių, kodėl pareiškėjos prašymu nuo 2015 m. balandžio 1 d. ji turėjo būti perkelta dirbti į Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiosios patrulės pareigas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio metu liudytojai R. S., I. S., L. J. ir M. J. patvirtino, jog tarnybinius pranešimus jiems parašyti nurodė K. V.. Taigi, šie įrodymai turėjo būti vertinami kritiškai.

3. Teismo posėdžio metu nurodyti liudytojai – R. S., I. S., L. J. ir M. J., negalėjo atsakyti į klausimą, kada ir kaip rašė tarnybinius pranešimus, teigė, kad nieko neprisimena. Tačiau tokie įvykiai, kaip kad neblaivaus kolegos pasirodymas tarnyboje nėra kasdieninis įvykis, todėl keista, kad šie asmenys negali nieko prisiminti apie šį įvykį rašytais tarnybiniais pranešimais. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju buvo parengtas vienas tarnybinis pranešimas (visuose pranešimuose daromos tokios pačios gramatinės klaidos), kurį liudytojai, vykdydami K. V. nurodymą, turėjo pasirašyti. Be to, keista tai, kad visuose pranešimuose nurodomos identiškos aplinkybės, akcentuojama, kad pareiškėja apie sveikatos būklę neužsiminė. Šios aplinkybės tarnybiniuose pranešimuose nurodomos tarsi žinant, kokiais argumentais pareiškėja ginčys kaltinimus pasišalinus iš tarnybos.

4. Nė vienas liudytojas nenurodė, jog apie pareiškėjos neblaivumą buvo galima spręsti iš jos išvaizdos. Vienintelis K. V. pateikė vertinimą, kad „pareigūnė buvo išsigandusi, akys vandeningos, paraudusios, nuolatos kramtė gumą“, kiti liudytojai šios aplinkybės nepatvirtino. Toks subjektyvus K. V. vertinimas negali būti pagrindu konstatuoti, kad pareiškėja buvo neblaivi. Pareiškėja skunde, kurį pateikė pirmosios instancijos teismui, šiuo aspektu paaiškino, kad visą naktį prižiūrėjo sergantį vaiką, beveik nemiegojo.

5. Teismas nepagrįstai, remdamasis tik minėtų liudytojų parodymais, nustatė, kad pareiškėja atsisakė tikrintis blaivumą. Pareiškėjos teigimu, buvimo instruktaže metu nebuvo net kalbos apie blaivumo tikrinimą. Šiuos teiginius, pareiškėjos manymu, patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek kiti byloje esantys įrodymai. Iš pareiškėjos ir jos vaiką prižiūrėjusio asmens susirašinėjimo išklotinės matyti, jog pareiškėjai jos vaiką prižiūrėjęs R. V. paskambino 5:45 val., į šį skambutį pareiškėja neatsakė, todėl R.

V. iš karto po to parašė jai žinutę, kurioje nurodė, kad jos vaiką supykino; po šios žinutės R. V. vėl skambino pareiškėjai (5:56 val.), tačiau pareiškėja į šį skambutį atsakyti negalėjo, nes ruošėsi tarnybai; po antrojo skambučio R. V. parašė žinutę, kurioje nurodė, kad jos vaiką supykino ir prašė kuo greičiau grįžti namo, nes nerimauja, kad vaikas gali užspringti. Po šios žinutės (6:03 val.) pareiškėja paskambino R. V., informavo, kad dėl išleidimo iš darbo tarsis su vadovu. Pareiškėja 6:13 val. vėl paskambino R.

V., informavo, kad grįžta namo. Visuose tarnybiniuose pranešimuose teigiama, kad blaivumo patikrinimas pradėtas 6:05 val.; pagal byloje esančius alkotesterio parodymus, pareigūnai buvo tikrinami nuo 6 val. 12 min. 23 sek. iki 6 val. 15 min. 47 sek.; tačiau byloje pateikta pareiškėjos mobiliojo ryšio telefono pokalbių išklotinė, kurioje nurodoma, kad 6:13 val. ji skambino jos vaiką prižiūrinčiam asmeniui, pokalbis truko 1 minutę ir 21 sekundę, t. y. iki 6:15 val. Išklotinėje taip pat nurodyta, kad 6:16 val. pareiškėja skambino K.

V. telefono numeriu, pokalbis truko 23 sekundes (aplinkybę, kad telefono numeris yra K. V., liudytojas patvirtino teismo posėdžio metu). Visi liudytojai teigia, kad pareiškėja alkotesteriu tikrinta paskutinė, kad jos tą padaryti buvo prašoma keletą kartų, kad ji net buvo paėmusi alkotesterį į rankas ir pradėjusi pūsti, tačiau neaišku, kaip pareiškėja turėjo spėti ir tikrintis alkotesteriu, ir pasisakyti liudytojams dėl galimybės nesitikrinti, nedarbingumo atostogų paėmimo, prašymo išleisti iš tarnybos, iki 16:15 val. Nelogiška ir tai, kaip likus vos 13 sekundžių nuo paskutinio pareigūno pasitikrinimo alkotesteriu pareiškėja galėjo skambinti tame pačiame kambaryje esančiam K.

V.. Atkreiptinas dėmesys, kad praktiškai viso tikrinimo alkotesteriu metu pareiškėja kalbėjo telefonu. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja iš instruktažo išvyko dar iki tikrinimo alkotesteriu pradžios.

6. Pareiškėja prašė teismo įpareigoti atsakovą pateikti įvykio dienos vaizdo kamerų įrašus, iš kurių būtų galima nustatyti tikslias su pareiškėjos išvykimu iš darbo susijusias aplinkybes, tačiau atsakovas teismą informavo, kad vaizdo įrašai nėra išlikę. Pareiškėjos manymu, atsakovas yra ikiteisminio tyrimo statusą turinti institucija, todėl nelogiška, kad būtų pasielgta taip aplaidžiai ir nepagalvota išsaugoti ginčo dienos vaizdo įrašus. Šie įrašai buvo nenaudingi atsakovui. Teismų praktikoje laikomasi contra spoliatorem prezumpcijos, pagal kurią jei šalis slepia, sunaikina ar atsisako pateikti įrodymus, laikoma egzistuojant pačius nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos tie įrodymai būtų patvirtinę. Taigi, šiuo atveju vaizdo įrašas būtų patvirtinęs, kad pareiškėja išvyko 6:05 val. ir blaivumo tikrinimo metu jos jau nebuvo.

7. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai patį atsisakymo tikrintis blaivumą faktą prilygino buvimui neblaiviam. Ši nuostata suformuota LVAT praktikoje nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas dėl vairavimo esant neblaiviam. Tačiau šiuo atveju šia praktika negali būti remiamasi, nes bylų faktinės aplinkybės nesutampa.

8. Pareiškėja nesutinka ir su teismo išvada, kad byloje yra įrodyta, jog ji pasišalino iš tarnybos. Ši išvada grindžiama taip pat tik minėtų liudytojų parodymais. Iš darbo pareiškėja išvyko ne savavališkai, o turėdama K. V. leidimą – šis pareiškėjai pasakė „daryk, ką nori“. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas M. J.. Kiti liudytojai – K. V., R. S., I. S., L. J. – šias aplinkybes neigė. Teismas neatsižvelgė į šiuos liudytojų parodymų nesutapimus.

9. Teismas, vertindamas aplinkybes dėl pareiškėjos pasišalinimo iš tarnybos, nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų – būtent pareiškėjos 2015 m. kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio, kuriame pats atsakovas nurodė, jog ginčo diena (2015 m. kovo 27 d.) pareiškėjai buvo žymima žyma „L“, t. y. kaip nedarbingumas dėl ligos ar traumos.

10. Visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjos vaiko būklė nebuvo rimta ir nepateisino išvykimo iš darbo. Tokią išvadą teismas grindžia iš esmės tik tuo faktu, kad vaikas į gydymo įstaigą nuvežtas tik 8 val., o gydytojo apžiūrėtas 9:29 val. Pareiškėja, grįžusi namo suteikė vaikui reikalingą pagalbą. Kaip nurodė R. V., jam, kaip vyrui, situacija pasirodė rimtesnė. Tačiau pareiškėja, įvertinusi situaciją, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, suteikė vaikui reikiamą pagalbą pati ir gydymo įstaigoms pradėjus darbą, nuvežė vaiką pas gydytojus.

11. Vertinant pareiškėjai keliamus kaltinimus svarbu atsižvelgti ir į šias faktines bylos aplinkybes: nei vienas pareigūnas, įvykio dieną bendravęs su pareiškėja, nepastebėjo, kad ji galimai yra neblaivi, nors pareigūnų darbo pobūdis ir specialus pasirengimas tokių aplinkybių nustatymui naudojamas kasdienėje tarnybinėje veikloje; pareigūnas A. J. pamainos pradžioje išdavė pareiškėjai tarnybinį ginklą; visi tą rytą su pareiškėja buvę ir instruktaže dalyvavę pareigūnai leido pareiškėjai išvykti iš darbo vietos savo asmeniniu automobiliu, tačiau jei pareiškėja iš tikro būtų buvusi neblaivi, pareigūnai turėjo pareigą ją sulaikyti, o nustačius, kad pareiškėja galimai būdama neblaivi išvyko savu automobiliu turėjo informuoti budėtoją, kad keliuose yra galimai neblaivus vairuotojas; K. V. teismo posėdžio metu teigė, kad informavo budėtoją ir vadovą iš karto po įvykio, tačiau vadovas D. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis apie įvykį buvo informuotas apie 7 val., o duomenys iš policijos įvykių registracijos žurnalo patvirtina, kad K. V. apie šį įvykį budėtojui pranešė tik daugiau nei po valandos, t. y. 7.25 val., ir tai padarė telefonu, kas rodo, kad K. V. galimai jau buvo išvykęs iš tarnybinių patalpų ir tik vėliau „sugalvojo“, kad reikėtų šį įvykį užregistruoti; nei vienas liudytojas negalėjo pasakyti, kur ir kada rašė tarnybinius pranešimus, kada ir kokiomis aplinkybėmis juos perdavė K. V., taip pat nesuprantama, kodėl pats K. V. painiojosi ir negalėjo tiksliai nurodyti, su kuriuo kolega tą dieną dirbo – dar daugiau – pagal pajėgų išdėstymo planą K. V. turėjo dirbti kartu su I. S., tačiau teismo posėdžio metu teigė, kad yra įsitikinęs, jog tą dieną dirbo su G. L..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja I. J. ginčija Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 30-TE-606 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos ir 2015 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. 30-TE-610 „Dėl jaunesniosios policininkės I. J. atleidimo“, kuriuo pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos, bei prašo grąžinti ją į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniosios patrulės pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjai tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – paskirta už tarnybinį nusižengimą: 2015 m. kovo 27 d. 05.45 val. vilkėdama policijos tarnybinę uniformą atvyko į tarnybą neblaivi, nepagrįstai atsisakė vykdyti įgalioto policijos pareigūno nurodymą pasitikrinti blaivumą, 2015 m. kovo 27 d. 6.20 val. neteisėtai pasišalino iš tarnybos ir nevykdė jai priskirtų tarnybos užduočių, pareigybės aprašyme numatytų funkcijų – užtikrinti eismo kontrolę bei viešosios tvarkos palaikymą Klaipėdos apskrities VPK prižiūrimuose keliuose. Tuo ji nevykdė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų policijos uždavinių, pažeidė Klaipėdos apskrities VPK vidaus tvarkos taisyklių 7, 9, 13, 16, 19 punktų, pareigybės aprašymo nuostatas bei tarnybos drausmę, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nesilaikė Etikos kodekso 3, 4.10, 4.24, 14.3 punktų ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą (tarnybinio patikrinimo byloje esančią medžiagą bei liudytojų parodymus teismo posėdyje) byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų reikalavimus, konstatavo, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. tarnybos metu buvo neblaivi, nevykdė atsakingo už pamainos darbą pareigūno reikalavimo pasitikrinti blaivumą ir pasišalino iš tarnybos vietos be leidimo, tokiu būdu pažeisdama tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytą Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3, 4.10, 14.3 punktų reikalavimus, Vidaus tvarkos taisyklių 7, 9, 13, 19 punktus bei Klaipėdos AVPK KPB KPK 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo nuostatas, numatančias palaikyti viešąją tvarką bei užtikrinti visuomenės saugumą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų vartojusi alkoholinius gėrimus tarnybos vietoje, todėl Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą iš kaltinimo pareiškėjai pašalino.

Pareiškėja I. J., atstovaujama advokatų H. M. ir K. G., su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia iš esmės neteisingu faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir netinkamu įrodymų vertinimu.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir jo pagrindu padarytoms išvadoms, todėl sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Atsakydama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas pavedus tam įgalinimus turinčiam subjektui. Manoma, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, nes tarnybinio patikrinimo procedūra pradėta pavedus subjektui, neturinčiam tam įgalinimų, kas laikytina esminiu tarnybinio tyrimo pažeidimu, darančiu visą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir jo pasekmes neteisėtais. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuoja Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija) patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas. Pagal Tvarkos aprašo 6 punktą tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, <...> apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą (toliau – informacija apie galimą tarnybinį nusižengimą) ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną pavedus tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam pareigūnui (toliau – tikrintojas) atlikti tarnybinį patikrinimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos AVPK kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos laikinai einantis 1-ojo būrio vado pareigas K. V. 2015 m. kovo 27 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-6975 informavo Klaipėdos AVPK KPB viršininką R. Š. apie tai, kad 2-ojo būrio vyriausioji patrulė I. J. atsisakė pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, paaiškindama, jog vakar išgėrė 6 butelius alaus, šiandien jaučiasi neblaivi ir gali viršyti 0.00 prom. skaičių, o blaivumą tikrintis važiuos į ligoninę arba pasiims nedarbingumo lapelį.

Dar kartą pareikalavus pasitikrinti, ji atsisakė tai daryti ir išbėgo instruktažo metu iš kabineto. Pareigūnė į tarnybą atvyko 05.45 val. uniformuota, patikrinimo metu buvo ginkluota. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad apie įvykį ir pareigūnės I. J. veiksmus nedelsiant buvo informuotas Kelių patrulių kuopos vadas D. M.. Tą pačią dieną Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojas S. B. rezoliucija pavedė G. S. atlikti tarnybinį patikrinimą. Pagal Klaipėdos AVPK darbo reglamento 12 punktą laikinai nesant viršininko, jo pareigas eina Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu paskirtas vienas iš Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojų, kurį šias pareigas eiti prašymu ar tarnybiniu pranešimu pasiūlo Klaipėdos AVPK viršininkas.

Darbo reglamento 13 punkte nustatyta, kad Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojai, įgaliojus komisariato viršininkui, pagal kompetenciją pasirašo įsakymus, skiria įpareigojimus ir kontroliuoja, kaip jie vykdomi. Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad Klaipėdos AVPK viršininkas A. M. 2015 m. kovo 27 d. buvo išvykęs į komandiruotę, t. y. laikinai darbe nebuvo. Byloje nėra Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo, kuriuo viršininko pareigas 2015 m. kovo 27 d. buvo pavesta laikinai eiti Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotojui S. B. ar kitam viršininko pavaduotojui.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad AVPK viršininkui A. M. buvo žinoma apie atliekamą tarnybinį patikrinimą dėl galimų I. J. pažeidimų, ir būtent viršininkas patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą bei priėmė įsakymus, viršininko pavaduotojo S. B. pavedimas atitinkamam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą, nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, turėjusiu lemiamos įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo (ginčijamo įsakymo) priėmimui. Apeliaciniame skunde nurodytos administracinės bylos Nr. A4-678/2004 faktinės aplinkybės nėra tapačios kaip nagrinėjamoje byloje, todėl ir minėtoje byloje priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip precedentas šiai bylai.

Nesutikdama su kaltinimais, kad tarnybos metu buvo neblaivi ir pasišalino iš tarnybos, pareiškėja apeliaciniame skunde smulkiai analizuoja liudytojais teismo posėdyje apklaustų policijos pareigūnų R. S., I. S., L. J., M. J., K. V., D. M. parodymus ir nurodo, jos manymu, juose esančius prieštaravimus. Pareiškėja taip pat teigia, kad šiuo atveju buvo parengtas vienas tarnybinis pranešimas (visuose pranešimuose daromos tokios pačios gramatinės klaidos), kurį liudytojai, vykdydami K. V. nurodymą, turėjo pasirašyti. Apeliaciniame skunde, kaip išskirtiniais įrodymais, taip pat remiamasi liudytojo R. V. parodymais bei pareiškėjos atstovų į bylą UAB „Tele-2“ pateiktais mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausančio I. J.) įeinančių ir išeinančių skambučių bei SMS pranešimų išklotinės duomenimis ir išmaniosios mobiliojo ryšio telefono programos Viber duomenimis, kurie neva patvirtina, kad pareiškėja iš tarnybos išvyko 06.05 val., t. y. dar iki pareigūnų blaivumo tikrinimo alkotesteriu pradžios.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, nuoseklumo, logiškumo, įrodymų šaltinių patikimumo aspektais, su minėtais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta dėl šių motyvų:

Bylos duomenimis nustatyta, kad I. J. 2015 m. kovo 27 d. į tarnybą atvyko 05.45 val., apsiginklavo ir nuėjo į l. e. 1-ojo būrio vado K. V. vedamą instruktažą, prasidėjusį 06.00 val. Pareiškėja, kaip ir kiti instruktaže dalyvavę pareigūnai, pasirašė pajėgų ir priemonių išdėstymo plane. Instruktaže dalyvavusių policijos patrulių G. L., I. S., M. J., R. S., L. J. 2015 m. kovo 27 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad instruktažo metu Klaipėdos AVPK KPB KPK laikinai einantis 1-ojo būrio vado pareigas K. V. skaitė paros įvykių suvestinę, supažindino su aktualia informacija. Apie 06.05 val. K. V. pradėjo alkotesteriu tikrinti pareigūnus, pradedančius tarnybą. Vyriausioji patrulė I. J. pradėjo prašyti, kad netikrintų jos blaivumo alkotesteriu, nes vakar išgėrė 6 butelius alaus ir šiandien bijo, kad gali viršyti 0.00 prom., jaučiasi dar neblaivi. Minėjo, kad važiuos į ligoninę, gal pasiims nedarbingumo lapelį. K. V. dar kartą pareikalavo pasitikrinti, tačiau ji vėl atsisakė ir išbėgo iš kabineto, kuriame vyko instruktažas. I. J. buvo uniformuota ir ginkluota tarnybiniu ginklu. Visi patruliai nurodė negirdėję, kad I. J. skųstųsi dėl sveikatos negalavimų.

Minėta, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šį įstatymo reikalavimą pirmosios instancijos teismas įvykdė tinkamai.

Pareigūnai I. S., M. J., R. S., L. J. kaip liudytojai buvo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Visi jie tvirtai parodė, kad tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, t. y. jos tokios, kaip ir buvo konkrečią dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarnybinio pranešimo surašymo kokybė (gramatinės klaidos) nepaneigia jame išdėstytų faktinių aplinkybių. Tai, kad liudytojai teismo posėdyje tiksliai neprisiminė kuris su kuo 2015 m. kovo 27 d. patruliavo, kada konkrečiai parašė tarnybinį pranešimą ir kaip jį perdavė K. V., esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui neturi. Viena, liudytojai apklausti 2015 m. rugsėjo 18 d. ir rugsėjo 25 d. posėdžiuose, t. y. praėjus pakankamai daug laiko nuo įvykio, gi kelių policijos patruliams surašinėti tarnybinius pranešimus tenka gana dažnai ir akivaizdu, kad jie gali neprisiminti jų surašymo ir perdavimo aplinkybių. Antra, tai, kad tarnyboje įvykus tokiai situacijai, kokia buvo 2015 m. kovo 27 d. rytą (pareigūnas atsisako pasitikrinti blaivumą alkotesteriu dėl tos priežasties, kad iš vakaro vartojo alkoholį ir bijo, jog gali būti užfiksuotas neblaivumas; pasišalina iš tarnybos vietos negavęs vadovo sutikimo) būrio vado pareigas einantis asmuo nurodo kitiems pareigūnams parašyti tarnybinius pranešimus, visiškai logiška ir nėra joks teisės pažeidimas. Iš liudytojos L. J. parodymų seka, kad I. J. nedarbingumo pažymėjimą ketino pasiimti tam, kad nereikėtų tikrintis blaivumo. Nors liudytojas M. J., atsakydamas į pareiškėjos advokato klausimą, ir išreiškė abejonę, kad K. V. lyg ir sakė „daryk kaip nori“, tačiau čia pat patvirtino, kad I. J. iš kabineto išėjo demonstratyviai, be leidimo ir nepasitikrinusi alkotesteriu, t. y. padarė taip, kaip pareigūnui negalima daryti.

Klaipėdos AVPK Patrulių rinktinės tarnybos organizavimo, ginkluotės ir specialiųjų priemonių apskaitos grupės vyriausiasis patrulis A. J. 2015 m. kovo 27 d. tarnybiniame pranešime, adresuotame Klaipėdos AVPK viršininkui A. M., nurodė, kad I. J. į ginklinę atbėgo 06.20 val. ir paprašė ją nuginkluoti. Paklausta apie priežastį, ji pasakė, kad susirgo vaikas ir skubiai reikia vykti namo. Taigi, A. J. nurodyta aplinkybė, kad ji iš komisariato išvyko 06.20 val., taip pat paneigia pareiškėjos versiją, kad ji instruktaže nedalyvavo, pasitikrinti blaivumą jai niekas neliepė ir namo, neprieštaraujant K. V., išvyko apie 06.05 val.

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. F. (kuris tarnybinio pranešimo nebuvo rašęs) parodė, kad K. V. pasakojo, jog viena pareigūnė atsisakė tikrintis blaivumą ir pasišalino. Jis skambino I. J., bet neprisiskambino, vėliau sužinojo, kad ji dėl vaiko ligos paėmė nedarbingumo pažymėjimą.

Liudytojas K. V., be kita ko, taip pat parodė, kad pareiškėja prašė jai leisti nesitikrinti dėl išvakarėse vartoto alkoholio (išgerto alaus), o kelis kartus pareikalavus tą daryti, atsisakė, nurodžiusi, kad pasiims biuletenį. Apie šias aplinkybes liudytojas parodė tuoj pat telefonu informavęs savo vadovą D. M. ir budėtoją, tarnybiniu pranešimu – kelių patrulių būrio viršininką R. Š.. Liudytojas D. M. patvirtino, kad K. V. jam paskambino apie 06.20-06.30 val. ir informavo, kad tikrino pareigūnų blaivumą, bet I. J. tikrintis atsisakė ir iš instruktažo pasišalino. Atvykęs į tarnybą rado K. V. berašantį tarnybinį pranešimą. Apie įvykį buvo informuotas ir viršininkas A. M.. Bylos medžiaga patvirtina, kad Policijos komisariato budėtojas apie I. J. atsisakymą pasitikrinti blaivumą informuotas 2015 m. kovo 27 d. 07.25 val., t. y. tą pačią dieną ir pakankamai operatyviai.

Liudytojo R. V. parodymai, susiję su 2015 m. kovo 27 d. rytą Klaipėdos AVPK vykusiomis aplinkybėmis, nėra informatyvūs. Jis parodė tik apie neva vykusį susirašinėjimą su I. J. dėl pablogėjusios jos vaiko sveikatos ir telefono skambučius jai. Taip pat nurodė, kad pareiškėją ir jos vaiką į polikliniką jis nuvežė apie 08 val., kur juos paliko ir išvažiavo. Šis liudytojas yra pareiškėjos draugas (jų abiejų teigimu), taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, asmuo, galimai suinteresuotas bylos baigtimi.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyriaus 2015 m. balandžio 27 d. pažymos matyti, kad UAB „Mano šeimos gydytojas“ elektroninį nedarbingumo pažymėjimą I. J. išdavė tik 2015 m. kovo 27 d. 9.29 val. UAB „Mano šeimos gydytojas“ administratorė 2015 m. balandžio 28 d. rašte nurodė, kad 2015 m. kovo 27 d. I. J. į bendrovę kreipėsi dėl vaiko ligos (diagnozė K30), nedarbingumo pažymėjimas vaiko slaugai išduotas nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. kovo 30 d. Be to, byloje esantys dokumentai paneigia pareiškėjos tvirtinimą, kad ji tą pačią dieną su vaiku buvo paguldyta į ligoninę. Byloje esančiais Sodros duomenimis gydymo stacionare periodas 2015 m. kovo 28 d. – 2015 m. kovo 31 d. (gydymo tipas – slauga).

Byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja tarnybos vietą paliko ne todėl, kad skubėjo vežti vaiką į gydymo įstaigą, o dėl to, kad siekė išvengti blaivumo patikrinimo.

Pareiškėjos teiginiai dėl skambinimo K. V. 2015 m. kovo 27 d. 06.16 val. byloje nėra reikšmingi, be to, ji skirtingai nurodo tokio skambinimo tikslą: pirmosios instancijos teismo posėdžio metu I. J. parodė, kad paskambino ir paklausė, ar gali atidirbti naktį; o apeliaciniame skunde nurodo, kad skambino būdama automobilyje netoli namų, nes negalėjo suprasti, kad K. V. iš tiesų neleido pareiškėjai išvykti ar kad savo poziciją tuo klausimu pakeitė. Tokie jos parodymai visiškai nelogiški ir neįtikinami. Jie paneigti ir kitais bylos duomenimis. Liudytojas K. V. parodė, kad būnant instruktaže I. J. jam neskambino, ar skambino vėliau, jis neatsimena. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų taip pat nepatvirtino, kad K. V. instruktažo metu būtų skambinta ir jis būtų kalbėjęs telefonu.

Kita vertus, teisėjų kolegija, susipažinusi su į bylą pateiktais duomenimis apie įeinančius ir išeinančius skambučius bei SMS pranešimus mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausančio I. J.) išklotinės ir išmaniosios mobiliojo ryšio telefono programos Viber duomenimis, akcentuoja, jog šie įrodymai nėra tinkamai įforminti (patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka), tad vertinant juos patikimumo prasme, tokie duomenys negali paneigti byloje surinktų įrodymų visumos, ir nepatvirtinta pareiškėjos nurodytų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis LVAT praktika (adm. byla Nr. A146-395/2013) visiškai pagrįstai sprendė, kad įrodymų leistinumo prasme buvimo tarnybos (darbo) metu neblaiviam faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 57 str.1, 2 d.), tarp jų ir darbdavio surašytais dokumentais, kuriuose užfiksuotas darbuotojo buvimo darbo metu neblaiviam faktas; liudytojų parodymais. Atsakovas pareiškėjos neblaivumo faktą įrodinėjo tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga, t. y. tarnybinio patikrinimo išvada „Dėl I. J. veiksmų“ Nr. 30-IS-64 ir jos priedais: Klaipėdos AVPK Kelių policijos biuro kelių patrulių kuopos policijos pareigūnų 2015 m. kovo 27 d. tarnybiniais pranešimais apie I. J. atvykimą į tarnybą, apsiginklavimą ir prašymą alkotesteriu netikrinti jos blaivumo, motyvuojant, kad vakare išgėrė 6 butelius alaus ir jaučiasi neblaivi, todėl bijo galinti viršyti 0.00 prom. skaičių, ir pasišalinimą iš instruktažo būrio vadui pareikalavus pasitikrinti, o vėliau ir nusiginklavimą bei išvykimą iš tarnybos be leidimo.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas ABTĮ 81 straipsnyje nurodytą bylą nagrinėjančio teismo pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, neapsiribojo vien tik atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, bet teismo posėdyje liudytojais apklausė ir anksčiau minėtus Klaipėdos AVPK kelių policijos biuro kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio pareigūnus. T. y. tuos asmenis, kurie dalyvavo 2015 m. kovo 27 d. instruktaže ir blaivumo patikrinimo procese, ir kurie betarpiškai girdėjo I. J. atsisakymo tikrintis alkotesteriu priežastis bei matė jos elgesį, taip pat tuos, kurie atliko atitinkamus veiksmus ir priėmė sprendimus. Teismas sprendime teisingai argumentavo priežastis, dėl kurių nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, esą teismo apklaustų liudytojų parodymai nėra objektyvūs. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad parodymus davusius pareigūnus sieja statutinės tarnybos santykiai, teismui savaime negali kelti abejonių dėl liudytojų parodymų objektyvumo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais.

Teismo posėdyje liudytojais apklaustų policijos patrulių parodymai apie I. J. prašymą būrio vadui leisti nesitikrinti alkotesteriu, apie jos nurodytas nenoro tikrintis blaivumą priežastis (išvakarėse vartotą alkoholį) ir galimas pasekmes, kalbas, kad ji paims nedarbingumo pažymėjimą, apie savavališką pasišalinimą iš kabineto (kuriame vyko instruktažas) siekiant išvengti patikrinimo, K. V. parodymai, kad pareiškėja visą laiką kramtė kramtomąją gumą, bet jos akys buvo paraudusios, pavandenijusios ir pan., negali būti vertinami pareiškėjos naudai. Priešingai, šių įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėja į tarnybą 2015 m. kovo 27 d. rytą atvyko neblaivi.

Klaipėdos AVPK viršininko 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-111 (2014 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 30-V-449 redakcija) patvirtintų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tvarkos taisyklių 9 punkte nurodyta, kad darbuotojai, išvykdami iš Klaipėdos AVPK tarnybos ar darbo tikslais, turi apie tai informuoti savo tiesioginį vadovą ir nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę. Norėdami išvykti ne darbo tikslais, darbuotojai turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja tiesioginio vadovo K. V. sutikimo išvykti iš tarnybos minėtą dieną nebuvo gavusi.

Pareiškėjos I. J. pateiktą teismui versiją, esą ji iš tarnybos 2015 m. kovo 27 d. išėjo 06.05 val., dar iki instruktažo pradžios, informavusi vadovą apie sergantį vaiką, ir apie vykusį blaivumo patikrinimą nieko nežinojo, teisėjų kolegija vertina kaip jos pasirinktą gynybos versiją, siekimą išvengti dėl tarnybinio nusižengimo kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, konstatuoja, kad teismas įrodinėjimo naštą byloje paskirstė teisingai, t. y. atliko pateiktų į bylą įrodymų visumos vertinimą (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) tais aspektais, ar atsakovas įrodė, kad pareiškėja 2015 m. kovo 27 d. tarnyboje buvo neblaivi, nevykdė tiesioginio vadovo nurodymo pasitikrinti blaivumą ir iš tarnybos vietos pasišalino be tiesioginio vadovo sutikimo, taip pat ar įrodė, jog už šį pažeidimą, kvalifikuotą pagal 2015 m. gegužės 4 d. Įsakyme Nr. 30-TE-606 ir 2015 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. 30-TE-610 bei 2015 m. balandžio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-64 nurodytas teisės normas, nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai nurodė, kuriais konkrečiai įrodymais remiasi priimdamas sprendimą, ir kuriuos atmeta. Nagrinėjamam ginčui spręsti aktualias materialinės teisės normas pirmosios instancijos teismas iš esmės aiškino ir taikė tinkamai.

Dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą vertina teisėtu ir pagrįstu, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė