2013-05-09 Nr. AB-1712-3-61-3-01206-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-930/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01206-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–23, 101–103) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 1D-1669(11) (toliau – ir 2012 m. kovo 8 d. Sprendimas); 3) įpareigoti VRM mokėti nustatytą 2 267,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 4) priteisti iš VRM 12 236,91 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 5) priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 20 000 Lt neturtinę žalą; 6) priteisti iš VRM nuo skundo priėmimo teisme dienos, t. y. nuo 2012 m. balandžio 27 d., iki 2012 m. spalio 1 d. 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos 12 226,91 Lt sumos; 7) priteisti iš VRM bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jam 2009 m. buvo paskirta ir mokama 2 267,33 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, jo pensija buvo perskaičiuota ir paskirta 790,66 Lt dydžio pensija. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėta pensijos dalis sudarė 12 226,91 Lt. Dėl to kreipėsi į VRM, kuri ginčijamame sprendime atsakė, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, taip pat pareigūnų ir karių, pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio l dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 2 priedą. Pareiškėjo manymu, jo, kaip dirbančio pensininko, pareigūnų ir karių valstybinė pensija nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumažinta nenustatant jokio kompensavimo mechanizmo. Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas jam buvo nepagrįstai mokama perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dėl to susidarė nepriemoka, kurią atsakovas atsisakė grąžinti. Pratęsus Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimą inter alia valstybinėms pensijoms, buvo pažeistos jo teisės ir interesai gauti visą paskirtą pensiją, todėl patyrė žalą (20 000 Lt). Aptartas teisinis reguliavimas pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai apribojo asmens teisę į nuosavybę. Jam nepagrįstai neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, kuri neteisėtai buvo sumažinta, įstatyme nenustačius teisingo atlyginimo mechanizmo, todėl atsakovas privalo išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalį, taip pat delspinigius ir palūkanas. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Konstitucijos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) nuostatomis, Europos Teisingumo Teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos socialine chartija, Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime ir patikslintame atsiliepime (b. l. 41–43, 128–130) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 21 d. su skundu kreipėsi į VRM prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. VRM 2012 m. kovo 8 d. rašte Nr. 1D-1669-(11) paaiškino aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančia Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pagal kurią buvo perskaičiuojama ir išmokama sumažinta pensija pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų.

Kitas pareiškėjo pensijos sumažinimo įstatyminis pagrindas (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis) nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., ir pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Taigi VRM, priimdama skundžiamą 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 1D-1669-(11), nepažeidė pareiškėjo teisių ar jo teisėtų interesų, kadangi pensija jam buvo perskaičiuojama ir išmokama tuo metu galiojančių, teisėtų norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Pareiškėjas, reikalaudamas iš VRM ir Lietuvos valstybės (pagal 2010 m. liepos 7 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 992 atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalavo iš VRM ir Lietuvos valstybės priteisti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą bei 5 procentų metines palūkanas. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių - procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Analogiškoje pagal bylos nagrinėjimo dalyką administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 23 d. nutartyje Nr. A552-2747/2012 dėl įsakymų pakeitimo, teisėjų valstybinės pensijos ir palūkanų priteisimo pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pensijas išmokančios institucijos veiksmai / sprendimai buvo teisėti ir nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi VRM veiksmai teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) pateiktame atsiliepime bei patikslintame atsiliepime (b. l. 77–80, 131–132) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo buvusiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir kariams rengia vadovaudamasi Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 486 8.2 ir 10.1 punktais, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašu, patvirtintu Vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d.

įsakymu Nr. 1V-294. Pensijos skiriamos, perskaičiuojamos, jų mokėjimas nutraukiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ar jo įgalioto ministerijos kanclerio sprendimu. Pareiškėjui V. B. 2009 m. sausio 15 d. sprendimu buvo neterminuotai nuo 2009 m. sausio 1 d. paskirta 2 267,33 Lt pensija už tarnybą. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, tarp jų ir pareigūnų ir karių, pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pagal minėtą formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8 (K = 0,8). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas: 2 267,33 Lt x 0,8 = 1 813,86 Lt. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, 2012 m. gegužės 10 d. pateiktą sąrašą, pareiškėjas 2012 m. kovo mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas 0,4100 (K = 0,4100), apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę.

Pritaikius šį koeficientą pareiškėjui 2012 m. balandžio mėnesį buvo išmokėta 743,68 Lt dydžio pensija (1 813,86 Lt x 0,4100 = 743,68 Lt). Sveikatos priežiūros tarnyba paaiškino, kad pareiškėjui ir toliau buvo mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiko nurodytas įstatymo nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė V. B. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 8 599,15 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 11SP-139 nuo 2009 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 2 267,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 51). Pareiškėjas 2010 m. kovo 10 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas paaiškinti, kodėl jam paskirta pensija buvo sumažinta iki 790,66 Lt, išmokėti susidariusią nepriemoką ir mokėti paskirtą 2 267,33 Lt dydžio valstybinę pensiją (b. l. 75–76). VRM atsakydama į pareiškėjo prašymą 2010 m. balandžio 6 d. sprendime Nr. 1D-2579 (2) nurodė, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuota, o kadangi pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, atitinkamai paskirta pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Kadangi įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, mokėti pareiškėjui paskirtos pensijos ir išmokėti nepriemoką nėra pagrindo (b. l. 73–74). Pareiškėjas su skundu 2012 m. vasario 21 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą prašydamas išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti jam paskirto dydžio valstybinę pensiją, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino Laikinojo įstatymo atitinkamas nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai (b. l. 72). Atsakovas VRM 2012 m. kovo 8 d. sprendime, įformintame raštu Nr. 1D-1669 (11), nurodė, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęsiamas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas nėra oficialiai paskelbtas, taip pat kad neturi pagrindo mokėti pareiškėjui paskirtą 2 267,33 Lt dydžio valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 69–70).

Pareiškėjas prašė panaikinti atsakovo VRM 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 1D-1669 (11). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo buvo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., o ginčijamas VRM sprendimas buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai – nebuvo jokio pagrindo teigti, kad jis buvo neteisėtas. VRM 2012 m. kovo 8 d. sprendimas neribojo pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl jam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Pareiškėjas prašė priteisti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 12 236,91 Lt. Teismas nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo (2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija,) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Aplinkybė, kad kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigė pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Pareiškėjui nuo 2009 m. sausio mėn. buvo paskirta 2 267,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 97). Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas iki 1 813,86 Lt (2 267,33 Lt x 0,8 (koeficientas)) (b. l. 69–70). Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo išmokėta 5 911,73 Lt (b. l. 97). Vadovaujantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui susidarė 8 599,15 Lt dydžio nepriemoka.

Pareiškėjas taip pat prašė nuo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisti jam 5 procentus metinių palūkanų. Jo reikalavimas kilo iš viešosios teisės reguliuojamų santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso normos, todėl prašymas priteisti procesines palūkanas, delspinigius, negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją mokėti 2 267,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negalėjo būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų. Prašymą priteisti iš atsakovų 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą, pareiškėjas kildino iš VRM ir Lietuvos valstybės veiksmų nepagrįstai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė dvasinį šoką, išgyveno, nenurodė ir nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat nėra.

Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Pratęsus įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų perskaičiavimu, inter alia tų, kurios tam tikra apimtimi pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galiojimą, pareiškėjo manymu, viena pensijų gavėjų grupė tampa diskriminuojama, pažeidžiamos jų teisės. Konstitucinis Teismas anksčiau paminėtame nutarime išsprendė Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimą, todėl teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo.

Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad už advokato A. M. suteiktas paslaugas, pagal 2012 m. spalio 17 d. pateiktą sąskaitą Nr. V.B.-1/2012 realiai sumokėjo joje nurodytą sumą, t. y. byloje nesant įrodymų apie pareiškėjo realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 149–166) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimas dalyje dėl netenkintų skundo reikalavimų yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė atitinkamuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus ir galiojančias materialinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas suklydo konstatuodamas, kad skundžiamas raštas yra tik pareiškėjui atitinkamos informacijos suteikimas, nesukeliantis jokių teisių, nes būtent 2012 m. kovo 8 d. atsakovo VRM sprendimu Nr. lD-1669-(l) pareiškėjo valstybinė pensija sumažinta 70 procentų. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė ir dėl reikalavimo mokėti 2 267,33 Lt dydžio pensiją. Papildomai prašo išreikalauti iš atsakovo VRM V. B. pareigūno ir kario pensijos bylą ir perskaičiavimo dokumentus bei priimtų sprendimų dokumentus.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, apeliaciniame skunde (b. l. 176–178) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo ir jį atmesti.

Su teismo sprendimu nesutinka, nes šis sprendimas dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės normas, teismų praktiką. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d.). Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki jo įsigaliojimo.

Analogiškoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje dėl teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos - Nacionalinės teismų administracijos - kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai". Nurodytoje byloje LVAT konstatavo, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai/sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Šioje byloje nustatyta, kad skundžiamu ministerijos atsakymu ministerija atsakė į pareiškėjo prašymą dėl prašomo dydžio pensijos mokėjimo ir nepriemokos sumokėjimo. Kaip ir nurodyta, ministerija apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Taigi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos atitinkamo dydžio valstybinės pensijos dalies priteisimo, ją priteisiant iš ministerijos nėra, todėl ginčijamas sprendimas dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo yra neteisėtas.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 182–183) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi teismų suformuota praktika, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kurį dalyje dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų prašo palikti galioti. Taip pat pažymi, kad Konstituciniam Teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atitinkamo pareiškėjo prašymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimais nesutinka (b. l. 187).

Mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Teigia, kad teismas sprendimo dalyje dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taip pat prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 191).

Pareiškėjas V. B. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 188–190) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. B. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 11SP-139 nuo 2009 m. sausio 1 d. neterminuotai pareiškėjui buvo paskirta 2 267,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 51). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota ir sumažinta pareiškėjui mokama valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Pareiškėjas 2010 m. kovo 10 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti dėl valstybinės pensijos sumažinimo susidariusią nepriemoką, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-2579(2) atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą. 2012 m. vasario 21 d. V. B. dar kartą kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti jam paskirto dydžio valstybinę pensiją. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija prašomu panaikinti 2012 m. kovo 8 d. sprendimu, įformintu rašte Nr. 1D-1669(11), nurodė, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, o pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęsiamas iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl neturi pagrindo mokėti jam paskirto dydžio valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: V. B. iš Vidaus reikalų ministerijos priteisė 8 599,15 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. pažymoje „apie pareiškėjo 2010-2012 metų pensijos dydį Nr. 11D(P)-4225“ (b. l. 97) pateikti duomenys apie pareiškėjo pensijos dydį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Iš pareiškėjo skundo (b. l. 1–23) matyti, kad V. B. pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 2012 m. spalio 26 d. (pagal gavimo teisme datą) prašyme (b. l. 101–103) pareiškėjas patikslino skunde suformuluotus reikalavimus ir, be kita ko, prašė iš Vidaus reikalų ministerijos jo naudai priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (t. y. 12 226,91 Lt). Šį savo reikalavimą V. B. patikslinto dar kartą (b. l. 144) ir pirmosios instancijos teismo prašė iš Vidaus reikalų ministerijos jo naudai priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 236,91 Lt. Administracinės bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia pareiškėjo skunde (prašyme) pareikšti reikalavimai atsakovui (-ams) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.). Minėtas teisinis reguliavimas įpareigoją bylą nagrinėjantį teismą laikytis pareiškėjo skunde (prašyme) pareikštais reikalavimais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo galutiniame skunde patikslintus reikalavimus, pagrįstai vertino tik V. B. pensijos ribojimą, taikytą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Kaip matyti iš Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 8 d. rašto Nr. 1D-1669(11), kurio pagrįstumą ir teisėtumą pareiškėjas ginčija, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, buvo apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas (K = 0,8), kurį pritaikius pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis sumažintas nuo 2 267,33 Lt iki 1 813,86 Lt (2 267,33 x 0,8 = 1 813,86). Kadangi, V. B. ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012 m. sausio – rugpjūčio mėnesiais turėjo draudžiamųjų pajamų (ir šios aplinkybės pareiškėjas neginčija), pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjo valstybinei pensijai, perskaičiuotai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, nustatytas koeficientas 0,4237 (K=0,4237), apskaičiuotas pagal minėto įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjo pensijos dydis sumažintas dar kartą, todėl 2012 m. sausio mėnesį pareiškėjui išmokėta 768,53 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. 2010 m. vasario mėnesį pareiškėjui išmokėta 725,54 Lt, kovo mėnesį – 740,24 Lt, balandžio mėnesį – 743,68 Lt, gegužės mėnesį – 765,27 Lt, birželio mėnesį – 688,36 Lt, liepos mėnesį – 745,86 Lt, o rugpjūtį – 734,25 Lt.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant ir pareiškėjo pensijos dydį, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Atsižvelgiant į išdėstytą, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. V. B. turėjo būti išmokėta 18 138,64 Lt paskirtos pensijos, tačiau įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pareiškėjo atžvilgiu pritaikius šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, pareiškėjui išmokėtina suma teisėtai sumažinta iki 14 510,88 Lt. Ši suma perskaičiuota ir dar kartą sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, todėl pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu faktiškai išmokėta 5 911,73 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kadangi Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Konstitucijai prieštarauja tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas taikytas pagrįstai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir įvertinęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime išdėstytą doktriną, padarė iš esmės teisingą išvadą ir priteisė pagrįstai pareiškėjui 8 599,15 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) pareiškėjui turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 14 510,88 Lt, tačiau, kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. rugsėjo 20 d. pažymoje apie pareiškėjo 2010-2012 metų pensijos dydį Nr. 11D(P)-4225 pateiktų duomenų, faktiškai aktualiu laikotarpiu pareiškėjui išmokėta tik 5 911,73 Lt suma. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog pareiškėjui V. B. priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka yra lygi 8 599,15 Lt. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui V. B. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) neišmokėtos pensijos dalis – 8 599,15 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjui iš Vidaus reikalų ministerijos priteista 8 599,15 Lt neišmokėta pensijos dalis, keistina. Neišmokėta pareigūnų ir karių pensijos dalis – 8 599,15 Lt, pareiškėjui V. B. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinio skundo argumentas, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, nes šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., atmestinas kaip nepagrįstas. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priimtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendime Nr. 1D-1669(11) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog šio Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo V. B. teisių gynybai įtakos neturi, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį, netenkino pareiškėjo skundo dalies, kuria V. B. prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, ir šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia.

Kaip matyti iš 2012 m. kovo 8 d. sprendimo turinio, jame, be kita ko, yra išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 1D-1669(11) dalį, kuria atsisakyta V. B. pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Priešingai, nei pareiškėjas teigia apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė konkrečius motyvus, dėl kurių atmeta V. B. reikalavimą įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam 2 267,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Kiti pareiškėjo V. B. apeliacinio skundo argumentai, susiję su reikalavimais iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą, iš Vidaus reikalų ministerijos nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. spalio 1 d. priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos valstybinės pensijos sumos (12 226,91 Lt) bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat atmestini. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, sprendime nurodytų aplinkybių vertinimu bei materialinės teisės normų taikymu, todėl jų nekartoja. V. B. apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų ar argumentų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs ir jų įvertinęs. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje yra surinkti visi duomenys bei dokumentai, reikalingi teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą pagal pareiškėjo skunde iškeltus reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti ir V. B. apeliaciniame skunde pateiktą prašymą išreikalauti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos jo pareigūno ir kario pensijos bylą ir perskaičiavimo dokumentus bei priimtų sprendimų dokumentus.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimo panaikinimo bei kuria pareiškėjui neišmokėta pensijos dalis 8 599,15 Lt sumoje priteista iš Vidaus reikalų ministerijos, dėl anksčiau nurodytų aplinkybių keičiama. Likusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 8 599,15 Lt laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 1D-1669(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kurioje atsisakyta V. B. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė