2016-02-17 Nr. AB-3676-3-61-3-03498-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-279-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03498-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.; 15.2.3.1.; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. K. ir A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai S. K. ir A. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) priteisti S. K. 99 251,82 Lt (devyniasdešimt devynis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt vieną litą ir 82 centus) žalos atlyginimo; 2) priteisti A. K. 38 714,97 Lt (trisdešimt aštuonis tūkstančius septynis šimtus keturiolika litų ir 97 centus) žalos atlyginimo.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie su akcine bendrove bankas SNORAS (toliau – ir AB bankas SNORAS, ir bankas SNORAS) sudarė banko sąskaitos ir terminuotųjų indėlių sutartis. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-7791-611/2011 iškėlė bankroto bylą bankui SNORAS. Vilniaus apygardos teismas patvirtino 99 251,82 Lt dydžio S. K. kreditorinio reikalavimo sumą bei 38 714,97 Lt A. K. kreditorinio reikalavimo sumą. Pareiškėjų teigimu, bankui SNORAS iškėlus bankroto bylą, bankas nepateikė informacijos apie jų indėlius valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuri pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas) ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, patvirtintą valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija) turėjo pareiškėjams išmokėti draudimo išmoką.

Pareiškėjams buvo nurodyta, kad, remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jiems draudimo išmoka nemokama, nes jie yra G. K., kuris laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. užėmė valdybos nario pareigas banke SNORAS, tėvai. Pareiškėjams nebuvo išmokėtos draudimo išmokos pagal Įstatymo 9 ir 10 straipsnius ir dėl to jų kreditorinių reikalavimų tenkinimas buvo nustatytas 4 kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 str. 4 d.). Pareiškėjai taip pat nurodė, kad yra senyvo amžiaus, neturi finansinio išsilavinimo, terminuotųjų indėlių sutartis ir jų pakeitimus sudarė banko SNORAS Jurbarko filiale.

Pinigus, kurie buvo įnešti sudarant terminuotųjų indėlių sutartis, gavo 2007 m. lapkričio mėnesį pardavę jiems priklausiusį butą. Sudarant terminuotųjų indėlių sutartis banko darbuotojai nemėgino išsiaiškinti, ar pareiškėjų artimieji giminaičiai užima pareigas, išvardytas Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, apskritai neinformavo pareiškėjų apie tai, kad, esant Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje išvardytoms aplinkybėms, pareiškėjams nebūtų išmokamos indėlių draudimo išmokos. Sudarant ir pratęsiant terminuotųjų indėlių sutartis pareiškėjams nebuvo pateikta jokia informacija, susijusi su indėlių draudimo ir draudimo išmokų išmokėjimu.

Pareiškėjų sudarytų terminuotojų indėlių sutarčių 11 punkte buvo nurodyta, kad indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka yra apdraudžiama VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Sudarant terminuotųjų indėlių sutartis jokios išimtys pareiškėjams nebuvo nurodytos. Pareiškėjai Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl tarp pareiškėjų ir bankas SNORAS sudarytų terminuotųjų indėlių draudimo sutarčių ir vėlesnių jų pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo (civilinė byla Nr. 2-1926-611/2014).

Nurodė, kad tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą jie pasirinko dėl to, jog banko SNORAS darbuotojų nebuvo tinkamai informuoti apie esminę aplinkybę, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 dalį banko bankroto atveju pareiškėjams nebus mokamos indėlių draudimo išmokos. Paaiškino ir tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, iš dalies keičianti Direktyvos 94/19/EB nuostatas (toliau kartu – ir Direktyva) Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje buvo įgyvendinta priimant Įstatymą.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, iš dalies keičianti Direktyvos 94/19/EB nuostatas (toliau – ir Keičianti direktyva), nacionalinėje teisėje turėjo būti įgyvendinta iki 2009 m. birželio 30 d. Atitinkami Įstatymo pakeitimai buvo priimti 2009 m. liepos 21 d. (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d.). Išnagrinėjus Direktyvos nuostatas ir preambulėje nurodytus Direktyvos tikslus, bei įvertinus Direktyvą įgyvendinančius nacionalinius teisės aktus, pareiškėjai padarė išvadą, kad Direktyvos nuostatas perkeliant ir įgyvendinant nacionalinėje teisėje buvo netinkamai interpretuotos ir į nacionalinį įstatymą perkeltos Direktyvos I priedo 7 ir 8 punktų nuostatos:

Įstatyme 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas subjektų ratas, kuriam netaikoma indėlių garantijų apsauga, yra žymiai platesnis nei tas, kuris įtvirtintas Direktyvos I priedo 7 ir 8 punktuose. Tokiu būdu nacionalinėje teisėje neteisėtai susiaurintas asmenų, kuriems taikoma draudimo apsauga, ratas. Pažymėjo ir tai, kad Keičiančios direktyvos 5 punkte įtvirtintas Indėlių garantijų sistemos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pakeitimas, šią dalį papildant nuostata: „Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemą pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininką.

Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma.“ Pareiškėjų teigimu, ši kredito įstaigoms imperatyviai įtvirtinta pareiga nebuvo ir nėra įgyvendinta nacionaliniame įstatyme, tokiu būdu neužtikrinta indėlininkų teisių apsauga, kaip to buvo siekiama priimant Direktyvą. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, pareiškėjai civilinėje byloje pateikė teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo dėl Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies, Direktyvos I priedo 7–8 punktų, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies (po Direktyva 2009/14/EB atliktų pakeitimų) nuostatų įgyvendinimo Įstatyme teisėtumo ir tinkamumo priėmimo.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 šį prašymą atmetė, tačiau nurodė, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostata Lietuvos nacionalinėje teisėje yra įgyvendinta ne visa apimtimi, bet yra aiški ir dėl to nėra būtinybės kreiptis į ESTT dėl jos aiškinimo, t. y. minėtoje nutartyje teismas iš esmės pripažino, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalis, numatanti indėlininkų informavimo pareigą, į Įstatymą yra perkelta netinkamai. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 pareiškėjų ieškinį atmetė.

Priimtame sprendime teismas nurodė, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje neįtvirtinta nuostata, įpareigojanti aiškiai, lengva ir suprantama forma informuoti indėlininkus apie atvejus, nurodytus Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. numatytą išimtį, kuriai esant draudimo išmoka nemokama (inter alia banko valdybos narių artimiesiems giminaičiams) ir, kad tokios nuostatos neįtvirtinimas laikytinas netinkamu Direktyvos įgyvendinimu. Kita vertus, sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas padarė išvadą, kad: „<...> jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovą banką Snoras aiškintis, ar Lietuvoje galiojantys įstatymai tinkamai įgyvendina direktyvų nuostatas ir direktyvas taikyti tiesiogiai, nesant teismo sprendimo.

Todėl pripažintina, kad atsakovas, neinformuodamas ieškovų apie tai, kad pagal Įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. jie negaus indėlių draudimo išmokų, nepažeidė Įstatymo 13 str. įtvirtintos pareigos.“ Pareiškėjų teigimu, Vilniaus apygardos teismui pripažinus netinkamą Direktyvos įgyvendinimą ir ieškinį atmetus, iš esmės buvo paneigtas Direktyvos tiesioginis veikimas, nesivadovauta ir netiesioginio veikimo principu. Pareiškėjų teigimu, žala jiems buvo sukelta nacionalinėje teisėje tinkamai neįgyvendinus Keičiančios direktyvos nuostatos, priimant Įstatymo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas).

Pažymėjo, kad ESTT formuojamoje praktikoje pripažįstama įstatymų vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios atsakomybė už Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės normos pažeidimu privačiam asmeniui sukeltą žalą. Remdamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 51 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ Nr. 21 patvirtintų Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių 38 straipsnio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) statuto nuostatomis laiko, kad tiek Vyriausybė, tiek Seimas yra atsakingi, jog svarstomi įstatymų projektai ir priimti įstatymai būtų suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais, taip užtikrinant tinkamą ES teisės perkėlimą ir įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

Įvertinus Pakeitimo įstatymo projektą, matyti, kad jame nurodyta Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies redakcija yra tapati šiandien tebegaliojančiai Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies redakcijai, kurioje nėra įtvirtinta pareiga informuoti indėlininkus apie atvejus, kai draudimo išmokos neišmokamos. Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto 8 straipsnyje nurodyta, kad teikiamas įstatymo projektas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms neprieštarauja, yra suderintas ir atitinka Europos Sąjungos teisės aktus.

Susiklosčius situacijai, kai buvo priimtas Pakeitimo įstatymas su ydingu ir Keičiančios direktyvos nuostatų neatitinkančiu 13 straipsnio 1 dalies reguliavimu, o Vyriausybė ir Seimas jiems priskirtos kompetencijos ribose neužtikrino priimamo teisės akto suderinimo su Europos Sąjungos teise, pareiškėjų įsitikinimu, galima konstatuoti valstybės narės pareigos, kylančios iš ES teisės, pažeidimą. Pareiškėjų manymu, Vyriausybės ir Seimo veiksmai (neveikimas) atitinka valstybės veiksmų sampratą pagal ESTT formuojamą praktiką, o Keičiančios direktyvos netinkamas įgyvendinimas suponuoja valstybės pareigos, kylančios iš ES, teisės pažeidimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 289, 291 str.), todėl laiko, kad šiuo atveju egzistuoja būtini elementai norint pripažinti ES teisės pažeidimą.

Nustačius, kad valstybės institucijos veiksmai laikytini valstybės veiksmais pagal ES teisę (šiuo atveju – Vyriausybės netinkamas veikimas) ir, kad valstybė nesilaikė pareigos, kylančios iš ES teisės (šiuo atveju užtikrinti Direktyva suteikiamų teisių tinkamą įgyvendinimą nacionalinėje teisėje), daro išvadą, jog valstybės veiksmai yra neteisėti. Esant neteisėtiems valstybės veiksmams ir įrodžius valstybės atsakomybės už žalą sąlygas, Lietuvos Respublika privalo atlyginti pareiškėjams kilusią žalą. Remdamiesi ESTT jurisprudencija, pareiškėjai nurodė, kad turi būti įrodytos šios valstybės atsakomybės sąlygos dėl netinkamo direktyvos įgyvendinimo:

1) pažeista EB (ES) teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui. Jeigu ši norma yra direktyva, turi būti galimybė nustatyti asmeniui suteikiamų teisių turinį pagal direktyvos nuostatas;

2) pažeidimas yra pakankamai rimtas;

3) tarp pažeidimo ir asmens patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjų įsitikinimu, visos šios valstybės atsakomybės sąlygos egzistuoja. Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pakeitimu asmenims buvo siekiama suteikti teises, t. y. teisę gauti visą informaciją, susijusią su indėlių draudimo išmokomis ir jų nemokėjimo atvejais. Pažymėjo, kad Indėlių garantijų direktyva yra siekiama reglamentuoti vartotojams itin aktualius teisinius santykius, tai reiškia, jog Lietuvos Respublika, priimdama nacionalinius teisės aktus, vartotojų teisių apsaugą juose gali riboti (nustatyti) tik tiek, kiek to ES nepadarė Sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatose ar priimdama antrinius teisės aktus (reglamentus, direktyvas, sprendimus).

Vadinasi, indėlininkų apsaugos srityje Lietuvos Respublika nacionaliniuose teisės aktuose (šiuo atveju – Įstatyme) yra laisva nustatyti teisinį reglamentavimą tik tiek ir tokioje apimtyje, kiek jis nenustatytas Sutartyse, Direktyvoje bei kituose Europos Sąjungos teisės aktuose, todėl laikytina, kad įgyvendindama Indėlių garantijų direktyvą Lietuvos Respublika ir jos įgaliota atsakinga institucija – Vyriausybė, bei teisės aktus ir jų pakeitimus priimantis Seimas, naudojasi itin ribota veiksmų laisve. Todėl Vyriausybės ir Seimo padarytas pažeidimas netinkamai perkeliant Keičiančios direktyvos nuostatas, pareiškėjų įsitikinimu, laikomas pakankamai rimtu per se.

Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos institucijos (Vyriausybė ir jos įgaliotas Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Seimas) atitinkamai pažeidė Vyriausybės įstatymo 51 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimu „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ Nr. 21 patvirtintų Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių 38 straipsnį, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų 8.1 ir 8.2 punktus bei Seimo statuto 1803 straipsnį, 61 straipsnio 5 punktą, 11 punktą, 12 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kad nei vienoje Keičiančią direktyvą įgyvendinančio Įstatymo pakeitimo įstatymo projekto rengimo ir priėmimo stadijoje nebuvo pateikta pastabų/pasiūlymų dėl Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pakeitimo, o pats pirminis Įstatymo pakeitimo įstatymo projektas jau buvo prieštaraujantis ES teisei, laikytina, jog neteisėti valdžios institucijų veiksmai pagal CK 6.271 straipsnį egzistuoja. Atsakingų valdžios institucijų (Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų) veiklos neteisėtumą patvirtina tai, kad Keičiančiai direktyvai prieštaraujanti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis tebėra galiojanti ir jokių veiksmų siekiant ją pakeisti nėra imtasi.

Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos pareiškėjai paaiškino, kad netinkamas Keičiančios direktyvos nuostatų įgyvendinimas nacionaliniame įstatyme lėmė, kad kredito įstaigai – bankui SNORAS, nekilo pareiga informuoti juos apie tai, jog įvykus draudžiamajam įvykiui, jiems nebus išmokama draudimo išmoka. Tvirtino, kad jei jie būtų žinoję apie tai, jog dėl jų galimo šeimyninio ryšio jiems gali būti neišmokama draudimo išmoka, terminuotųjų indėlių sutarčių su banku SNORAS, kuriame dirbo jų sūnus, jie nebūtų sudarę.

Pažymėjo, kad aplinkybė, jog jų sūnus dirbo banke SNORAS, nelėmė jų apsisprendimo dėl kredito įstaigos pasirinkimo. Teigė, kad jiems nebuvo taikomos palankesnės terminuotųjų indėlių sutarčių sąlygos lyginant su kitais analogiškas sutartis sudarančiais vartotojais. Pareiškėjų indėlių sutarčių sąlygos nepasikeitė ir po to, kai jų sūnus tapo banko SNORAS valdybos nariu (iki 2007 m. pareiškėja taip pat turėjo indėlį banke SNORAS). Pareiškėjai tokį pinigų taupymo būdą – terminuotojo indėlio sutartį, pasirinko dėl to, kad buvo konservatyvūs ir savo pinigus siekė taupyti mažiausiai rizikingu būdu, be to, Jurbarke veikę kitų bankų filialai buvo uždaryti, o likusiuose veikti DNB ir Swedbank bankuose buvo siūlomos gerokai mažesnės palūkanos.

Be kita ko, terminuotųjų indėlių sutartyse buvo nurodoma, kad indėliai draudžiami Įstatymo nustatyta tvarka. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjų teigimu, patvirtina, kad sudarydami terminuotojų indėlių sutartis jie nebuvo informuoti apie atvejus, kuriais jų terminuotiems indėliams nebūtų taikomos indėlių ir investicijų draudimo schemos. Senyvo amžiaus pareiškėjai, žinodami, kad jų atžvilgiu netaikoma indėlių ir investicijų draudimo apsauga ir jų indėliai nėra saugūs, nebūtų bankui SNORAS patikėję visų savo gyvenimo santaupų, o būtų pasirinkę kitą – nerizikingą santaupų kaupimo būdą.

Taigi egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp ES teisės normos pažeidimo (Keičiančios direktyvos nuostatų netinkamo įgyvendinimo nacionaliniame teisės akte) ir jiems padarytos žalos. Šiuo atveju jų patirta žala lygi indėlių sumai, dėl kurių draudimo išmokos jiems nebuvo išmokamos pagal galiojantį Įstatymą ir apie kurias jie nebuvo tinkamai informuoti.

Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Finansų ministerija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad remiantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kas yra indėlių draudimo objektas, bei to paties straipsnio 4 dalies, kurioje yra nustatytos išimtys, kas negali būti draudimo objektu, nuostatomis pareiškėjai yra laikytini indėlininkais, o jų indėliai buvo draudžiami. Pažymėjo, kad Įstatymas taip pat numato draudimo išmokų apribojimo atvejus, nepaisant fakto, jog indėliai buvo apdrausti. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kada draudimo išmokos nemokamos. Pareiškėjams, vadovaujantis šia Įstatymo nuostata, negalėjo būti mokamos draudimo išmokos (kompensacijos), nors pareiškėjų indėliai šiuo konkrečiu atveju buvo apdrausti.

Nurodė ir tai, kad apie indėlių draudimą pareiškėjai turėjo būti informuoti vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, numatančia, jog draudėjas esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą ir šio Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.

Apie su kompensacijos (draudimo išmokos) išmokėjimu susijusius reikalavimus (sąlygas ir tvarką), vadovaujantis Įstatymu, indėlininkai informuojami jiems atskirai to paprašius (Įstatymo 13 str. 1 d. paskutinis sakinys). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Finansų ministerija mano, kad šis konkretus pareiškėjų atvejis traktuotinas kaip kompensacijų išmokėjimo tvarkos dalis, todėl bankas būtų privalėjęs pateikti pareiškėjams visą su draudimo išmokos mokėjimu susijusią informaciją, įskaitant informaciją, jog jie patenka į indėlininkų, kuriems išmoka nemokama, sąrašą, jei pareiškėjai būtų to pareikalavę.

Atkreipė dėmesį, kad analogiška nuostata, jog apie kompensacijų išmokėjimą informacija pateikiama indėlininkui paprašius, įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios Direktyvos 94/19/EB nuostatas, 9 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad kredito įstaigos esamiems ir būsimiems indėlininkams sudarytų sąlygas gauti informaciją, būtiną nustatyti indėlių garantijų sistemą, kurios dalyvės Bendrijoje yra įstaiga ir jos filialai, arba apie kurias nors kitas 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje arba 3 straipsnio 4 dalyje numatytas alternatyvias priemones.

Indėlininkai informuojami apie indėlių garantijų sistemos ar kitos taikomos alternatyvios priemonės nuostatas, įskaitant indėlių garantijų sistemoje numatytus indėlių apdraudimo dydį bei apimtį. Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemą pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininką. Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma. Informacija apie kompensacijos gavimo sąlygas ir formalumus, kurie būtini, norint gauti kompensaciją, suteikiama paprašius. Atsižvelgdama į tai, Finansų ministerija mano, kad Įstatymo nuostatos apie indėlininkų informavimą Įstatyme yra perkeltos pilnai ir atitinka Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos dėl netinkamai įgyvendintos Direktyvos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja S. K. ir bankas SNORAS 2007 m. spalio 6 d. sudarė banko sąskaitos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja S. K. ir bankas SNORAS 2007 m. lapkričio 30 d. sudarė terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo pakeista 2008 m. gruodžio 3 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 1, 2009 m. sausio 5 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 2, 2010 m. sausio 6 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 3, 2011 m. sausio 7 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 4 ir 2011 m. balandžio 8 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr.

5. Pareiškėja S. K. ir bankas SNORAS 2011 m. balandžio 8 d. pasirašė terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri tam pačiam terminui automatiškai buvo pratęsta 2011 m. liepos 16 d. ir 2011 m. spalio 14 d. Pareiškėja S. K. ir bankas SNORAS 2011 m. lapkričio 7 d. pasirašė terminuoto indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas A. K. ir bankas SNORAS 2008 m. gruodžio 31 d. pasirašė banko sąskaitos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). A. K. ir bankas SNORAS 2009 m. vasario 9 d. pasirašė terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo pakeista 2010 m. vasario 9 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 1 ir 2011 m. vasario 9 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr.

2. Pareiškėjų ir banko SNORAS sudarytose banko sąskaitos sutartyse pareiškėjai patvirtino, kad yra susipažinę su atsakovo klientams teikiamų paslaugų ir atliekamų operacijų bendrosiomis sąlygomis, o banko sąskaitos sutarties 9.4 punktas patvirtino, jog yra informuoti apie draudimo sąlygas bei apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką. Terminuotų indėlio sutarčių, kuriuos pareiškėjai sudarė su banku SNORAS, 11 punkte, be kita ko, nustatyta, kad indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Indėlininkas pareiškia, kad yra informuotas apie draudimo sąlygas bei apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7791-611/2011 iškėlė bankroto bylą bankui SNORAS. Vilniaus apygardos teismas patvirtino 99 251,82 Lt dydžio S. K. kreditorinio reikalavimo sumą bei 38 714,97 Lt A. K. kreditorinio reikalavimo sumą. Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydami: pripažinti negaliojančiomis S. K. su banku SNORAS sudarytą 2007 m. lapkričio 30 d. terminuotojo indėlio sutartį su vėlesniais pakeitimais bei 2011 m. lapkričio 7 d. terminuotojo indėlio sutartį ir taikyti restituciją; pripažinti negaliojančia A.

K. su banku SNORAS sudarytą 2009 m. sausio 9 d. terminuotojo indėlio sutartį su vėlesniais pakeitimais ir taikyti restituciją. Pareiškėjai civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 teismui buvo pateikę prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl 1994 m. gegužės 30 d. Tarybos ir Europos Parlamento direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Indėlių garantijų direktyva) ir 2009 m. kovo 11 d. Tarybos ir Europos Parlamento direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios Direktyvos 94/19/EB, 7 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies, taip pat I priedo 8 punkto nuostatų aiškinimo ir tinkamo įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje.

Teismas netenkino šio prašymo. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 ieškovų S. K. ir A. K. ieškinį atmetė. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Teismas konstatavo, kad žalos atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. Direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo.

Pagal Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnį, indėlis apibrėžiamas kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta indėlio samprata iš esmės atitinka minėtą indėlio sampratą pagal Direktyvą dėl indėlių garantijų sistemų.

Taigi, pagal Įstatymo nuostatas (2 str. 3 ir 4 d.), pareiškėjai laikytini banko SNORAS indėlininkais nepriklausomai nuo to, ar jie lėšas banke laiko banko sąskaitoje ar terminuoto indėlio sąskaitoje. Atitinkamai indėlininkams garantijos, nustatytos Įstatyme, taikomos tokios pačios, nepriklausomai nuo to, ar lėšos laikytos banko sąskaitoje, ar terminuotų indėlių sąskaitose. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams (Įstatymo 2 str. 2 d.).

Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudimo išmokomos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomą banko, kredito unijos ar įmonės auditą; šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams.

Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui SNORAS iškelta bankroto byla, Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. gruodžio 7 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjų sūnus G. K. banke SNORAS dirbo nuo 2001 m. liepos 16 d., o nuo 2007 m. birželio 5 d. buvo išrinktas atsakovo valdybos nariu ir šias pareigas vykdė iki 2011 m. lapkričio 24 d. Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę, pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pareiškėjams draudimo išmokos nemokamos.

Pareiškėjai iš esmės neginčija, kad teisės į draudimo išmoką neturi, tačiau teigia, jog, esant netinkamam Direktyvos nuostatų perkėlimui į nacionalinę teisę, jie apie Įstatyme nustatytas išimtis dėl draudimo išmokų mokėjimo nebuvo informuoti ir dėl to patyrė žalą.

Teismas nurodė, kad Direktyvos (galiojanti redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad kredito įstaigos esamiems ir būsimiems indėlininkams sudarytų sąlygas gauti informaciją, būtiną nustatyti indėlių garantijų sistemą, kurios dalyvės Bendrijoje yra įstaiga ir jos filialai, arba apie kurias nors kitas 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje arba 3 straipsnio 4 dalyje numatytas alternatyvias priemones. Indėlininkai informuojami apie indėlių garantijų sistemos ar kitos taikomos alternatyvios priemonės nuostatas, įskaitant indėlių garantijų sistemoje numatytus indėlių apdraudimo dydį bei apimtį. Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemą pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininką. Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma. Informacija apie kompensacijos gavimo sąlygas ir formalumus, kurie būtini, norint gauti kompensaciją, suteikiama paprašius. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas (šiuo atveju banko įstaiga) esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą ir šio Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Be to, jeigu indėlininkas ar investuotojas pageidauja, jam turi būti suteikiama informacija apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką.

Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Bendrijos teisės nuostatas direktyva tik įpareigoja valstybes nares pasiekti joje numatytus tikslus, suteikdamos laisvę pačioms pasirinkti direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje formą ir būdus. Jos gali įpareigoti tiek visas valstybes nares bendrai, tiek gali būti skirtos konkrečioms valstybėms narėms. Kaip matyti, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalis (galiojanti redakcija) nustato kredito įstaigoms pareigą lengvai suprantama forma informuoti indėlininką visais atvejais, kai pagal Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį netaikomos indėlio garantijos, t. y. atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies normos turinį, visais atvejais informuoti, kai valstybė narė, perkeldama direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, nutaria pasinaudoti direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje suteikiama teise ir netaiko indėlio garantijų I priede nurodytiems indėlininkams ar indėliams.

Direktyvos I priedo išimtys, Lietuvai perkeliant direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, yra įtvirtintos Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalyje, kas reiškia, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies (galiojančios redakcijos) kontekste indėlininkai turi būti informuoti apie indėlio draudimo netaikymą ne tik Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, bet ir 12 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais. Tuo tarpu Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis įpareigoja kredito įstaigas informuoti tik apie Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį.

Tai rodo, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę nebuvo perkeltos visa apimtimi. Tačiau pažymėtina, kad nacionalinis teismas turi aiškinti ir taikyti įstatymą, kuriuo buvo siekiama įgyvendinti direktyvą, atsižvelgdamas į Europos Bendrijos teisės reikalavimus, tiek, kiek tai leidžia teismo pagal nacionalinę teisė turima diskrecija. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo vertinti, ar Vyriausybė ir Seimas, perkeldami Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas į Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį veikė teisėtai. Be to, kaip matyti iš pareiškėjų skundo turinio, pareiškėjai turtinės žalos atsiradimą iš esmės kildina iš sutartinių teisinių santykių, t. y., kad bankrutavus bankui SNORAS jie neatgavo terminuotų indėlių. Teismas pažymėjo, kad terminuoto indėlio sutartis yra dvišalė sutartis, sudaryta tarp banko ir indėlininko. Ši sutartis yra uždara, sudaryta šalims prisiimant atitinkamą jos sąlygų įvykdymo riziką.

Pareiškėjai, pasirašydami terminuoto indėlio sutartis, patvirtino, kad jie yra informuoti apie draudimo sąlygas bei apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką (terminuoto indėlio sutarčių 11 p.). Net ir darant prielaidą, kad pareiškėjai su nurodytomis sąlygomis nebuvo supažinti, dar nereiškia, jog jie nebūtų sudarę terminuotos sutarties su banku. Jau minėta, kad indėlininkas aptariamuose sutartiniuose santykiuose veikia savo rizika. Be to, kaip patys pareiškėjai nurodė skunde, jie pasirinko banką, nes jame buvo siūlomos palankiausios terminuoto indėlio sąlygos.

Remiantis Įstatymo 3 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju pareiškėjai teisę į draudimo išmokas įgytų tuo atveju, jei draudiminio įvykio dieną jų giminaitis (sūnus) patektų į Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, kurių giminaičiams nemokamos draudimo išmokos, sąrašą. Dėl šių priežasčių vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjų nurodytos žalos kilimą lėmė valstybės (Vyriausybės ir Seimo) neteisėti veiksmai, nėra pagrindo. Vertinant aptariamų sutartinių santykių pobūdį, valstybė nėra aptariamų sutartinių santykių šalis, todėl, teismo įsitikinimu, jai perkelti atsakomybės dėl sutarties sudarymo pasekmių nėra pagrindo.

Teismas bylos duomenimis neginčytinai nustatė, kad pareiškėja S. K. terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su banku SNORAS sudarė 2007 m. lapkričio 30 d., t. y. nepasibaigus Direktyvos įgyvendinimo terminui (2009 m. birželio 30 d.). A. K. terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su banku SNORAS pasirašė 2009 m. vasario 9 d. , taip pat nepasibaigus Direktyvos įgyvendinimo terminui. Be to, pareiškėjai neįrodė, kad jiems kilo reali žala. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis banko SNORAS bankroto byla nėra baigta (bylos Nr. B2-811-614/2015). Pareiškėjai patenka į trečią kreditorių eilę (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 str.). Tai reiškia, kad realios žalos pareiškėjai nėra patyrę. Kol nėra baigta bankroto byla ir bankas SNORAS likviduotas, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai neturi galimybės atgauti indėlius. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad pareiškėjai neįrodė valstybės (jos institucijų) neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo: I. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar nacionalinis teismas turi nagrinėti ES teisės pažeidimo, kuriuo privatiems asmenims sukelta žala, klausimą, jei nacionalinis teisinis reguliavimas nenustato už Direktyvos įgyvendinimą atsakingų subjektų/asmenų? 2) ar Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas informuoti indėlininkus apie indėlio garantijų netaikymą atitinka aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimus tam, kad privatūs asmenys (vartotojai), kuriems indėlio sutarties sudarymo metu nebuvo suteikta informacija apie Direktyvos I priedo 8 punkte numatytą išimtį, kai indėlių garantijos netaikomos, remdamiesi šia nuostata nacionaliniame teisme turėtų teisę reikalauti patirtos žalos atlyginimo iš valstybės narės ir (arba) valstybės narės? 3) ar Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostata buvo siekiama suteikti asmeniui teises? 4) ar Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatos netinkamas įgyvendinimas nacionalinėje teisėje yra pakankamai akivaizdus pažeidimas atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos nuostatos yra priskiriamos ES pasidalijamajai kompetencijai? 5) ar Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatos netinkamas įgyvendinimas nacionalinėje teisėje pagal efektyvumo ir veiksmingumo principų turinį sprendžiant priežastinio ryšio tarp ES teisės pažeidimo ir privatiems asmenims kilusios žalos egzistavimo klausimą turi būti traktuojamos žalą patyrusių asmenų, ar ES teisės pažeidimą padariusios valstybės naudai? 6) ar nacionaliniame teisme sprendžiant klausimą dėl Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies netinkamu įgyvendinimu privatiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, kai žala lygi netektų indėlių sumai, privačių asmenų patirtos žalos dydžio nustatymas tik po kredito įstaigos bankroto procedūros pabaigos atitinka efektyvumo ir veiksmingumo principų turinį? II. Sustabdyti administracinės bylos Nr. I-4416-484/2015 nagrinėjimą iki kol joje bus gautas ESTT prejudicinis sprendimas; III. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas priimtu skundžiamu sprendimu apskritai paneigė galimybę reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės narės šiai netinkamai įgyvendinus Europos Sąjungos direktyvos nuostatas, kas paneigia ne tik konstitucinį žalos atlyginimo principą, įtvirtintą nacionalinėje teisėje, tačiau ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatas ir ESTT jurisprudenciją dėl valstybių narių atsakomybės dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo privatiems asmenims padarytos žalos atlyginimo.

2. Kaip matyti iš teismo sprendimo motyvų, sprendimą teismas grindė remdamasis CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo samprata, tačiau ne vadovaudamasis Europos Sąjungos teisės doktrinoje įtvirtintos valstybės narės atsakomybės prieš privatų asmenį už netinkamą direktyvos įgyvendinimą samprata.

3. Teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalis į nacionalinę teisę yra perkelta ir joje įgyvendinta netinkamai, tačiau tuo pat metu sprendė, jog teismas neturi pagrindo vertinti, ar Vyriausybė ir Seimas, perkeldami Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas į Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, veikė teisėtai, t. y. priimtame sprendime teismas nepaneigė, kad Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra atsakingi už tinkamą Europos Sąjungos teisės, tarp jų ir direktyvų įgyvendinimą (perkėlimą) nacionalinėje teisėje, tačiau teismas nusprendė, jog negali vertinti Seimo ir Vyriausybės veiksmų teisėtumo/neteisėtumo sprendžiant dėl netinkamo Direktyvos įgyvendinimo padarytos žalos atlyginimo klausimą. Tokia teismo pozicija yra neteisėta ir paneigia ESTT praktikoje suformuotus išaiškinimus dėl valstybės narės atsakomybės.

4. Pirma, valstybių narių atsakomybė už žalą nėra tiesiogiai reglamentuojama Europos Sąjungos sutarties nuostatomis. Valstybių atsakomybės už žalą taikymo būtinumas suformuluotas ir išplėtotas pagal ESTT jurisprudenciją bei grindžiamas viešosios valdžios institucijų atsakomybe už savo veiksmais privatiems asmenims padarytą žalą. Laikytina, kad valstybių atsakomybė už žalą kyla iš ES teisės, bet įgyvendinama nacionaliniu lygiu kiekvienoje valstybėje narėje. ES teisės pažeidimą gali padaryti ir žalos asmeniui gali sukelti bet kokia valstybės narės institucija.

Direktyvų netinkamo įgyvendinimo atveju tai dažniausiai yra vykdomoji ir/arba įstatymų leidžiamoji valdžia, kadangi priklausomai nuo valstybėje narėje įtvirtinto įstatymų leidybos modelio, būtent šios dvi valdžios dalys yra atsakingos už ES teisės tinkamą įgyvendinimą. Antra, ESTT jurisprudencija kategoriška: nacionaliniai teismai privalo užtikrinti asmens teisių, kylančių iš ES (anksčiau EB) teisės, apsaugą, jei šios teisės yra pažeidžiamos. Todėl asmens teisės turi būti ginamos nepriklausomai nuo to, ar nacionalinėje teisėje pripažįstamos konkrečios asmens teisių gynybos priemonės, ar tokių asmens teisių gynybos priemonių nacionalinė teisė nenumato.

Trečia, tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta, kurie teismai nagrinėja reikalavimus, pareikštus valstybei dėl ES teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo, dar nereiškia, jog teismas turi teisę tokių reikalavimų nenagrinėti. Valstybės narės atsakomybės negali eliminuoti ir tai, kad neįmanoma nustatyti, ar nėra aišku, kuri valstybės institucija yra atsakinga ar turėjo būti atsakinga už tinkamą Direktyvos įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti:

1) valstybės veiksmus pagal ES teisę (veiksmai gali būti priskirti valstybei) bei 2) pareigos, kylančios iš ES teisės, pažeidimą. Pareiškėjas remiasi SESV 288, 291 straipsniais. Pareiga įgyvendinti Direktyvos nuostatas yra valstybės veiksmai pagal ES teisę, o jos nesilaikymas yra pareigos, kylančios iš ES teisės, pažeidimas. Ketvirta, teismas skundžiame sprendime iš esmės nepateikė argumentų, kurie leistų teigti, kad ne Seimas, ir ne Vyriausybė yra atsakingi už Direktyvos įgyvendinimą, tačiau nurodė, jog pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį teismas neturi pagrindo vertinti, ar Vyriausybė ir Seimas, perkeldami Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas į Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, veikė teisėtai.

Penkta, teismas pareiškėjų skundą priėmė nagrinėti kaip teismingą. Be to, vadovaujantis specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi, laikytina, kad jei ginčas dėl žalos atlyginimo yra susijęs su valdžios institucijų viešosios teisės reglamentuojama veikla, jis patenka į CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį ir pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, todėl skundžiamo sprendimo argumentas, jog teismas negali spręsti dėl Seimo ir Vyriausybės veiksmų teisėtumo, nagrinėjamu atveju apskritai nėra aktualus.

5. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ESTT jurisprudencijoje suformuotų apibendrintų ir aktualių valstybės narės atsakomybės sąlygų dėl netinkamo direktyvos įgyvendinimo, t. y. : 1) pažeista EB (ES) teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui. Jeigu ši norma yra direktyva, turi būti galimybė nustatyti asmeniui suteikiamų teisių turinį pagal direktyvos nuostatas; 2) pažeidimas yra pakankamai rimtas; 3) tarp pažeidimo ir asmens patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjai savo skunde išsamiai pasisakė dėl kiekvienos iš nurodytų sąlygų, o atsakovas atsikirtimų ir pareiškėjų poziciją paneigiančių argumentų apskritai nenurodė, teismas taip pat netyrė, ar konstatuotas Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies netinkamas įgyvendinimas Lietuvos nacionalinėje teisėje yra pakankamai rimtas, ar netinkamai įgyvendinta Direktyvos 9 straipsnio 1 dalimi buvo siekiama suteikti asmenims teises, ar įmanoma nustatyti šių suteikiamų teisių turinį.

6. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jie patirtą žalą kildina iš privačių teisinių santykių, t. y. pareiškėjų ir banko SNORAS sudarytų terminuotų indėlių sutarčių (jų pratęsimų). Pareiškėjai reikalavimą atlyginti žalą kildina iš Lietuvos Respublikos neteisėtų veiksmų, t. y. jos pareigos tinkamai įgyvendinti ES teisės aktų, tarp jų ir Direktyvos nuostatas, nevykdymo. Be to, teismo argumentas, kad, remiantis Įstatymo 3 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju pareiškėjai teisę į draudimo išmokas įgytų tuo atveju, jei draudiminio įvykio dieną jų giminaitis (sūnus) patektų į Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, kurių giminaičiams nemokamos draudimo išmokos, sąrašą, yra nelogiškas, nes pareiškėjai indėlių ir investicijų draudimo išmokas būtų gavę būtent tuo atveju, jei jų sūnus nebūtų patekęs į Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, kurių giminaičiams nemokamos draudimo išmokos, sąrašą. Kita vertus, šis teismo argumentas nagrinėjamai bylai apskritai neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjai valstybės atsakomybę už kilusią žalą praradus savo indėlius kildina iš to, kad Lietuva, turėdama pareigą, neužtikrino, jog Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje būtų įtvirtinta kredito įstaigos pareiga indėlininkus informuoti apie tai, kad, jei įvykus draudiminiam įvykiui jų artimasis giminaitis bus banko valdybos narys, jie negaus draudimo išmokos.

7. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad pareiškėjai terminuotojų indėlių sutartis sudarė nepasibaigus Direktyvos įgyvendinimo terminui (2009 m. birželio 30 d.). Su tokiu teismo argumentu nesutiktina, kadangi pareiškėjų pateikti įrodymai patvirtina, kad S. K. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pratęsimą sudarė jau suėjus Direktyvos įgyvendinimo terminui, o po Direktyvos įgyvendinimo termino sudarė naujas indėlių sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurias iki 2011 m. lapkričio 7 d. pratęsė keliolika kartų. A. K. 2009 m. vasarį sudarytą terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat kelis kartus pratęsė jau po Direktyvos įgyvendinimo termino (2010 m. ir 2011 m.). Jei pirmosios instancijos teismas laikė, kad terminuotojų indėlių sutarčių pratęsimai nėra laikomi sutartimi, su tokio teismo pozicija taip pat nesutiktina, nes CK 6.154 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog „Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę“. Nebejotina, kad jei po 2009 m. birželio 30 d. Direktyvoje numatyta informavimo pareiga Įstatyme būtų įgyvendinta tinkamai, bankas SNORAS net kelis kartus būtų turėjęs pareigą informuoti pareiškėjus, jog jei jų sūnus įvykus draudiminiam įvykiui bus banko valdybos narys, tuomet jų indėliams draudimas nebus taikomas. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjai terminuotojų indėlių sutartis sudarė ir po Direktyvos įgyvendinimo termino.

8. Efektyvumo ir veiksmingumo principų taikymas – visų nacionalinių teismų pareiga. ESTT savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad valstybės atsakomybės už žalą bylose efektyvumo principas turi būti suprantamas kaip nacionalinės teisės normos savybė neapsunkinti asmens teisės į žalos atlyginimą ar nepadaryti jos praktiškai neįmanomos. Taigi efektyvumo principas reiškia, kad nacionalinės teisės normos, pagal kurias asmeniui atlyginama žala, turi būti taikomos taip, jog neapribotų asmens teisės į žalos atlyginimą. Tuo tarpu apibendrintoje ESTT jurisprudencijoje veiksmingumo principas suprantamas taip: nacionalinės teisės normos, kuriomis remiantis asmeniui atlyginama žala, neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos analogiškiems (panašiems) nacionaliniams ieškiniams. Nagrinėjamu atveju teismo išvada, kad nesibaigus banko SNORAS bankroto bylos nagrinėjimui negali būti laikoma, jog pareiškėjai patyrė žalą, prieštarauja efektyvumo ir veiksmingumo principų turiniui ir realiai užkerta pareiškėjams kelią reikalauti žalos atlyginimo ir ji realiai gauti.

9. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos bankų įstatyme nustatytas banko bankroto procedūros teisinis reguliavimas yra lex specialis lyginant su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, todėl pareiškėjų reikalavimai yra patvirtinti ketvirta kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 str. 4 d.). Pareiškėjai banko SNORAS bankroto administratoriui yra pateikę paklausimą (Priedas Nr. 1) dėl šiuo metu patvirtintų ir neįvykdytų pirmos, antros, trečios ir ketvirtos eilės kreditorių reikalavimų dydžio, taip pat apie šiai dienai banko SNORAS bankroto byloje nerealizuoto turto vertę, kadangi pagal šiuos duomenis galima nustatyti, ar tolimesnės nei pirmos, antros ir trečios eilės kreditorių reikalavimų patenkinimas yra realus. Pareiškėjai pateiktu paklausimu taip pat paprašė bankroto administratoriaus įvertinti, kiek mažiausiai galėtų užtrukti bankroto procedūra ir atsižvelgiant į atsakymus įvertinti, kokia yra ketvirtos eilės kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybė BAB SNORAS bankroto byloje. Kadangi šio skundo pateikimo metu banko SNORAS bankroto administratoriaus atsakymas į paklausimą dar nebuvo gautas, pareiškėjai gautą atsakymą įsipareigoja pateikti iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Antra, teismo argumentas, kad pareiškėjams kilusios žalos dydžio neįmanoma nustatyti iki bankroto bylos išnagrinėjimo pabaigos, yra nepagrįstas, nes su kiekviena diena pareiškėjų patiriama žala tik didėja. Trečia, iš paskutiniosios banko SNORAS bankroto administratoriaus ataskaitos, pateiktos už laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 30 d., matyti, kad turimo turto net nepakanka visiškam antrosios eilės kreditorių reikalavimų patenkinimui. Ketvirta, banko SNORAS bankroto procedūra jau tęsiasi daugiau nei trejus metus ir iš vykstančių teisminių ginčų su banko išduotų indėlių sertifikatų, obligacijų ir kitų finansinių priemonių turėtojais masto akivaizdu, kad ši procedūra gali trukti 10 ir daugiau metų. Pareiškėjai jau yra pensinio amžiaus ir vien dėl šios priežasties dešimt ir daugiau metų laukti, kol bus baigta banko SNORAS bankroto procedūra, visiškai neatitinka nei efektyvumo, nei veiksmingumo principų turinio.

10. Vadovaujantis ESST praktikoje suformuotu minėtų principų turiniu – nacionalinės teisės normos negali apsunkinti ar padaryti neįmanomos valstybių atsakomybės už žalą taikymo praktikoje. Šiuo atveju, net ir esant įrodytoms visoms valstybės atsakomybės už padarytą žalą sąlygoms, tačiau sprendžiant, kad pareiškėjai turi laukti banko SNORAS bankroto pabaigos, būtent tokia situacija ir susiklostytų – žalos pareiškėjams atlyginimas taptų neįmanomas dėl nurodytų procesų trukmės. Manytina, kad esant tokiai situacijai, nacionalinis teismas pareiškėjų prašymą privalo spręsti vadovaudamasis nurodytu efektyvumo ir veiksmingumo principų turiniu, pastarajam teikiant pirmenybę lyginant su pareiškėjų teisę gauti žalos atlyginimą ribojančiu nacionaliniu reguliavimu.

11. ESTT bylose dėl valstybės narės atsakomybės už ES teisės pažeidimus spręsta, kad užtenka nustatyti, kad žala tik pakankamai tiesiogiai kilo iš padaryto pažeidimo. Šiuo atveju tai, kad nėra įmanoma nustatyti ir objektyviai įrodyti, kaip pareiškėjai būtų pasielgę, jei būtų žinoję apie tai, jog jų sūnui esant valdybos nariu draudimo išmoka draudiminio įvykio atveju nebūtų mokama, negali būti traktuojama pareiškėjų nenaudai. Priešingai, duomenys ir įrodymai apie pareiškėjų finansinį atsargumą ir drausmę, ilgametį taupymą patvirtina, kad savo santaupomis, turėdami tokią informaciją, pareiškėjai nebūtų rizikavę. Vertinant efektyvumo ir veiksmingumo principų turinį laikytina, kad nurodytos aplinkybės turi būti traktuojamos ne pareiškėjų, tačiau ES teisės pažeidimą padariusios valstybės nenaudai. Teismas jau konstatavo, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalis įgyvendinta netinkamai, dėl ko Lietuvos valstybės padarytas ES teisės pažeidimas (tinkamas Direktyvos neįgyvendinimas) laikomas įrodytu. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiesioginis priežastinis ryšys tarp ES teisės normos pažeidimo (Keičiančios direktyvos nuostatų netinkamo įgyvendinimo nacionaliniame teisės akte) ir pareiškėjams padarytos žalos egzistuoja.

12. Remiantis ESTT suformuota praktika yra išskiriami atvejai, kuriems egzistuojant nacionalinis teismas, kurio priimtas procesinis sprendimas pagal nacionalinę teisę toliau nebegali būti skundžiamas, gali nesikreipti dėl prejudicinio sprendimo priėmimo: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai, 2) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (acte eclaire doktrina), ir 3) ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir yra pateikęs atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški. Pareiškėjai pažymi, kad šioje byloje neegzistuoja nei vienas iš nurodytų ESTT suformuotų pagrindų, kuriais remiantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galėtų atsisakyti kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nors ESTT praktikoje buvo nagrinėti klausimai savo esme panašūs į pareiškėjų pirmąjį nurodytą klausimą, tačiau teismas sprendime šiuo klausimu suformuotą ESTT praktiką paneigė. Jei apeliacinės instancijos teismas spręs, kad tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių, pirmojo klausimo teikimas nėra būtinas. Kita vertus, nacionalinis teismas turi nevaržomą teisę kreiptis į ESTT, jei, pavyzdžiui, ESTT anksčiau pateiktas prejudicinis sprendimas yra neaiškus arba nacionalinis teismas tokią interpretaciją laiko klaidinga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo atsisakymas kreiptis į ESTT dėl minėtų Europos Sąjungos teisės aktų išaiškinimo turėtų būti motyvuotas tiek, kad tokio veiksmo (nesikreipimo į ESTT) galimos tolesnės teisinės pasekmės (vartotojų patiriama žala, viešojo intereso apsaugos finansų sistemoje neužtikrinimas) atitiktų ne tik ginčo šalių interesus, susijusius su tinkamu teisės aiškinimu bei taikymu, tačiau maksimaliai apsaugotų ir viešąjį interesą, kuris siejamas su tinkama vartotojų apsauga ir kuriuo siekiama užtikrinti Direktyvos nuostatas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Įstatymas įpareigojo banką pateikti pareiškėjams visą su draudimo sąlygomis susijusią informaciją, įskaitant informaciją, jog jie patenka į indėlininkų, kuriems išmoka nemokama, sąrašą. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios Direktyvos 94/19/EB nuostatas, 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad kredito įstaigos esamiems ir būsimiems indėlininkams sudarytų sąlygas gauti informaciją, būtiną nustatyti indėlių garantijų sistemą, kurios dalyvės Bendrijoje yra įstaiga ir jos filialai, arba apie kurias nors kitas 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje arba 3 straipsnio 4 dalyje numatytas alternatyvias priemones.

Indėlininkai informuojami apie indėlių garantijų sistemos ar kitos taikomos alternatyvios priemonės nuostatas, įskaitant indėlių garantijų sistemoje numatytus indėlių apdraudimo dydį bei apimtį. Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemą pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininką. Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma. Informacija apie kompensacijos gavimo sąlygas ir formalumus, kurie būtini, norint gauti kompensaciją, suteikiama paprašius. Atsižvelgdama į tai, Finansų ministerija mano, kad įstatymo nuostatos apie indėlininkų informavimą Įstatyme yra perkeltos pilnai ir atitinka Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos dėl netinkamai įgyvendintos Direktyvos.

Finansų ministerija mano, kad apeliantai visiškai nepagrįstai teigia, jog teismas privalėjo bet kuriuo atveju nagrinėti reikalavimus pareikštus valstybei dėl ES teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo, net jeigu tai susiję su Seimo ar Vyriausybės veiklos vertinimu, t. y. ar tinkamai įgyvendinta Direktyva. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nacionalinis teismas turi aiškinti ir taikyti įstatymą, atsižvelgdamas į Europos bendrijos teisės reikalavimus, tiek, kiek tai leidžia teismo pagal nacionalinę teisę turima diskrecija.

Kadangi ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo ir Vyriausybės veiksmų, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir visiškai pagrįstas. Finansų ministerija iš esmės palaiko teismo sprendime nurodytus argumentus, kad apeliantai nėra patyrę realios žalos, kadangi apeliantai patenka į banko SNORAS bankroto bylos ketvirtąją kreditorių eilę. Kol nėra baigta bankroto byla ir bankas SNORAS likviduotas, nėra pagrindo teigti, jog apeliantai neturi galimybės atgauti indėlius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Žalos padarymas neteisėtais veiksmais yra juridinių faktų sudėtis, sukelianti teisines pasekmes, t. y. neteisėtais veiksmais padarius žalą tarp šalių susiklosto nauji teisiniai santykiai – santykiai dėl žalos atlyginimo. Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas. Pažymėtina, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą taip pat yra konstitucinis principas ir jis neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, t. y. kad įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015).

Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji nėra preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį paprastai privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės žalos atsiradimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Taigi šiuo atveju pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ir prašoma atlyginti žala gali būti priteista tik nustačius visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje yra minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė (šioje dalyje apibūdintos žalos) žalos išraiška. Todėl, sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (jos dydžio) nustatymo klausimą, yra būtina: 1) išaiškinti, ar dėl minėto institucijos neveikimo pareiškėjas turėjo konkrečių išlaidų (tiesioginių nuostolių), ir, nustačius tokių išlaidų turėjimo faktą, jas priteisti žalos atlyginimui; 2) išaiškinti, ar dėl minėto neveikimo pareiškėjas neteko turto, ar toks jo turtas buvo sužalotas, ir, nustačius tokio turto netekimo ar sužalojimo faktą, suteikti jam piniginę išraišką (įvertinti prarastą ar sužalotą turtą pinigais) bei priteisti šiuos pinigus žalos atlyginimui; 3) išaiškinti, ar minėtas neveikimas nulėmė pareiškėjo prašomas atlyginti negautas pajamas tokiu būdu, kad galėtų būti laikomas tokių pajamų negavimo rezultatu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A143-913/2008, 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-587/2013).

Teisėjų kolegija pastebi, jog, nors, kaip minėta, nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Be to, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjų skundo, apeliaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, kad prašoma priteisti žala pasireiškė negrąžinus indėlių (draudimo išmokos forma) pagal banko sąskaitos ir terminuotojų indėlių sutartis, o tiksliau, iškėlus bankui SNORAS bankroto bylą, pareiškėjams patekus į Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sritį (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudimo išmokos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomą banko, kredito unijos ar įmonės auditą; šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams) – jiems draudimo išmoka nemokama pagal Įstatymo 9 ir 10 straipsnius ir jų kreditorinių reikalavimų tenkinimas nustatytas tik 4 kreditorių tenkinimo eile. Pagal pareiškėjų (apeliantų) turimą informaciją banko esamo turto gali nepakakti net antros eilės kreditorių reikalavimų tenkinimui, pareiškėjai yra pensinio amžiaus, kas iš principo, jų nuomone, paneigia galimybę atgauti indėlių forma laikytus pinigus banke SNORAS.

Iš administracinėje byloje turimos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7791-611/2011 iškėlė bankroto bylą bankui SNORAS. Vilniaus apygardos teismas patvirtino 99 251,82 Lt dydžio S. K. kreditorinio reikalavimo sumą bei 38 714,97 Lt A. K. kreditorinio reikalavimo sumą.

Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonė įgyja bankrutavusios įmonės statusą nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.

Pagal to paties straipsnio 4 dalį, po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Toliau, administratorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo dienos arba nuo kreditorių susirinkimo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos pateikia prašymą juridinių asmenų registrui išregistruoti likviduotą dėl bankroto įmonę. Kartu su prašymu administratorius privalo pateikti teismo sprendimą dėl įmonės pabaigos arba kreditorių susirinkimo sprendimą dėl įmonės pabaigos, įmonės įregistravimo pažymėjimo ir steigimo dokumentų originalus, pažymą, kad dokumentai toliau saugoti perduoti archyvui, ir nurodo įmonę aptarnaujančių bankų bei kitų kredito įstaigų adresus.

Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, kad teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos nulemia bankrutavusios įmonės įstatymais apibrėžtos ir dar leistos veiklos pabaigą inter alia atsiskaitymą su kreditoriais. Būtent nuo šio momento atsiranda teisinė galimybė aiškiai konstatuoti apie tai, kiek kreditorių reikalavimų buvo patenkinta ir kiek bei kokia apimtimi kreditoriniai reikalavimai liko nepatenkinti (Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigiamos tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1605/2012, 2013 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1265/2013). Iki šios juridinę reikšmę turinčios aplinkybės padaryti teiginiai dėl likusių kreditorinių reikalavimų nepatenkinimo bus su tam tikra abejone. Teoriškai egzistuoja atsiskaitymo tikimybė, todėl nesant teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos nėra pagrindo ir vienareikšmiškai išvadai dėl pareiškėjams (apeliantams) padarytos konkrečios žalos. Administracinės bylos nagrinėjimo dienai pareiškėjų tvirtinimas dėl realios padarytos žalos nėra pakankamai pagrįstas.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodė realiai patirtos turtinės žalos sąlygos, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų veiksmų nustatinėjimas, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra teisiškai betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Nesant vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų nebetenka teisinės prasmės ir kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų aptarimas.

Pasisakant dėl žalos atlyginimo efektyvumo atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatas išdėstytas civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015 (2015 m. kovo 4 d. nutartis), kur buvo pažymėta: „<...> Pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš principų - bankroto proceso operatyvumas. Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, lemia tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti IĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-591/2008; 2009 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Turto bankas v. bankrutuojanti IĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-249/2009; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB "Skirnuva" v. L. K. IĮ „Talka", bylos Nr. 3K-3-477/2011; kt.)“.

Be kita ko, „<...> bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).

Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. K. ir A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius