2022-05-18 Nr. AB-12828-3-61-3-01403-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-495-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01403-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos muzikos sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos muzikų sąjungos skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos muzikų sąjunga (toliau – ir LMS, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2020 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 3R-261 (2.13-1) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijamame Sprendime padarė išvadą, jog LMS prezidentė tiesiogiai nepripažino savo veiksmų LMS 2019 m. spalio 4 d. rašto Nr. SI-48 (toliau – ir Raštas) kopiją perdavusi Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) narei A. Š. ir nepagrindė šio savo veiksmo teisėtumo pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) nuostatas, kaip to reikalauja BDAR 5 straipsnio 2 dalis, todėl Inspekcija negali daryti išvados, kad LMS prezidentės veiksmai, kurių metu Seimo narei buvo perduoti D. P. asmens duomenys (vardas ir pavardė, jo šeiminė padėtis, informacija apie jo gyvenimą (duomenys neskelbtini) 2018 m. (duomenys neskelbtini) vasaros akademijos dienomis ir apie tai, kad už pareiškėjui suteiktas paslaugas nebuvo atsiskaityta) būtų buvę teisėti ir atitinkantys BDAR 5 straipsnio 1 dalies principus.

3. Pareiškėjas teigė, kad Inspekcijos išvada prieštarauja Sprendimo aprašomojoje dalyje paties atsakovo nustatytoms aplinkybėms, o būtent, jog LMS aiškiai nurodė, kokiu BDAR numatytu pagrindu suteikė informaciją, kurioje buvo trečiojo suinteresuoto asmens vardas, pavardė ir kiti duomenys. Nurodė, kad Inspekcija Sprendime jokiais aiškiais argumentais nepaneigė LMS paaiškinime nurodyto BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo pagrindo.

4. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas atitinka tam tikrus formaliuosius reikalavimus, tačiau mano, kad Inspekcijos išvados neatitinka viešąjį administravimą reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintų principų ir reikalavimų. Sprendime nėra aiškiai suformuluotas atsakovo atlikto tyrimo objektas, nes abstrakčiai kalbama apie tariamą D. P. asmens duomenų perdavimą Seimo narei A. Š., tačiau iš Sprendimo turinio nėra aišku, kaip ir kokiomis aplinkybėmis šie duomenys buvo galbūt perduoti būtent LMS ir būtent minėtai Seimo narei. Teigė, kad pareiškėjui neaišku, dėl ko esant tam tikriems prieštaravimams tarp asmenų paaiškinimų Inspekcija iš anksto tiki A. Š. paaiškinimu, o ne LMS pateiktais paaiškinimais.

5. Pareiškėjas pažymi, kad LMS prezidentė Seime buvo susitikusi ne atskirai su A. Š., o su keliais Seimo valdybos nariais, kurie domėjosi pateikto skundo dėl Seimo nario V. J. elgesio detalėmis. A. Š. į pokalbį galbūt buvo pakviesta vieno ar kelių Seimo valdybos narių, todėl mano, jog Inspekcija tyrime neatskleidė visų tyrimui svarbių aplinkybių.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pats D. P. ne kartą keitė savo skundo atsakovui dalyką, selektyviai nurodė faktines aplinkybes, tam tikras svarbias aplinkybes nutylėjo, kas taip pat galėjo turėti neigiamą įtaką objektyviam ir nešališkam tyrimo atlikimui.

7. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimui, kaip individualiam administraciniam aktui, turi būti taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimai. Pareiškėjas pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką ir nurodė, kad negalima laikyti, jog Inspekcija atliktame tyrime atspindėjo visų aplinkybių visetą ir kontekstą ar kad tinkamai įvardijo LMS taikomas taisykles bei atsakomybės ribas.

8. Pareiškėjas apibendrindamas nurodė, kad Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, atlikdama jos kompetencijai priskirtą tyrimą ir priimdama Sprendimą, nesilaikė VAĮ 3 straipsnio 1 ir 9 punktuose įtvirtintų principų, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Pažymėjo, kad atsakovas tikrųjų ginčo aplinkybių dėl galimo BDAR nuostatų pažeidimo nenustatė, selektyviai vertino tam tikrus faktus, o ne jų visumą. Toks tyrimas negali būti laikomas tinkamu ir išsamiu, o jo išvados negali būti pripažįstamos pagrįstomis, tai sudaro pagrindą Sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

9. Pareiškėjas papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad D. P. skundo pateikimą Inspekcijai faktą vertina kaip piktnaudžiavimą teise, nes skundas buvo paduotas ne siekiant apginti teisę į privatumą, o siekiant pakenkti pareiškėjui ir jo dalykinei reputacijai. Teigė, kad pareiškėjui nesuprantama trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime dėstoma pozicija, iš kurios galima numanyti, jog jis neigia gyvenimo (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugpjūčio mėn. faktą.

10. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad nekvestionuoja LMS Rašto teikimo Seimo kanceliarijai teisėtumo, tačiau pažymėjo, jog skundo apimtyje Inspekcija vertino LMS Rašto teikimą ne Seimo kanceliarijai, o Seimo narei A. Š.. Atkreipė dėmesį, kad LMS, teigdamas, kad jam nežinoma, kaip LMS 2019 m. spalio 4 d. raštas Nr. SI-48, kuriame nurodyti trečiojo suinteresuoto asmens duomenys, tapo prieinamas Seimo narei A. Š., neigė šių duomenų atskleidimą Seimo narei A. Š. ir negrindė jokiais teisiniais pagrindais, numatytais BDAR 6 straipsnio 1 dalyje. Inspekcija vertindama pateiktą informaciją daro išvadą, kad pareiškėjas savo atsakymuose Inspekcijai BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytą asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygą nurodė įrodinėdama trečiojo asmens duomenų Rašte teikimo Seimui, o ne Seimo narei A. Š. teisėtumą, o teikimą minėtai Seimo narei neigė.

12. Atsakovas paaiškino, kad LMS 2020 m. sausio 30 d. rašte nurodyta, jog LMS nežinoma, kaip Raštas tapo prieinamas Seimo narei A. Š.. Teigė, kad gavus prieštaringus LMS ir Seimo narės A. Š. atsakymus, Inspekcija 2019 m. vasario 25 d. rašte Nr. 2R-1043(2.13.) LMS prezidentės paklausė, ar 2019 m. rudenį ji buvo susitikusi su A. Š. ir ar ji susitikimo metu perdavė Rašto kopiją. LMS prezidentė atsakyme ignoravo klausimą dėl susitikimo su A. Š., tačiau nurodė, kad Rašto kopija galbūt pateko ir A. Š. pagal kompetenciją.

13. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad A. Š. 2020 m. sausio 30 d. rašte Inspekcijai vienareikšmiškai nurodė, jog Rašto kopiją gavo tiesiogiai iš LMS prezidentės (galbūt 2019 m. lapkričio mėnesį) jų susitikimo metu, kartu atskleisdama ir susitikimo metu aptartas detales, o Seimo kanceliarija paneigė Rašto perdavimo Seimo narei galimybę, pateikdama raštų valdymo Seimo kanceliarijos raštvedybos sistemoje mechanizmą, laikosi pozicijos, kad padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo netikėti A. Š. pateikta informacija.

14. Inspekcija pažymėjo, jog nagrinėjant trečiojo suinteresuoto asmens D. P. skundą LMS buvo nenuosekli ir teikė netikslią informaciją, t. y. viename rašte pareiškėjas teigė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nėra LMS narys ir todėl LMS neturi ir netvarko jokių jo asmens duomenų, o kitame nurodė, kad apie jo apgyvendinimą (duomenys neskelbtini) LMS prezidentei buvo žinoma, nes apgyvendinimą Seimo nario V. J. (duomenys neskelbtini) ji pati ir užsakė. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad nebuvo įtikinamų priežasčių, rodančių, jog Seimo narė A. Š. galėtų teikti klaidingą informaciją, taip pat į tai, kad LMS, teikdama paaiškinimus Inspekcijai, buvo nenuosekli, sprendė, kad A. Š. pateikta informacija yra teisinga ir būtent LMS pateikė trečiojo suinteresuoto asmens D. P. asmens duomenis Seimo narei.

15. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginio, kad jis Seime buvo susitikęs ne atskirai su A. Š., o su keliais Seimo nariais, kurie domėjosi pateikto skundo dėl Seimo nario V. J. elgesio detalėmis, o A. Š. į pokalbį galbūt buvo pakviesta vieno ar kelių Seimo valdybos narių, nurodė, kad pareiškėjas tyrimo metu neatskleidė visų tyrimui svarbių aplinkybių, nepateikė informacijos apie susitikimą su Seimo valdybos nariais. Pareiškėjas tik 2020 m. sausio 30 d. rašte nurodė, kad 2019 m. spalio 14 d. kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją su skundu, o 2020 m. kovo 3 d. rašte nurodė, jog 2019 m. spalio 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo valdybą ir etikos komisiją. Kadangi A. Š. nėra nei Seimo valdybos, nei Seimo Etikos ir procedūrų komisijos narė, Inspekcija neturėjo nei informacijos, nei pagrindo apklausti Seimo valdybos narius, su kuriais galbūt buvo susitikusi LMS prezidentė.

16. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis BDAR 5 straipsnio 2 dalimi, duomenų valdytojas (šiuo atveju LMS) yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų ir turi tai įrodyti. Atsižvelgdama į pateiktą informaciją Inspekcija, tirdama trečiojo suinteresuoto asmens skundą, negalėjo ištirti aplinkybių, apie kurių egzistavimą negalėjo žinoti, o LMS, galbūt turėdama daugiau informacijos, jos Inspekcijai neatskleidė.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Inspekcija pagal jo skundą atliko tyrimą, todėl pagrįstai pareiškėjui skyrė papeikimą dėl privačių asmens duomenų neteisėto paviešinimo tretiesiems asmenims, o būtent dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų, kuriais be jo sutikimo buvo atskleisti ir paviešinti jo asmeniniai privatūs duomenys. Nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytu teiginiu, kad duomenys apie jo buvimą 2018 m. (duomenys neskelbtini) buvo nurodyti jo valdomoje socialinio tinklo paskyroje, nes buvimo sveikatos priežiūros įstaigoje fakto jis neviešino, todėl pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo teiginį, kad jis nežino, kaip vieni ar kiti dokumentai tapo prieinami A. Š., nurodė jog pareiškėjas, kaip asmens duomenų tvarkytojas, privalo tinkamai saugoti šios asociacijos valdomus dokumentus, kuriuose yra privačių asmenų duomenys, todėl Inspekcija, atlikusi tyrimą, pagrįstai skyrė papeikimą pareiškėjui, nes šis neužtikrino asmens duomenų apsaugos, o taip pat tyrimo metu negalėjo paaiškinti šios asociacijos valdomų dokumentų paviešinimo, todėl, D. P. nuomone, LMS netinkamai tvarko dokumentus ir neužtikrina asmens duomenų saugumo.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

20. Teismas nustatė, kad Inspekcija 2019 m. gruodžio 9 d. gavo D. P. 2019 m. gruodžio 6 d. skundą, kuriame buvo prašoma įvertinti, kaip tvarkomi asmens duomenys Seime ir LMS, kai šie subjektai gauna/teikia skundus, kuriuose yra neviešų (privačių) asmenų asmens duomenų (jo ir I. J.), kokiu tikslu juos naudoja ir ar šie subjektai tinkamai užtikrina asmens duomenų apsaugą, nurodydamas, kad jam nėra žinoma, kokiu būdu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė A. Š. gavo jo ir I. J. duomenis, kuriuose yra konfidenciali informacija.

21. Inspekcija 2019 m. gruodžio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-1099(2.13-1.) „Dėl D. P. 2019-12-06 skundo“, kuriuo atsisakė nagrinėti D. P. skundą, kaip nepriklausantį Inspekcijos kompetencijai ir persiuntė jį nagrinėti pagal kompetenciją Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (toliau — ŽEIT). ŽEIT 2019 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. (SK-364)S-1237 „Dėl skundo dalies persiuntimo“ persiuntė Inspekcijai D. P. skundo dalį dėl ginčijamo asmens duomenų tvarkymo Seime ir LMS nagrinėti pagal kompetenciją.

22. Inspekcija 2019 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 2R-5978(2.13.) priėmė nagrinėti D. P. skundo dalį dėl jo asmens duomenų tvarkymo ir pateikė jam papildomus klausimus – patikslinti Inspekcijai skirto skundo dalį, atskirai nurodant, kokius konkrečiai duomenų valdytojus ir dėl kokių su jo asmens duomenų tvarkymu susijusių veiksmų (išskyrus pareiškėjo asmens duomenų paviešinimų visuomenės informavimo priemonėse) pareiškėjas skundžia. D. P. pateikė Inspekcijai skundo papildymą, kuriame prašė įvertinti LMS veiksmus pažeidus jo teisę į privatų asmens gyvenimą, nepagrįstai naudojant ir be jo sutikimo atskleidžiant (paviešinant) neviešus (privačius) jo asmens duomenis, taip pat prašė atlikti patikrinimą dėl duomenų tvarkymo (saugojimo, naudojimo ir platinimo) LMS ir pateikti išvadą, ar LMS tinkamai užtikrina asmens duomenų apsaugą asociacijoje, taiko tinkamas apsaugos priemones ir įgyvendino tinkamas technines ir organizacines priemones, kad asmens duomenys nebūtų atskleidžiami už asociacijos ribų be duomenų subjekto sutikimo. D. P. nurodė, kad LMS galbūt neteisėtai paviešino jo asmens duomenis, kadangi jam tapo žinoma, jog LMS Raštas, kuriame nurodyti su pareiškėju susiję duomenys, tapo prieinamas Seimo narei A. Š.. Patikslintame skunde D. P. nurodė, kad tiek LMS, tiek Seimo Etikos ir procedūrų komisija (toliau – ir Komisija), kurią aptarnauja Seimo kanceliarija, pareiškėjo asmens duomenis tvarkė nesant žurnalistinio tikslo; pareiškėjas mano, kad Seimo narei A. Š. jo asmens duomenys buvo atskleisti be teisėto pagrindo.

23. Inspekcija kreipėsi į Lietuvos muzikų sąjungą, prašydama iki 2020 m. sausio 30 d. raštu pateikti informaciją, reikalingą skundo nagrinėjimui. LMS 2020 m. sausio 30 d. rašte Nr. SI-05 Inspekcijai paaiškino, kad D. P. nėra LMS narys ir todėl LMS neturi ir netvarko jokių jo asmens duomenų. Nurodė, kad LMS 2019 m. spalio 4 d. raštas Nr. SI-48 buvo siųstas Seimo nariui V. J. ir I. B. J.-P. kartu su sąskaita, prašant atsiskaityti už pragyvenimą LMS sąskaita 2018 m. (duomenys neskelbtini). Minėtame rašte buvo nurodytas D. P. vardas ir pavardė bei jo šeiminė padėtis (santuoka su I. B. J.-P., kuri yra Seimo nario V. J. (duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, kad šie D. P. asmens duomenys buvo ir yra viešai prieinami iš jo asmeninės paskyros socialiniame tinkle „Facebook“, todėl buvo laikoma, kad D. P. davė viešą sutikimą pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktą. LMS atsakovui 2020 m. sausio 30 d. rašte taip pat nurodė, kad 2019 m. spalio 14 d. ji kreipėsi į Komisiją su skundu dėl netinkamo Seimo nario V. J. elgesio LMS atžvilgiu viešoje erdvėje ir prie skundo pridėjo minėtą LMS 2019 m. spalio 4 d. Raštą bei paaiškino, kad šie dokumentai buvo tiesiogiai įteikti Seimui per Seimo priimamąjį, o kaip šie dokumentai tapo prieinami Seimo narei A. Š., LMS nėra žinoma.

24. Teismas nustatė, kad Inspekcija kreipėsi į Seimo kanceliariją, prašydama iki 2020 m. sausio 30 d. pateikti informaciją apie asmens duomenų tvarkymą Seime, įskaitant Komisiją, bei aplinkybes, susijusias su LMS Rašto gavimu, jo nukreipimu ir galimybės suteikimu su juo susipažinti Seimo narei A. Š.. Seimo kanceliarija, atsakydama į paklausimą, 2020 m. sausio 30 d. rašte Nr. S-2020-521 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad pagal duomenis Seimo kanceliarijos dokumentų valdymo sistemoje (toliau – ir DVS), joje buvo gauti ir tvarkomi šie D. P. pateikti asmens duomenys: 1) 2019 m. gruodžio 10 d. gautas paties D. P. 2019 m. gruodžio 6 d. skundas; 2) 2019 m. spalio 24 d. gautas LMS 2019 m. spalio 14 d. kreipimasis Nr. SI-51; 3) 2019 m. spalio 24 d. gautas LMS 2019 m. spalio 14 d. kreipimasis Nr. SI-52. Pažymėjo, kad duomenų DVS įrašo apie tai, kad buvo gautas Seimo nariui V. J. skirtas LMS 2019 m. spalio 4 d. raštas Nr. SI-48, nėra, o minėtas Raštas buvo gautas kaip LMS 2019 m. spalio 14 d. kreipimosi Nr. SI-52 priedas. Paaiškino, kad DVS yra fiksuojami ne tik dokumento perdavimo veiksmai, bet ir sistemos naudotojų veiksmai. Pagal duomenis DVS, nei skundas, nei prie jo pridėti raštai nebuvo perduoti Seimo narei A. Š., nei Seimo padaliniui, kurio narė yra A. Š., o su LMS 2019 m. spalio 14 d. raštais Nr. SI-51 ir Nr. SI-52 susipažino adresatai: Seimo Pirmininkas V. P., Seimo valdybos nariai, Seimo etikos ir procedūrų komisijos nariai, ją aptarnaujančios Seimo kanceliarijos patarėjos, taip pat pagal Seimo Pirmininko rezoliuciją – Seimo Kultūros komitetas ir šio komiteto biuras. Seimo kanceliarija patvirtino, kad jai nėra žinoma, kokiu būdu D. P. duomenys tapo žinomi Seimo narei A. Š.. Prie atsakymo Seimo kanceliarija pateikė Inspekcijai gautų dokumentų vykdymo istorijų korteles, patvirtinančias atsakyme nurodytas aplinkybes.

25. Inspekcija taip pat paprašė Seimo narę A. Š. pateikti informaciją, kada, iš ko, kokiu tikslu, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis ji gavo Rašto kopiją bei, ar su D. P. susijusius duomenis ji teikė kitiems tretiesiems asmenims. Seimo narė A. Š. 2020 m. sausio 30 d. rašte Nr. SN-2020/24 Inspekcijai nurodė, kad LMS Rašto kopiją ji gavo iš LMS prezidentės jų susitikimo Seime metu, galbūt 2019 m. lapkričio mėn. Nurodė, kad LMS prezidentė susitikimo metu skundėsi, jog Seimo valdyba ir Komisija nenagrinėja jos skundo dėl Seimo nario V. J. elgesio ir jo šeimos narių neapmokėtų sąskaitų už apgyvendinimą (duomenys neskelbtini), kurias buvo priversta apmokėti iš LMS lėšų. Seimo narė A. Š. nurodė, kad LMS Raštą 2019 m. gruodžio 2 d. ji paviešino savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“, be kita ko, informuodama, kad Rašto kopiją artimiausiu metu ketina perduoti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai.

26. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad LMS 2020 m. sausio 30 d. rašte Nr. SI-05 pateikta informacija prieštarauja Seimo narės A. Š. paaiškinimui, 2020 m. vasario 25 d. raštu Nr. 2R-1043 (2.13.) „Dėl informacijos pateikimo“ pakartotinai kreipėsi į LMS, prašydama iki 2020 m. kovo 10 d. nurodyti: 1) iš kur, kada ir kokia asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga vadovaujantis LMS gavo duomenis apie D. P. gyvenimą (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 28 d.–rugpjūčio 6 d. (duomenys neskelbtini) 2018 m. vasaros menų akademijos dienomis; 2) ar 2018 m. rudenį buvo susitikusi su Seimo nare A. Š. ir, ar susitikimo metu perdavė jai LMS Rašto kopiją.

27. LMS prezidentė 2020 m. kovo 3 d. raštu Nr. SI-17 „Dėl prašomos informacijos pateikimo apie LR Seimo nario V. J. (duomenys neskelbtini) D. P. gyvenimą (duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad: 1) D. P. (duomenys neskelbtini) Seimo nario V. J. prašymu D. P. su sutuoktine I. B. J.-P. buvo apgyvendintas (duomenys neskelbtini) vasaros menų akademijos renginių metu; ar D. P., minėtu laikotarpiu fizine prasme tikrai gyveno (duomenys neskelbtini), LMS neturi galimybių įsitikinti; gyvenimą V. J. (duomenys neskelbtini) LMS prezidentė užsakė pati asmeniškai, įvardindama pavardes, nė vienas minimų asmenų neatsisakė dviviečio kambario ir maitinimo dviem asmenims užsakytu 10 dienų laikotarpiu; 2) 2019 m. spalio 14 d. LMS prezidentė kreipėsi į Seimo valdybą ir Etikos komisiją dėl Seimo nario V. J. veiksmų, nukreiptų prieš LMS; pažymėjo, kad visa Seimui pateikta informacija nebuvo slapta; Rašto, kuris buvo įteiktas per Seimo priimamąjį, kopija galbūt pateko A. Š. pagal kompetenciją. LMS 2020 m. kovo 3 d. rašte papildomai atkreipė Inspekcijos dėmesį į tai, kad D. P. yra valstybės tarnautojas, todėl jam taikomi aukštesni skaidrumo ir viešumo standartai bei kriterijai, o jo gyvenimo (duomenys neskelbtini) LMS sąskaita faktas ir buvo paviešintas siekiant viešų finansų skaidraus panaudojimo tikslų, taip pat įgyvendinant BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktą.

28. Inspekcija 2020 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-261(2.13-1) „Dėl D. P. 2019 m. gruodžio 6 d. skundo dalyje dėl jo asmens duomenų tvarkymo (iki paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse)“, kuriuo nusprendė: 1) D. P. 2019 m. gruodžio 6 d. skundo dalį, susijusią su jo asmens duomenų tvarkymu iki paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse, pripažinti pagrįsta; 2) pareikšti LMS papeikimą. Sprendime nurodė, kad išanalizavusi skundo nagrinėjimo metu gautą informaciją, neturėjo pagrindo netikėti Seimo narės A. Š. pateikta informacija, kad LMS Rašto kopiją su D. P. asmens duomenimis gavo iš LMS prezidentės. Inspekcija, įvertinusi tai, kad LMS prezidentė tiesiogiai nepripažino savo veiksmų LMS Rašto kopiją perdavusi Seimo narei ir nepagrindė šio savo veiksmo teisėtumo pagal BDAR 5 straipsnio 2 dalį, konstatavo negalinti daryti išvados, kad LMS prezidentės veiksmai, kurių metu Seimo narei buvo perduoti D. P. asmens duomenys, būtų buvę teisėti ir atitinkantys BDAR 5 straipsnio 1 dalies principus.

29. Teismas apžvelgė ginčui aktualias BDAR bei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčui aktualiu klausimu.

30. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Inspekcijos išvada prieštarauja Sprendimo aprašomojoje dalyje pačios Inspekcijos nustatytoms aplinkybėms, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra vertinamas LMS Rašto su D. P. asmens duomenimis, kuris buvo pateiktas kaip priedas prie LMS 2019 m. spalio 14 d. kreipimosi Nr. SI-52 Seimo kanceliarijai, teisėtumas, o vertinamas LMS Rašto su trečiojo suinteresuoto asmens atitinkamais asmens duomenimis pateikimas Seimo narei A. Š.. LMS 2020 m. sausio 30 d. raštu atsakovui nurodė, kad 2019 m. spalio 14 d. kreipėsi į Komisiją su skundu dėl netinkamo Seimo nario elgesio LMS atžvilgiu viešoje erdvėje, o prie skundo pridėjo LMS Raštą paaiškindama, kad minėti dokumentai buvo įteikti Seimui per priimamąjį ir, kad LMS tiksliai nežino, kaip vieni ar kiti dokumentai tapo prieinami Seimo narei A. Š.. Taigi LMS iš esmės neigė trečiojo suinteresuoto asmens duomenų atskleidimą Seimo narei, tačiau būtent šio fakto negrindė BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktu.

31. Teismas atkreipė dėmesį, kad LMS 2020 m. kovo 3 d. raštu nurodė, kad Rašto kopija galbūt pateko A. Š. pagal kompetenciją, atsakyme taip pat minima, jog D. P. yra valstybės tarnautojas, todėl jam taikomi aukštesni skaidrumo ir viešumo standartai bei kriterijai, todėl jo gyvenimo (duomenys neskelbtini) LMS sąskaita faktas ir buvo paviešintas, siekiant viešų finansų skaidraus panaudojimo tikslų, taip pat įgyvendinant BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktą.

32. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateiktuose atsakymuose Inspekcijai BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytą asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygą nurodė įrodinėdamas trečiojo asmens duomenų teikimo Seimui, o ne Seimo narei A. Š. teisėtumą, o patį teikimą Seimo narei apskritai neigė. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo nurodytus argumentus atmetė.

33. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad nesupranta, kodėl esant tam tikriems prieštaravimams tarp Inspekcijos atlikto tyrimo metu gautų asmenų paaiškinimų, atsakovas vadovavosi ne pareiškėjo, o Seimo narės A. Š. paaiškinimu, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, atsakydamas į Inspekcijos paklausimą, dar 2020 m. sausio 30 d. rašte nurodė, jog jam yra nežinoma, kaip Raštas pateko Seimo narei A. Š.. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad šiame LMS atsakyme pateikta informacija prieštarauja Seimo narės A. Š. nurodytai informacijai, 2020 m. vasario 25 d. raštu pakartotinai kreipėsi į LMS, prašydama nurodyti, iš kur, kada ir kokia asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga vadovaujantis LMS gavo duomenis apie D. P. gyvenimą (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 28 d. – rugpjūčio 6 d., taip pat ar LMS 2018 m. rudenį buvo susitikusi su Seimo nare A. Š. ir, ar susitikimo metu perdavė jai Rašto kopiją. LMS prezidentė, teikdama atsakymą į Inspekcijos paklausimą, tiesiogiai neatsakė į klausimą dėl susitikimo su A. Š., o dėl LMS Rašto perdavimo nurodė, kad jo kopija galbūt pateko A. Š. pagal kompetenciją, teikiant Raštą per Seimo kanceliariją.

34. Priešingai nei teigia LMS, Seimo narė A. Š. 2020 m. sausio 30 d. rašte Nr. SN-2020/24 nurodė, kad LMS Rašto kopiją gavo iš LMS prezidentės jų susitikimo Seime metu, galbūt praėjusių (t. y. 2019 m.) lapkričio mėn. Seimo kanceliarija 2020 m. sausio 30 d. rašte Nr. S-2020-521 nurodė, kad pagal DVS duomenis Raštas, kuris buvo gautas kaip LMS 2019 m. spalio 14 d. kreipimosi Nr. SI-52 priedas, nei Seimo narei A. Š., nei Seimo padaliniui, kurio narė yra ši Seimo narė, perduotas nebuvo, pateikdama DVS sistemoje užfiksuotus detalius duomenis apie asmenis, kurie su Raštu susipažino. Teismas pažymėjo, kad LMS prezidentė, teismo posėdyje atsakydama į klausimą, ar ji buvo susitikusi su Seimo nare A. Š. ir ar jai perdavė Raštą, paaiškino, kad po to, kai LMS pateikė skundus dėl Seimo nario V. J. elgesio, ji buvo susitikusi su keletu Seimo valdybos narių jų kabinetuose, bendrų susitikimų metu juose dalyvavo ir Seimo narė A. Š.. Nurodė, kad Raštas buvo pateiktas susipažinti ne tik A. Š., bet ir kitiems susitikimuose dalyvavusiems Seimo valdybos nariams, todėl jai nesuprantama, dėl kokių priežasčių ginčijame Sprendime nurodytų Rašto duomenų atskleidimą apie D. P. Inspekcija sieja būtent su minėta Seimo nare.

35. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas priėjo prie išvados, kad tiek Inspekcijos atlikto tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme LMS pozicija dėl D. P. asmens duomenų tvarkymo buvo ne tik nenuosekli, bet ir prieštaringa, nes skirtinguose Inspekcijai teiktuose atsakymuose LMS aplinkybes, susijusias su D. P. asmens duomenų tvarkymu, nurodė skirtingai.

36. Teismas, atsižvelgdamas į LMS pateiktų atsakymų turinį, Seimo kanceliarijos bei į Seimo narės A. Š. raštus ir juose esančius paaiškinimus dėl D. P. asmens duomenų tvarkymo, konstatavo, kad LMS teikti paaiškinimai buvo nenuoseklūs, todėl Inspekcija Sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog Seimo narės A. Š. pateikta informacija yra tiksli ir teisinga, o LMS prezidentė Rašto kopiją pateikė Seimo narei A. Š., kuri, be kita ko, pripažino, kad Raštą 2019 m. gruodžio 2 d. paviešino savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Teismas aptariamą pareiškėjo skundo argumentą atmetė.

37. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad LMS prezidentė Seime buvo susitikusi ne atskirai su A. Š., o su keliais Seimo valdybos nariais, kurie domėjosi pateikto skundo dėl Seimo nario V. J. elgesio detalėmis, taip pat, jog tuo metu Seimo narė A. Š. į pokalbį galbūt buvo pakviesta vieno ar kelių Seimo valdybos narių, todėl mano, kad Inspekcija tyrime neatskleidė visų tyrimui svarbių aplinkybių, teismas nurodė, jog LMS D. P. skundo nagrinėjimo metu Inspekcijai neteikė informacijos apie susitikimus su Seimo valdybos nariais, tik 2020 m. sausio 30 d. rašte nurodė, kad 2019 m. spalio 14 d. kreipėsi į Komisiją su skundu, o 2020 m. kovo 3 d. rašte nurodė, kad 2019 m. spalio 14 d. kreipėsi į Seimo valdybą ir Komisiją. Teismas sutiko, kad Inspekcija neturėjo jokios informacijos ir pagrindo apklausti Seimo valdybos narius, su kuriais galbūt buvo susitikusi LMS prezidentė, siekdama išsiaiškinti D. P. skundo tyrimui reikšmingas aplinkybes.

38. Teismas pažymėjo, kad LMS, kaip duomenų valdytoja, yra atsakinga už tai, jog būtų laikomasi su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų, be to, turi sugebėti įrodyti, kad šių principų yra laikomasi (BDAR 5 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad Inspekcija, tirdama trečiojo suinteresuoto asmens skundą, negalėjo ištirti aplinkybių, apie kurių egzistavimą nežinojo ir negalėjo žinoti, o LMS, galbūt turėdama daugiau informacijos, jos Inspekcijai neatskleidė. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl tyrimui svarbių aplinkybių neištyrimo atmetė kaip nepagrįstus.

39. Teismas sprendė, kad LMS Rašte nurodydama D. P. asmens duomenis, t. y. duomenis apie jo, jo sutuoktinės vardus ir pavardes, jų apgyvendinimą atitinkamu laikotarpiu (duomenys neskelbtini), t. y. įstaigoje, kurioje teikiamos ne tik apgyvendinimo, bet ir (duomenys neskelbtini), taip pat sumą už galbūt neapmokėtas paslaugas, bei šį Raštą pateikdama Seimo narei A. Š., nepagrindė, kad šie duomenys buvo perduoti teisėtu pagrindu ir atitiko BDAR 5 straipsnio 1 dalies principus. Taigi ginčijamu Sprendimu D. P. skundo dalis dėl asmens duomenų tvarkymo iki paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse pagrįstai buvo pripažinta pagrįsta ir pareiškėjui skirtas papeikimas. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neginčija Sprendimu paskirto papeikimo proporcingumo nustatytam pažeidimui.

40. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nesilaikė VAĮ 3 straipsnio 1 ir 9 punktuose įtvirtintų principų, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nurodė, jog Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai.

III. 41. Pareiškėjas LMS apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

42. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino bylų nagrinėjimo viešumo principo, t. y. neįvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose numatytos pareigos užtikrinti bylos nagrinėjimo viešumą, nes prisijungimo prie nuotolinio teismo posėdžio nuorodos buvo išsiųstos tik proceso dalyviams, jokių galimybių viešai stebėti teismo posėdį (pvz., pranešant apie tokią galimybę teismo interneto svetainėje ir/ar šioje svetainėje viešai paskelbiant prisijungimo nuorodą, ypač kai ZOOM programa sudaro tokias technines galimybes) pirmos instancijos teismas nesudarė. Tuo tarpu šis teismo procesas buvo ir yra aktualus visai LMS bendruomenei (LMS vienija per 350 narių), taigi laikytinas rezonansiniu. Pažymi, kad teismo posėdžio viešumą teismas privalo užtikrinti ex officio (pagal pareigas).

43. Pareiškėjas teigia, kad bylos nagrinėjimo viešumas yra vienas iš kertinių konstitucinių teisinės demokratinės valstybės principų, padedantis užtikrinti byloje dalyvaujančių asmenų teisę į teisingą ir nešališką teismą. Nors bylos nagrinėjimo viešumo principo pažeidimas nėra nurodytas tarp ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, tačiau šio principo nesilaikymas laikytinas proceso taisyklių pažeidimu pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį, nes minėtų kertinių konstitucinių principų pažeidimas negali būti toleruojamas iš esmės, o esant tokio pobūdžio proceso taisyklių pažeidimams nėra pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėta teisingai, nešališkai ir laikantis proceso taisyklių. Tokio procesinio instituto ir bylos nagrinėjimo būdo kaip „nuotolinis“ ar „nuotolinis posėdis“ ABTĮ apskritai nenumato. Šiuo aspektu ABTĮ 13 straipsnio 7 dalies normos negali būti pripažįstamos tinkama įstatymo ar teisės analogija, nes bylos šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimo posėdyje užtikrinimas naudojant elektronines technologijas nėra niekaip susijęs su teismo posėdžio viešumu per se (savaime), kaip jis suprantamas pagal Konstituciją ir ABTĮ 8 straipsnį. Todėl pareiškėjas įsitikinęs, kad vien šių principų pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti kaip neteisėtą.

44. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju laikėsi ir laikosi pozicijos, jog Inspekcija atliktame tyrime pagal trečiojo suinteresuoto asmens D. P. skundą neatspindėjo visų aplinkybių viseto ir konteksto, taip pat negalima vertinti, kad atsakovas tinkamai įvardijo LMS taikomas taisykles bei atsakomybės ribas. Atlikdama tyrimą dėl BDAR galimo pažeidimo Inspekcija privalo visų pirma įvertinti, ar inkriminuojamu BDAR pažeidimu kaltinamo asmens veiksmuose yra pažeidimo sudėtis. Nagrinėjamu atveju LMS detaliai paaiškino tiek Inspekcijai, tiek pirmosios instancijos teismui priežastis ir tikslus, kodėl D. P. asmens duomenys pateko Seimui ir Seimo narei A. Š.. LMS ne kartą atkreipė tiek Inspekcijos, tiek pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad pats trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. ne kartą keitė savo skundo Inspekcijai dalyką, selektyviai nurodė faktines aplinkybes, tam tikras svarbias aplinkybes nutylėjo, taip klaidindamas instituciją ir teismą, kas taip pat turėjo neigiamos įtakos objektyviam ir nešališkam atsakovo tyrimo atlikimui. Be to, į šias aplinkybes atsakovo dėmesį savo paaiškinimuose atkreipė ir Seimo narė A. Š., be kita ko, nurodydama, kad LMS raštą (skundą) ketina perduoti ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, nes jame minimi asmenys (taip pat ir D. P.) nėra deklaravę rašte nurodytų dovanų, kaip gautų pajamų.

45. Visos šios aplinkybės ir detalės buvo žinomos tiek atsakovui, tiek pirmosios instancijos teismui, todėl visiškai nesuprantami pirmosios instancijos teismo priekaištai LMS dėl esą nenuoseklios pozicijos. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindžia vien tuo, kad LMS sąžiningai nurodė, jog D. P. nėra LMS narys ir LMS netvarko ir negali tvarkyti jo asmens duomenų ta apimtimi, kuria tvarkomi LMS narių duomenys. Todėl LMS apskritai negali būti pripažinta D. P. duomenų tvarkymo subjektu. LMS ne kartą aiškino, kaip, kokie (vardas, pavardė, šeiminė padėtis) ir kokiu tikslu minėti D. P. duomenys buvo gauti ir perduoti Seimui.

46. Pareiškėjo įsitikinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas selektyviai (pagal tam tikrą politinę konjunktūrą) vertino proceso dalyvių paaiškinimus ir pateiktus įrodymus. Be to pirmosios instancijos teismas iš esmės užkirto kelią LMS pateikti papildomus įrodymus apie trečiojo suinteresuoto asmens gyvenimą (duomenys neskelbtini) 2018 metais. Pažymi, kad LMS šiame teisminiame procese laikytina silpnesniąją šalimi, nes neturi nei išteklių, nei administracinio apmokamo personalo administracinei veiklai vykdyti, skirtingai nei atsakovas, būdamas valstybės institucija, kuriai turėtų būti taikomi aukštesni procesiniai standartai. Priešingas aiškinimas iškreiptų paties administracinio proceso esmę, todėl pirmosios instancijos teismo atsiribojimas nuo poveikio priemonės – papeikimo proporcingumo vertinimo yra nepagrįstas ir netinkamas.

47. Pareiškėjas apibendrindamas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatymo taisykles, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, selektyviai ir neobjektyviai vertino įrodymus bei šalių paaiškinimus, todėl neatskleidė ginčo esmės, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Inspekcija selektyviai tyrė aplinkybes ir vertino tam tikrus faktus, o ne jų visumą, tokiu netinkamu veikimu faktiškai dangstė netinkamą trečiojo suinteresuoto asmens elgesį aptariamu 2018 m. laikotarpiu, (kuris tuo metu buvo valstybės tarnautojas). Toks Inspekcijos tyrimas negali būti laikomas tinkamu, išsamiu ir objektyviu, o tyrimo išvados negali būti pripažįstamos pagrįstomis, tai sudaro pagrindą Sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

48. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

49. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, organizuodamas posėdį, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2020 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis teismams dėl darbo organizavimo. Pažymi, kad teismas raštu įpareigojo proceso šalis pateikti teismui nuomonę dėl galimybės bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka arba nuotoliniu būdu, naudojant vaizdo konferencijos programą Zoom. Pagal teismo nutartį atsakovas sprendžia, kad pareiškėjo atstovas pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti nuotoliniu būdu, t. y. tokiam posėdžio organizavimo būdui neprieštaravo, o vėliau žodiniuose posėdžiuose dalyvavo tiek pats pareiškėjas, tiek ir jo atstovas. Taigi pats pareiškėjas per atstovą pritarė nuotolinio posėdžio organizavimui, o vėliau tokiame posėdyje dalyvavo, nereikšdamas jokių pretenzijų dėl posėdžio viešumo, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl posėdžio viešumo yra nesąžiningi ir atmestini.

50. Atsakovas pažymi, kad Inspekcijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose detaliai išanalizuoti visi trečiojo suinteresuoto asmens skundo nagrinėjimo Inspekcijoje metu iš LMS, Seimo kanceliarijos ir Seimo narės A. Š. surinkti duomenys, taip pat ir apeliaciniame skunde išvardinti įvykiai, ir, atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą, priimti įrodymais ir teisiniais argumentais paremti sprendimai.

51. Atsakovas nurodo, kad Inspekcija apie apeliaciniame skunde minimą susitikimą sužinojo iš Seimo narės A. Š. paaiškinimo, kuriame ji aiškiai nurodė, jog raštą su trečiojo suinteresuoto asmens (D. P.) duomenimis gavo tiesiogiai iš LMS prezidentės susitikimo Seime metu (lapkričio mėn.). Pažymi, kad apie šį susitikimą atsakymas iš LMS nebuvo gautas, o apie įvykusį susitikimą LMS nurodė tik skųsdama Inspekcijos Sprendimą teismui. Ši aplinkybė detaliai išanalizuota Inspekcijos Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Inspekcija, tirdama trečiojo suinteresuoto asmens skundą, negalėjo ištirti aplinkybių, apie kurių egzistavimą negalėjo žinoti, o LMS, galbūt turėdama daugiau informacijos, jos Inspekcijai laiku neatskleidė.

52. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas, sutapatindamas Seimą su atskiru Seimo nariu, netinkamai vertina BDAR apibrėžtas sąvokas, tą įrodo ir kitas apeliaciniame skunde pateiktas argumentas.

53. Atsakovas akcentuoja, kad pati aplinkybė, jog D. P. nėra LMS narys, neturi jokios teisinės reikšmės vertinant LMS statusą asmens duomenų apsaugos prasme, t. y. ar ji yra duomenų valdytojas ar ne. Vadovaujantis BDAR 4 straipsnio 7 dalimi, ar tam tikras subjektas laikytinas duomenų valdytoju ar ne yra nustatoma pagal tai, kas nustatė duomenų tvarkymo tikslus ir priemones. Atsižvelgiant į tai, jog būtent LMS parengė 2019 m. spalio 4 d. raštą Nr. SI-48, kuriame nurodyti D. P. asmens duomenys, susiję su jo apgyvendinimu (duomenys neskelbtini), ir LMS direktorė priėmė sprendimą perduoti tuos duomenis Seimo narei A. Š., LMS pripažintina duomenų valdytoja, tvarkančia trečiojo suinteresuoto asmens (D. P.) asmens duomenis. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad LMS apskritai negali būti pripažinta D. P. duomenų tvarkymo subjektu, atmestinas.

54. Atsakovas deklaratyviu laiko pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad tiek Inspekcija, tiek pirmosios instancijos teismas selektyviai (pagal tam tikrą politinę konjunktūrą) vertino proceso dalyvių paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, kadangi jis niekuo nepagrįstas, tikėtina nulemtas LMS nepalankaus sprendimo. Inspekcijos sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės normomis ir motyvais.

55. Atsakovas taip pat nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės užkirto jam kelią pateikti papildomus įrodymus apie trečiojo suinteresuoto asmens gyvenimą (duomenys neskelbtini) 2018 m., kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad įrodymai apie trečiojo suinteresuoto asmens gyvenimą (duomenys neskelbtini) 2018 m. neturi reikšmės sprendžiant LMS rašte nurodytų asmens duomenų perdavimo klausimą.

56. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatymo taisykles, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, selektyviai ir neobjektyviai vertino įrodymus bei šalių paaiškinimus, todėl neatskleidė ginčo esmės, kas sutrukdė objektyvaus ir teisingo sprendimo priėmimui, kadangi vien tik aplinkybė, jog teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka apelianto pozicijos, savaime nereiškia, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir / ar, kad sprendimas yra priimtas formaliais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė įrodymais pagrįstą ir teisiškai motyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 57. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

58. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

59. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 60. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Sprendimo, kuriuo dėl netinkamo trečiojo suinteresuoto asmens D. P. asmens duomenų naudojimo LMS pareikštas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

61. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, teigia, jog dėl nurodytų pažeidimų skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

62. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

63. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

64. Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje teisėje.

65. Tai ir konstituciniu lygmeniu garantuojama teisinė vertybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Konstitucijos saugoma žmogaus teisė į gyvenimo privatumą nėra absoliuti, Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje yra nurodyti teisėto informacijos rinkimo pagrindai: informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

66. Privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).

67. Nuostata, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio Konvencijos straipsnio 2 dalį valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

68. Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje yra nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą. Asmens duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais (Chartijos 8 straipsnio 2 dalis).

69. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose, be kita ko, su automatizuotu būdu tvarkomų asmens duomenų apsauga (pvz., Europos Tarybos 1981 m. Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108); 1995 m. spalio 24 d. direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama būtinybė tvarkant asmens duomenis saugoti asmens teisę į privatumą (privataus gyvenimo gerbimą) ir dar didesnis šios apsaugos poreikis, kai duomenys tvarkomi automatizuotai.

70. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privataus gyvenimo sąvoka yra plati, ji apima asmens fizinį bei psichinį neliečiamumą; tad gali apimti daugelį asmens tapatybės aspektų, tokius kaip asmens pavardė (vardas), kitos asmens tapatybės ir sąsajos su šeima nustatymo priemonės; su asmens teise į atvaizdą susiję elementai; seksualinė tapatybė ir orientacija, seksualinis gyvenimas; asmeninė informacija, dėl kurios asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ji nebus paskelbta be jo sutikimo. Pagal Konvencijos 8 straipsnį suteikiama garantija pirmiausia siekiama užtikrinti kiekvieno individo asmenybės raidą jam palaikant santykius su kitais žmonėmis, nesant jokio išorinio kišimosi. Taigi net ir viešame kontekste egzistuoja asmens sąveikos su kitais sritis, kuri gali patekti į „privataus gyvenimo“ sferą; be kita ko, privatus gyvenimas gali apimti profesinę ar verslo veiklą; taip pat teisę gyventi privačiai, nesant nepageidaujamo dėmesio (pvz., su tolesnėmis nuorodomis, Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Magyar Helsinki Bizottsag prieš Vengriją, peticijos Nr. 18030/11, par. 191; Didžiosios kolegijos 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, peticijos Nr. 931/13, par. 129–131; Didžiosios kolegijos 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje Burbulescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 61496/08, par. 70–71; Didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Bédat prieš Šveicariją, peticijos Nr. 56925/08, par. 72; Didžiosios kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 30562/04 ir 30566/04, par. 66).

71. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad informacijos, susijusios su asmens privačiu gyvenimu, tvarkymas (pavyzdžiui, rinkimas, kaupimas, laikymas, panaudojimas ar kitoks atskleidimas) patenka į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį; Konvencijos 8 straipsnis suteikia teisę į tam tikrą informacinį apsisprendimą, leidžiant asmenims remtis savo teise į privatumą dėl duomenų, kurie, nors neutralūs, yra renkami, tvarkomi ir skleidžiami visuotinai, tokia forma ar tokiu būdu, kad tai gali būti susiję su jų teisėmis pagal šią nuostatą (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, par. 133–138, su tolesnėmis nuorodomis).

72. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad asmens duomenų kontekste privataus gyvenimo sąvoka neturi būti interpretuojama apribojančiai (pernelyg siaurai). Platus aiškinimas atitinka Europos Tarybos Konvenciją dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu, kurioje nurodomas jos tikslas – užtikrinti, kad, tvarkant asmens duomenis automatizuotai, visų šalių teritorijose būtų gerbiamos kiekvieno asmens teisės ir pagrindinės laisvės, o svarbiausia, jo teisė į privatų gyvenimą (pvz., 2018 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Benedik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 62357/14, par. 102; Didžiosios kolegijos 2000 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Amann prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27798/95, par. 65).

73. Spręsdamas, ar institucijų laikoma informacija apie asmenį yra susijusi su privataus gyvenimo aspektais, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į konkretų kontekstą, kuriame tokia informacija buvo užfiksuota ir laikoma, įrašų pobūdį, tai, kaip jie buvo naudojami ir tvarkomi ir kokie galimi to rezultatai (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, par. 67; 2011 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Khelili prieš Šveicariją, peticijos Nr. 16188/07, par. 55; 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Straka ir kiti prieš Slovakiją, peticijų Nr. 11809/12 ir 35284/13, par. 79). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma ir daugelis elementų, reikšmingų vertinant, ar priemonės, taikomos už asmens būsto ir privačių patalpų ribų, yra susijusios su jo privačiu gyvenimu. Kadangi tam tikrais atvejais žmonės sąmoningai ar tyčia dalyvauja veikloje, kuri yra ar gali būti įrašoma ar apie kurią pranešama viešai, tokio asmens pagrįsti lūkesčiai dėl privatumo gali būti reikšmingas, nors nebūtinai lemiamas, veiksnys atliekant šį vertinimą (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Magyar Helsinki Bizottsag prieš Vengriją, par. 193).

74. Aktualu nagrinėjamai bylai ir tai, kad Europos Sąjungos teisės lygmeniu duomenų apsaugą reglamentavo 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (pažymėtina, kad ši direktyva nuo 2018 m. gegužės 25 d. panaikinta įsigaliojus 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB).

75. Nagrinėjamu atveju, ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), taip pat Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir ADTAĮ).

76. Vadovaujantis ADTAĮ 7 straipsniu, Inspekcija stebi, kaip taikomas BDAR ir šis įstatymas, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, išskyrus šio įstatymo straipsnius, kurių taikymas pagal šio straipsnio 2 dalį yra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija. ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl BDAR, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka.

77. BDAR 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Vadovaujantis BDAR 4 straipsnio 2 punktu, duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas. Pagal BDAR 4 straipsnio 7 punktą duomenų valdytojas – fizinis arba juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar kita įstaiga, kuris vienas ar drauge su kitais nustato duomenų tvarkymo tikslus ir priemones.

78. Byloje nustatytos aplinkybės pagrindu, kad pareiškėjas LMS parengė Raštą, kuriame nurodyti trečiojo suinteresuoto asmens D. P. asmens duomenys, susiję su jo apgyvendinimu (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisėtai ir pagrįstai LMS buvo pripažinta duomenų valdytoju, tvarkančiu trečiojo suinteresuoto asmens D. P. asmens duomenis.

79. Įvertinusi LMS pateiktų atsakymų turinį, Seimo kanceliarijos bei Seimo narės A. Š. raštus ir juose esančius paaiškinimus dėl D. P. asmens duomenų tvarkymo (žr. nutarties 30-35 punktus), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo LMS teikti paaiškinimai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija, konstatuodama aplinkybę, kad Rašto kopiją Seimo narei A. Š. pateikė LMS prezidentė, Sprendime pagrįstai prioritetą teikė Seimo narės A. Š. pateiktai informacijai.

80. Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu atitinka BDAR 5 ir 6 straipsnių nuostatas. BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); to paties straipsnio b punktas nustato, jog asmens duomenys renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu; tolesnis duomenų tvarkymas archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal BDAR 89 straipsnio 1 dalį nėra laikomas nesuderinamu su pirminiais tikslais (tikslo apribojimo principas); 5 straipsnio f punkte įtvirtinta, jog asmens duomenys tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo (vientisumo ir konfidencialumo principas). BDAR 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi šio straipsnio 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas).

81. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reguliavimu bei remdamasi aptarta teismų praktika, pareiškėjui nepagrindus, kad LMS Raštas su trečiojo suinteresuoto asmens D. P. asmens duomenimis (jo bei jo sutuoktinės vardais ir pavardėmis, jų apgyvendinimo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) (įstaigoje, kurioje teikiamos ne tik apgyvendinimo, bet ir (duomenys neskelbtini)), taip pat suma už galbūt neapmokėtas paslaugas) buvo pateiktas Seimo narei A. Š. teisėtu pagrindu, atitinkančiu BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, sprendžia, kad Inspekcija teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens D. P. skundo dalį dėl asmens duomenų tvarkymo iki paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse pripažino pagrįsta bei LMS pritaikė poveikio priemonę – papeikimą.

82. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje, 56 straipsnio 5 dalyje), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

83. Taip pat pabrėžtina, jog vien ta aplinkybė, kad teismas bylos faktus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, tenkino ne visus jo procesinius prašymus (be kita ko, dėl dokumentų išreikalavimo ar papildomų įrodymų nepridėjimo), savaime nereiškia, jog teismas buvo neobjektyvus ar šališkas. Atsižvelgiant į tai, tokie deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai atmestini.

84. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino bylų nagrinėjimo viešumo principo, nes nesudarė galimybių viešai stebėti teismo posėdį kitiems asmenims, o teismo posėdį neteisėtai surengė techninių priemonių pagalba nuotoliniu būdu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjo atstovas pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti nuotoliniu būdu, t. y. tokiam posėdžio organizavimo būdui neprieštaravo, vėliau pats dalyvavo žodiniuose teismo posėdžiuose ir jokių prašymų rengti teismo posėdį kitu būdu, ar sudaryti sąlygas jį stebėti kitiems asmenims nereiškė. Todėl nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir plačiau nenagrinėjami.

85. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos muzikų sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė