96a7f2b7-8d63-4460-9727-b72cb8d37cef · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-331-430/2019 Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00069-2016-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5.; 2.6.10.2.4.1.; 3.3.1.14. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. balandžio 25 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo A. G. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rÅ«mų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo A. G. ieÅ¡kinį atsakovui K. Č. dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo sudarytu ir nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas A. G. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas:

1) pripažinti, kad tarp Å¡alių – pardavėjo K. Č., ir pirkėjo A. G., 2015 m. spalio 9 d. sudaryta automobilio HYUNDAI H1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kuriÄ K. Č. pardavė, o A. G. nupirko minėtÄ automobilį už 4 150 Eur;

2) priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 2 170,41 Eur nuostolių atlyginimÄ ;

3) priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 150 Eur iÅ¡laidas, turėtas už transporto priemonės vertinimo ataskaitos parengimÄ , ir visas kitas patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kinyje pasisakoma, kad 2015 m. spalio mėn. ieÅ¡kovas internetiniame portale www.autoplius.lt rado skelbimÄ apie parduodamÄ automobilį HYUNDAI H1, pagamintÄ 2007 m. IeÅ¡kovas susisiekė su automobilio pardavėju, kuris, kaip vėliau paaiÅ¡kėjo, buvo atsakovas K. Č., ir 2015 m. spalio 9 d. susitarė dėl automobilio pardavimo–pirkimo už 4 150 Eur. Pinigai atsakovui buvo sumokėti iÅ¡ karto. Å alys nutarė, kad pirkimo–pardavimo sutartį pasiraÅ¡ys 2015 m. spalio 13 d., nes atsakovas dar neturėjo visų reikiamų dokumentų sandoriui sudaryti. 2015 m. spalio 9 d., ieÅ¡kovui važiuojant namo nupirktu automobiliu, sugedo variklis.

IeÅ¡kovas susisiekė su atsakovu, paaiÅ¡kino situacijÄ ir prašė jÄ spręsti, tačiau atsakovas pradėjo neigti, kad tarp jų buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir atsisakė pasiraÅ¡yti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas pasiÅ«lė ieÅ¡kovui pačiam nurodyti Valstybės įstaigai Registrų centras (toliau – VI Registrų centras), kad pats parsivarė automobilį iÅ¡ PrancÅ«zijos, tačiau ieÅ¡kovas atsisakė tai padaryti. Dėl tokio atsakovo elgesio, ieÅ¡kovas kreipėsi į policijÄ .

Policijos pareigÅ«nai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimÄ , tačiau atsakovas apklausoje pripažino, kad jis pardavė ieÅ¡kovui automobilį ir paaiÅ¡kino, jog nenorėjo ieÅ¡kovo apgauti. Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimÄ ieÅ¡kovas neskundė ir nusprendė savo teises ginti civilio proceso tvarka. IeÅ¡kovas kreipėsi į automobilių servisÄ uždarÄ jÄ akcinę bendrovę „Servika“ (toliau – UAB „Servika“), kurios darbuotojai, apžiÅ«rėję sugedusį automobilį, konstatavo, kad nesenai buvo atliktas variklio remontas, kuris atliktas nekokybiÅ¡kai.

IeÅ¡kovo teigimu, atsakovas turi pareigÄ atlyginti pirkėjui 2 170,41 Eur nuostolius dėl netinkamos kokybės daikto.

3. Atsakovas atsiliepime į ieÅ¡kinį ir teismo posėdžiu metu nesutiko su ieÅ¡kiniu ir prašė jį atmesti, prašė bylÄ dalyje dėl sandorio pripažinimo nutraukti nesant tarp Å¡alių ginčo. Atsakovas pripažino, kad pardavė ieÅ¡kovui ginčo automobilį už 4 150 Eur, ieÅ¡kovas sumokėjo jam pinigus, tačiau pats ieÅ¡kovas atsisakė pasiraÅ¡yti atsakovo siÅ«lomÄ pasiraÅ¡yti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. PaaiÅ¡kino, kad ieÅ¡kovas, prieÅ¡ pirkdamas automobilį, jį apžiÅ«rinėjo apie 3–4 valandas, iÅ¡bandė ir sutiko pirkti už Å¡alių sutartÄ kainÄ .

Nors ieÅ¡kovas turėjo galimybę automobilį patikrinti autoservise, tačiau nusprendė, kad automobilis tinkamas, dėl to sumokėjo pinigus ir iÅ¡važiavo. Tos pačios dienos vakare ieÅ¡kovas informavo atsakovÄ apie gedimÄ , tačiau atsakovas nieko apie šį gedimÄ nežino, jokių defektų nenuslėpė ir pasiÅ«lė kreiptis į techninę pagalbÄ . Atsakovo vertinimu, automobilio gedimas galėjo atsirasti ir dėl ieÅ¡kovo kaltės, jeigu Å¡is vairavo automobilį, kai jame nebuvo pakankamai tepalų.

Nei ieÅ¡kovas, nei kiti kartu atvykę asmenys nepatikrino tepalų lygio, nesikreipė į autoservisÄ , dėl to pats ieÅ¡kovas, nebÅ«damas rÅ«pestingas ir atidus, prisiėmė visÄ rizikÄ dėl perkamo automobilio. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieÅ¡kinį dalyje, kuria buvo praÅ¡oma patvirtinti, jog tarp Å¡alių sudaryta automobilio HYUNDAI H1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kuriÄ K.

Č. pardavė, o A. G. už 4 150 Eur nupirko automobilį, atmetė. ReikalavimÄ dėl nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtu.

5. Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 9 d. ieškovas A. G. pirko iš atsakovo K. Č. transporto priemonę HYUNDAI H1 už 4 150 Eur. Ieškovas sumokėjo atsakovui pinigus už automobilį, šalys tarėsi sudaryti vėliau rašytinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau jos nesudarė.

6. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad tam, jog teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymÄ , bÅ«tina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo–pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina. Pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai Å¡aliai perdavimas, o tik perdavimas daikto, kuris priklauso nuosavybės teise. Teismo vertinimu, byloje esantys dokumentai neįrodo, jog atsakovas K. Č. buvo teisėtas ginčo transporto priemonės savininkas, kuris galėjo parduoti ginčo automobilį, nes byloje pateikta PrancÅ«zijos Respublikos automobilio registracijos liudijimo kopija rodo, jog Å¡ios transporto priemonės savininku yra D. F..

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovas buvo pateikęs teismui neiÅ¡verstÄ galimÄ pirkimo sutartį, kuriÄ atsakovas buvo įpareigotas iÅ¡versti į lietuvių kalbÄ , tačiau vertimų biuras nurodė, kad dėl prastos sutarties egzemplioriaus bÅ«klės vertimo atlikti negali. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad toks dokumentas nėra tinkamas ir jo negalima vertinti, dėl to ieÅ¡kovo reikalavimas patvirtinti tokiÄ automobilio pirkimo–pardavimo sutartį negali bÅ«ti tenkinamas.

8. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo Å¡iuo atveju yra iÅ¡vestinis ir neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu, dėl to netenkinus pagrindinio reikalavimo, reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Akcentavo, kad tik iÅ¡sprendus transporto priemonės nuosavybės teisinį klausimÄ , gali bÅ«ti sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas. III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai 9. IeÅ¡kovas pateikė apeliacinį skundÄ , praÅ¡ydamas panaikinti Vilniaus regiono apylinkės 2018 m. kovo 27 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti.

10. Apelianto manymu, teismo išvados, kad byloje nepakanka duomenų, jog atsakovas K. Č. buvo teisėtas transporto priemonės savininkas, yra nepriimtinos ir neteisingos. Teigia, kad nors atsakovas savo nuosavybės nebuvo įregistravęs VĮ Regitra, tačiau byloje šalys neginčijo aplinkybių, jog atsakovas buvo šios transporto priemonės savininku. Be to šias aplinkybes patvirtina ir atsakovo konkliudentiniai veiksmai.

11. Teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas peržengė ieÅ¡kinio nagrinėjimo ribas, nes teismas negali savo nuožiÅ«ra nustatyti ieÅ¡kinio dalyko ir faktinio pagrindo, tačiau nagrinėjamu atveju teismas grindė sprendimÄ faktais, kurių Å¡alys nenurodė. Å alys neginčijo, kad parduotas automobilis priklausė atsakovui ir nereiÅ¡kė reikalavimo šį automobilį pripažinti atsakovo nuosavybe, todėl ieÅ¡kinio reikalavimai negalėjo bÅ«ti atmesti dėl to, kad automobilis neva nepriklausė atsakovui.

12. Akcentuoja, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , ieÅ¡kinys turi bÅ«ti patenkintas, nes ieÅ¡kovo patirtų nuostolių dydis įrodytas tiek raÅ¡ytiniais įrodymais, tiek liudytojų parodymais.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ .

14. Atsakovas paaiÅ¡kino, kad tarp Å¡alių nėra ginčo, jog atsakovas pardavė ieÅ¡kovui transporto priemonę, tačiau atsakovas, parduodamas automobilį, nežinojo ir negalėjo žinoti apie automobilio variklio vidaus bÅ«klę. Kitus automobilio trÅ«kumus atsakovas ieÅ¡kovui buvo nurodęs vykstant Å¡alių deryboms dėl automobilio pirkimo–pardavimo. Pats ieÅ¡kovas, kartu su specialistu apžiÅ«rėjęs automobilį, patvirtino, jog automobilis techniÅ¡kai tvarkingas, iÅ¡bandė jį, pats atsisakė detalesnio automobilio patikrinimo autoservise, nors jam buvo pasiÅ«lyta tai padaryti, dėl to prisiėmė visÄ rizikÄ . Atsakovo manymu, tokie ieÅ¡kovo veiksmai laikytini dideliu ieÅ¡kovo neatsargumu, atleidžiančiu pardavėjÄ nuo atsakomybės už parduodamo daikto trÅ«kumus, kuriuos dėl daikto specifikos ir sudėtingumo pirkėjas galėjo patikrinti prieÅ¡ pardavimÄ .

15. Atsakovas praÅ¡o remtis Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1889-553/2013 nustatytomis aplinkybėmis. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus Å¡io kodekso 322 straipsnio nurodytas iÅ¡imtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra bÅ«tinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimÄ dalykÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro iÅ¡vadÄ , jog nėra pagrindo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali bÅ«ti pasiektas raÅ¡ytinio proceso tvarka.

18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys dėl automobilio pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo sudarytu, o reikalavimas atlyginti nuostolius paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

19. Automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti ginčui aktualiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta privalomų formos reikalavimų (iÅ¡skyrus, kai formos reikalavimas iÅ¡plaukia iÅ¡ kitų CK nuostatų, kaip pvz., CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Privaloma raÅ¡ytinė sandorio forma motorinių transporto priemonių pirkimo–pardavimui (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas) taikoma tik nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl 2015 m. spalio 9 d. (Å¡alių nurodomu sutarties sudarymo laikotarpiu) negaliojo. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo bÅ«ti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktÄ Ä¯rodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

20. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡alių ginÄÄ , nepagrįstai peržengė ieÅ¡kinio nagrinėjimo ribas ir nagrinėjo aplinkybes, ar atsakovas K. Č. buvo automobilio HYUNDAI H1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtu savininku, nors Å¡iomis aplinkybėmis Å¡alys byloje nesirėmė ir laikė, kad atsakovas, nors neįregistravo ginčo automobilio nuosavybės VÄ® Registrų centre, tačiau buvo Å¡ios transporto priemonės savininku.

21. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra Å¡alių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (požymiai). CK 6.305 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena Å¡alis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktÄ (prekę) kitai Å¡aliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktÄ (prekę) ir sumokėti už jį nustatytÄ pinigų sumÄ (kainÄ ). Nustačius, kad Å¡alys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai bÅ«dingus veiksmus, dažniausiai konstatuotina, kad jos bÅ«tent jÄ ir vykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-255/2013).

Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste bÅ«tina pažymėti, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet kokio daikto kitai Å¡aliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise priklausančio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Pagrindinis pirkimo–pardavimo kvalifikuojantis požymis yra tas, kad Å¡ia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktÄ ir nuosavybės teisę į daiktÄ , t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas.

Tuo pirkimo–pardavimo sutartis skiriasi nuo nuomos ir panaudos ar kitų panaÅ¡ių sutarčių, kurių pagrindu perduodamas daiktas laikinam naudojimuisi kitai Å¡aliai, bet neperduodama nuosavybės teisė į tÄ daiktÄ . Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė sutarties sÄ lyga. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali bÅ«ti daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali bÅ«ti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje (CK 6.306 straipsnio 1 dalis). CK 6.317 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę.

Taigi, nuosavybės teisę pagal pirkimÄ â€“pardavimÄ pagal bendrÄ taisyklę gali perduoti tik tas asmuo, kuris jÄ turi pats, iÅ¡skyrus įstatyme nustatytas iÅ¡imtis (pvz., komisionierius, turto patikėtinis, antstolis, administratorius ir pan.). Tik esant Å¡ių juridinių faktų sudėčiai galima laikyti, jog buvo sudaryta teisėta pirkimo–pardavimo sutartis ir pirkėjas tampa teisėtu daikto savininku, o automobilio pirkimo–pardavimo sutartis tampa nuosavybės teisės įgijimo patvirtinimo pagrindu.

Dėl to nesutiktina su apelianto skundo argumentais ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje, kurioje prašoma pripažinti, jog buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, buvo būtina išsiaiškinti aplinkybes, ar ginčo automobilis priklausė atsakovui (pardavėjui) ir tai nėra ieškinio ribų peržengimas, o laikoma pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo požymių nustatymu.

22. Automobilis yra kilnojamasis daiktas, kuriam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktÄ patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011). Nagrinėjamu atveju į bylÄ pateikta PrancÅ«zijos Respublikos automobilio registracijos liudijimo kopijos pagal kuriÄ transporto priemonės savininkas yra D. F., (duomenys neskelbtini), kitų įrodymų kurie galėtų patvirtinti, kad atsakovas bÅ«tų įsigijęs automobilį iÅ¡ D. F., byloje nėra.

23. Byloje neįrodžius, kad atsakovui nuosavybės teise priklausė automobilis HYUNDAI H1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. subjektines teisės į daiktÄ ), negalėjo bÅ«ti pripažinta (teisės pripažinimas), kad tarp ginčo Å¡alių buvo sudaryta teisėta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis pagal CK 6.305 straipsnio pirkimo–pardavimo sutarties sampratÄ .

24. IeÅ¡kovas ieÅ¡kinyje buvo nurodęs, kad pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas sudaryta bÅ«tinas dėl to, jog jis galėtų automobilį įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliaciniame skunde pakeitė pozicijÄ , nurodydamas, kad pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas sudaryta bÅ«tinas dėl fakto nustatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinimas kaip pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo bÅ«das siejamas ne su fakto, bet su teisės pripažinimu (CK 1.138 straipsniu).

Šiuo atveju (nesant duomenų, kad atsakovas galėjo būti ginčo automobilio teisėtu pardavėju) pripažinimas, kad tarp šalių buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nesukeltų jokių teisinių pasekmių, t. y. nebūtų pripažinta ieškovo nuosavybės teisė į ginčo automobilį, ir tokio ieškinio reikalavimo tenkinimas neatitiktų teisės pripažinimo, kaip teisės gynimo būdo, esmės, o tik būtų pripažinti teisinių pasekmių nesukeliantis faktai, kurių šalys neginčija.

25. Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, nenustačius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių ar teisės taikymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas dėl pirmojo ieÅ¡kovo reikalavimo, nei padarė bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ir Å¡ioje dalyje ieÅ¡kovo apeliacinis skundas atmetamas.

26. Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtu, nurodęs, kad Å¡is reikalavimas yra iÅ¡vestinis ir neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu, todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo, antrasis reikalavimas paliekamas nenagrinėtu. Pažymėjo, kad tik iÅ¡sprendus transporto nuosavybės teisinį klausimÄ , gali bÅ«ti sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas.

27. IeÅ¡kinio palikimo nenagrinėtu pagrindai iÅ¡vardinti CPK 296 straipsnio 1 dalyje. Pateiktas pagrindų sÄ raÅ¡as nėra baigtinis, kadangi CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkte daroma nuoroda į kitus CPK ir CK numatytus atvejus. Papildomus ieÅ¡kinio palikimo nenagrinėtu atvejus taip pat gali numatyti ir kiti įstatymai, kai CPK suteikia pirmenybę tokių įstatymų normoms (CPK 1 straipsnio 1 ir 2 dalis). Tačiau ieÅ¡kinio (jo reikalavimų) pareiÅ¡kimo palikimo nenagrinėtu pagrindai negali bÅ«ti aiÅ¡kinami plečiamai, kadangi, nors ieÅ¡kinio palikimas nenagrinėtu ir neužkerta galimybės kreiptis į teismÄ pakartotinai, tačiau užkerta keliÄ tolesnei konkrečios bylos eigai, riboja teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimÄ ir nutolina teismo sprendimo dėl pažeistos teisės gynimo priėmimÄ .

Tokiu bÅ«du Å¡ioje dalyje ginčas pagal pareikÅ¡tÄ ir priimtÄ reikalavimÄ neiÅ¡sprendžiamas, nors ieÅ¡kovas jo neatsisakė, neprašė atsiimti, o prašė iÅ¡nagrinėti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė iÅ¡imtinių CPK ir CK nustatytų atvejų, dėl kurių buvo galima vienÄ iÅ¡ reikalavimų palikti nenagrinėtu, tokių pagrindų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai sprendė dėl reikalavimo priteisti nuostolius, pasisakydamas, kad reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 2170,41 EUR nuostolių atlyginimÄ yra iÅ¡vestinis ir neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu, tačiau neteisingai pritaikė CPK nuostatas dėl ieÅ¡kinio palikimo nenagrinėtu.

Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pagrindas ginčijamam sprendimui iÅ¡ dalies pakeisti, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieÅ¡kinio dalies reikalavimų palikimo nenagrinėtu ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl nuostolių atlyginimo atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

28. Kiti apelianto skundo argumentai nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

29. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iÅ¡ naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimÄ arba priima naujÄ sprendimÄ , jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymÄ . Nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu buvo priteista iÅ¡ ieÅ¡kovo valstybės naudai bylinėjimosi iÅ¡laidų, dėl to, atmetus ieÅ¡kinį pilnai, dalies sprendimo pakeitimas nekeičia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime atlikto bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo, kurios ir taip buvo pilnai priteistos iÅ¡ ieÅ¡kovo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,  n u t a r i a: Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimÄ pakeisti. Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kovo A. G. ieÅ¡kinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo paliktas nenagrinėtu, ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ reikalavimÄ dėl nuostolių atlyginimo atmesti. KitÄ Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .

Teisėjai Loreta Braždienė Laima Gerasičkinienė Virginijus Kairevičius