96cd3492-1ec8-4aab-afee-a2bfd206cef8 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr                                                          Administracinė byla Nr. A438-2914/2011                                                                             Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02689-2010-1                                                              Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. gegužės 26 d.Vilnius              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovui Vincui Zaliauskui,viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V.

Å . apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo V. Å . skundÄ atsakovui Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grÄ Å¾inimo į tarnybÄ ir darbo užmokesčio priteisimo.             Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. PareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas:

1) panaikinti KraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymÄ Nr. P-770, kuriuo su pareiÅ¡kėju nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis iÅ¡leistas į atsargÄ ;

2) grÄ Å¾inti jį į profesinę karo tarnybÄ ;

3) priteisti darbo užmokestį ir kitas iÅ¡mokas už visÄ priverstinio nebuvimo tarnyboje laikÄ ;

4) atlyginti patirtas atstovavimo iÅ¡laidas.PareiÅ¡kėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje jo atstovas paaiÅ¡kino, kad dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie KraÅ¡to apsaugos ministerijos (toliau – KPAT prie KAM) pertvarkymo KraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-770 su juo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis dėl to, kad Lietuvos kariuomenėje, kitose kraÅ¡to apsaugos sistemos institucijose nebuvo laivų jo karinį laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų.

Minėta profesinės karo tarnybos sutartis galiojo iki 2013 m. balandžio 18 d.. Skundžiamas Krašto apsaugos ministro įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jį priimant buvo netinkamai aiškintos, taikytos ir dėl to pažeistas Konstitucijos 48 straipsnis, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 21 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 28 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 41 straipsnio 2 dalis, Darbo kodekso 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio, 10 straipsnio, 11 straipsnio, 129 straipsnio, 135 straipsnio nuostatos.

KASOKTÄ® nenustato tikslių profesinės karo tarnybos kario atleidimo sÄ lygų (pvz., kad panaikinus pareigybę privaloma siÅ«lyti kitas kvalifikacijÄ atitinkančias lygiavertes ar žemesnes pareigas, pirmenybės likti darbe sÄ lygų ir panaÅ¡iai), todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio ir Darbo kodekso 5, 9 straipsnių nuostatomis turėjo bÅ«ti taikomi bendri darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. KraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-913 priimtas atsižvelgiant į Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatÅ«roms siÅ«lyti 2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 iÅ¡dėstytus siÅ«lymus.

Minėtame protokole iÅ¡dėstyti siÅ«lymai taip pat priimti netinkamai aiÅ¡kinant, taikant ir dėl to pažeidžiant aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas ir visiÅ¡kai nenagrinėjant visų laisvų kraÅ¡to apsaugos sistemos institucijų pareigybių. KraÅ¡to apsaugos ministras tinkamai aiÅ¡kindamas ir taikydamas minėtas teisės aktų nuostatas privalėjo patikrinti ar visoje kraÅ¡to apsaugos sistemoje nėra pareiÅ¡kėjo karinį laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų.

To nepadarė nei KraÅ¡to apsaugos ministras nei Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatÅ«roms siÅ«lyti, tik formaliai konstatavo minėtas aplinkybes. Nei vienas iÅ¡ minėtų subjektų nenagrinėjo laisvų kraÅ¡to apsaugos sistemos institucijų pareigybių sÄ rašų. KraÅ¡to apsaugos ministras turėjo teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį, tačiau tik įvykdęs visas minėtas įstatymų nustatytas sÄ lygas, t. y. siÅ«lyti pareiÅ¡kėjui jo laipsnį, o ne laipsnį ir kvalifikacijÄ , atitinkančias pareigas, žemesnes arba aukÅ¡tesnes pareigas, įvertinti jo pirmenybę likti darbe.

VisiÅ¡kai nepagrįstai buvo reikalaujama atitikti dvi sÄ lygas, t. y. turėti tam tikrÄ laipsnį ir kvalifikacijÄ , nes visos minėtos KASOKTÄ® nuostatos reikalauja turėti tik atitinkamÄ laipsnį, t. y. sistema sukurta taip, kad atitinkamas laipsnis suteikiamas tik jei asmuo turi reikalingÄ kvalifikacijÄ , vadinasi jei turi suteiktÄ laipsnį, tai gali eiti bet kurias pareigas, kurioms reikia ne aukÅ¡tesnio nei turimas laipsnis. PareiÅ¡kėjo kvalifikacija yra pakankamai aukÅ¡ta, t. y. turi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , baigęs anglų kalbų kursus ir pan.

Tokia kvalifikacija ir turimas tarnybos stažas leido suteikti jam vyresniojo leitenanto laipsnį, atitinkamai iki jam sukaks 40 metų turi teisę eiti kraÅ¡to apsaugos sistemoje pareigas, kurioms reikia ne aukÅ¡tesnio kaip vyresniojo leitenanto laipsnio, o tam tikrais atvejais ir aukÅ¡tesnes pareigas. PareiÅ¡kėjo nuomone, nepagrįstas yra skundžiamo sprendimo motyvas ir pagrindas, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra nutraukiama vadovaujantis KASOKTÄ® 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita kraÅ¡to apsaugos sistemos institucija (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų.

Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2010 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2015 metais nustatymo, krašto apsaugos sistemos (toliau ir – KAS) karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus 2010 metais ir 2015 metais patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m. birželio 10 d., nustato, kad bendras ribinis KAS karių, tai yra profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų, skaičius 2010 metais nustatomas nuo 12 650 iki 15 200.

Iš to skaičiaus:

1) profesinį karo tarnybos karių – nuo 7 700 iki 8 400, iš jų generolų ir admirolų – iki 9, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 30, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 130, majorų ir komandorų leitenantų – iki 385;

2) privalomosios pradinės karo tarnybos karių, dalyvaujančių būtinuosiuose kariniuose mokymuose savanoriškumo pagrindu, – nuo 300 iki 600;

3) karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių - nuo 4 500 iki 6 000;

4) kariÅ«nų - nuo 150 iki 200. Vadinasi kraÅ¡to apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos karių skaičius dar iki pareiÅ¡kėjo atleidimo dienos buvo padidintas ir dėl to nebuvo pagrindo taikyti KASOKTÄ® 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir tuo pagrindu nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiÅ¡kėju. Ginčijamu įsakymu iÅ¡ esmės yra neužtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lÅ«kesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, kuriuo preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami darbÄ , yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas darbuotojų teises ir socialines garantijas.

Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatÅ«roms teikti 2010 m. birželio 1 d. protokolas Nr. RK-4 nepagrįstas ir dėl to, kad kai kuriems žemesnius už pareiÅ¡kėjÄ balus turintiems asmenims nebuvo nutrauktos profesinės karo tarnybos sutartys, todėl minėtos komisijos vertinimai ir siÅ«lymai nebuvo objektyvÅ«s. KraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-770 neteisėtumÄ patvirtina ir pareiÅ¡kėjo 2010 m. liepos 1 d. skunde nurodyti motyvai, kad Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatÅ«roms teikti 2010 m. birželio 1 d. protokolas Nr. RK-4 nepagrįstas ir neobjektyvus dėl to, jog netinkamai nurodytas jo amžius.Atsakovas KraÅ¡to apsaugos ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstÄ .

Atsiliepime į skundÄ atsakovas paaiÅ¡kino ir teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad KraÅ¡to apsaugos ministro įsakymu 2009 m. gruodžio 10 d. Nr. V-1160 patvirtinta nauja Karo prievolės administravimo tarnybos (toliau – ir KPAT) struktÅ«ra bei KPAT nuostatai. KraÅ¡to apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1161 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie KraÅ¡to apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kuriais užimtiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES) sÄ raÅ¡o patvirtinimo“ patvirtino naujÄ KPAT pareigybių sÄ raÅ¡Ä ir tokiu bÅ«du aiÅ¡kiai sumažino karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių.

Vėliau kraÅ¡to apsaugos ministras 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie kraÅ¡to apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ nuo 2010 m. balandžio 15 d. pakeitė KPAT darbo organizavimÄ , nutraukdamas dalies KPAT teritorinių skyrių veiklÄ perduodant jų teises, pareigas ir turtÄ kitiems kraÅ¡to apsaugos sistemos padaliniams. Iki įsakymų, pakeitusių KPAT administracinę struktÅ«rÄ , priėmimo egzistavo 47 teritoriniai skyriai. Tai patvirtina įstatymo leidėjo tikslÄ - suteikti kraÅ¡to apsaugos ministrui diskrecijos teisę, užtikrinant karo prievolės administravimÄ , pačiam spręsti, vienÄ ar kelias savivaldybių teritorijas gali aptarnauti vienas teritorinis skyrius, vadovaujantis ekonomiÅ¡kumo, racionalumo ir protingumo principais.

Karo prievolei administruoti 60-ies savivaldybių teritorijose 47 teritoriniai skyriai buvo tol, kol egzistavo nuolatinis, nepertraukiamas Å¡aukimo į privalomÄ jÄ pradinę karo tarnybÄ procesas, kuriuo metu buvo Å¡aukiamas sÄ lyginai didelis Å¡auktinių skaičius. Tačiau, atsižvelgiant į pertvarkomÄ karo prievolės modelį Lietuvoje bei Å¡auktinių karių poreikį, t. y. mažėjant Å¡auktinių karių skaičiui, karo prievolės įstatyme numatytoms karo prievolės administravimo funkcijoms vykdyti savivaldybių teritorijose pakanka 10 teritorinių skyrių.

KraÅ¡to apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 buvo patvirtinta KPAT nauja Å¡ios institucijos struktÅ«ra ir pareigybių sÄ raÅ¡as, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d.. Lyginant su ankstesniu pareigybių sÄ raÅ¡u, KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iÅ¡ jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iÅ¡ viso patvirtinta 88 naujos pareigybės (iÅ¡ jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). IÅ¡ pateiktų duomenų matyti, kad ženkliai sumažėjo karių skaičius, be to, buvo panaikinta pareiÅ¡kėjo pareigybė.

Priimdamas sprendimÄ pertvarkyti KPAT sistemÄ , sumažinant teritorinių skyrių skaičių ir, atitinkamai, darbuotojų, tarnautojų ir karių skaičių kraÅ¡to apsaugos ministras savo įgaliojimų neperžengė ir veikė, atsižvelgdamas į realias aplinkybes ir vadovaudamasi ekonomiÅ¡kumo, racionalumo ir protingumo principais, KPAT sistemoje tarnaujančiu karių, valstybės tarnautoju ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritoriniu skyrių mažinimas buvo realus. Atsakovas konstatavo, jog KASOKTÄ® 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos kraÅ¡to apsaugos ministrui suteikia teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir karį atleisti iÅ¡ tarnybos kai sumažinamas karių skaičius arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita kraÅ¡to apsaugos sistemos institucija, neatsižvelgiant į aplinkybę ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų.

Å io ginčo atveju, vien Å¡i aplinkybė negali nulemti pareiÅ¡kėjo atleidimo iÅ¡ tarnybos pagrįstumo ir teisėtumo. Å ioje byloje reikÅ¡minga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas kraÅ¡to apsaugos sistemos institucijos, tarnybos. Å ios aplinkybės atsirado pirmiausiai. KASOKTÄ® 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ,,<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų“ laikytina savarankiÅ¡ku kario atleidimo iÅ¡ tarnybos pagrindu.

Esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui vykdant kraÅ¡to apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktÅ«rÄ , steigiant naujus ir pan.) profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Atsakovo nuomone, logiÅ¡ka, kad formuojant naujus dalinius ir pertvarkant kitus negali bÅ«ti į kitas, naujas pareigas automatiÅ¡kai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų. Be to, KASOKTÄ® 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartys, neatsižvelgiant į jų terminÄ , gali bÅ«ti nutrauktos prieÅ¡ terminÄ .

Atleidžiant pareiÅ¡kėjÄ iÅ¡ tarnybos buvo laikomasi KASOKTÄ® numatytų procedÅ«rų ir tvarkos. KASOKTÄ® 39 straipsnio 1 dalis numato, kad KraÅ¡to apsaugos ministerija ar kariuomenės vadovybė gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį Å¡io įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu karį įspėjusi ne mažiau kaip prieÅ¡ du mėnesius arba neįspėjusi, tačiau iÅ¡mokėdama kariui 40 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ papildomÄ kompensacijÄ . PareiÅ¡kėjas apie galimÄ profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimÄ buvo įspėtas.

Panaikinus KPAT tarnaujančio pareiÅ¡kėjo (ir kitų karių) pareigybes, KraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiÅ¡kėjas buvo perkeltas į laikinÄ jį profesinės karo tarnybos personalo rezervÄ KASOKTÄ® 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. PareiÅ¡kėjas sprendimo perkelti jį į minėtÄ rezervÄ neskundė ir tokiu bÅ«du laikė, kad jo teisės nepažeistos. KASOKTÄ® 42 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui (atsakovui) spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimÄ be kario sutikimo ar praÅ¡ymo.

Panaikinus pareiÅ¡kėjo pareigybę, jo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatÅ«roms siÅ«lyti. Å i komisija, turėdama visÄ informacijÄ apie laisvas karių pareigybes kraÅ¡to apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiÅ¡kėjas galėtų bÅ«ti perkeltas (paskirtas) nėra. Jeigu karys atleidžiamas iÅ¡ tarnybos dėl karių mažinimo arba dėl kraÅ¡to apsaugos sistemos institucijos pertvarkymo, įstatymas (KASOKTÄ®) nenumato reikalavimo patikrinti aplinkybę ar yra jo karinį laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių laisvų pareigybių.

Atsakovas nesutiko su pareiÅ¡kėjo teiginiais, jog KASOKTÄ® nepakankamai reglamentuoja profesinės karo tarnybos karių atleidimo iÅ¡ tarnybos santykius, todėl turėjo bÅ«ti taikomas Darbo kodeksas ir jo 135 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bÅ«ti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Pagal patvirtintas kraÅ¡to apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrÄ kraÅ¡to apsaugos sistemos reformÄ ir Kariuomenės transformacijÄ prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių siekiant sudaryti sÄ lygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių.

Tokiu bÅ«du keičiasi personalo administravimo politika ribojanti paskyrimÄ Ä¯ tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Kasmet laipsniÅ¡kai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. PareiÅ¡kėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali bÅ«ti skiriamas į eilinio laipsnio pareigybę. KASOKTÄ® nuostatos kraÅ¡to apsaugos ministrui suteikia diskrecinę teisę, atsižvelgus į įstatyme keliamus kraÅ¡to apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti kokių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kt. kriterijus) kariai Å¡iuo metu yra reikalingi, todėl teismas neturėtų vertinti priimtų sprendimų dėl personalo komplektavimo tikslingumo ir pagrįstumo.

Karys skiriamas į tam tikrÄ patvirtintÄ pareigybę turi atitikti ir jai nustatytus reikalavimus, t. y. ne tik turimÄ karinį laipsnį. PareiÅ¡kėjas pagal savo turimÄ vyresniojo leitenanto laipsnį negali bÅ«ti paskirtas ir eiti tokį patį laipsnį atitinkančio karo lakÅ«no, karo mediko, ryÅ¡ininko ir kt. pareigas, vien tik dėl to, kad jis turi tokį patį karinį laipsnį, nors jo turima kvalifikacija neatitinka pareigybei keliamų reikalavimų. Perkėlimas į laikinÄ jį profesinės karo tarnybos personalo rezervÄ arba kitas pareigas kaip atskiras sprendimas gali bÅ«ti skundžiamas atskira tvarka, numatyta teisės aktuose.

KASOKTÄ® įtvirtintos terminuotos profesinės karo tarnybos sutartys, kurios gali bÅ«ti nutrauktos nepasibaigus nustatytam laikotarpiui, kai atsiranda įstatyme nustatyti atvejai. Kiekvienas asmuo, sudarydamas profesinės karo tarnybos sutartį, žino Å¡ių sutarčių terminuotų santykių prigimtį, todėl jokie pagrįsti lÅ«kesčiai dėl profesinės karo tarnybos santykių tęstinumo iki kariui atsiras teisė gauti valstybinę pensijÄ negali kilti. Nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ turi bÅ«ti atsižvelgta į karo tarnybÄ kaip specifinę veiklos sritį, kuriai taikomas ir specialus įstatyminis reguliavimas, į kraÅ¡to apsaugos institucijų vykdomas funkcijas, keliamus uždavinius ir reikÅ¡mę.

KraÅ¡to apsaugos sistemai, karo tarnybai keliami nauji uždaviniai ir dėl to atsiranda poreikis kitaip organizuoti karo tarnybÄ , pertvarkyti personalo komplektavimÄ . Tokiu atveju Å¡iuo metu esantis karo tarnybos organizavimo įstatyminis reglamentavimas negarantuoja kariams karo tarnybos tęstinumo. II.                          Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo V. Å . skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ .Teismas konstatavo, jog panaikinus KPAT prie KAM Kauno karo prievolės centro Teritorinio Prienų skyriaus vedėjo pareigybę, pareiÅ¡kėjas vadovybės valia buvo perkeltas į laikinÄ jį profesinės karo tarnybos personalo rezervÄ (KPAT prie KAM virÅ¡ininko 2010 m. balandžio 14 d.

įsakymas Nr. P-394) bei raÅ¡tu įspėtas apie galimÄ sutarties nutraukimÄ ir atleidimÄ iÅ¡ tarnybos. PareiÅ¡kėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu pagrindu buvo perkeltas į laikinÄ jį personalo rezervÄ . PareiÅ¡kėjas sprendimo perkelti jį į minėtÄ rezervÄ neskundė. Teismas nustatė, kad panaikinus pareiÅ¡kėjo pareigybę, jo tolimesnės karjeros klausimas (be jo dalyvavimo) 2010 m. birželio 1 d. buvo svarstomas Patariamojoje komisijoje kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatÅ«roms siÅ«lyti, kuri, turėdama visÄ informacijÄ apie laisvas karių pareigybes kraÅ¡to apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, jog KraÅ¡to apsaugos sistemoje nėra pareiÅ¡kėjo iÅ¡silavinimÄ ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų.

Todėl, teismo nuomone, nepagrįstas pareiÅ¡kėjo teiginys, kad atsakovas nepatikrino, ar kraÅ¡to apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigybių.Teismas taip pat akcentavo, jog KASOKTÄ® 21 straipsnis nustato, kad darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantis teisės aktai kariams netaikomi, iÅ¡skyrus įstatyme numatytus atvejus. KASOKTÄ® 42 straipsnio 1 dalis kario paskyrimÄ ar perkėlimÄ Ä¯ kitas pareigas ar personalo rezervÄ sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais (poreikiais), t. y. suteikia teisę vadovybei spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimÄ be kario sutikimo ar praÅ¡ymo.

Atsakovas neturėjo prievolės pareiÅ¡kėjui siÅ«lyti (ieÅ¡koti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, nes KASOKTÄ® numatyta kitokia, negu darbo įstatymuose, karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarka, ir tokios pareigos (privalomos procedÅ«ros) Å¡is specialus įstatymas nenustato. Teismo nuomone, ginčo atveju pagrįstai buvo taikomos specialios karo tarnybos santykius reglamentuojančios teisės normos įtvirtintos KASOKTÄ®, o ne darbo kodekso normos.Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad KraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d.

įsakymas Nr. P-770 „Dėl vyr. ltn. V. Å . iÅ¡leidimo į atsargÄ â€œ, kuriuo Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis su pareiÅ¡kėju, ir jis buvo iÅ¡leistas iÅ¡ profesinės karo tarnybos į atsargÄ , yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo nurodytais motyvais naikinti, grÄ Å¾inti pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ profesinę karo tarnybÄ bei priteisti pareiÅ¡kėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo.

Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiÅ¡kėjo skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas, 57 straipsnis). III.              Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėjas praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ jo skundÄ tenkinti bei atlyginti patirtas atstovavimo iÅ¡laidas, kurias įrodantys dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.              Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados yra nepagrįstos, jomis remiantis bÅ«tų galima teigti, kad su profesinės karo tarnybos kariu darbdavys gali daryti kÄ tik nori, neatsižvelgiant nei į Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ , nei į kitus tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus, t. y. kad profesinės karo tarnybos karys neturi jokių teisių ir kraÅ¡to apsaugos sistemos vadovybei panorėjus profesinės karo tarnybos karys gali bÅ«ti atleistas iÅ¡ tarnybos bet kuriuo momentu.

Tokia teismo iÅ¡vada ne tik, kad neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų bet ir paties KASOKTÄ® 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, kad Profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali bÅ«ti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iÅ¡ tarnybos kraÅ¡to apsaugos sistemoje KraÅ¡to apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita kraÅ¡to apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų.

Anot pareiÅ¡kėjo, akivaizdu, kad atleisti iÅ¡ profesinės karo tarnybos galima tik kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų, tačiau to pirmosios instancijos teismas netyrė. PareiÅ¡kėjo manymu, ginčijamu įsakymu ir teismo sprendimu iÅ¡ esmės yra neužtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lÅ«kesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, kuriuo preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami darbÄ yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas darbuotojų teises ir socialines garantijas.             Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas praÅ¡o šį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .             Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo bylÄ , teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl pagrindų pirmos instancijos teismo sprendimÄ naikinti apeliacine tvarka nėra.

Atsakovo nuomone, nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ turi bÅ«ti atsižvelgta į karo tarnybÄ kaip specifinę veiklos sritį, kuriai taikomas ir specialus įstatyminis reguliavimas, į kraÅ¡to apsaugos institucijų vykdomas funkcijas, keliamus uždavinius ir reikÅ¡mę. Atsakovo vertinimu, logiÅ¡ka, kad ir kraÅ¡to apsaugos sistemai, karo tarnybai keliami nauji uždaviniai ir dėl to atsiranda poreikis kitaip organizuoti karo tarnybÄ , pertvarkyti personalo komplektavimÄ . Tokiu atveju, Å¡iuo metu esantis karo tarnybos organizavimo įstatyminis reglamentavimas, negarantuoja kariams karo tarnybos tęstinumo.

Pagal bendrÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklę, apeliantas (pareiÅ¡kėjas) turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimÄ , ir faktus, liudijančius, kad apelianto teisės arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Tačiau apeliantas tiesioginiais įrodymais nepatvirtino, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ar ginčijamas KraÅ¡to apsaugos ministro įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas.              Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a:

IV.              Byloje kilęs ginčas dėl KraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-770, kuriuo su pareiÅ¡kėju buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis pagal KASOKTÄ® 38 straipsnio 2 dalies 2 punktÄ ir jis iÅ¡leistas į atsargÄ .             KASOKTÄ® 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) nustatyta, kad „Profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali bÅ«ti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iÅ¡ tarnybos kraÅ¡to apsaugos sistemoje KraÅ¡to apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai: <...> sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita kraÅ¡to apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų“.             Administracinių teismų praktikoje aiÅ¡kinant Å¡ios teisės normos nuostatas konstatuota, kad Å¡ioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiÅ¡kos jos taikymo sÄ lygos:

1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija;

2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sÄ lygos taikymo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad pagal KASOKTÄ® 21 straipsnio 2 dalį Kario statusÄ nustato Å¡is ir kiti kariuomenės veiklÄ bei karo tarnybÄ reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. IÅ¡skyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTÄ® 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitÄ dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinÄ jį profesinės karo tarnybos personalo rezervÄ profesinės karo tarnybos karys gali bÅ«ti perkeliamas kraÅ¡to apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu.

Taigi KASOKTÄ® numato kitokiÄ karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarkÄ negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Darytina iÅ¡vada, kad vadovybė neturi prievolės kariui siÅ«lyti (ieÅ¡koti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedÅ«ros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTÄ® 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimÄ atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikacijÄ atitinkančias pareigas.

Esant konkurencijai į laisvÄ pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausiÄ karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A-261-2681/2011; Nr. A-261-2711/2011).Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi bÅ«ti keičiama ir naujos teisės aiÅ¡kinimo taisyklės analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose gali bÅ«ti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neiÅ¡vengiama ar objektyviai bÅ«tina.           Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje yra sÄ lygos kurti naujÄ precedentÄ ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios Å¡ioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.             Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjo pareigybė buvo panaikinta, vykdant Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d.

įsakymÄ Nr. V-1161, kuriuo nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo patvirtina nauja Karo prievolės administravimo tarnybos prie KraÅ¡to apsaugos ministerijos institucijos struktÅ«ra ir pareigybių sÄ raÅ¡as, vietoje buvusių 260 pareigybių, nustatant 88 naujas pareigybes.             Taip pat Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybÄ procedÅ«rų apraÅ¡e buvo nustatyti vertinimo kriterijai, pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvÄ pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai (b. l. 119).             Minėta, kad pagal KASOKTÄ® nuostatas teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta kraÅ¡to apsaugos vadovybei.

Visa tai apibendrinus darytina iÅ¡vada, kad Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintas Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybÄ procedÅ«rų apraÅ¡as, yra tas teisės aktas, kurio nuostatos apsprendžia konkretaus kario pirmenybę bÅ«ti paskirtam į konkrečiÄ laisvÄ pareigybę.             Byloje nustatyta, kad karių, kurių pareigybės naikinamos, tinkamumo į laisvas pareigybes klausimas, pagal Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministro nustatytus kriterijus, buvo svarstytas 2010 m. birželio 1 d.

Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatÅ«roms siÅ«lyti posėdyje. IÅ¡ Å¡ios komisijos atliktos vertinimo lentelės matyti, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal Å¡iuos vertinimo kriterijus buvo padaryta iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjo turima kvalifikacija bei iÅ¡silavinimas neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti (b. l. 10-22).               Byloje duomenų, kad pareiÅ¡kėjas turėjo neabejotinÄ kvalifikacinį pranaÅ¡umÄ prieÅ¡ kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nėra.

Taip pat nenustatyta, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu, lyginant su kitais kariais užėmusiais laisvas pareigybes, kurias galėjo užimti ir pareiškėjas, buvo taikyti pažeidžiami lygiateisiškumo principus ir pan.. Tokių duomenų iš esmės nepateikia ir pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kurie yra grindžiami ne aptartomis teisės normomis, o teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo ar valstybės tarnybos teisnius santykius, yra nepagrįsti, nes kaip minėta, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus (KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalis).

             Visa tai apibendrinus, darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė, jog ginčijamu atsakovo įsakymu buvo pažeistos jo subjektinės teisės reglamentuotos karo tarnybos teisinių santykių srityje.Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundÄ jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija, n u t a r i a: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o pareiÅ¡kėjo V.

Å . apeliacinį skundÄ atmesti. Nutartis neskundžiama. Teisėjai                                                                 Laimutis Alechnavičius                                                                                                                                                                         Irmantas Jarukaitis                                                                                                                                                            Romanas KliÅ¡auskas            Â