2018-10-03 Nr. AB-17391-3-62-3-00105-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1764-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00105-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. S. su skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji LAVL nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. buvo laikoma nežmoniškomis ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Palatoje trūko gyvenamojo ploto, tualetas nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos, todėl pareiškėjai nebuvo užtikrintas privatumas. Be to, kameroje tvyrojo blogas kvapas. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėja patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, depresija, dvasiniu sukrėtimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 9–11) prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja LAVL buvo gydoma nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. spalio 1 d. Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 22 (15,39 kv. m). Atsakovas nurodė, jog statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL neveda, todėl tikslaus ligonių sąrašo pareiškėjos gydymo laikotarpiu pateikti negalėjo. Atsakovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Palatose buvo įrengtos vėdinimo šachtos, be to, pareiškėja galėjo vėdinti patalpą per atvirą langą. Sanitarinis mazgas įrengtas pagal reikalavimus, įrengtos ne mažesnės kaip 100x142 cm kabinos, atskirtos ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu į LAVL administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėja, apibūdindama tariamai patirtą žalą, apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atlyginimą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 21–24) pareiškėjos S. S. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjos S. S. teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja LAVL buvo gydoma nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. spalio 1 d. ir buvo palatoje Nr. 22, kurios plotas – 15,39 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjai teko 1,9 kv. m ploto. Atsakovas pateikė nuotraukas ir teigė, jog viršutiniai dviaukščių lovų aukštai naudojami asmeniniams daiktams pasidėti ir ginčo laikotarpiu šiose miegamosiose vietose nuteistųjų nebuvo apgyvendinta, pirmosios instancijos teismas šių nuotraukų nevertino kaip paneigiančių pareiškėjos argumentus. Teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu (10 dienų) pareiškėjai kalint LAVL minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta.

7. Nagrinėdamas sanitarinio mazgo įrengimą teismas, įvertinęs LAVL pateiktą informaciją, jog tualetas buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, sprendė, kad negalima teigti, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

8. Dėl palatų vėdinimo teismas nurodė, jog šių aplinkybių pareiškėja nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Remdamasis atsakovo pateiktomis nuotraukomis, teismas sprendė, jog palata buvo vėdinama per atvirą langą, o tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėja nesikreipė dėl laikymo sąlygų į LAVL administraciją, taip pat nebuvo duomenų ir pareiškėja nenurodė, kad ji kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje ji gyveno. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjos argumentus dėl netinkamo vėdinimo atmetė.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (10 dienų) bei intensyvumą, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

III. 10. Pareiškėja S. S. apeliaciniame skunde (b. l. 33–4) prašo jos skundą tenkinti.

11. Pareiškėja teigia, jog atsakovas pateikė klaidingus duomenis apie tai, kada ir kiek laiko ji buvo gydoma LAVL, o teismas neteisingai ir netiksliai konstatavo faktines aplinkybes bei neteisingai interpretavo valstybės atsakomybės klausimą. Be to, pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė jai. Atkreipia dėmesį, kad jos pateiktoje pažymoje nurodytas konkretus laikotarpis, kada ji buvo laikoma LAVL. Pareiškėja pažymi, jog palatoje buvo sunku judėti, nes 15,39 kv. m palatoje gulėjo 6–8 moterys.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog teismas netinkamai nustatė jos buvimo LAVL laikotarpį ir teigia, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ji buvo gydoma nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. spalio 1 d. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė (nepateikė) naujų argumentų ar motyvų nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Kalėjimų departamentas nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria teismo išvadai, jog konstatuoti pažeidimai pareiškėjos atžvilgiu truko itin trumpą laikotarpį (10 dienų), todėl nėra pagrindo jai priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjai S. S. už buvimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. spalio 1 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

17. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

18. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjos skundą iš dalies, pripažindamas, kad pareiškėjai teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas ligoninės palatos plotas, tačiau vertindamas tai, jog pažeidimas trumpalaikis bei tai, kad minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas nenulėmė pareiškėjos sveikatos ar nesukėlė kitokių sunkių neigiamų pasekmių, atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neteisingai ir netiksliai konstatavo bylos faktines aplinkybes. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs jos pažeistas teises dėl jai tenkančio mažesnio nei teisės aktuose nustatyto patalpos ploto, nepagrįstai netenkino jos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o tik apsiribojo teisių pažeidimo pripažinimu.

20. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vilniaus padalinyje buvo gydoma nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. spalio 1 d. Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus 22 kamerų tipo patalpoje. Pagal atsakovo pateiktą 2015 m. liepos 17 d. pažymą Nr. BD-983 „Apie kamerų / patalpų plotą ir inventorių režiminis korpusas“, pareiškėja buvo gydoma 22 palatoje, kurios plotas yra 15,39 kv. m, patalpoje yra 4 dviejų aukštų lovos ir atskirtas sanitarinis mazgas. Pareiškėjos teigimu, patalpoje kartu su ja buvo gydomos 6–8 moterys. Atsakovas teigė, jog negali pateikti konkretaus ligonių skaičius, kadangi nevedama statistika, kiek tuo laikotarpiu buvo gydoma ligonių.

21. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklų (toliau – ir Taisyklių) 111 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (Taisyklių 111.4 punktas).

22. Atsižvelgiant į tai, jog LAVL 22 palatos plotas yra 15,39 kv. m, kurioje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, teisėjų kolegija pritaria Kauno apygardos administracinio teismo išvadai, kad pareiškėjai tenkantis 1,9 kv. m plotas neatitiko Taisyklių 111.4 punkto reikalavimų. Teisėjų kolegija vertina, jog S. S. nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. spalio 1 d. būnant LAVL atsakovas 10 dienų neužtikrino minimalaus teisės aktų reikalavimų atitinkančio palatos ploto.

23. Vertinant pareiškėjos skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo reikalavimų neatitikimo bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) (redakcija galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 27 d.) 16.5 punkte, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

24. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

25. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti galimybę vėdinti gyvenamąsias patalpas pro langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kita vertus, vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši Higienos norma yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

26. Teisėjų kolegija, vertindama sanitarinio mazgo įrengimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad LAVL Higienos normos įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose, taip pat ir sanitariniuose mazguose, įrengti vėdinimo ar kondicionavimo sistemas. Pareiškėja neneigė galimybės išvėdinti patalpą pro langą, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 24 punkto pažeidimo fakto. Tačiau, vertindama asmens privatumo užtikrinimo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką bei pažymi, jog tualeto atskyrimas 1,5 m aukščio pertvara nėra pakankamas asmens privatumo užtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. spalio 1 d. nebuvo užtikrinta teisė į privatumą, kas konstatuotina, jog buvo padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas.

27. Atsižvelgus į šias aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėja būdama nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jai teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto bei neužtikrinus reikiamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), patyrė nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje (žr., pvz., šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų LAVL pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą bei privatumo pažeidimas, žala – pareiškėja dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

29. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

30. Visgi, remiantis EŽTT praktika, vien tik EŽTT išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Šiuo atveju pareiškėjos atžvilgiu konstatuotas pažeidimas (dėl gydymo kameros tipo palatoje, neatitinkančioje nustatytų ploto reikalavimų bei dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu) vyko trumpą laiko tarpą (10 dienų), o byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai padariniai pareiškėjos sveikatai. Be to, byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, išskyrė ją iš kitų subjektų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja, būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, patyrė jos nurodomą 5 000 Eur neturtinę žalą, juo labiau pareiškėja žalos dydžio neargumentavo.

31. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir pareiškėjai padarytų pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai priteistina 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri, atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjos nagrinėjamu atveju patirtus nepatogumus.

32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjai priteisiama 300 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjai S. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 300 Eur (tris šimtus eurų), neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė