2025-04-24 Nr. CB-2488-2-68-3-07526-2023-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-1480

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07526-2023-6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Jūratės Varanauskaitės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2025 m. balandžio 14 d. paduotu atsakovės A. B. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovė A. B. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovei A. B. dėl buto atidalijimo ir kompensacijos priteisimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės butą (duomenys neskelbtini) ir pripažino ieškovei L. D. nuosavybės teises į visą nurodytą butą, įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovei A. B. 43 900 Eur kompensaciją. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. sausio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 23 d. sprendimą.

Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovės kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnį, reglamentuojantį atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, todėl nepagrįstai nusprendė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės butą. Teismai prievarta paėmė iš atsakovės nuosavybę, nors tam nebuvo įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų. Teismai nesiaiškino, ar yra išnaudotos visos galimybės padalyti butą natūra pagal ieškovei ir atsakovei tenkančias dalis.

Be to, byloje nebuvo nustatyta, kad to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto (t. y. buto) paskirčiai. Teismai prioritetą teikė vienos iš šalių (ieškovės) interesui (gauti komercinę naudą iš buto nuomos) ir visiškai ignoravo kitos šalies (atsakovės) interesus (turėti vienintelį gyvenamąjį būstą), nepateikdami jokių argumentų, kodėl atsakovės interesas naudotis buto dalimi nevertintinas kaip labai svarbus. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, reglamentuojančios situaciją, kai nė vienas bendraturtis atidalijant turtą nesutinka gauti kompensacijos pinigais, turinys pagal kasacinio teismo praktiką aiškintinas kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis.

Toks aiškinimas suponuoja išvadą kad priteisti kompensacija be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-1120/2024).

Nesant dviejų būtinųjų sąlygų, kurias savo praktikoje ne kartą akcentavo kasacinis teismas ir kurioms esant galima taikyti išimtinį dalinės nuosavybės nutraukimo būdą, bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo atidalyti butą ir priteisti atsakovei kompensaciją už jai priklausiusią buto dalį nesant jos sutikimo.

2. Teismai neatsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybes ir į bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo principus ir ypatumus, nepagrįstai sureikšmino teisingam ginčo išsprendimui teisinės reikšmės neturinčias aplinkybes. Atsakovė į bylą teikė įrodymus, kad ieškovės minimos netvarkos požymiai buto bendrojo naudojimo patalpose yra mažareikšmiai. Teismai iš esmės nesigilino į tariamų nesutarimų tarp ieškovės ir atsakovės dėl naudojimusi butu priežastis, jų mastą, nesutarimų išsprendimo galimybes, todėl nepagrįstai mažareikšmę netvarką Buto bendrojo naudojimo patalpose vertino kaip pakankamą pagrindą taikyti tokį dalinės nuosavybės nutraukimo būdą, kuris kasacinio teismo praktikoje įvardijamas kaip išimtinis. Teismai ieškovės nurodytas priežastis nepagrįstai vertino kaip pakankamas taikyti išimtinį dalinės nuosavybės nutraukimo būdą.

3. Teismai visiškai nesvarstė, ar ieškovės ir atsakovės, kaip buto bendraturčių, interesų pusiausvyros negalėtų užtikrinti naudojimosi butu tvarkos, nustatytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4878-807/2019, pakeitimas ar papildymas. Tai reiškia, kad nebuvo laikomasi kasacinio teismo praktikoje akcentuotos nuostatos, jog teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 535/2012).

4. Teismai nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad atsakovė ginčo nagrinėjimo metu negyveno jai priklausančioje buto dalyje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktas, jog asmuo nesinaudoja jam priklausančiu turtu, savaime negali paneigti jo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nes nuosavybės teisę sudaro ne tik teisė naudotis turtu, bet taip pat jį valdyti ir juo disponuoti. Antra vertus, atsakovė teikė į bylą įrodymus ir paaiškinimus, jog ji jai priklausančia buto dalimi kol kas nesinaudoja dėl sveikatos būklės, dėl kurios jai būtina nuolatinė priežiūra. Teismai neatsižvelgė į atsakovės garbų amžių ir sveikatos būklę – atsakovė į bylą pateikė įrodymus, kad jai dar 2022 m. neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Teismai nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad atsakovė bute, kuris buvo vienintelis jos nekilnojamasis turtas ir vienintelė gyvenamoji patalpa, gyveno nuo 1992 m., tuo tarpu ieškovė buto dalį įgijo tik 2022 m. ir jai buvo žinoma, kad kita buto dalis priklauso atsakovei.

5. Taigi, teismai nesiaiškino nei galimybės atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, nei galimybės pakeisti ar papildyti naudojimosi butu tvarką, nustatytą anksčiau priimtu teismo sprendimu. Išimtinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sumokant kompensaciją būdas pasirinktas nemotyvuotai, jis vertintinas kaip neteisingas CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymas, pažeidžiantis atsakovės nuosavybės teisę.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti J. P. 111 (vieną šimtą vienuolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. balandžio 14 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 1094, kodas ZO20813.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Algirdas Taminskas

Jūratė Varanauskaitė

Dalia Vasarienė