2018-10-03 Nr. AB-17340-3-61-3-04384-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-224-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04384-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad jis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. būdamas Lukiškių TI-K, patyrė psichologinį smurtą. Jis buvo laikomas neremontuotose kamerose, ant kamerų lubų matėsi pelėsis, nuo sienų luposi dažai, krito tinkas, neretai įkrisdavo ir į maistą. Įstaigos administracija nereaguodavo į prašymus perkelti į suremontuotas kameras. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo per mažas ir neatitiko nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais. Kameros lova buvo geležinė, surūdijusi. Spintelė maistui pakabinta tiesiai priešais tualetą, todėl tai buvo nehigieniška ir žemino pareiškėjo orumą. Vasarą kameroje būdavo labai karšta, tačiau administracija uždraudė turėti ventiliatorius. Dėl karščio pareiškėjas jautėsi kankinamas, kilo odos problemų. Kameros langai žiemą neužsidarydavo, administracija į prašymus suremontuoti langus nereaguodavo. Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, jautėsi žeminamas, nustojo pasitikėti kalėjimo administracija, bijojo reikšti reikalavimus, nustojo bendrauti.

3. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad tualetinio popierius Lukiškių TI-K išduodamas tik vienas rulonas kartą per mėnesį. Atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, jog įstaigoje vyrams tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, pareiškėjas laikė melagingais, nurodė, kad didesnio kiekio nei išduodama tualetinio popieriaus įsigijimas yra nusikaltimas, todėl prašė apie tai pranešti atsakingoms tarnyboms. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerą tikrina tik 15 sekundžių, todėl jam nesuprantama, kaip per tokį laiką galima nustatyti visus pažeidimus. Dėl neturtinės žalos dydžio pareiškėjas nurodė, kad reikalavimą reiškia tik už trejus metus, tačiau jo dydis atitinka per visą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį dėl laikymo sąlygų kilusius neigiamus išgyvenimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai neatitinka tikrovės.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. sausio 1 d., kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekęs plotas ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.

6. Nurodė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Lukiškių TI-K graužikų ir vabzdžių naikinimo darbus atlieka UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagal sudarytą paslaugų teikimo sutartį. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės stalai ir lentynos maisto produktams, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti daugiau baldų. Langai vėdinimui Lukiškių TI-K yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos sanitarinio mazgo įrengimui yra taikomos tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms įstaigoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nėra susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų įrengti veidrodžiai.

7. Atsakovas nurodė, kad nuteistiesiems sudaroma galimybė kartą per savaitę 15 min. nusiprausti po dušu, du kartus per mėnesį nuteistiesiems vyrams yra išduodamas muilas ir tualetinis popierius, pagal nustatytas normas išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

8. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo skundas yra grindžiamas abstraktaus pobūdžio argumentais, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

9. Atsakovas taip pat pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu tenkino skundo dalį ir priteisė pareiškėjui L. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde prašo priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas per visa buvimo Lukiškių TI-K laiką suvokė, jog atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, todėl sprendė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas neprašo atnaujinti praleistą terminą, įrodymų, kad šį terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikė ieškinio senatį ir skundo dalį atmetė, vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.

12. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kada būtent buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą, teismas rėmėsi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais ir nustatė, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. buvo laikomas 7,94 kv. m ploto kamerose Nr. 73, 40, 42 ir 68. Kadangi bylos duomenimis šiose kamerose buvo laikoma daugiausia du asmenys, kuriems tekdavo po 3,97 kv. m kameros ploto, teismas sprendė, nustatytas minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis (nesuremontuotomis kameromis, langai neužsidarydavo, ant kamerų lubų matėsi pelėsis, krito tinkas, nuo sienų luposi dažai), nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma) reikalavimus, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Higienos normoje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir nors nėra reglamentuotas remonto atlikimo dažnis, tačiau laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga laiku nustatyti paprastojo remonto poreikį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas neremontuotose kamerose nepateikė. Atsakovo atstovas nurodė, kad dėl kamerų Nr. 1-75 sanitarinės būklės į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nebuvo kreiptasi, todėl Lukiškių TI-K neturi patikrinimo aktų apie sanitarijos pažeidimus. Šie duomenys prieštarauja pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytiems argumentams, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras jo kameras tikrino, todėl laikytini prieštaringais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas tik keturiose kamerose, Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kameros buvo suremontuotos ir jose nebuvo pelėsio, pareiškėjo teiginius vertino kaip įrodytus ir konstatavo HN 76:2010 28, 56 ir 62 punktų pažeidimus. Pareiškėjo argumentus, susijusius su kamerose buvusių lovų būkle, teismas vertino kaip tiesiogiai susijusius su remonto poreikiu, todėl atskirai dėl jų nepasisakė.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nurodė, kad teisės aktuose imperatyviai nėra nustatytas reikalavimas įrengti visiškai izoliuotą sanitarinį mazgą, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kaip buvo atitverti sanitariniai įrenginiai nuo bendros patalpos ir nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl privatumo stokos, todėl pareiškėjo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo laikė įrodytu, ir konstatavo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui. Dėl higienos priemonių (tualetinio popieriaus) išdavimo teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktų reikalavimus, per mėnesį vyrui yra išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, taip pat teismui nekyla abejonių dėl Lukiškių TI-K higienos priemonėms skirtų lėšų tinkamo panaudojimo. Toks pažeidimas byloje nenustatytas, todėl nėra teisinio pagrindo apie tai informuoti kompetentingas institucijas.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tuo, kad jam nebuvo leista Lukiškių TI-K turėti ventiliatorių šiltuoju metų laiku, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra paremti jo subjektyviais pojūčiais ir nepagrįsti įrodymais, patvirtinančiais, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu oro temperatūra viršijo HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į įstaigos administraciją dėl oro temperatūros viršijančios Higienos normos nustatytą ribą ar kad ji apskritai buvo viršyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvimo Lukiškių TI-K metu jam reikėjo ventiliatoriaus ir įstaigos administracija atsisakė jį išduoti, todėl pareiškėjo argumentus laikė deklaratyviais ir atmetė. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl spintelės priešais sanitarinį mazgą įrengimo vertino kaip subjektyvų jo supratimą, todėl nepripažino Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtais šiuo aspektu.

16. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aktualiu klausimu, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis, be to, visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas vertino, kad nustatytų pažeidimų mastas ir intensyvumas leidžia spręsti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nustatytomis netinkamomis laikymo sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas ilgą laiką, 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje, t. y. pareiškėjo išgyvenimai nebuvo momentiniai, vienkartinio pobūdžio. Kita vertus byloje nenustatyta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų. Ši aplinkybė patvirtina, kad savo aktyviais veiksmais pareiškėjas nesiekė jo nurodytų pažeidimų pašalinimo, todėl teismo vertinimu, nelaikė jų itin reikšmingais. Kadangi pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, teismas, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, kadangi atsakovas Lukiškių TI-K pateikė melagingus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, atsakovas neteisingai nurodė kameros Nr. 73 plotą. Pareiškėjas kalinamas kameroje su kitu asmeniu, turėjo kentėti nepatogumus, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi jį galėjo matyti kiti asmenys ir prižiūrėtojai.

19. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau Lukiškių TI-K į tai neatsižvelgdavo ir jokio paaiškinimo nepateikdavo. Vasarą kamerose buvo karšta, ventiliatorių neleido turėti, o žiemą buvo šalta, nes neužsidarydavo langai. Dėl antisanitarinių sąlygų kamerose, galimybės tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pareiškėjas susirgo (duomenys neskelbtini). Dėl kalinimo nurodytomis sąlygomis, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur suma ir prašo priteisti iš atsakovo.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Atkreipia dėmesį, kad duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

22. Atsakovo atstovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą neigiamus išgyvenimus, stresą kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nesuteikiant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų. atlyginimo.

24. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančios ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, nebuvo leista turėti ventiliatorių, išduodavo tik vieną rulonėlį tualetinio popieriaus.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikė ieškinio senaties terminą ir skundą atmetė, nagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, remdamasis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių dėl kamerų būklės. Teismas nenustatė pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, todėl nekonstatavo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl ventiliatoriaus ir išduodamo tualetinio popieriaus kiekio teismas vertino kaip nepagrįstus. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą teigia, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, vadovavosi melagingais atsakovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas ir jų plotus, dėl to neteisingai nustatė, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Be to, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pareiškėjui turi būti priteista 10 000 Eur neturtinės žalos suma.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo atžvilgiu vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normos pažeidimo, pažymi, jog, kaip nustatyta bylos medžiaga, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 73, 40, 42 ir 68, kurių plotas yra 7,94 kv. m, kamerose buvo vienas arba du asmenys, todėl vienam asmeniui teko 3,97 kv. m kameros ploto, atitinkamai teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiose kamerose jis buvo laikomas, gavęs Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą, atsiliepime nurodytų duomenų apie jo buvimą kamerose, kamerų plotą, neginčijo, paaiškinimų neteikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad kameros plotas neatitinka atsakovo atsiliepime nurodyto dydžio, yra nepagrįsti ir atmesti. Pažymėtina, kad netgi įvertinus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus duomenis, kad kameros Nr. 73 ilgis yra 3,79 m, o plotis – 2 m, t. y. pareiškėjo duomenimis, kameros plotas yra 7,58 kv. m, kamera Nr. 68 ir daugelis kitų kamerų, pareiškėjo teigimu, yra tokio pat dydžio, vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma (3,6 kv. m) nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjas, kaip minėta aukščiau ir apeliaciniame skunde patvirtina pats pareiškėjas, kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitu nuteistuoju. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovas taip pat neteisingai nurodė kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kadangi jis 2013 m. nebuvo perkeltas į kitą kamerą, kaip patvirtina Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. kovo 4 d. nutarimas Nr. 62-252 dėl pareiškėjo nubaudimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimo nenustatymo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis kameroje visą laiką buvo su kitu nuteistuoju, todėl įvertinus aplinkybę, kad kameros Nr. 73 plotas yra 7,94 kv. m, vienam asmeniui tenkanti ploto norma nebuvo pažeista. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais duomenimis.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, tačiau pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatoma, kad ploto pažeidimas buvo Konvencijos 3 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, yra nepagrįsti ir atmestini.

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad dėl antisanitarinių sąlygų kamerose, taip pat galimybės tik vieną kartą nusiprausti po dušu, jis susirgo (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nagrinėjamu atveju konstatavo neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus dėl kamerų būklės, todėl į šią aplinkybę atsižvelgė priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas nepasisakė dėl galimybės pareiškėjui tik vieną kartą išsimaudyti po dušu, pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui šios aplinkybės niekaip nesiejo su jo teisių pažeidimu ir tik apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl antisanitarinių sąlygų kamerose bei galimybės išsimaudyti po dušu tik vieną kartą per savaitę, jis susirgo (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, pažymi, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

34. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

35. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina apeliantas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

37. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas nesuremontuotose kamerose, jis patyrė neturtinę žalą, todėl teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pažeidimo trukmę (827 dienos), kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pakankamas pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas keičiamas, padidinant pareiškėjui L. V. priteistinos neturtinės žalos dydį iki 1 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui L. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius